Prezidentui V. Tomaševskio skundas – “jerunda”?

Teisė į efektyvią teisminę gynybą – vienas iš pamatinių teisinės demokratinės valstybės principų. Valdžių atskyrimo principas reiškia, kad kiekviena valdžios šaka ir institucija turi Konstitucijos apibrėžtą kompetenciją ir negali jos viršyti. Tačiau, panašu, kad Prezidento komanda tai pamiršo. Vos per kelias valandas Prezidentūra  sugebėjo įvertinti ir konstatuoti, kad LLRA skundas dėl Seimo rinkimų rezultatų yra nepagrįstas: “skunde nenurodomos aplinkybės bei nepateikiama pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad organizuojant ir vykdant 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir vienmandatėje Panerių-Grigiškių rinkimų apygardoje Nr. 11 galėjo būti padaryti šiurkštūs SRĮ pažeidimai, dėl kurių galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia balsuojant šiose rinkimų apygardose 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimuose ar neteisingai nustatyti esminiai šių rinkimų rezultatai” (Prezidentūros pranešimas, ELTA). 

Paprastai beveik po kiekvienų Seimo rinkimų (išskyrius 2000 m. ir 2016 m. rinkimus) rezultatai “tikrinami” Konstituciniame Teisme. 

Teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Prezidentas neturi diskrecijos vertinti, ar skundas pagrįstas, ar ne. Kreiptis į Konstitucinį Teismą gavus tinkamo subjekto skundą yra Prezidento pareiga, o ne teisė! Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad “Partijos, iškėlusios kandidatus į Seimo narius, kandidatai į Seimo narius Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai oficialiai paskelbiami rinkimų galutiniai rezultatai, gali apskųsti Seimui ar Respublikos Prezidentui. Tokiais atvejais Seimas ar Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 48 valandas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo”. Prezidentas yra saistomas įstatymo, ir jam nėra čia laisvės teikti, ar neteikti, jei skundą pateikė tinkamas subjektas. Šią poziciją patvirtina ir Konstitucijos 106 straipsnyje: “Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas”. 

Kodėl negali partija kreiptis  į KT tiesiogiai? Tokia jau mūsų teisės tradicija, kuomet į KT visais klausimais galėjo kreiptis tik Seimas, Prezidentas ir teismai. Individualus konstitucinis skundas yra visiška naujovė ir neapima išvadų dėl Seimo rinkimų rezultatų.  

Visi Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai yra skundžiami teismui. Teisė kvestionuoti VRK sprendimus nustatant rinkimų rezultatus yra sudėtine demokratinių rinkimų teisinėje valstybėje dalis. Konstitucinis Teismas ne vieną kartą pasisakė, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras. Nesikreipus į galutinę instanciją – Konstitucinį Teismą, mes paliekame pareiškėjams erdvė skųstis, kad buvo pažeistos jų teisės rinkimuose, ar rinkimai buvo nesąžiningi. 

Konstitucinis Teismas savo 2011 m. gegužės 11 d. nutarime pasisakė, kad “Teisės ir teisėti interesai, neatsižvelgiant į tai, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, turi būti ginami ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Rinkimų teisės subjektų, turinčių teisę kelti kandidatus, ir pačių kandidatų teisė ginčyti rinkimų rezultatus – svarbi iš Konstitucijos kylančio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo reikalavimo užtikrinimo garantija. <…> iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinamas jos įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme”. 

Jokiu būdu nenoriu teisinti ar vertinti LLRA (KŠS) skundo pagrįstumo turinio požiūriu, tačiau teisė į teisminę gynybą turi būti užtiktrinta iki galo. Nė kiek neabejoju, kad skundo nagrinėjimas rinkimų rezultato nepakeis, nes VRK pakankamai svariai argumentavo ir nedviprasmiškai nustatė, kad Laisvės TV kampanija prieš Woldermortą negalėjo turėti  esminės įtakos rinkimų rezultatams, tačiau svarbu, kad apie tai pasisakytų būtent Konstitucinis Teismas, kaip teisminės valdžios institucija. Pasikartosiu, Prezidentas nėra teismas ir jam nesuteikti tokie įgaliojimai. Todėl Prezidento pareiga – kreiptis išvados į KT, net jeigu jam tai nepatinka. 

Kiekvieną kartą Konstitucinis Teismas savo išvadose formuluoja ir papildo konstitucinę rinkimų  teisės doktriną. Štai 2012-aisiais metais KT suformulavo svarbius principus, tarp kurių – šiurkštaus rinkimų teisės pažeidimo įtakos rinkimų rezultatams prezumpcijos principas, kuris reiškia, kad VRK pripažinus šiurkštų rinkimų teisės pažeidimą, yra preziumuojama esminė įtaka rinkimų rezultatams. Taip pat KT suteikė VRK naujų įrankių – galimybę naikinti Seimo rinkimų rezultatus tik iš dalies, tik konkrečių asmenų atžvilgiu. Taip buvo panaikinti Seimo rinkimų  rezultatai toje dalyje, kiek balsų gavo penki Darbo partijos kandidatai vadinamojo “kalinių balsų pirkimo” skandalo kontekste. 

Šiemet ginčo esmė – ne koks nors kriminalas, bet svarbi konstitucinė vertybė – žodžio laisvė. Konstitucijos 25 straipsnyje parašyta, kad „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“. Tame pačiame straipsnyje skelbiama, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Viskas, kitokie žodžio laisvės ribojimai yra antikonstituciniai ir negalimi. Analogiškas teises garantuoja ir pamatiniai tarptautinės teisės šaltiniai – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri kategoriškai sako, kad “Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų”. Kaip teisingai paminėjo ir VRK savo sprendime – trečiųjų asmenų skleidžiama politinė reklama nėra tinkamai reglamentuota, todėl reikalauja tinkamo teisinio įvertinimo. 

Labai svarbu, kad KT pasisakytų, kiek politinę reklamą reglamentuojantys įstatymai ir visokios VRK rekomendacijos dera su Konstitucijoje įtvirtintu žodžio laisvės principu. Kada viešai skleidžiama politinio turinio informacija (agitacija tiek “už”, tiek “prieš”) yra žymėtina politinė reklama, o kada – nepriklausomų laisvos valstybės piliečių žodžio laisvė? Kokiomis sąlygomis gali būti skleidžiama nepriklausoma politinė reklama, kurią skleidžia politiškai aktyvūs, tačiau nepriklausomi asmenys ar organizacijos? Tai – labai svarbūs ir seniai pribrendę klausimai, į kuriuos ši bylą – puiki proga atsakyti aukščiausiu lygiu.  

Paneigti teisę į teisminę gynybą – šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir didžiulė reputacinė žala mūsų valstybei. Teisės viršenybės, valdžių atskyrimo principai turi galioti demokratinėje valstybėje, kad ir kokia jerunda tai atrodo Prezidentui. 

Je suis Romualdas Zabarauskas

Režisieriui Romualdui Zabarauskui VRK atsiuntė reikalavimą pakeisti jo privačios Facebook paskyros įrašų turinį. Liepė parašyti, kad tai – politinė reklama. Priešingu atveju pagrasino administracine nuobauda iki 3000 eurų.

Perskaitykite dar kartą: VRK privačiam asmeniui, kuris nėra nei politinės kampanijos dalyvis, nei kandidatas, nei rinkimų komisijos narys, nei rinkimų stebėtojas, yra grasinama didele administracine bauda už 6 postus Feisbuke, kurie turi maždaug po 100 Like ir po kelis Share.

