Rinkimų reforma: gal jau laikas?

Bendrais bruožais 

Ministro J. Bernatonio siūlomą Seimo rinkimų sistemos reformą laikau savalaikiu ir reikalingu dalyku. Pagal šiuo metu veikiančią Seimo rinkimų sistemą iš esmės renkami dviejų rūšių Seimo nariai: “vienmandatininkai” ir “sąrašiniai”. Nors jų konstitucinės teisės ir pareigos iš esmės vienodos, tačiau patekimo į Seimą “kainą” – skirtinga. Štai pažiūrėkime, vidutiniškai vienmandatėje rinkimų apygardoje yra 36 500 rinkėjų. Esant 50 procentų aktyvumui, norint laimėti pirmajame rinkimų rate, reikia gauti bent 9 125 rinkėjų balsus. Panašiai tiek balsų reikia surinkti ir norint laimėti antrajame rinkimų rate. Tuo tarpu 2012 – asiais per partijų sąrašus į Seimą pateko asmenų, už kuriuos balsavo vos apie 2500 rinkėjų: štai socdemas Antanas Nesteckis gavo 2563 rinkėjų pirmumo balsus,  konservatorius Rokas Žilinskas – 2490, “darbietė” Larisa Dmitrijeva – 2365. O štai Liberalų sąjūdžio kandidatas Arminas Lydeka, gavęs 6004 pirmumo balsus, į Seimą nepateko.

Taip pat esama rinkimų sistema palankesnė politinėms partijoms, nes “sąrašiniam” Seimo nariui mirus, ar netekus mandato, jo vieton stoja kitas tos partijos deleguotas narys, tuo tarpu mandato netekus “vienmandatininkui” – rengiami nauji rinkimai. O tai brangu visomis prasmėmis: nauji rinkimai ne tik kainuoja valstybei ir kandidatams, bet dar ir partijų lyderiai – pareigūnai dalį laiko skiria agitacijai, o ne tiesioginiam darbui.

Estiškoje rinkimų sistemoje kandidatus gali kelti tiek politinės partijos, tiek patys nepriklausomi kandidatai. Rinkimuose rinkėjo balsas “sveria” vienodai tiek partijos iškeltam, tiek save išsikėlusiam kandidatui. Tuo tarpu Lietuvoje rinkėjas nors irgi gali balsuoti už save išsikėlusį kandidatą, tačiau antrąjį savo balsą jis turi atiduoti kažkuriai partijai.

Taigi, dabar pats laikas diskutuoti apie rinkimų sistemos reformą.

Pirmiausia, dar yra laiko. Iki eilinių Seimo rinkimų dar daugiau, kaip trys metai. Per tiek laiko tikrai galima išdiskutuoti ir apskaičiuoti naujos rinkimų sistemos privalumus ir trūkumus. Svarbu priimti sprendimus ne vėliau kaip 2015 – ųjų rudenį, kad tiek politikai, tiek rinkimų organizatoriai suspėtų tinkamai pasirengti.

Antra, nereikia keisti Konstitucijos. Konstitucija nustato tik Seimo narių skaičių ir jų Konstitucinį statusą, tačiau pačią Seimo rinkimų tvarką leidžia nustatyti įstatymu. Be to, šiuo metu Seime sudaryta darbo grupė rinkimų kodeksui parengti. Seimo rinkimų sistemos modernizavimas galėtų sutapti su kodekso parengimu.

 

Ką siūloma reforma reiškia paprastam rinkėjui?

Rinkėjas balsuotų už konkretų asmenį. Šiandien Lietuvos rinkėjas Seimo rinkimuose turi lyg ir septynis balsus: vieną – už kandidatą vienmandatėje apygardoje, vieną – už partiją, ir dar penkis – už tos partijos konkrečius sąrašo narius. Dabar rinkėjas gali balsuoti už vienos partijos keliamą “vienmandatininką”, tačiau už kitos partijos sąrašą. Mano nuomone, tai nelabai logiška. Be to, rinkėjas priverstas rinktis iš santykinai didelio kandidatų sąrašo, apie daugelį kurių jis nėra net girdėjęs.

Estiškas modelis užtikrina principą “vienas rinkėjas – vienas balsas”.  Jei rinkėjas balsuoja už save išsikėlusį kandidatą, ir šis turi svarų palaikymą apygardoje (surenką balsų kvotą), tai jis ir gauna mandatą. Jei balsuoja už partijos keliamą kandidatą, tai paremia ir partiją, kurios kandidatai turi šansų tapti parlamentarais, jei lieka kvotų metodu nepadalintų vietų ir partija nacionaliniu lygiu perkopė 5 procentų barjerą.

Kas iš to partijoms?

Kai kurios partijos susiduria su kandidatų deficitu, be to, paprastai išrenkamas pirmose sąrašo pozicijose esantys kandidatai. Siūloma sistema užtikrins, kad partijos turės kelti žinomus ir palaikymą turinčius asmenis visoje šalies teritorijoje, nes vien sostinėje keliami partijos populiarūs lyderiai jau nebegarantuos sėkmės nacionaliniame lygmenyje.

Partijos turės daugiau “dirbti” su rinkėjais tarprinkiminiu periodu, kad rinkėjai regione geriau pažinotų ne tik partijos lyderius iš Vilniaus, bet ir jos kandidatus regionuose.

Taip pat siūloma sistema sėkmingai užtveria kelią “vienrinkiminėms “, ar “vieno asmens” partijoms, nes nesant žinomų partijos atstovų visoje šalyje, perkopti rinkimų barjerą tampa per sunku.

