Kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, šiemet vėl keliama internetinio balsavimo tema. Paskutinė šios temos improvizacija vadinasi “leiskime balsuoti internetu užsienio lietuvių Seimo rinkimų apygardoje”. Ir tada pradedame viską nuo pradžių: liberalai teigia, kad jau reikia balsuot šiuose rinkimuose, Juozas Bernatonis pakartoja, kad Estai čia lyderiai ir savo pavyzdžiu įrodė, kad taip balsuoti visiškai galima ir normalu. Skeptikai iškart kelia saugumo klausimą. Konservatoriai, kaip visuomet – panikuoja dėl balsų pirkimo, neva rusai ir Uspaskichas vaikščios po kaimus ir supirkinės balsus, o žmonės nepasitikės tokiais rinkimais. Ir visi savaip teisūs. Tačiau aš pamėginsiu dar kartą sudėlioti viską į lentynėles.
Visų pirma, geroji Estijos praktika. Estams pavyko, nes jie į balsavimą internetu savo laiku pažiūrėjo moderniai ir kompleksiškai. Jie suprato, kad asmens tapatybės nustatymas internete, naudojant kvalifikuotus skaitmeninius sertifikatus yra ne mažiau saugus ir patikimas, nei tapatybės nustatymas parodant pasą, o asimetrinio šifravimo algoritmai slaptumą užtikrina geriau, nei popieriniai vokai su antspaudais. Technologiniu aspektu balsavimas internetu yra gerokai saugesnis už balsavimą popieriais. Taigi, 2005-ais metais Estijoje internetu balsavo 9003 rinkėjai, o šiemet balsavimas internetu jau tapo natūraliai suprantamu dalyku, juo naudojasi kone pusė rinkėjų.
Kodėl Estijos pavyzdžiu neseka kitos šalys? Manau, dėl tų pačių priežasčių, kaip ir Lietuvoje: nepasitikėjimas vieni kitais, neįsgilinimas į technologiją, baimės suvokti ir valdyti rizikas. Tačiau, regioniniame lygmenyje, bei įvairių asociacijų ir didelių korporacijų balsavimuose, šis balsavimo būdas jau vis plačiau taikomas visame pasaulyje.
Be to, estai savo balsavimo sistemą nuolat tobulina, prisitaikydami prie nuolat kintančių technologinių iššūkių. Balsavimo sistema, naudojama dabar, nė iš tolo nepanaši į tą, kuri buvo 2005-ais.
Antra, saugumas. Po keletos garsiai nuskambėjusių Rusijos kibernetinių atakų prieš Vakarus, nemažai internetinio balsavimo projektų buvo sustabdyti. Kaip antai, Prancūzija atsisakė naudoti internetinį balsavimą užjūrio departamentuose. Tačiau Estai nenustojo tobulinti savo internetinio balsavimo sistemos, kuri, kaip žinia, būtų puikus ir vertingas taikinys rytų kaimynei.
Balsavimas internetu remiasi “dvigubo elektroninio voko” principu, kuris kartu užtikrina ir balsavimo slaptumą, ir balso nepakeičiamumą – du pagrindinius, kertinius slapto balsavimo reikalavimus. Šiuolaikinėse internetinio balsavimo sistemose naudojami balsų šifravimo ir saugaus duomenų apsikeitimo algoritmai, kartu su kvalifikuotais asmens atpažinties internete sertifikatais yra iš esmės analogiški tiems, kuriuos duomenų saugumui užtikrinti naudoja kariuomenė, didelės korporacijos, bankai ir elektroninės prekybos milžinai. Teisingai suprojektuota ir įdiegta internetinio balsavimo sistema technologiniu požiūriu yra saugesnė, nei dabar naudojama popierinė. Lygiai kaip šiuolaikinis automobilis yra saugesnis, greitesnis ir efektyvesnis už karietą.
Balsavimo sistemoms reikalingų kriprogtafinių algoritmų tobulinimo klausimais dirba Estijos, Ispanijos, JAV, Šveicarijos ir daugelio kitų šalių mokslininkai, rašomos disertacijos, rengiami tarptautiniai simpoziumai. Per pastarąjį dešimtmetį balsavimo internetu sistemos ne tik kad prilygsta, bet ir technologiškai pralenkia tradicinio balsavimo sistemas. Balsavimo internetu sistemos leidžia balsuoti keletą kartų, o įskaitomas tik paskutinis balsas. Tai laikoma efektyvia priemone prieš balsų pirkimą. Taip pat jau yra technologija, leidžianti rinkėjui saugiai įsitikinti, kad jo balsas buvo įskaitytas ir teisingai suskaičiuotas, tačiau niekaip nekompromituojant saugumo – neatskleidžiant balsavimo paslapties.
Skeptikų kalbos, kad internetinis balsavimas yra nesaugus tėra tik kalbos, kol nėra apie ką rimtai diskutuoti. Apie saugumą reikia kalbėti konkrečiai: kokia sistema ir kur nesaugi, ar įmanoma (ir kiek kainuoja) saugumo spragą pašalinti, ir panašiai. Visos informacinės sistemos yra tiek saugios, kiek skiriama dėmesio saugumui užtikrinti. Įdomu, ar niekas nedarė tyrimo, kiek saugi yra popierinio balsavimo sistema, lyginant su elektronine? Taigi, internetinio balsavimo saugumo klausimą gali atsakyti tik kibernetinio saugumo ekspertai, įvertinę konkrečios tyrimui pateiktos sistemos saugumą. Teiginiai, kad visos internetinio balsavimo sistemos apriori nesaugios daug pasako apie to eksperto kvalifikaciją.