Konstitucijos 25 straipsnyje parašyta, kad „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“. Tame pačiame straipsnyje skelbiama, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Viskas, kitokie žodžio laisvės ribojimai yra antikonstituciniai ir negalimi. Analogiškas teises garantuoja ir pamatiniai tarptautinės teisės šaltiniai – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri kategoriškai sako, kad “Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.”

Reikalaudama iš privataus asmens keisti savo minčių ir idėjų, paskelbtų ant privačios Facebook paskyros sienos, turinį (konkrečiai – reikalaudami pažymėti, kad jie – politinė reklama), VRK riboja asmens Konstitucijos garantuojamą saviraiškos laisvę.

Konstitucijos 55 straipsnis sako, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. Analogiškas reikalavimas yra ir Europos Tarybos Venecijos komisijos priimtame Gerosios rinkimų praktikos kodekse – rinkimus reguliuojančios taisyklės turi būti ne žemesnio lygmens, nei įstatymas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija neturi teisės aiškinti rinkimų ir Referendumo įstatymų nuostatų. Konstitucijoje taip pat nustatyta, kad Konstitucija riboja valdžios galias (5 straipsnis), negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnis). Viešojo administravimo įstatyme nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje be kita ko vadovaujasi ir įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Savo reikalavimą VRK pirmininkė grindžia pačios VRK paskelbtomis rekomendacijomis „dėl politinės reklamos skleidimo politinės kampanijos laikotarpiu“. Šios rekomendacijos yra geriausiu atveju VRK vidaus dokumentas ir negali būti tiesiogiai taikomos asmenims bausti. VRK kompetencija yra apribota įstatymų, taigi, VRK negali nustatyti daugiau taisyklių, nei yra nustatyta įstatymuose. Juo labiau, VRK neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš privataus asmens – keisti savo privačių pasisakymų turinį, nes jis, neva, neatitinka pačios VRK sugalvotų taisyklių.

Teisinio reguliavimo principai, kylantys iš Konstitucijos, apibrėžti Teisėkūros pagrindų bei Viešojo administravimo įstatymuose, bei ne kartą detaliai aptarti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aiškiai sako, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, nedviprasmiškas ir proporcingas. Sistemiškai analizuojant politinės reklamos teisinį reglamentavimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga žymėti viešai skleidžiamą informaciją visų pirma tenka patiems politinės kampanijos dalyviams ir bei viešosios informacijos skleidėjams.

Štai Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad “Politinės reklamos žymėjimo reikalavimai nustatomi įstatymuose, politinės reklamos žymėjimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija”. Būtent šiame teisės akte, kurį VRK priimti įpareigoja įstatymas, nustatyta, kad “šio aprašo reikalavimai netaikomi tretiesiems, su politinės kampanijos dalyviu susijusiems, asmenims, jeigu jie savo asmeniniame socialinio tinklo profilyje laisva valia pasidalino jau paskelbta politine reklama arba paskelbia savo nuomonę apie politinės kampanijos dalyvius. Ši išimtis galioja tik tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo pats nemoka už informacijos paskelbimą ir jam nėra niekaip (tiesiogiai ar netiesiogiai) atlyginama už dalijimąsi informacija”. Kitaip tariant, pareiga žymėti politinę reklamą atsiranda tada, kai asmuo tampa arba politinės kampanijos dalyviu, arba viešosios informacijos rengėju ir skleidėju.

VRK reikalavime Romualdui Zabarauskui nurodytos “rekomendacijos” sukuria papildomų ir įstatymuose nenumatytų sąlygų – politine reklama laikoma viešai skelbiami informaciniai pranešimai, komentarai, kita informacija, kai tokie pranešimai yra skelbiami neįprastai dažnai. Toks reguliavimas yra abstraktus, dviprasmiškas ir nekonkretus, kadangi nėra jokių kriterijų, koks informacijos skleidimo dažnis laikytinas “įprastai dažnu”.

Romualdai Zabarauskai, esu įsitikinęs, kad VRK reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jis prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam žodžio laisvės principui, taip pat pačios VRK patvirtintoms politinės reklamos žymėjimo tvarkos aprašo nuostatoms. Aukščiau mano surašytus teisinius argumentus gali drąsiai naudoti teisme, jei prireiks.

Dviejų klausimų rinkimai. Dviejų klausimų Lietuva.


Seniai jau taip buvo, kad tarp rinkimų laimėtojų nebūtų kokių nors gelbėtojų ar prisikėlėlių. Sakyčiau, priešingai, rinkėjai nusipelniusius gyventi geriau pasiuntė į užtarnautą politinį poilsį. Didžiausias šių rinkimų siurprizas – Laisvės partija, kuriai greitai prilipo “dviejų klausimų” partijos etiketė. Tebūnie tai tik du klausimai, tačiau tai – labai svarbūs, klausimai, kurių neišsprendę mes negalime vadintis demokratine valstybe, kurioje galioja teisės viršenybė ir gerbiamos žmogaus teisės. 

Agitacijos kampanijos ir rinkimų debatų metu labai aiškiai pasirodė, kurie kandidatai – modernūs, šiuolaikiški ir progresyvūs, o kurie tokiais dedasi tik aplinkybių verčiami. Būtų pastarųjų valia, tai labai greitai bobos vieta būtų ir vėl prie puodų, o žmogus teisės (šiaip tai vakarų tolerastų išmislas) būtų tik išrinktiesiems, pagal sąrašą ir pažintis. 

O dabar trumpai abiem klausimais. 

Visų pirma, apie žmogaus teises. Konstitucijoje, kurią priėmė visa Tauta referendumu, ir taip parašyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 straipsnis). Paprastai tai reiškia, kad Lietuva pripažįsta, kad žmogus teises įgyja iš prigimties, o ne iš valstybės, ne iš premjero ar ne iš seniūno. Ir visas, be išimčių. Valstybės pareiga – užtikrinti, kad visi, pabrėžiu, VISI žmonės turėtų lygiai vienodas teises rinktis kaip gyventi, su kuo gyventi, iš ko gyventi, ir panašiai. Lygiai kaip ir valstybės pareiga vienodai saugoti VISŲ  žmonių teises nuo neteisėto kėsinimosi į jų privatų gyvenimą, laisvę ir nuosavybę. Taip, yra tautinės ir religinės tradicijos – tam tikri dogmomis paremti elgesio modeliai, kuriuos kai kurie žmonės ir politikai vis dar laiko pamatiniais ir neretai viršesniais už prigimtines žmogaus teises. Bet istorinė evoliucija rodo, kad bėgant laikui vis daugiau tų dogmų keičia racionalus ir apgalvotas protas, o ritualinių tradicijų puoselėtojus pamažu keičia efektyvumas ir racionalumas. 

Taigi, renkamės, ar balsuoti už tuos, kurie vis dar už “tradicines vertibes”, kas iš tikrųjų daugeliu atvejų yra tiesiog etiketės arba archaizmai, ir aiškina, primeta kitiems, kaip mes turime gyventi, ar už tuos, kurie už tai, kad kaip gyventi renkamės mes patys, ir valstybė yra tam, kad mūsų laisvę saugoti. 