Pigiau ir skaidriau 

Rinkimų sistema turi būti skaidri, aiškiai suprantama, ir kiek įmanoma pigesnė. Siūloma rinkimų sistema yra vieno balsavimo rato. Taip pat neliktų sudėtingo, labai kruopštaus darbo reikalaujančio pirmumo balsų skaičiavimo, tai palengvina rinkimų komisijų darbą, pagerina darbo kokybę. Rinkimų rezultatai būtų aiškūs jau pirmą rinkimų naktį.

Biuletenį, kuriame įrašytas kandidato numeris, yra žymiai sunkiau sugadinti ar suklastoti, skirtingai nuo dabar kryželiu žymimo biuletenio.

 

Papildomos pastabos

Be rinkimų reformos, reikėtų iš esmės peržiūrėti ir politinės kampanijos reguliavimą. Šiuo metu nėra balanso tarp politinių partijų finansavimo, politinių kampanijų finansavimo ir politinių kampanijų teisinio reglamentavimo. Reguliuojama daug detalių, daug draudimų, daug vietos interpretacijoms.

Paskutinių rinkimų pareigos 

Rinkimų sistema būtų demokratiškesnė, jei atsisakytumėme “politinių garvežių” rinkimuose. Kiekvienais rinkimais stebime politikus, kurie savivaldos rinkimuose dalyvauja tik kaip “garvežiai”, traukiantys savo partijų sąrašus, bet, laimėję rinkimus, į savivaldybės tarybą neina, lieka Seimo nariais. Lietuvoje vertėtų svarstyti įteisinti “paskutinių laimėtų rinkimų” principą, pagal kurį asmuo, laimėjęs atitinkamus rinkimus, netenka prieš tai turėto politinio mandato, t.y. Seimo narys, kandidatuodamas į savivaldybės tarybą, ir gavęs mandatą, automatiškai netektų Seimo nario mandato, ir atvirkščiai, tarybos narys, laimėjęs Seimo rinkimus, netektų savivaldybės tarybos nario mandato.

Pasiklydome tarp trijų pušų nustatinėdami, kas laikytina rinkėjų papirkinėjimu

Balsų pirkimas, rinkėjų valios neteisėtas įtakojimas yra smerktini, antikonstituciniai ir kartais kriminaliniai dalykai. Tačiau ar tai, kad kandidatas padainuoja ar pašoka savo rinkėjams, ar tai, kad vaikučiams padalina saldainių, ar surengia miestelio šventę, jau laikytina rinkėjų papirkimu ir įtaka rinkėjų valiai? Nemanau. Juk šiandien rinkėjas nueis pažiūrėti kaip šoka socdemas, rytoj paklausys, kaip dainuoja darbiečiai, o poryt suvalgys konservatorių dovanotą sausainį. Ar pagal sausainių skonį jis nuspręs, už ką balsuoti? Ar mes turime teisę nustatyti, kad rinkėjas privalo tik skaityti rinkimų programas, ar žiūrėti nuobodžias kalbančias galvas per televizorių? Tikrai tikiu, kad mūsų rinkėjas protingesnis ir atsakingesnis.

Ir tikiu, kad savalaikė ir pasverta rinkimų reforma padės Lietuvai tapti demokratijos pavyzdžiu aplinkinėms šalims.

Apie partijų jungimąsi ir jungimosi pasekmes

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie galimą dviejų partijų susijungimą, kartu atsirado ir įvairių komentarų apie galimas bei tariamas tokio veiksmo pasekmes. Neanalizuodamas  politinių tokio veiksmo pasekmių pasistengsiu trumpai ir suprantamai paaiškinti, ką reiškia partijų reorganizavimas ir kokios galimos to pasekmės.

Pirmiausia, kuo skiriasi partija nuo verslo įmonės? Politinė partija – fizinių asmenų narystės, o ne kapitalo pagrindu įsteigtas ir veikiantis juridinis asmuo. Partijos nariai nėra partijos „akcininkai“ – jie neturi kokių nors turtinių teisių į partijos turtą. Politinė partija pagal savo teisinę prigimtį analogiška asociacijai, kur visi dalyviai (nariai) lygūs, nepriklausomai nuo jų turtinio indėlio ar kitų faktorių. Tik partijos nariai gali būti ir jos valdymo organų nariais. Tuo tarpu verslo įmonėje akcininkai yra verslo savininkai, o dirba ir vadovauja – dažnai iš šalies samdomi žmonės.

Politinė partija, kaip ir kitų formų juridiniai asmenys, gali būti reorganizuojama ar pertvarkoma, ir tai nėra tapačios sąvokos.

Reorganizavimas

Reorganizavimas Civiliniame kodekse apibrėžiamas kaip „juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros“. Tačiau reorganizavimo turinys geriausiai atsiskleidžia per jo būdus: jungimas (prijungimas ir sujungimas) ir skaidymas (išdalijimas ir padalijimas). Prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos (A + B = A). Sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos (A+B=C). Išdalijimas – tai reorganizuojamo juridinio asmens teisių ir pareigų išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims. Padalijimas – tai vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigimas dviejų ar daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos.

Visais atvejais reorganizuojamo juridinio asmens kaip savarankiško teisinių santykių subjekto nebelieka. Štai  kai Naujoji sąjunga buvo reorganizuojama prijungimo būdu prie Darbo partijos, Naujosios sąjungos nebeliko, tačiau visas jos turtas (pinigai, patalpos), o taip pat ir skolos perėjo Darbo partijai. Net visi Naujajai sąjungai iškelti ieškiniai (jei tokių būtų buvę), būtų perėję Darbo partijai, nes kaip jau minėta, vieną ar daugiau juridinių asmenų prijungiant prie kito juridinio asmens, pastarajam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.

