Je suis Romualdas Zabarauskas

Režisieriui Romualdui Zabarauskui VRK atsiuntė reikalavimą pakeisti jo privačios Facebook paskyros įrašų turinį. Liepė parašyti, kad tai – politinė reklama. Priešingu atveju pagrasino administracine nuobauda iki 3000 eurų.

Perskaitykite dar kartą: VRK privačiam asmeniui, kuris nėra nei politinės kampanijos dalyvis, nei kandidatas, nei rinkimų komisijos narys, nei rinkimų stebėtojas, yra grasinama didele administracine bauda už 6 postus Feisbuke, kurie turi maždaug po 100 Like ir po kelis Share.

Konstitucijos 25 straipsnyje parašyta, kad „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“. Tame pačiame straipsnyje skelbiama, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Viskas, kitokie žodžio laisvės ribojimai yra antikonstituciniai ir negalimi. Analogiškas teises garantuoja ir pamatiniai tarptautinės teisės šaltiniai – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri kategoriškai sako, kad “Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.”

Reikalaudama iš privataus asmens keisti savo minčių ir idėjų, paskelbtų ant privačios Facebook paskyros sienos, turinį (konkrečiai – reikalaudami pažymėti, kad jie – politinė reklama), VRK riboja asmens Konstitucijos garantuojamą saviraiškos laisvę.

Konstitucijos 55 straipsnis sako, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. Analogiškas reikalavimas yra ir Europos Tarybos Venecijos komisijos priimtame Gerosios rinkimų praktikos kodekse – rinkimus reguliuojančios taisyklės turi būti ne žemesnio lygmens, nei įstatymas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija neturi teisės aiškinti rinkimų ir Referendumo įstatymų nuostatų. Konstitucijoje taip pat nustatyta, kad Konstitucija riboja valdžios galias (5 straipsnis), negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnis). Viešojo administravimo įstatyme nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje be kita ko vadovaujasi ir įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Savo reikalavimą VRK pirmininkė grindžia pačios VRK paskelbtomis rekomendacijomis „dėl politinės reklamos skleidimo politinės kampanijos laikotarpiu“. Šios rekomendacijos yra geriausiu atveju VRK vidaus dokumentas ir negali būti tiesiogiai taikomos asmenims bausti. VRK kompetencija yra apribota įstatymų, taigi, VRK negali nustatyti daugiau taisyklių, nei yra nustatyta įstatymuose. Juo labiau, VRK neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš privataus asmens – keisti savo privačių pasisakymų turinį, nes jis, neva, neatitinka pačios VRK sugalvotų taisyklių.

Teisinio reguliavimo principai, kylantys iš Konstitucijos, apibrėžti Teisėkūros pagrindų bei Viešojo administravimo įstatymuose, bei ne kartą detaliai aptarti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aiškiai sako, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, nedviprasmiškas ir proporcingas. Sistemiškai analizuojant politinės reklamos teisinį reglamentavimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga žymėti viešai skleidžiamą informaciją visų pirma tenka patiems politinės kampanijos dalyviams ir bei viešosios informacijos skleidėjams.

Štai Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad “Politinės reklamos žymėjimo reikalavimai nustatomi įstatymuose, politinės reklamos žymėjimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija”. Būtent šiame teisės akte, kurį VRK priimti įpareigoja įstatymas, nustatyta, kad “šio aprašo reikalavimai netaikomi tretiesiems, su politinės kampanijos dalyviu susijusiems, asmenims, jeigu jie savo asmeniniame socialinio tinklo profilyje laisva valia pasidalino jau paskelbta politine reklama arba paskelbia savo nuomonę apie politinės kampanijos dalyvius. Ši išimtis galioja tik tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo pats nemoka už informacijos paskelbimą ir jam nėra niekaip (tiesiogiai ar netiesiogiai) atlyginama už dalijimąsi informacija”. Kitaip tariant, pareiga žymėti politinę reklamą atsiranda tada, kai asmuo tampa arba politinės kampanijos dalyviu, arba viešosios informacijos rengėju ir skleidėju.

VRK reikalavime Romualdui Zabarauskui nurodytos “rekomendacijos” sukuria papildomų ir įstatymuose nenumatytų sąlygų – politine reklama laikoma viešai skelbiami informaciniai pranešimai, komentarai, kita informacija, kai tokie pranešimai yra skelbiami neįprastai dažnai. Toks reguliavimas yra abstraktus, dviprasmiškas ir nekonkretus, kadangi nėra jokių kriterijų, koks informacijos skleidimo dažnis laikytinas “įprastai dažnu”.

Romualdai Zabarauskai, esu įsitikinęs, kad VRK reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jis prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam žodžio laisvės principui, taip pat pačios VRK patvirtintoms politinės reklamos žymėjimo tvarkos aprašo nuostatoms. Aukščiau mano surašytus teisinius argumentus gali drąsiai naudoti teisme, jei prireiks.

Parašykite komentarą