Antras klausimas – kanapės. Tiksliau, bausmės už jas. Teisūs tie, kurie sako, jog dauguma narkomanų pradėjo nuo žolytės parūkyt. Tačiau, ar dėl to žolytė tampa viso blogio pradas, kurį reikia naikint pasitelkus sunkiąją artileriją? Tie “geriaužinotojai” neretai patys vakare atsikemša butelį alaus ar įsipila vyno ar brendžio. Ir niekas nesako, kad 100% alkoholikų, kurie girti padaro avarijas, muša sutuoktinius ir skandina vaikus – pradėjo nuo mažo alaus – ”kaip visi normalūs žmonės”. Jei savo asmeniniams poreikiams galima užraugti vyno ar išsivirti alaus, tai paaiškinkit, kodėl negalima užsiauginti kanapės? 

Nežiūrint didžiulių teisėsaugos pastangų, nelegali prekyba narkotikais, rūkalų ir spirito kontrabanda nuolat ieško landų ir būdų patenkinti paklausą. Visas pasaulis jau seniai žino, kad jei problemos neina išspręsti, tai reikia bent ją suprasti, ir bandyti suvaldyti. 

Mes gi, sodindami vaikus į kalėjimus už žiūpsnelį žolės problemos neisšpręsime, o tik laužysime jaunai sielai gyvenimą. Patalpindami jaunuolį į kriminalinį koncentratą, mes jį atskiriame nuo pozityvios aplinkos, o po kelių metų į gatvę išleisime kalbantį zonos žargonu ir nekenčiantį valstybės ir visuomenės. Narkomanus reikia gydyti ir teikti jiems pagalbą. Prekeivius – žinoma, gaudyti ir sodinti. Tačiau jokios logikos neatlaiko argumentai, kad dekriminalizavus nedidelius kiekius lengvų narkotikų, suklestės narkomanija ir nelegali prekyba. Šios teorijos šalininkai, norėdami likti nuoseklūs, turėtų taip pat uoliai kriminalizuoti alų ir vyną, o už degtinę ar brendį šaudyt vietoj be teismo. 

Problemų sprendimas įstatyminiais draudimais ir kreivu tų įstatymų taikymu dar neišsprendė nei vienos problemos. Užtat pinigai į naujus stadionus, nemokamus būrelius, investicijos į sporto, užklasinio ugdymo ir laisvalaikio infrastruktūrą užtikrina jaunimo užimtumą ir socialinę integraciją, o ne bizūno ar zonos grėsmė. Tie, kas siūlo baudėjiškus sprendimus, matyt, net nesidomėjo alternatyvomis ar sėkmingomis Vakarų praktikomis.  

Jei Lietuvoje per ateinančią Seimo kadenciją bus išspręsti šie du klausimai – Lietuva bus tikrai geresnė vieta gyventi. Nepriklausoma, demokratinė respublika. Teisinė valstybė. 

Pensijas ir gydymą užtikrins klestintis verslas per mokesčius, biudžeto surinkimą – nekorumpuota administracija. Tačiau dėl šių klausimų šiais rinkimais vienodai sutarė visi kandidatai. 

Ir vėl apie internetinį balsavimą

Kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, šiemet vėl keliama internetinio balsavimo tema. Paskutinė šios temos improvizacija vadinasi “leiskime balsuoti internetu užsienio lietuvių Seimo rinkimų apygardoje”. Ir tada pradedame viską nuo pradžių: liberalai teigia, kad jau reikia balsuot šiuose rinkimuose, Juozas Bernatonis pakartoja, kad Estai čia lyderiai ir savo pavyzdžiu įrodė, kad taip balsuoti visiškai galima ir normalu. Skeptikai iškart kelia saugumo klausimą. Konservatoriai, kaip visuomet – panikuoja dėl balsų pirkimo, neva rusai ir Uspaskichas vaikščios po kaimus ir supirkinės balsus, o žmonės nepasitikės tokiais rinkimais. Ir visi savaip teisūs. Tačiau aš pamėginsiu dar kartą sudėlioti viską į lentynėles. 

Visų pirma, geroji Estijos praktika. Estams pavyko, nes jie į balsavimą internetu savo laiku pažiūrėjo moderniai ir kompleksiškai. Jie suprato, kad asmens tapatybės nustatymas internete, naudojant kvalifikuotus skaitmeninius sertifikatus yra ne mažiau saugus ir patikimas, nei tapatybės nustatymas parodant pasą, o asimetrinio šifravimo algoritmai slaptumą užtikrina geriau, nei popieriniai vokai su antspaudais. Technologiniu aspektu balsavimas internetu yra gerokai saugesnis už balsavimą popieriais. Taigi, 2005-ais metais Estijoje internetu balsavo 9003 rinkėjai, o šiemet balsavimas internetu jau tapo natūraliai suprantamu dalyku, juo naudojasi kone pusė rinkėjų. 

Kodėl Estijos pavyzdžiu neseka kitos šalys? Manau, dėl tų pačių priežasčių, kaip ir Lietuvoje: nepasitikėjimas vieni kitais, neįsgilinimas į technologiją, baimės suvokti ir valdyti rizikas. Tačiau, regioniniame lygmenyje, bei įvairių asociacijų ir didelių korporacijų balsavimuose, šis balsavimo būdas jau vis plačiau taikomas visame pasaulyje. 

Be to, estai savo balsavimo sistemą nuolat tobulina, prisitaikydami prie nuolat kintančių technologinių iššūkių. Balsavimo sistema, naudojama dabar, nė iš tolo nepanaši į tą, kuri buvo 2005-ais. 

Antra, saugumas. Po keletos garsiai nuskambėjusių Rusijos kibernetinių atakų prieš Vakarus, nemažai internetinio balsavimo projektų buvo sustabdyti. Kaip antai, Prancūzija atsisakė naudoti internetinį balsavimą užjūrio departamentuose. Tačiau Estai nenustojo tobulinti savo internetinio balsavimo sistemos, kuri, kaip žinia, būtų puikus ir vertingas taikinys rytų kaimynei. 

Balsavimas internetu remiasi “dvigubo elektroninio voko” principu, kuris kartu užtikrina ir balsavimo slaptumą, ir balso nepakeičiamumą – du pagrindinius, kertinius slapto balsavimo reikalavimus. Šiuolaikinėse internetinio balsavimo sistemose naudojami balsų šifravimo ir saugaus duomenų apsikeitimo algoritmai, kartu su kvalifikuotais asmens atpažinties internete sertifikatais yra iš esmės analogiški tiems, kuriuos duomenų saugumui užtikrinti naudoja kariuomenė, didelės korporacijos, bankai ir elektroninės prekybos milžinai. Teisingai suprojektuota ir įdiegta internetinio balsavimo sistema technologiniu požiūriu yra saugesnė, nei dabar naudojama popierinė. Lygiai kaip šiuolaikinis automobilis yra saugesnis, greitesnis ir efektyvesnis už karietą. 

Balsavimo sistemoms reikalingų kriprogtafinių algoritmų tobulinimo klausimais dirba Estijos, Ispanijos, JAV, Šveicarijos ir daugelio kitų šalių mokslininkai, rašomos disertacijos, rengiami tarptautiniai simpoziumai. Per pastarąjį dešimtmetį balsavimo internetu sistemos ne tik kad prilygsta, bet ir technologiškai pralenkia tradicinio balsavimo sistemas. Balsavimo internetu sistemos leidžia balsuoti keletą kartų, o įskaitomas tik paskutinis balsas. Tai laikoma efektyvia priemone prieš balsų pirkimą. Taip pat jau yra technologija, leidžianti rinkėjui saugiai įsitikinti, kad jo balsas buvo įskaitytas ir teisingai suskaičiuotas, tačiau niekaip nekompromituojant saugumo – neatskleidžiant balsavimo paslapties. 