Dabar gi kalbama apie partijų sujungimą, kurio pasėkoje gimtų naujas juridinis asmuo (dėl kurio galimo pavadinimo tiek daug linksmų variacijų), tačiau ir šiuo atveju naujajam politiniam dariniui pereitų visos senųjų jį sudarančių partijų teisės ir pareigos, įskaitant ir pareikštus civilinius ieškinius (!). Čia galima įžvelgti savotišką analogiją su paveldėjimo teisiniais santykiais, kuomet mirus palikėjui  įpėdiniai paveldi visą jo turtą kartu su skolomis.

Pertvarkymas

Pertvarkymas yra kitokio pobūdžio teisinė operacija. Tai – teisinės formos keitimas. Pavyzdžiui, uždarojoje akcinėje bendrovėje (UAB) turi būti mažiau nei 250 akcininkų. Jei norima, kad būtų daugiau, tokią bendrovę privalu pertvarkyti į atviro tipo bendrovę (AB). Analogiškai ir su politine partija: jeigu jos narių skaičius tampa mažesnis nei įstatymo nustatytas minimumas – vienas tūkstantis narių, tokią partiją būtina likviduoti, reorganizuoti, arba pertvarkyti į kitą viešąjį juridinį asmenį, pavyzdžiui, asociaciją.

Dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo

Baudžiamajame kodekse nustatyta, kad juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios bausmės: bauda, juridinio asmens veiklos apribojimas, juridinio asmens likvidavimas.

Juridiniam asmeniui gali būti paskirta iki 6.500.000 litų dydžio bauda. Juridinio asmens veiklos apribojimas reiškia uždraudimą juridiniam asmeniui verstis tam tikra veikla (iki penkerių metų terminui) ar įpareigojimą uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį. Juridinio asmens likvidavimas reiškia įpareigojimą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius.

Kadangi politinės partijos veikla yra tik viena, paskutinės dvi bausmių rūšys politinei partijai pasekmių prasme iš esmės yra tapačios.

Taigi akivaizdu, kad tiek likvidavus juridinį asmenį baudžiamojo proceso tvarka, tiek reorganizavus juridinį asmenį – jo nelieka kaip tokio. Tačiau juridinio asmens likvidavimas niekaip neliečia jo dalyvių, šiuo atveju – partijos narių. Jie niekaip neatsako pagal partijos prievoles, vienu ar kitu atveju jie turi teisę pereiti į kitą partiją ar kurti visai naują.

Be to, juridinio asmens reorganizavimas nėra veikla, kurią būtų galima apriboti baudžiamojo proceso kontekste. Reorganizavimas yra vykdomas juridinio asmens dalyvių sprendimu, Civilinio kodekso ir Politinių partijų įstatymo nustatyta tvarka. O kreditorių, tarp jų ir valstybės, teisės reorganizavimo metu yra pakankamai gerai apgintos.

 

Autorius yra teisininkas, civilinės ir komercinės teisės specialistas, turi patirties dirbant Juridinių asmenų registro tvarkymo įstaigoje – VĮ Registrų centre. 

Vinis į e-demokratijos karstą, arba slaptas balsavimas: teisė ar prievolė?

Praėjusį trečiadienį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas įkalė bene riebiausią vinį į balsavimo internetu idėjos karstą Lietuvoje. Anot komiteto narių – balsavimą internetu įteisinantis įstatymo projektas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. O pagal Seimo statutą tai reiškia, kad tokiai komiteto nuomonei paneigti reikia mažiausiai 71 Seimo nario manančio priešingai. Prieštaravimo Konstitucijai esmė – neva balsavimas internetu neužtikrina balsavimo slaptumo. Iš tiesų, Konstitucija numato, kad rinkimai Lietuvoje vykdomi remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tačiau slapto balsavimo sąvokos turinys iki šiol teisės teorijoje Lietuvoje rimčiau nagrinėtas nebuvo. Visi prisimename neseną atvejį, kai per 2009-ųjų Respublikos Prezidento rinkimus Jo Ekscelencija Valdas Adamkus prieš įmesdamas biuletenį į urną visiems tyčia ar netyčia parodė, už kurį kandidatą balsavo. Po paskutinio Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto sprendimo tokį veiksmą turėčiau vertinti kaip baisų Konstitucijos pažeidimą. Bet ar taip yra iš tiesų? Kažin, ar Konstitucijos autorių nuomone slaptas balsavimas reiškia prievolę balsuoti slaptai, ar valstybės pareigą užtikrinti rinkėjo balso anonimiškumą, jei šis neišreiškia valios priešingai?

Iki balsavimo internetu pristatymo Estijoje 2005-aisiais, niekam per daug nekilo mintis per daug gilintis į slapto balsavimo sąvokos teisinį turinį – visiems balsuot po vieną į kabiną, ir tiek žinių! Iki šiol apylinkių komisijų nariai daug kur veja senukų poras iš balsavimo kabinų reikalaudami balsuoti po vieną, nežiūrint to, kad gal jie vienas be kito net sunkiai paeina… Vien jau idėja, kad galima būtų balsuoti namuose, sėdint prie kompiuterio, o už nugaros stovinti uošvė, neduok Dieve, pamatys, už ką tu balsavai, sutinkama vos ne kaip kriminalinė erezija.

Estai nuėjo kaip visada racionaliu keliu – iš naujo pažiūrėjo į slaptą balsavimą ir pasiūlė štai ką – balsuoti slaptai yra kiekvieno rinkėjo teisė, o valstybės pareiga yra tą balso slaptumą užtikrinti. Estijos aukščiausiasis teismas pasisakė, kad balsavimo slaptumas nėra savitikslė vertybė, bet dar viena priemonė užtikrinti pasirinkimo laisvę. Be to, estų balsavimo internetu sistema leidžia internetu balsuoti kelis kartus, skaičiuojant tik paskutinį rinkėjo balsą. Taigi, jei kažkas pamatė už ką estų rinkėjas internetu balsavo, šis gali savo balsą pakeisti vėliau, arba ateiti rinkimų dieną į apylinkę.

