Išvaikyti VRK

Visų virusų, karantinų ir Seimo daugumos konfliktų su visu blaiviai mąstančiu pasauliu fone vos neliko nepastebėtas vienas akibrokštas – vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) narių, sakyčiau, sukilimas prieš Seimo valstybes valdymo komiteto pirmininkės siūlymą sustatyti VRK narius į vietą. Nesigilinsiu į teisiškai neraštingo pasiūlymo niuansus, tačiau šis epizodas priminė jau primirštą rinkimų organizavimo temą. 

Trumpai tariant, dabartinės sudėties VRK reikia išvaikyti, o kontorą – uždaryti. Toliau paaiškinsiu, kodėl.

Dar šios Seimo kadencijos pradžioje “valstiečiai-žalieji” grasino išvaikyt ir reformuoti VRK, kaip super politizuotą ir neefektyvią instituciją. Tiesa, visa reforma baigėsi tuo, kad vietoj gerokai pagyvenusio ir rimtai patyrusio turime jauną, aukštą ir gražią pirmininkę. Visa kita liko po senovei: dažniausiai tik teorinės rinkimų patirties turintys nariai valandų valandas ginčijasi dėl smulkmenų, neretai pasiklydę tarp trijų pušų. Pažiūrėkite VRK posėdžių transliacijas Youtūbėj – suprasite, apie ką aš. Jeigu ne ilgamečiai VRK sekretoriato darbuotojai, ir, neaišku iš kokio patriotizmo dirbantys apygardų rinkimų komisijų nariai, neįsivaizduoju, kaip būtumėm atlaikę trejus rinkimus 2019-aisiais. Bravo Redai ir jos komandai!

Įstatymas skelbia, kad VRK – nepriklausoma rinkimus organizuojanti institucija. Teisingai, ji tiek nepriklausoma, kad nuo jos realiai niekas nepriklauso. Visi kvaili VRK sprendimai gali būti skundžiami teismui, ir teismai labai greitai juos, jeigu prireikia, taiso. O narių “nepriklausomumas” yra taip pat santykinis. Keista, kai nariai atbėga į VRK nepasisiekus rinkimuose, arba vos po poros metų palieka postą ir metasi politikon. Taigi, po daugiau kaip dvylikos metų darbo komisijos nariu, galiu drąsiai pasakyti, kad esama VRK formavimo tvarka visiškai nedera su jos kompetencija ir konstitucine paskirtimi. 

Europos Tarybos Venecijos komisijos gerosios rinkimų praktikos kodekse yra pateiktos rekomendacijos dėl rinkimų komisijų sudarymo. Jose, be kita ko, numatyta, kad rinkimus organizuojanti institucija turi būti nepriklausoma, atspari politiniam spaudimui. Ir tai pasiekiama vienu iš būdų:

Pirmas – “Brandžios demokratijos” valstybėse, kur administracinis aparatas yra atsparus politiniam spaudimui, rinkimus gali organizuoti ir vykdomosios valdžios padalinys, o rinkimų organizavimas vietose gali būti decentralizuotas ir realizuojamas per vietos bendruomenes (Skandinavijos šalys, Danija, Vokietija, Ispanija, etc.);

­ir antras – “Kylančios demokratijos” valstybėse tikslingas centralizuotas rinkimų organizavimas, kur politinis pliuralizmas yra efektyvi nešališkumo užtikrinimo priemonė. Tačiau daugumą komisijoje turėtų sudaryti nepriklausomi teisininkai.

Taigi, kas mes esame? Brandi teisinė valstybė, ES ir NATO narė, ar besivystanti demokratijos imitacija? Niekur, jau pradedant nuo Lenkijos į vakarus nėr tokios „VRK“ kaip Lietuvoje. Bet į rytus – prašom, visur: Rusijoje, Balatarusijoje, Kazachstane, Azerbaidžane: „nepriklausomos“ komisijos su garbingais pirmininkais ir pūstažandžiais pavaduotojas.

Šiandien žmonės mato VRK pirmininkę ir bendrus vaizdus iš VRK posėdžių, kuriose rūsčiais veidais posėdžiauja garbingi nariai. Tačiau rinkėjai nemato to titaniško darbo, kurį daro VRK sekretoriatas: rinkimų organizavimo, rinkimų finansavimo kontrolės, finansų ir kiti skyriai. Tai jų pastangų dėka jūs kiekvienas esate įrašytas į rinkėjų sąrašus, yra sutikrinami kandidatų duomenys, stebima žiniasklaida dėl paslėptos politinės reklamos, organizuojamas biuletenių spausdinimas ir išvežiojimas, ir panašiai. 

Iš tiesų, tokia “nepriklausoma komisija” reikalinga tik kaip ikiteisminė rinkimų ginčų sprendimo ar simbolinė rinkimų rezultatų tvirtinimo ir paskelbimo institucija. Jai visai nėra reikalo užsiiminėti rinkimų sąmatų, rinkėjų sąrašų tvirtinimo klausimais, ar valandų valandas trunkančių diskusijų, ar kokia “gandrų vasara” yra paslėpta politinė reklama, ar ne. 

Kandidatų registravimo, rinkimų kampanijų finansavimo, politinės reklamos stebėsenos, logistikos klausimus puikiai gali spręsti ir rinkimų organizavimo skyrius, ar departamentas, kaip vykdomosios valdžios struktūros padalinys. Simbolinė, daugiau, sakyčiau, ritualinė rinkimų komisija galėtų būti iš autoritetingų teisininkų ir ilgametę patirtį turinčių buvusių teritorinių rinkimų komisijų narių sudaryta komisija, kurios nepriklausomumą užtikrintų jos narių reputacija ir autoritetas, o ne juos delegavusių partijų ar institucijų įvairovė. 

Rinkimų organizavimo modelis Lietuvoje nekito nuo pat 1990-­ųjų, todėl reikalingos principinės, struktūrinės pertvarkos, o ne vien “kosmetiniai” pataisymai keičiant tik pirmininką ar narių skyrimo tvarką. Artimiausi nacionaliniai rinkimai vyks jau 2020-ųjų rudenį, taigi, reformą reikėtų vykdyti jau naujam Seimui, tačiau laikotarpis iki rinkimų – nebloga erdvė jai pasiruošti. 

Parašykite komentarą