Skeptikų kalbos, kad internetinis balsavimas yra nesaugus tėra tik kalbos, kol nėra apie ką rimtai diskutuoti. Apie saugumą reikia kalbėti konkrečiai: kokia sistema ir kur nesaugi, ar įmanoma (ir kiek kainuoja) saugumo spragą pašalinti, ir panašiai. Visos informacinės sistemos yra tiek saugios, kiek skiriama dėmesio saugumui užtikrinti. Įdomu, ar niekas nedarė tyrimo, kiek saugi yra popierinio balsavimo sistema, lyginant su elektronine? Taigi, internetinio balsavimo saugumo klausimą gali atsakyti tik kibernetinio saugumo ekspertai, įvertinę konkrečios tyrimui pateiktos sistemos saugumą. Teiginiai, kad visos internetinio balsavimo sistemos apriori nesaugios daug pasako apie to eksperto kvalifikaciją.  

Trečia, balsų pirkimas. Dar vienas skeptikų argumentas – neva internetinis balsavimas paskatins balsų pirkimą. Argumentas neparemtas jokiais tyrimais. Sunkiai įsivaizduoju žmogų, vaikštantį su nešiojamu kompiuteriu po namus ir supirkinėjantį internetinius balsus. Toks būtų per valandą apskųstas ir sulaikytas. Be to, balsų pirkimas demokratinėje valstybėje tiesiog neapsimoka. Puiki priemonė prieš balsų pirkimą yra efektyvi politinių kampanijų finansavimo kontrolė, o kalbos, kad balsavimas internetu paskatins balsų pirkimą yra iš piršto laužtos – to nerodo jokie tyrimai ar praktiniai pavyzdžiai. Jeigu būtų galima dideliais pinigais nupirkti nacionalinius rinkimus, patikėkite, jie jau seniai būtų nupirkti. Kaip jau minėjau, galimybė perbalsuoti balsuojant internetu, balsų pirkimo patrauklumą sumažina iki minimumo. 

Šiais laikais rinkimams laimėti gerokai pigiau yra kelis metus rodyti populiarius motyvuojančius serialus, plauti žmonėms smegenis patraukliais pažadais, nei investuoti į sistemingą balsų pirkimą be jokios efektyvumo garantijos. 

Ar įmanoma tokį balsavimą suorganizuoti Pasaulio lietuvių apygardoje? Ir taip, ir ne. Visų pirma, reikia pažymėti, kad Lietuva turi visas technines prielaidas balsuoti internetu: turime tikslius, gyventojų registro duomenimis paremtus elektroninius rinkėjų sąrašus, turime plačiai išvystytą elektroninio parašo infrastruktūrą, interneto ryšio sklaida ir greičiai – geriausi pasaulyje. Rinkoje galima nusipirkti gerą balsavimo programinę įrangą ir specialistų, galinčių ją įdiegti ir palaikyti. Taip pat turime pakankamai kibernetinio saugumo kompetencijų, pajėgių tiek atlikti sistemos saugumo auditą, tiek užtikrinti jos patikima funkcionavimą rinkimų metu. Tačiau, kiek pasaulio lietuvių turi ir naudoja asmens tapatybei nustatyti tinkamą kvalifikuotą elektroninį parašą? Nedaug, o tai jau ženkliai apriboja internetinio balsavimo prieinamumą. Paklausite, kodėl negalima rinkimuose naudoti elektroninės bankininkystės? Ogi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios rinkimų apylinkėje reikia pateikti pasą, o ne banko kortelę. 

Taip pat yra ir teisinių niuansų: lygi rinkimų teisė reiškia ir lygias galimybes balsuoti, lygiai renkantis balsavimo būdą. Kažin kokią nuomonę turėtų Konstitucinis Teismas, jei vienoje apygardoje rinkėjai turėtų išskirtines galimybes balsuoti, lyginant su kitomis?

Akivaizdu, kad kol kas internetinio balsavimo tema naudojama tik kaip reklaminis triušis, ištraukiamas iš idėjų kepurės prieš kiekvienus rinkimus. Net ir naujausias Gedimino Kirkilo ir Juozo Bernatonio pateiktas Seimo rinkimų įstatymo projektas skamba kaip politinis triukas, o ne kaip rimtas projektas. 

Dar 2018-aisiais metais Teisingumo ministerijoje buvo parengtas Balsavimo internetu pagrindų įstatymo projektas, kuriame aptartos teisinės ir organizacinės galimybės balsavimui internetu rinkimuose ir  referendumuose įteisinti, nustatyti balsavimo internetu principai, rinkėjo balso prioriteto, patikrinimo ir anuliavimo taisyklės, balsavimo internetu informacinės sistemos saugumo ir audito reikalavimai. Rengiant projektą buvo atsižvelgta į visas tuo metu žinomas gerąsias praktikas ir mokslo rekomendacijas, o svarbiausia, įstatymo projektas neįpareigoja “mesti į mūšį” neišbandyto produkto. Projekto esmė buvo leisti VRK ir Vyriausybei skirti resursų parengti ir išbandyti sistemą testinėje aplinkoje, atlikti visus reikalingus bandymus, o tik tuomet rengti planą palaipsniui diegti tokį balsavimą vietos ir  nacionaliniuose rinkimuose ir referendumuose. Be to, priešingai, sistemai nepasiteisinus, ar identifikavus nesuvaldomas rizikas, būtų galima argumentuotai teigti, kodėl sistema netinkama naudoti. 

Ir pabaigai, socialinis aspektas. Žmonės turi pasitikėti rinkimų sistema. O pasitikėjimas ateina iš žinojimo ir supratimo, kaip dalykai veikia. Jei rinkimų sistema yra tiek komplikuota, kad jai suprasti reikia aukštųjų kriptografijos studijų, žinoma, vien pasitikėjimu pasikliauti neverta. Tačiau tik ką viso pasaulio ekonomiką nusiaubęs karantinas paskatino vieną svarbiausių socialinių-technologinių postūmių: net skeptikai ir visiški tinginiai išmoko naudotis vaizdo konferencijų programomis, užsisakyti maistą ir prekes internetu, o pajamų deklaravimas ir atsiskaitymai online apskritai tapo šių laikų norma. Taigi, tik laiko klausimas, kada pradėsime ieškoti kas kaltas, kodėl iki šiol neturime elektroninio balsavimo. O argumentai, kad “visuomenė nepasiruošusi”, ar “IT sistemos nesaugios” yra ne pagrindas nutraukti diskusijas, o puiki proga jas pradėti.

Teksto autorius yra buvęs VRK narys, balsavimo internetu Lietuvoje koncepcijos bendraautorius.

Išvaikyti VRK

Visų virusų, karantinų ir Seimo daugumos konfliktų su visu blaiviai mąstančiu pasauliu fone vos neliko nepastebėtas vienas akibrokštas – vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) narių, sakyčiau, sukilimas prieš Seimo valstybes valdymo komiteto pirmininkės siūlymą sustatyti VRK narius į vietą. Nesigilinsiu į teisiškai neraštingo pasiūlymo niuansus, tačiau šis epizodas priminė jau primirštą rinkimų organizavimo temą. 

Trumpai tariant, dabartinės sudėties VRK reikia išvaikyti, o kontorą – uždaryti. Toliau paaiškinsiu, kodėl.