Žiūrint grynai iš teisinių pozicijų, atkreipčiau dėmesį į tai, kad, skirtingai nuo moralės ar tradicijos, kur pareigų nevykdymas nesusijęs su konkrečioms sankcijomis, teisėje pareiga siejama su atsakomybe už jos nevykdymą. Administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamajame kodeksuose yra visa eilė normų, numatančių atsakomybę už bandymą daryti poveikį rinkėjų valiai, bei už balsavimo paslapties atskleidimą, tačiau neteko matyti sankcijų už paviešintą informaciją už ką asmuo pats balsavo – tai jo asmeninio pasirinkimo reikalas.

Taigi, slaptas balsavimas turėtų būti suprantamas kaip konstitucinė pareiga rinkimų organizatoriams diegti tokius balsavimo būdus ir tokias technologijas, kurios užtikrintų balso anonimiškumą ir slaptumą bent jau ne prasčiau, kaip jis užtikrinamas šiuo metu balsuojant rinkimų apylinkėje. Tačiau nereikėtų stabdyti balsavimo internetu diegimo prisidengiant tariamu prieštaravimu Konstitucijai.

Dar vienas argumentas, kurį tenka girdėti kalbant apie balsavimo internetu įvedimo rizikas – balsų pirkimas. Neva, sudarius galimybę balsuoti internetu, bus masiškai perkami balsai ir daromas spaudimas neteisėtai naudojant administracinius resursus, grasinimais, papirkimu ar kitais būdais verčiant rinkėjus balsuoti prieš jų valią. Netikiu, kad Lietuvoje išsilavinę ir internetu mokantys naudotis piliečiai yra taip paperkami ir paveikiami lengviau, nei tie keliolika girtuoklių, kuriuos per kiekvienus rinkimus vis pagauna policija balsus pardavus už bambalį ar dešimtinę. O jei aš klystu, ir taip yra, tai man gėda už tokią valstybę ir man čia nebėra ką veikti. Tai tas pats, kas uždrausti prekiauti virtuviniais peiliais vien dėl to, kad keletas nužudymų per metus įvykdomi būtent jais…

Pabaigai norėtųsi priminti, kad net krikščionybė į Lietuvą atėjo pavėlavusi 500-600 metų, nekalbant jau apie kitas modernaus pasaulio naujoves. Lieka tik tikėtis, kad interneto technologijų  progresyvumo ir naudos suvokimo nereikės tiek laukti…

Internetinis balsavimas – ko bijoma?

Publikuota DELFI http://www.delfi.lt/archive/print.php?id=34543785
Demokratija kalba apie rinkimus. Rinkimai politika ir balsavimas. Šiuo tekstuku norėjau nors trumpam įtraukti skaitytoją į diskusiją apie balsavimo internetu privalumus, rizikas ir jų valdymo būdus. „Rinkimų sistema“ ir „balsavimo sistema“ yra iš esmės skirtingi, bet kartu vienas kitą įgyvendinantys dalykai. „Rinkimų sistema“ yra apygardos, apylinkės, partijų sąrašai, kandidatai – vienmandatininkai, reitingavimas, rinkimų barjeras ir kitus dalykus, kurie lemia politiko kelią į politinį postą.

Tuo tarpu „balsavimo sistema“ yra būdas surinkti, suskaičiuoti balsus ir nustatyti (suskaičiuoti) rinkimų laimėtoją. Nesvarbu, ar renkamas parlamentas, ar kaimo policijos nuovados viršininkas.
Pastaruoju metu spaudoje ir visuomenėje klaidingai vartojama „elektroninio balsavimo“ sąvoka, kuri turi kiek kitą reikšmę, nei „balsavimas internetu“. „Elektroninis balsavimas“ suprantamas kaip balsavimo būdas, kur rinkimų apylinkėje vietoje popierinių biuletenių naudojamos specialios elektroninės balsavimo mašinos arba balsavimo terminalai. Tokios balsavimo sistemos naudojamos JAV ir kitose valstybėse dar nuo praeito amžiaus vidurio.

Paprastai tokios balsavimo mašinos nėra sujungtos į bendrą tinklą, o jų naudojimo privalumas iš esmės vienas – užkirsti kelią balsavimo rezultatų klastojimui (neįmanoma primesti padirbtų biuletenių ar kaip kitaip) bei greitai suskaičiuoti rezultatus. Tačiau tokios mašinos turi kitą trūkumą – jos greitai morališkai ir techniškai sensta, ypač turint omenyje, kad rinkimai – dalykas nors ir periodiškas, bet santykinai retas.

lektroninė balsavimo sistema naudojama ir Seimo posėdžių salėje. Aš tokį balsavimą juokais vadinu „elektriniu balsavimu“. Tuo tarpu „balsavimas internetu“ reiškia balsavimo būdą, kai balsuotojas savo valią gali pareikšti būdamas bet kur, kur yra interneto ryšys, kompiuteris ir galimybė pasirašyti elektroniniu parašu.

Lietuvos Konstitucijoje, rinkimų bei referendumo įstatymuose rasime įtvirtintus visame demokratiniame pasaulyje pripažįstamus rinkimų principus: laisvi, lygūs, visuotiniai, periodiniai, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas. Ir nesvarbu, ar renkame Respublikos prezidentą ar savivaldybės tarybą, rinkimų principai čia universalūs. Taigi, šitie principai turėtų būti išlaikomi nepriklausomai nuo naudojamo balsavimo būdo ar technikos.