Trečia, balsų pirkimas. Dar vienas skeptikų argumentas – neva internetinis balsavimas paskatins balsų pirkimą. Argumentas neparemtas jokiais tyrimais. Sunkiai įsivaizduoju žmogų, vaikštantį su nešiojamu kompiuteriu po namus ir supirkinėjantį internetinius balsus. Toks būtų per valandą apskųstas ir sulaikytas. Be to, balsų pirkimas demokratinėje valstybėje tiesiog neapsimoka. Puiki priemonė prieš balsų pirkimą yra efektyvi politinių kampanijų finansavimo kontrolė, o kalbos, kad balsavimas internetu paskatins balsų pirkimą yra iš piršto laužtos – to nerodo jokie tyrimai ar praktiniai pavyzdžiai. Jeigu būtų galima dideliais pinigais nupirkti nacionalinius rinkimus, patikėkite, jie jau seniai būtų nupirkti. Kaip jau minėjau, galimybė perbalsuoti balsuojant internetu, balsų pirkimo patrauklumą sumažina iki minimumo.
Šiais laikais rinkimams laimėti gerokai pigiau yra kelis metus rodyti populiarius motyvuojančius serialus, plauti žmonėms smegenis patraukliais pažadais, nei investuoti į sistemingą balsų pirkimą be jokios efektyvumo garantijos.
Ar įmanoma tokį balsavimą suorganizuoti Pasaulio lietuvių apygardoje? Ir taip, ir ne. Visų pirma, reikia pažymėti, kad Lietuva turi visas technines prielaidas balsuoti internetu: turime tikslius, gyventojų registro duomenimis paremtus elektroninius rinkėjų sąrašus, turime plačiai išvystytą elektroninio parašo infrastruktūrą, interneto ryšio sklaida ir greičiai – geriausi pasaulyje. Rinkoje galima nusipirkti gerą balsavimo programinę įrangą ir specialistų, galinčių ją įdiegti ir palaikyti. Taip pat turime pakankamai kibernetinio saugumo kompetencijų, pajėgių tiek atlikti sistemos saugumo auditą, tiek užtikrinti jos patikima funkcionavimą rinkimų metu. Tačiau, kiek pasaulio lietuvių turi ir naudoja asmens tapatybei nustatyti tinkamą kvalifikuotą elektroninį parašą? Nedaug, o tai jau ženkliai apriboja internetinio balsavimo prieinamumą. Paklausite, kodėl negalima rinkimuose naudoti elektroninės bankininkystės? Ogi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios rinkimų apylinkėje reikia pateikti pasą, o ne banko kortelę.
Taip pat yra ir teisinių niuansų: lygi rinkimų teisė reiškia ir lygias galimybes balsuoti, lygiai renkantis balsavimo būdą. Kažin kokią nuomonę turėtų Konstitucinis Teismas, jei vienoje apygardoje rinkėjai turėtų išskirtines galimybes balsuoti, lyginant su kitomis?
Akivaizdu, kad kol kas internetinio balsavimo tema naudojama tik kaip reklaminis triušis, ištraukiamas iš idėjų kepurės prieš kiekvienus rinkimus. Net ir naujausias Gedimino Kirkilo ir Juozo Bernatonio pateiktas Seimo rinkimų įstatymo projektas skamba kaip politinis triukas, o ne kaip rimtas projektas.
Dar 2018-aisiais metais Teisingumo ministerijoje buvo parengtas Balsavimo internetu pagrindų įstatymo projektas, kuriame aptartos teisinės ir organizacinės galimybės balsavimui internetu rinkimuose ir referendumuose įteisinti, nustatyti balsavimo internetu principai, rinkėjo balso prioriteto, patikrinimo ir anuliavimo taisyklės, balsavimo internetu informacinės sistemos saugumo ir audito reikalavimai. Rengiant projektą buvo atsižvelgta į visas tuo metu žinomas gerąsias praktikas ir mokslo rekomendacijas, o svarbiausia, įstatymo projektas neįpareigoja “mesti į mūšį” neišbandyto produkto. Projekto esmė buvo leisti VRK ir Vyriausybei skirti resursų parengti ir išbandyti sistemą testinėje aplinkoje, atlikti visus reikalingus bandymus, o tik tuomet rengti planą palaipsniui diegti tokį balsavimą vietos ir nacionaliniuose rinkimuose ir referendumuose. Be to, priešingai, sistemai nepasiteisinus, ar identifikavus nesuvaldomas rizikas, būtų galima argumentuotai teigti, kodėl sistema netinkama naudoti.
Ir pabaigai, socialinis aspektas. Žmonės turi pasitikėti rinkimų sistema. O pasitikėjimas ateina iš žinojimo ir supratimo, kaip dalykai veikia. Jei rinkimų sistema yra tiek komplikuota, kad jai suprasti reikia aukštųjų kriptografijos studijų, žinoma, vien pasitikėjimu pasikliauti neverta. Tačiau tik ką viso pasaulio ekonomiką nusiaubęs karantinas paskatino vieną svarbiausių socialinių-technologinių postūmių: net skeptikai ir visiški tinginiai išmoko naudotis vaizdo konferencijų programomis, užsisakyti maistą ir prekes internetu, o pajamų deklaravimas ir atsiskaitymai online apskritai tapo šių laikų norma. Taigi, tik laiko klausimas, kada pradėsime ieškoti kas kaltas, kodėl iki šiol neturime elektroninio balsavimo. O argumentai, kad “visuomenė nepasiruošusi”, ar “IT sistemos nesaugios” yra ne pagrindas nutraukti diskusijas, o puiki proga jas pradėti.
Teksto autorius yra buvęs VRK narys, balsavimo internetu Lietuvoje koncepcijos bendraautorius.
Leave a comment