Dar šios Seimo kadencijos pradžioje “valstiečiai-žalieji” grasino išvaikyt ir reformuoti VRK, kaip super politizuotą ir neefektyvią instituciją. Tiesa, visa reforma baigėsi tuo, kad vietoj gerokai pagyvenusio ir rimtai patyrusio turime jauną, aukštą ir gražią pirmininkę. Visa kita liko po senovei: dažniausiai tik teorinės rinkimų patirties turintys nariai valandų valandas ginčijasi dėl smulkmenų, neretai pasiklydę tarp trijų pušų. Pažiūrėkite VRK posėdžių transliacijas Youtūbėj – suprasite, apie ką aš. Jeigu ne ilgamečiai VRK sekretoriato darbuotojai, ir, neaišku iš kokio patriotizmo dirbantys apygardų rinkimų komisijų nariai, neįsivaizduoju, kaip būtumėm atlaikę trejus rinkimus 2019-aisiais. Bravo Redai ir jos komandai!

Įstatymas skelbia, kad VRK – nepriklausoma rinkimus organizuojanti institucija. Teisingai, ji tiek nepriklausoma, kad nuo jos realiai niekas nepriklauso. Visi kvaili VRK sprendimai gali būti skundžiami teismui, ir teismai labai greitai juos, jeigu prireikia, taiso. O narių “nepriklausomumas” yra taip pat santykinis. Keista, kai nariai atbėga į VRK nepasisiekus rinkimuose, arba vos po poros metų palieka postą ir metasi politikon. Taigi, po daugiau kaip dvylikos metų darbo komisijos nariu, galiu drąsiai pasakyti, kad esama VRK formavimo tvarka visiškai nedera su jos kompetencija ir konstitucine paskirtimi. 

Europos Tarybos Venecijos komisijos gerosios rinkimų praktikos kodekse yra pateiktos rekomendacijos dėl rinkimų komisijų sudarymo. Jose, be kita ko, numatyta, kad rinkimus organizuojanti institucija turi būti nepriklausoma, atspari politiniam spaudimui. Ir tai pasiekiama vienu iš būdų:

Pirmas – “Brandžios demokratijos” valstybėse, kur administracinis aparatas yra atsparus politiniam spaudimui, rinkimus gali organizuoti ir vykdomosios valdžios padalinys, o rinkimų organizavimas vietose gali būti decentralizuotas ir realizuojamas per vietos bendruomenes (Skandinavijos šalys, Danija, Vokietija, Ispanija, etc.);

­ir antras – “Kylančios demokratijos” valstybėse tikslingas centralizuotas rinkimų organizavimas, kur politinis pliuralizmas yra efektyvi nešališkumo užtikrinimo priemonė. Tačiau daugumą komisijoje turėtų sudaryti nepriklausomi teisininkai.

Taigi, kas mes esame? Brandi teisinė valstybė, ES ir NATO narė, ar besivystanti demokratijos imitacija? Niekur, jau pradedant nuo Lenkijos į vakarus nėr tokios „VRK” kaip Lietuvoje. Bet į rytus – prašom, visur: Rusijoje, Balatarusijoje, Kazachstane, Azerbaidžane: „nepriklausomos” komisijos su garbingais pirmininkais ir pūstažandžiais pavaduotojas.

Šiandien žmonės mato VRK pirmininkę ir bendrus vaizdus iš VRK posėdžių, kuriose rūsčiais veidais posėdžiauja garbingi nariai. Tačiau rinkėjai nemato to titaniško darbo, kurį daro VRK sekretoriatas: rinkimų organizavimo, rinkimų finansavimo kontrolės, finansų ir kiti skyriai. Tai jų pastangų dėka jūs kiekvienas esate įrašytas į rinkėjų sąrašus, yra sutikrinami kandidatų duomenys, stebima žiniasklaida dėl paslėptos politinės reklamos, organizuojamas biuletenių spausdinimas ir išvežiojimas, ir panašiai. 

Iš tiesų, tokia “nepriklausoma komisija” reikalinga tik kaip ikiteisminė rinkimų ginčų sprendimo ar simbolinė rinkimų rezultatų tvirtinimo ir paskelbimo institucija. Jai visai nėra reikalo užsiiminėti rinkimų sąmatų, rinkėjų sąrašų tvirtinimo klausimais, ar valandų valandas trunkančių diskusijų, ar kokia “gandrų vasara” yra paslėpta politinė reklama, ar ne. 

Kandidatų registravimo, rinkimų kampanijų finansavimo, politinės reklamos stebėsenos, logistikos klausimus puikiai gali spręsti ir rinkimų organizavimo skyrius, ar departamentas, kaip vykdomosios valdžios struktūros padalinys. Simbolinė, daugiau, sakyčiau, ritualinė rinkimų komisija galėtų būti iš autoritetingų teisininkų ir ilgametę patirtį turinčių buvusių teritorinių rinkimų komisijų narių sudaryta komisija, kurios nepriklausomumą užtikrintų jos narių reputacija ir autoritetas, o ne juos delegavusių partijų ar institucijų įvairovė. 

Rinkimų organizavimo modelis Lietuvoje nekito nuo pat 1990-­ųjų, todėl reikalingos principinės, struktūrinės pertvarkos, o ne vien “kosmetiniai” pataisymai keičiant tik pirmininką ar narių skyrimo tvarką. Artimiausi nacionaliniai rinkimai vyks jau 2020-ųjų rudenį, taigi, reformą reikėtų vykdyti jau naujam Seimui, tačiau laikotarpis iki rinkimų – nebloga erdvė jai pasiruošti. 

Dešimt “štukų” Seimo nariui

Šiandien partijos aktyviai medžioja bent kiek žymesnius veidus, kad jais galėtų papuošti savo sąrašus ateinančiuose Seimo rinkimuose . 

Žinome, sąrašuose matysime tiek politinių mohikanų, tiek tradicinių politinių lūzerių, tačiau prie VRK durų būriuosis ir ilga eilė naujokų. Ir vėl tūlas pilietis skųsis: “nėra už ką balsuoti”, “vėl išrinks tuos pačius”, arba “išrinkom nežinia ką, bet gal šitie bus geresni”. Nė velnio, nebus. Jei niekas nesikeis, visuomet bus tas pats. Fizikai tai žino, tik kodėl rinkėjai nuolat lipa ant to paties grėblio – neaišku. 

Taigi, ką daryti, kad galų gale būtų kitaip? Aš turiu jums receptą. Geriausia, ką gali šį pavasarį padaryti šis Seimas – tai pakelti būsimiems Seimo nariams algas. Ir pakelt normaliai – iki dešimt “štukų” eurų.  

Virtuvėse ir sodžiuose girdisi kalbos, neva, ten, Seime jie tokius pinigus gauna ir nieko gero nepadaro. O tu ką ten nuėjęs už “tokius pinigus” padarytum? Nepadarytum nė už tokius, nei už kitokius, nes visą gyvenimą gyveni pasroviui, geri, ir burbi ant valdžios, kad tau ji nieko neduoda. O štai tie, kurie rimtai dirba, mokosi, ir vėl dirba, paprastai neturi laiko valdžios keikti, nes jie “tokius pinigus” per savaitę uždirba, ir jiems nereikia nei “kanceliarinių”, nei “reprezentacinių”, jiems savų pakanka. Tačiau patys į Seimą jie nieku gyvu neis. Kam jiems griauti tai, ką visą gyvenimą kūrė?