Balsavimo sistema iš esmės susideda iš dviejų esminių komponentų: (1) tinkamo rinkėjo tapatybės nustatymo ir (2) teisingo anoniminių (arba nuasmenintų) balsų suskaičiavimo, iš kurių išplaukia teisingas rinkimų rezultatų nustatymas.

Rinkėjo tapatybės tinkamo nustatymo reikalavimas susijęs su reikalavimais, kad balsuotų tik rinkimų teisę turintis asmuo, kad asmuo vienuose rinkimuose balsuotų tik vieną kartą (ar vienodą skaičių kartų su kitais). Taip pat būtina užtikrinti, kad asmens balsas nebūtų užskaitytas daugiau nei vieną kartą, jei jis balsavo iš anksto ir dar atėjo į apylinkę rinkimų dieną.

Slaptas balsavimas reiškia reikalavimą organizuoti balsavimą taip, kad net autorizuoti rinkimų pareigūnai negalėtų susieti balso su balsavusiuoju asmeniu. Nuasmenintų balsų teisingas suskaičiavimas reiškia, kad visi skaičiuojami balsai yra teisingai suskaičiuojami ir neįmanoma nustatyti, kas ir už ką balsavo. Šie reikalavimai turi būti užtikrinti tiek techninėmis, tiek teisinėmis, tiek organizacinėmis priemonėmis. Slaptas balsavimas reikalingas tam, kad rinkėjas galėtų pareikšti savo tikrąją valią niekieno nespaudžiamas ir nekontroliuojamas.

Paradoksalu, bet dabar kai kurie Lietuvoje galiojantys balsavimo būdai šiuos mano minėtus reikalavimus ne visiškai atitinka. Balsavimas iš anksto ir namuose (taip pat laivuose, diplomatinėse atstovybėse, stacionaraus gydymo įstaigose) naudojant „dvigubą voką“ yra ne tik moraliai pasenęs, bet jau ne kartą įrodęs savo nesaugumą: neatsakingas rinkimų komisijos narys, pažeidęs procedūras gali nesunkiai atskleisti balsavimo paslaptį…

Taigi, tie patys reikalavimai turi būti išlaikyti ir diegiant kitokius balsavimo būdus, tame tarpe ir balsavimą internetu. Diskusijos apie balsavimo internetu įteisinimą Lietuvoje garsiau prasidėjo dar 2005-aisiais metais, vėliau Seimas patvirtino Balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepciją. Tačiau keletas mėginimų įteisinti tokį balsavimo būdą kol kas nesulaukė palaikymo.
Džiugu, kad šįkart kelią į gyvenimą skinasi iniciatyva įteisinti kompromisinį, arba paprastesnį balsavimo internetu variantą – balsavimą kontroliuojamoje aplinkoje, t.y. rinkimų apylinkėje. Tai reiškia, kad rinkėjas rinkimų dieną galės balsuoti bet kurioje apylinkėje esančio kompiuterio pagalba, o jo balsas bus užskaitytas tai apylinkei, kurios rinkėjų sąraše jis yra.

Pavyzdžiui, studentui nebereikės grįžti į savo miestelį iš Vilniaus vien tam, kad sudalyvautų rinkimuose, jam užteks rinkimų dieną ateiti į bet kurią apylinkę Vilniuje ar kitame mieste. Šis balsavimo būdas taip pat turėtų sumažinti eiles balsuojant iš anksto savivaldybėse.

Šis susisiekimo ministro pasiūlytas kompromisinis sprendimas yra dvejopai naudingas. Pirmiausia, jis ne tik sudarys galimybes balsuoti savo apylinkėje nuotoliniu būdu, bet, svarbiausia, leis santykiai saugiai išmėginti balsavimo internetu sistemos veikimą, leis įvertinti galimas grėsmes ir rizikas, kurias norėčiau dabar kiek prasklaidyti.

Dažniausias balsavimo internetu kritikų argumentas – „nesaugu“. Šis „nesaugu“ komentuojamas kaip galimybė „nulaužti“ sistemą ir sužinoti, kaip kas balsavo, arba (ir) niekam nežinant pakeisti balsavimo rezultatus. Daugelis mūsų tikime, kad dabar veikianti popierinė balsavimo sistema saugumo spragų lyg ir neturi, ją užtikrina rinkimų stebėtojai ir daugiapartinė rinkimų komisijų narių sistema, nors iš tiesų jos saugumas ir patikimumas tiesiog proporcingas rinkimų komisijų narių profesionalumui ir stebėtojų budrumui.

Šiuo požiūriu balsavimo internetu sistema yra žymiai saugesnė ir patikimesnė, nes ji daugeliu atveju padeda išvengti žmogiškojo faktoriaus keliamų rizikų: neteisingo biuletenių skaičiavimo, biuletenių „primetimo“ ar pakeitimo, rinkėjų prirašymo ir pan. Svarbiausia tai, kad balsavimo internetu sistema būtų atvira ir skaidri nuo pat jos programos išeities tekstų iki visų vykstančių procesų ir procedūrų.

Estijoje prieš pradedant naudoti balsavimo internetu sistemą, visi jos išeities tekstai buvo pateikti visuomenei ir profesionalams vertinti. Visi norintys (ir išmanantys reikalą) galėjo susipažinti su sistemos veikimu ir reikšti savo pastabas. Sistema buvo pradėta naudoti tik tuomet, kai net aršiausi sistemos kritikai pripažino, kad ji saugi ir tinka naudoti rinkimuose. Gal ne veltui Estijoje įrengtas NATO kibernetinio saugumo centras? Šiuolaikinės šifravimo technologijos poroje su teisingu procesų organizavimu ir duomenų srautų valdymu užtikrina, kad bet kokie sistemos „nulaužimo“ pasikėsinimai bus laiku identifikuoti, o balsavimo paslaptis negalės būti atskleista.

Balso slaptumas užtikrinamas elektroninio dvigubo voko principu: balsas (biuletenis) užšifruojamas dar rinkėjo kompiuteryje taip, kad dešifruoti jį galima tik panaudojus raktą, kuris dar iki balsavimo pradžios metu yra išskaidytas į fragmentus, taigi, neprieinamas. Tada šifruotas biuletenis yra pasirašomas rinkėjo e-parašu (įdedamas į išorinį e-voką) ir tik tada siunčiamas į centrinę elektroninę balsadėžę. Atėjus laikui skaičiuoti internetu paduotus balsus, pirmiausia, atskiriami rinkėjų elektroniniai parašai nuo šifruotų biuletenių, pastarieji fiziškai perkeliami į kitą, jau uždarą ir nuo interneto atskirtą dešifravimo įrenginį. Tik tuomet yra atgal surenkamas rankas, leidžiantis dešifruoti jau nuasmenintus balsus ir suskaičiuoti rezultatus.

Taigi, net piktavaliams ir „perėmus“ balsus pakeliui į centrinę balsadėžę, iššifruoti, o juo labiau pakeisti surinktą informaciją prireiktų neracionaliai daug laiko. Šiuolaikinės elektroninio tapatybės identifikavimo technologijos užtikrina, kad apsimesti rinkėju internetu piktavaliams taip pat nepavyktų.

Antrasis kritikų įvardijamas rizikos faktorius – galima neteisėta įtaka rinkėjų apsisprendimui, jei šis balsuotų nekontroliuojamoje aplinkoje: namuose, darbe ar kitoje vietoje. Neva, koks nors siuvėjų cecho viršininkas galėtų priversti visas siuvėjas jo akivaizdoje prabalsuoti internetu už nurodytą kandidatą ar partiją. Taip pat linksmai atrodytų rinkimų agitatoriai lakstantys kaimuose iš trobos į trobą su nešiojamais kompiuteriais rinkti i-balsų.

Kaip kartą taikliai pajuokavo Estijos balsavimo internetu sistemos kūrėjas Tarvi Martensas, „Mūsų balsavimo internetu sistema ideali balsų pardavimui, bet visiškai netinka balsų pirkimui“. Mat, balsavimas internetu sudaro galimybė balsuoti kelis kartus, o skaičiuojamas tik paskutinis paduotas balsas. Taigi, bet koks poveikis rinkėjui gali būti ištaisytas šiam perbalsuojant vėliau.
Apskritai, aštuoneri šių eilučių autoriaus metai aktyvaus rinkimų procesų stebėjimo leidžia teigti, kad tokiu būdų „pirkti“ rinkėjus tiesiog neapsimoka. Vilioti rinkėjus originaliomis politinės reklamos ir gudriomis viešųjų ryšių priemonėmis daug saugiau ir pigiau, nei organizuoti masinius rinkėjų papirkinėjimus tokiu būdu. Susisiekimo ministro siūlomoje iniciatyvoje ši rizika apskritai eliminuota, nes siūlomas balsavimas internetu tik kontroliuojamoje aplinkoje, t.y. rinkimų apylinkėje ir iš anksto savivaldybėse.

Ir pagaliau, trečias argumentas, kurį esu ne kartą girdėjęs net iš mūsų politikų – „mūsų visuomenė tam dar nepasiruošusi“. Atleiskite, prieš šį argumentą nieko pasakyti negaliu, nes: (1) neįsivaizduoju, kokie yra to „pasiruošimo“ kriterijai, (2) aš tikrai pasiruošęs, ir dar labai daug tokių pažįstu, (3) kuo konkrečiai estai labiau „pasiruošę“ už mus?

Labai viliuosi, kad visi neužilgo galėsime ne tik balsuoti bet kurioje apylinkėje, bet ir namuose ar darbe. Toks balsavimo būdas ne tik palengvins rinkimų organizavimą. Tai tiesioginis kelias atviresnės demokratijos link. Juk turint gerai veikiančią balsavimo internetu sistemą galima rengti rimtas gyventojų apklausas, referendumus ir kt., ir taip ne tik labiau įtrauksime piliečius į valstybės valdymą, į teisėkūros procesą bet ir atkrapštysime prie grindų prikepusius piliečių pasitikėjimo valdžios institucijomis reitingus.

Gal netrukus turėsime ir interneto socialiniuose tinkluose gyvuojančias politines partijas, į kurias jungsis veržlūs, išprusę ir iki šiol partiniais nebuvę piliečiai? Gal štai ko iš tiesų bijoma?

Pradedu tinklaraštį

Kodėl visi blogi?

A blog (a contraction of the term „web log„)[1] is a type of website, usually maintained by an individual with regular entries of commentary, descriptions of events, or other material such as graphics or video. Entries are commonly displayed in reverse-chronological order. „Blog“ can also be used as a verb, meaning to maintain or add content to a blog.

Taigi, tinklaraštį (ne blogą) pradedu tuo, kad tai vis dėl to TINKLARAŠTIS, o blogas jis ar geras – spręsti skaitytojui…

Tinklaraštyje, esant galimybei, populiarinsiu balsavimo internetu idėjas, taip pat pasinaudosiu kitais žodžio laisvės privalumais 🙂

Gal rinkimų sistema iš naujo paseno?

Publikuota 2009-06-11 www.alfa.lt

Ne veltui sakoma, kad teisė – gyva. Daug kas su tuo nesutinka, tačiau kaskart nepraleidžia progos pakritikuoti galiojančio reguliavimo, neva, jis neatitinka šiuolaikinių realijų ir žmonių poreikių. Taip eilinį kartą atsitiko ir su rinkimais. Po kiekvienų rinkimų Vyriausioji rinkimų komisija paprastai susilaukia kritikos dėl to, kad vėl išrinkome ne tuos.