Rimto verslo savininkas į politiką eina nebent iš jau visiško altruizmo, nes būnant tautos tarnu labai jau sunku viešų ir privačių interesų nepainioti. O matėme ir blogesnių atvejų – kai į politiką ateina savo verslo interesų proteguoti. Bet čia ne apie tai. 

Tačiau jūs pamėginkite prikalbinti gerą ekonomistą, finansininką, teisininką, medicinos vadybininką ar švietimo ekspertą – ne vienas yra atvirai pasakęs, kad į tą mėsmalę kartu su gražuliais, kepeniais ir jakeliūnais jų nieks varu nenuvarys. Ir dar už gerokai mažesnį atlyginimą. O juk jie žmonės praktiški ir skaičiuoti moka: turi būsto paskolas, leidžia vaikus į mokslus, nori padoriai atostogauti ir dar pensijai sutaupyti. Kam jiems viso to atsisakyti?

Taigi, mano siūlymas visai rimtas. Viso biudžeto kontekste toks algos pakėlimas Seimo nariams – tik lašas jūroje. Tačiau, tokiu būdu mes galime Seimo nario vietą prestižine ir konkurencinga, kad į ją pretenguotų tarsi į geros bendrovės valdybą – rimtai norintys, ir, svarbiausia, galintys dirbti. Turėdamos tokią motyvaciją, partijos turės labai svarių argumentų į savo gretas kviesti į Seimą kandidatuoti žmones, kuriems bus verta rizikuoti keisti savo karjerą į tarnystę tautai. 

O ir rinkėjas pagalvos, ar verta visokiems gražuliams ir kepeniams po dešimt štukų mokėti. 

Iliustracija (c) Ernest Zarzuela. http://www.themanitoban.com/2017/11/money-makes-american-politics-go-round-ruining-democracy/32702/

Piaro burbulas pokšt!

Nepergyvenkite, kas ką sekė, kas ką stebėjo, kas apie informaciją iš tiesų rinko, ką surinko, kokias išvadas padarė ir kam papasakojo – apie tai jūs niekada nesužinosite, nebent jūs – pats saugumo vadas arba vienas iš trijų. 

Nežinojimas yra būsena, kai žmogus prisigalvoji būtų ir nebūtų dalykų, kai neturi viso paveikslo. Mokslo seniai įrodyta, kad žmogaus smegenys sugeba sudėlioti logiškai atrodančias grandines iš atsitiktinių informacijos nuotrupų ar visiškai tarpusavyje nesusijusių faktų. Ir neretai tos istorijos tampa “visuotinai žinomomis” miesto legendomis. 

Vytautas Bakas metė į orą informacinio purvo bombą, kuri kaip koks koronavirusas išsitaškė visur aplinkui. Dabar kas tik netingi iš atskirų fragmentėlių dėlioja istorijas ir varžosi, kieno istorija sulauks daugiau dėmesio, kas prieš rinkimus visai ne pro šalį. 

Iš įvairių komentatorių pasisakymų akivaizdu, kad mes painiojame duomenų apie asmens privatų gyveninmą rinkimą ir viešų duomenų apie asmenį surinkimą ir apibendrinimą. 

Konstitucijoje lietuviškai parašyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Tačiau iš pono Bako paviešinto teksto neaišku, kaip ir ar išvis buvo renkama informacija apie minėtų asmenų privatų gyvenimą, kaip antai: ar buvo vykdoma pokalbių kontrolė, ar buvo atliekami kiti sekimo veiksmai, ar panašiai? Ar tiesiog buvo kiek atidžiau pagūglinta? Ir čia esminis skirtumas, nes gūglinti apie jūs turi teisę kiekvienas prašalaitis, nekalbant jau apie saugumiečius ar mokesčių inspektorius. Tos pačios Konstitucijos 25 straipsnis nustato, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Įdomu, kiek piliečių yra kreipęsi ir realiai gavę šią informaciją? Gal yra žinančių tokią statistiką?

Taipogi, yra ratas asmenų, kurių susižinojimas yra kontroliuojamas visiškiai teisėtai ir pagrįstai, t.y., turint visus leidimus ir sankcijas. Tikiu, kad visi kriminalinės žvalgybos subjektai atkreips dėmesį, jei palaikote net ir visai “nieko tokio” ryšius su žinomais kontrabandininkais, užsienio žvalgybų agentais ar užverbuotais saviškiais. Priešingu atveju Rolando Pakso ir jo rėmėjų “reikaliukai” būtų taip ir likę “jų privačiu reikalu”. 

Nemanau, kad prieštarausite, jog nebūtų gerai, jei nedraugiškos valstybės mėgintų daryti įtaką mūsų rinkimams. Būtų dar blogiau, jei nedraugiškos valstybės turėtų “savo” kandidatą ar kandidato štabe būtų infiltruotų ar užverbuotų žmonių. Taigi, aš visiškai sutinku, kad kandidatų rėmėjai ir artimiausi pagalbininkai būtų šiek tiek iš šono prižiūrėti, žinoma, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų. O kad jos buvo peržengtos, kol kas jokių duomenų nėra, arba ponas Bakas nesako. Be to, jei pono Bako pranešėjas buvo gavęs užduotį patikrinti vieno kandidato aplinkos ryšius, tai ne faktas, kad kiti agentai negavo užduočių poeržiūrėti kitų kandidatų profilių. Jug  iš filmų apie agentą 007 žinome, kas yra “būtina žinoti” principas. 

Ironiška, bet valstybė žino apie mus labai daug: kur ir su kuo gyvename, kas mūsų giminės, kiek turime ir kokio nekilnojamojo turto, gali patikrinti mūsų banko sąskaitų judėjimą, matyti mūsų elgesį internete ir viešose vietose. Tačiau tai – visai nedaug, palyginti su tuo, kokią informaciją mes patys savanoriškai atiduodame privačioms užsienio kompanijoms – Google, Apple, Facebook ir kitoms. Jos žino apie mus ne tik tai, su kuo mes ir kur susitikome, bet daug daugiau: ką mes galvojame, ko mes trokštame, kaip mes jaučiamės. Ir jokia Konstitucija joms negalioja. 

Daugelis jūsų nė nenutuokiate, kiek galima surinkti apie jus informacijos vien išmanofono pagalba: jūsų draugų sąrašas ir nuotraukos Feisbuke, kontaktų tinklas LinkedIn’e, galų gale – pats Google apie jus gali papasakoti tiek, kad net išsižiosite. Ypač, jei esate nors kiek labiau žinomas ar viešas asmuo. 

Aš asmeniškai tik sveikinu, kad saugumas dirba savo darbą. Žinoma, jei yra peržengtos ribos, turi būti atitinkami sprendimai. Bet dabar aišku viena, kad pono Bako “skandalas” kol kas labiau panašus į pripersto piaro burbulo pokštelėjimą, nei į rimtą problemą. Kažkaip ponui Bakui pastaruoju metu sunkiai sekasi pasirinkti oponentus.

Lietuvos verslas – ir vėl Pasaulio verslas

Vos ne kaip metų naujiena sutiktas Juridinių asmenų registro nuostatų pakeitimas, kuriuo atsisakyta reikalavimo registruojant juridinio asmens pavadinimą gauti VLKK pritarimą. 