Šįkart Prezidente išrinkome Tą, tačiau vėl blogai – nyki, blanki, be skandalų rinkimų kampanija, blogai išdalinti rinkėjų pažymėjimai, mažai informacijos, jokios intrigos ar bent kiek rimtesnės konkurencijos. Niekas nepyksta net dėl to, kad visi išrinktosios Prezidentės oponentai kapituliavo dar iki faktinės rinkimų kampanijos pradžios. Net prieš užsieniečius nepatogu.

Taigi, kur tikrosios bėdos? Suprantu, kad Prezidento rinkimus triuškinamai laimėjo Tautos favoritė, tačiau manau, kad jai, kaip sportininkei, pačiai būtų daug smagiau laimėti lygią kovą, nei, kaip atsitiko šįkart, tiesiog priversti pabėgti savo oponentus vien atsistojus ant tatamio. Čia ir kyla klausimas, ar nustatytas teisinis rinkimų reguliavimas iš tiesų užtikrina kandidatams lygias teises ir galimybes atskleisti save, ar jis tinka tik tuomet, kai visi kandidatai yra daugmaž tos pačios politinio svorio kategorijos? Nesinori tikėti, kad kiti kandidatai buvo visiški politikos nuliai.

JAV „svajonių prezidentas“ Barakas Obama pradėjo eiti pareigas tik šių metų pradžioje, tačiau jau 2007-ųjų rudenį jis atkakliai kovojo su savo partijos oponente Hilary Clinton dėl teisės būti savo partijos kandidatu rinkimuose! Jau nekalbu apie pačią rinkimų kampaniją, kuri ne tik mirgėjo įvairių faktūrų JAV žvaigždžių ir juostelių (stars‘n‘stripes) motyvais, okupavo visą (įskaitant ir internetinę) žiniasklaidą, bet ir įtraukė milijonus amerikiečių į šį ralį.

O kas pas mus? Viskas kaip vaistinėje – kiekvienoje rinkimų apylinkėje ne daugiau, kaip po vieną apgriuvusią lentą kandidatams kabinti savo abrozdėlius. Kiekvienam kandidatui – po „minutę pas Miliūtę“, per kurią turi spėti pasakyti viską, ką nuveiksi per penkis metus visos tautos gerovei. Ir nesvarbu, ar turi ką pasakyti, ar ne – tau vis vien ta pati minutė. Šįkart net į savo pašto dėžutę negavau nė vieno kandidato lankstinuko ar brošiūros.

Net aršiausiai partiniai kaimynai nebeldė į duris agituoti. Nė vienoje parduotuvėje ar gatvėje nemačiau nė vieno gyvo agitatoriaus ar agitatorės. Vienintelis šių rinkimų skandalas – tai „aštuntos valandos intriga“, t.y. ar atėjo daugiau, kaip pusė rinkėjų, ar ne. O rezultatas buvo aiškus iš anksto. Tik keletas naivuolių dėliojo poros procentų tikimybės vertus scenarijus apie galimai kitokią prezidento rinkimų baigtį.

Rinkėjų aktyvumas (tiksliau, pasyvumas) Europos Parlamento rinkimuose galutinai perpildė kantrybės taurę ir privertė griebtis kompiuterio šioms eilutėms surašyti. Nenoriu kritikuoti nei atskirų partijų, nei kandidatų, tačiau norėčiau pakalbėti apie pačius rinkimus ir jų procesą, kuris, mano manymu, gerokai ir skubiai taisytinas. Varžėme varžėme, ir taip suvaržėme, kad vienintelė likusi intriga – kodėl nėra intrigos?

Pirmiausia, politinė reklama . Be jos rinkimų kampanija – ne kas kita, bet skylė šventiniame balionėlyje. Šiandien lengviau pasakyti, kokia politinės reklamos forma galima, nei išvardinti jos ribojimus. Toks jausmas, kad politinės idėjos yra pavojingesnės už alkoholį ir tabaką. Dar betrūko, kad prieš ir po kiekvienos agitacinės laidos būtų pasakoma: „prieš eidami balsuoti, būtinai pasitarkite savo psichologu, seniūnu arba kunigu“.

Reklaminių klipukų – negalima, spauda – brangu, plakatus nudraskys… Kas belieka? Skrajutės ir internetas. Skrajutės neinformatyvios, o internetas – ne mano auditorija. Konstitucijos 25 straipsnyje garsiai nustatyta: „<…> Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai <…>“. Atrodytų, laisvė reikšti mintis ir idėjas yra tikrai gerai užtikrinta, tačiau nesuprantu, kokį pavojų žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar konstitucinei santvarkai kelia politinės idėjos ir įsitikimai? Kodėl įstatymais yra ribojamas politinių programų bei juose išdėstytų idėjų skleidimas, jei šios idėjos nepažeidžia nė vienos iš Konstitucijoje baigtiniu sąrašu išvardintų teisinių vertybių? Tenka girdėti argumentų, neva, šie politinės reklamos ribojimai skirti politinės kampanijos dalyvių lygiateisiškumui užtikrinti, bei galimai korupciniei politikos nuo verslo priklausomybei sumažinti. Tačiau ar galima nesugebėjimą išaiškinti ir užkardyti verslo įtakos politikai pridengti ribojant politinio žodžio laisvės formas? O lygiateisiškumas turi būti suprantamas kiek plačiau: visiems turi būti sudarytos lygios galimybės skleisti savo politines pažiūras bei agituoti už save, tačiau ši lygybė negali būti absoliutinama iki absurdo, nes kiekvienas dalyvis yra kitoks ir turi skirtingas galimybes tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių prasme. Politinės reklamos skleidimas visiems po lygiai ir iš biudžeto lėšų, panašu, apčiuopiamo rezultato nedavė. Du su puse milijono litų, skirtų politinei reklamai per komercinius TV ir radijo kanalus buvo aiškiai per mažai. O ar išvis to reikėjo? Ar mūsų biudžetas pajėgus daugiau? Be to, komerciniai transliuotojai dėl iki šiol man neaiškių priežasčių netaikė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatos, kad „Politinės kampanijos reklama nelaikomi: <…> politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą, taip pat diskusijų ir pokalbių laidos“.