Išties, ilgai lauktas pozityvus sprendimas. Ironiška, bet panaikintas apsunkinimas buvo įvestas esant liberalų teisingumo ministrui! Tuomet formalus pagrindimas buvo paremtas Civilnio kodekso jau tuomet moraliai pasenusio 2.40 straipsnio reikalavimu, kad “Juridinio asmens pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų, ir t.t.”. 

Iki apribojimo įvedimo Registrų centras, registruodamas steigiamą įmonę tik patikrindavo, ar pavadinimas nėta tapatus jau regustruotam pavadinimui, ir ar jie nėra tapatus Lietuvoje ar tarptautiniu lygmeniu įregistruotiems prekių ženklams. 

Dar suprantama CK nuostata, kad juridinio asmens pavadinimas turi būti sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę, nors gal jau atėjo laikas firmų vardams ir be žodžių ar net raidžių, tokiems kaip AB “@+” ar UAB (~_~;) ? Bet kodekso reikalavimas, kad “pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų” gali būtų skaitomas ir atsižvelgiant į šio laikmečio realijas, sakykime, grąžinant taisyti akivaizdžiai gramatiškai “kreivus” pavadinimus, tokius, kaip “Vilniaus neKLInojamojo turto agentūra”, ar panašiai. 

Dirbant Registrų centre teko matyti įvairių “lietuviškų” firmų vardų, kurie nors ir skamba panašiai į lietuviškus, tačiau mažai ką su Lietuvių kalba turi bendro: “Durstata”, “Griovkasa” ar “Stalvirša” (pavadinimai išgalvoti, bet jūs supratote, apie ką aš čia). Atvirkščiai, buvo ir labai gražių, kuriuos VLKK “leido” tik po pakartotino prašymo (“Naktinėja ir Gulinėja”). 

Firmos vardai yra kultūrinis reiškinys. Firmos vardas yra neatsiejama verslo brendo (atsiprašau kalbininkų, tačiau brendas ir prekių ženklas – nėra tas pats) dalis. Firmos vardas dažnai yra tapatus ar labai siejemas su naudojamu prekių žeklu. Šiandien verslui dažnai kertant valstybių sienas ir žemynų krantus, brendo identitetas, atpažįstamumas, skaitomumas, išatariamumas įvairiomis kalbomis yra kritiniai dalykai (kas žinote, kaip teisingai tarti XIAOMI at HUAWEI – duosiu saldainį). 

Stebina tai, kad greičiausiai mažai ką apie verslą, marketinga ir brendingą suprantanti kontora (nes jeigu suprastų, darytų verslą, o ne dirbtų ten) galėdavo spręsti, gali verslas taip vadintis, ar ne. Teko ne kartą girdėti jų sarkastišką pasiteisinimą, kad “verslas juk gali naudoti ir nelietuvišką prekių ženklą”. Taip, įmonės pavadinimas ir jos naudojami prekių ženklai nebūtinai turi sutapti, tačiau šiuolaikinė verslo praktika negailestinga: sėkmingam verslui reikia ne tik gero pavadinimo, kuris lengvai suprantamas ir tariamas pagrindinėmis pasaulio kalbomis, bet ir tapataus prekių ženklo bei interneto domeno, pageidautina su .COM galūne. Startuoliui pavadinimu “Aloyzas ir Martynas” nebus lengva gauti tarptautinių investicijų savo naujai “AloMa” platformai.  

Šis kreivas ribojimas taip pat būdavo nesunkiai apeinamas. Vieša paslaptis, kad steigiant bendrovę ne internetu, bet einant tiesiai pas notarą, buvo galima įsteigti įmonę “nelietuvišku” pavadinimu, nes notarui nebuvo pareigos gauti VLKK pritarimą. Ar ši landa buvo palikta tyčia ar iš neišmanymo, nežinau. Taip pat buvo galima užsienyje įregistuoti prekių ženklą, o tuomet jau registruoti juridinį asmenį, kaip ir turint užsienyje registruoti prekių ženklo savininko sutikimą. 

Išimčių numato ir civilinis kodeksas. Jau minėto 2.40 straipsnio 3 dalyje parašyta, kad “Juridinio asmens pavadinimas gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą”. Viena vertus, neaišku, kas ir kaip matuoja, ar pavadinimas jau “nusistovėjęs  visuomenėje”. Antra, kodėl užsienio juridinių asmenų duodamas sutikimas suteikia verslui tokią privilegiją? Su asmenų lygybe prieš įstatymą čia taip pat prasilenkiama. 

Taigi, priimtas sprendimas grįžti prie ankstesnės tvarkos. Taip, Civilinio kodekso 2.40 straipsnio 2 dalies niekas nepanaikino, tačiau taikyti ją reikia pradėti protingai, šiuolaikiškai. Teisė nėra savitikslė, jos paskirtis – padėti spręsti ginčus ir problemas, o ne kaišioti verslui spragilus. 

O Audrį Antanaitį kviesčiau nepergyventi – kvailai ir kreivai skambantys pavadinimai niekam žalos nepadarys, kadangi norint versle tapti žinomu, turi turėti ir gerą pavadinimą, kuris patiks tavo klientui, ir čia jis teisėjas. 

Neseniai džiaugėmės pirmuoju Lietuvos “vienaragiu” – “Vinted”. Kažin kiek jis tokiu taptų su pavadinimu UAB “Drapanų mainyklė”?

Visiems po tris procentus!

Na štai, Seimas pritarė nusileisti rinkimų kartelę partijoms iki trijų procentų, o koalicijoms – iki penkių. Neklausydamas jokių mokslinių argumentų, nerengdamas viešų diskusijų. Eilinį kartą pademonstruodamas turintis politinį buldozerį, ir to kaip ir gana. 

Prieš keletą metų teko diskutuoti apie rinkimų reformas su tuometiniu Latvijos rinkimų komisijos pirmininku Arniu Cimdarsu. Jo žodžiais, parlamentas niekada nepriims rinkimų reformos, jei ta reforma pasunkins esamiems parlamentarms perlipti į kitą kadenciją. 

Venecijos komisijos gerosios rinkimų praktikos kodeksas nedviprasmiškai pasako, kad rinkimų sistemos stabilumas yra didelė vertybė, ir, jeigu jau yra reikalas ją keisti, tai daryti derėtų likus daugiau nei metams iki eilinių rinkimų. Bet jau akivaidu, kad keršyti visai šaliai už nuolat greta buvusios moters patraukimą tapo šiandieninės politikos norma. 

Nekartosiu politologų išsakytų argumentų ir nesivelsiu į polemikas su buvusiais rinkimų kolegomis dėl šio sprendimo teorinio pagrįstumo, tačiau pateiksių keletą praktinių scenarijų. Štai, jeigu trijų procentų kartelė būtų 2016 – ais metais, tai šiandien Seime turėtumėme dar ir Darbo partiją ir bent keturis sąrašu išrinktus jos atstovus – Artūrą Paulauską, Kęstutį Daukšį, Vytautą Gapšį ir Vydą Gedvilą. Barjerą būrų peržengusi ir “antikorupcinė Krivicko ir Puteikio koalicija”, ir Seime šiandien matytumėm ne tik marginalą prodiuserį, bet ir Ligitą Kernagį, Alvydą Medalinską, Vytautą Juškų, bei pensininkų vadą Vytautą Jurgį Kadžį. 

Dabartinėms parlamentinėms partijoms tokia sistema reikštų minus devynis mandatus: TSLKD būtų netekusi trijų vietų, LVŽS –  minus dvi, LSDP, LLRA, LRLS, PTT – po vieną mandatą. 

Jei trijų procentų barjeras būtų 2012-ais metais, Seime būtumėm matę mažiausiai trijų LVŽS kompaniją su Ramūnų Karbauskiu, kurie mandatus būtu “atėmę” iš “darbiečių”, LRLS ir PTT. Tiesa, čia neskaičiuojant vienmandatėje nuolat laiminčios Rimos Baškienės. 

“Linksmasis” 2008-ųjų Seimas būtų buvęs dar linksmesnis, nes jame būtumėm matę LVŽS atstovus – Kazimirą Danutė Prunskienę ir Vytą Navicką, socialliberalus (NS) Artūrą Paulauską ir Algirdą Monkevičių, o “razinka” būtų “frontininkai”: Algirdas Paleckis ir Vytautas – “Durnių laivas” – Petkevičius. 

Dabartinio Seimo politinė “dauguma” jau nebe politinių idėjų vienijamas branduolys, o grupė desperatiškai valdžioje pasilikti norinčių veikėjų, kurių manevrai sukiojant rankas vis dar Ramūno Karbauskio vadovaujamai frakcijai jau net nebemaskuojami. Kovą su alkoholizmu, korupcija ir nepotizmu paskelbusi komanda per pusmetį virto neaiškia “suremontuok keliuką”, ir “duokit nachaliavu pavalgyt”, “jerunda” struktūra, kuri dabar, prisidengdama “daugiau demokratijos” šūkiais iš Seimo ruošiasi padaryti balaganą.

Labai tikiuosi, kad Gitano Nausėdos pastabos nebuvo nereikšmingos replikos.

Partiškumas tapo žalingu įpročiu

Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo atsargiai išsakyta mintis, kad skirtingai renkamų Seimo narių teisinis statusas gali nevisai derėti su Konstitucija, sukėlė nemenką diskusijų bangą. Net kai kurie Seimo nariai pasipiktino, kaip teisininkas drįsta naudotis savo konstitucine žodžio laisve. Tačiau dėl to klausimas netampa daugiau ar mažiau aktualus. Požiūris į rinkimų sistemą paprastai keičiasi priklausomai nuo žinių apie rinkimus ir demokratiją, gylio. Štai politika tik virtuvėje besidomintys rinkėjai dažniausiai pasisako už mažoritarinę rinkimų sistemą, neva, tada “mūsų deputatas” bus “arčiau paprastų žmonių” ir demokratijos kokybė nuo to tik pagerės. Tuo tarpu rinkimus ir demokratiją daugiau pastudijavę supranta, kad kompromisą nuomonių įvairovėje geriausia rasti tuomet, kai tos nuomonių įvairovės proporcingai atstovaujamos tame pačiame diskusijų klube – parlamente. O daugiapartiškumą kaip tik užtikrina propocinė rinkimų sistema. Tuo keliu nuėjo dauguma brandžios demokratijos šalių. Tose demokratijose valstybėse, kur vyrauja mažoritarinė rinkimų sistema (JK, JAV), parlamentas, kaip taisyklė – dvipartinis. 

Seimo nario konstitucinį statusą apsprendža pati Konstitucija ir Konstitucinio Teismo (KT) jurisprudencija. Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu (Konstitucijos 55 str.). Pats KT, spręsdamas klausimą dėl visuomeninių rinkmų komitetų yra pasisakęs, kad tokie dariniai nereikalingi Seimo rinkimuose, nes galimybė išsikelti nepriklausomiems kandidatams yra sudaryta būtent vienmandatėse rinkimų apygardose. Taigi, rinkimų į Seimą būdo konstitucingumo klausimu KT kaip jau yra ir pasisakęs. Tačiau yra ir keletas niuansų. 

Seimo darbą reglamentuoja Seimo statutas, kurio 13 str. numatyta, kad “savivaldybės privalo vienmandatėse rinkimų apygardose išrinktiems Seimo nariams skirti ir išlaikyti nuolatines patalpas rinkėjams priimti”. Mano galva, būtų logiškiau, kad savivaldybės tiesiog turėtų pareigą sudaryti sąlygas visiems Seimo nariams priimti rinkėjus, tuomet bet kuriuo būdu išrinktas Seimo narys “būti arčiau žmonių”. Taip pat Seimo statute galėtų atsirasti pareiga visiems Seimo nariams kurią nors vieną savaitės dieną priiminėti rinkėjus visoje Lietuvoje, pagal kokį nors rotacinę taisyklę. Tokiu būdu ir žmonės turėtų daugiau galimybių susipažinti su Seimo nariais, o ne tik su tuo vienu “vienmandatininku”, o ir Seimo narys galėtų praplėsti akiratį. 

Seimo rinkimuose partiniams (ar su partija susijusiems) kandidatams yra geresnės sąlygos tapti Seimo nariais, kadangi tas pats asmuo vienuose rinkimuose gali dalyvauti du kartus: ir kaip vienmandatininkas, ir kaip sąrašo kandidatas. Pasitaiko, kad vienmandatėje apygardoje labai prastai pasirodęs asmuo gauna Seimo nario mandatą, nes jį “ištempė” vienas ar keli sąrašo lyderiai. Tokia situacija diskriminuoja asmenis, siekiančius tapti Seimo nariais, bet nenorinčiais sieti savęs su kuria nors partija. Bet tai yra atskiro straipsnio tema, nes partiškumas Lietuvoje jau virtęs iš esminio pilietinės visuomenės elemento smerktinu žalingu įpročiu. 

Dabar veikianti Seimo formavimo tvarka yra dualistinio pobūdžio, kažkaip suderinanti proporcinę, ir mažoritarinę rinkimų sistemas. Galbūt reikėtų pasvarstyti plačiau, ir pagalvoti apie Seimo formavimo alternatyvas? Sakykime, apie dviejų rūmų Seimą, kurio viena dalis būtų formuojama pagal proporcinę rinkimų sistemą, o kita dalis – tarsi koks senatas – pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, po vieną ar du narius nuo kiekvienos savivaldybės. Kai kurios valstybės (tiesa, daugiausiai federalinės) turi dviejų rūmų parlamentus, ir jose svertų ir atsvarų sistema veikai pakankamai gerai. Galėtumėm pusę Seimo (sakykime, Tautos rūmus) rinkti ketvieriems metams pagal proporcinę rinkimų sistemą, o kadencijos viduryje, kartu tu savivaldos rinkimais rinkti senatorius. Tas pats asmuo negalėtų kartu būti ir senatorium, ir kandidatu į Tautos rūmus. 

Tokiu būdu Seimo poitinė sudėtis keistųsi dažniau, sprendimus priiminėti “buldozeriu” būtų daug sudėtingiau, todėl, tikėtina, pagerėtų ir darbo kokybė, ir pasitikėjimas Seimu. 

Tačiau tokios reformos nepadarysi nepaketęs Konstitucijos, o ir jos tikslingumą reiketų labai pamatuoti. Šiandien svarbiausiai šviesti rinkėjus ir skatinti juos domėtis politiniais procesais, įtraukti juos į demokratinius institutus, mokyti kritiškai vertinti partijų programas ir rinkimų pažadus, kartu įtraukti juos į partinę veiklą pagal politines pažiūras. 

O partiškumas netaps pasididžiavimo ir gero tono ženklu, kol galutinius partijų kandidatų į Seimą sąrašus ir kandidatis vienmandatėse apygardose tvirtins tik partijų grietinėlės.