Antra, politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimas. Įstatymais nustatytos dvejos ribos: maksimali aukos suma (šiuo metu vienas fizinis ar juridinis asmuo gali paaukoti ne daugiau, kaip po 39 tūkst. Litų per metus vienai politinei kampanijai) ir maksimalus išlaidų, skirtų politinei kampanijai, dydis (šiuose rinkimuose – po 4 mln. litų).

Tačiau pamiršta paminėti, kad vieno asmens kontroliuojamos kelios įmonės laikomos savarankiškais atskirais rėmėjais, taip sudarant beveik neribotas galimybes vienai verslo grupei remti politiką. Demokratiškas pasaulis seniai žino efektyvių ir skaidrių būdų kontroliuoti partijų finansus, tik mes kažkodėl vis eksperimentuojame.

O gal kažkam tai naudinga? Ar nebūtų paprasčiau ir skaidriau, jei politines partijas ir politinės kampanijos dalyvius galėtų remti tik fiziniai asmenys iš savo asmeninių deklaruotų lėšų? Be to, nepamirškime, kad politinės partijos, gavusios daugiau, kaip 3 proc. rinkėjų balsų per pereitus rinkimus, gauna valstybės dotaciją, priklausančią nuo gautų balsų skaičiaus. Kur čia lygiateisiškumas?

Trečia, balsavimo kanalai. Ar žinote, kodėl Seimo rinkimuose nebuvo leista balsuoti internetu? Ne todėl, kad tai būtų nesaugu (nes bet kuris informatikas jums pasakys, kad internetinis balsavimas yra saugesnis už tradicinį), bet dėl to, kad tiek valdžioje esantieji, tiek dalis praeitos kadencijos Seimo opozicijos neformaliai yra pasakę: „balsuotojas internetu – tai ne mūsų rinkėjas“.

Prieš tokius argumentus nublanksta patys didžiausi balsavimo internetu privalumai… Tik katastrofiškas rinkėjų pasyvumas Europos Parlamento rinkimuose atgaivino jau atrodė numarintą idėją.

Prezidento rinkimų pirmasis turas atskleidė būtinybę plėsti išankstinio balsavimo savivaldybėse rėmus. Norisi padėkoti už pastangas Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijai, kuri stengėsi padaryti viską, kad sumažinti eiles per išankstinį balsavimą, tačiau rinkėjų gausa verčia mastyti apie balsavimo laiko prailginimą bent didmiesčiuose (ne dvi dienos nuo 12 iki 20 val., bet, pvz., trys dienos ir nuo 9 iki 20 val.).

Ketvirta, rinkėjų pažymėjimai ir rinkėjų informavimas. Ir vėl beveik trys su puse milijono litų tam, kad spauda parašytų, jog kadenciją baigęs Prezidentas A. M. Brazauskas su žmona negavo kvietimo į rinkimus?

Jau daugelis (įskaitant ir VRK pirmininką Z. Vaigauską) pripažįsta, kad rinkėjų pažymėjimų įteikimo sistemos sugriežtinimas laukiamo rezultato nedavė.

Rinkėjo pažymėjimas iš esmės atlieka tik informacinę funkciją, jis įgauna praktinė reikšmę tik balsuojant iš anksto ir namuose. Tačiau šiuolaikinės technologijos puikai leidžia tai išspręsti atspausdinant ar išrašant rinkėjo pažymėjimą vietoje. Gal užtektų išplatinti rinkėjams į pašto dėžutes informacines knygutes apie rinkimus?

Taip pat atėjo laikas kompiuterizuoti rinkimų apylinkes. Tai tikrai nedaug kainuoja, o ir mobilusis internetas veikia visoje Lietuvoje. Apylinkių kompiuterizavimas išspręstų kelias problemas: rinkėjui, neturinčiam nuolatinės gyvenamosios vietos, nereikėtų vykti į migracijos tarnybas deklaruoti gyvenamosios vietos savivaldybėje; balsų skaičiavimo protokolas galėtų būti įvedamas į centrinę sistemą iškart apylinkėje; greičiau būtų pateikiami duomenys apie rinkėjų aktyvumą, ir būtų galima matyti ne 19-tos, o 20-tos valandos aktyvumą.

Penkta, patys rinkimų įstatymai. Tokie grynai procedūriniai dalykai, kaip teritorinių rinkimų komisijų sudarymas, rinkėjų informavimas ir apskaita, biuletenių ir kitų rinkimų dokumentų formos, balsavimo ir kitos procedūros yra iš esmės tapačios ir kartojasi visuose rinkimų įstatymuose. Ar ne laikas atgaivinti Rinkimų ir referendumo kodekso idėją ir galų gale sudėti viską į vieną harmoningą sistemą?

Gal kartą reikia susėsti politikams, mokslininkams, verslininkams bei visuomenininkams kartu ir rimtai pasitarti, kaip galų gale sureguliuoti rinkimų sistemą taip, kad turėtumėme išties visuotinus, laisvus, demokratiškus ir skaidrius rinkimus, iš už kurių nekyšotų visokių baubų ausys? Juk turime dabar gražaus laiko, tik nereikia delsti, nes per ateinančius savivaldybių rinkimus bus vėl tas pats…