UAB akcijų tvarkymas blockchain pagalba

Šiandien verslas neįsivaizduojamas be akcijų preleidimo mechanizmų. Akcinių bendrovių įstatyme ir Civiliniame kodekse yra detaliai aprašyti uždarųjų akcinių bendrovių (UAB) akcijų perleidimo teisiniai mechanizmai.

Pagrindiniai UAB akcijų tvarkymo ir perleidimo bruožai

  1. Uždarųjų akcinių bendrovių (UAB) akcijos gali būti nematerialios arba materialios. UAB akcininkų − nematerialių akcijų savininkų − asmeninių vertybinių popierių sąskaitas tvarko jas išleidusi uždaroji akcinė bendrovė (ABĮ 41 straipsnis).
  2. Apie ketinimą parduoti visas ar dalį uždarosios akcinės bendrovės akcijų akcininkas privalo raštu pranešti uždarajai akcinei bendrovei, nurodydamas perleidžiamų akcijų skaičių pagal klases ir pardavimo kainą (ABĮ 47 str.).
  3. Pirmumo teisę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi kiti jos akcininkai.
  4. UAB vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo dienos privalo kiekvienam UAB akcininkui įteikti/išsiųsti pranešimą, kuriame nurodyta parduodamų akcijų skaičius, siūloma pardavimo kaina ir terminas, per kurį akcininkas gali pranešti uždarajai akcinei bendrovei apie pageidavimą pirkti parduodamų akcijų. Kiti akcininkai turi pirmumo teisę įsigyti akcijų siūlomomis sąlygomis.
  5. Jei perleidžiama daugiau, kaip 25 procentai UAB akcijų, arba perleidžiamų akcijų vertė 14’500 euro, tai tokiam sandoriui privaloma notarinė forma. Kitais atvejais – rašytinė.
  6. Apie visus akcininkų struktūros pasikeitimus per 5 dienas reikia pranešti Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui.

Problematika

  1. Pirmumo teisei įsigyti akcijas realizuoti yra lėtas mechanizmas, ir, kitiems akcininkams esant užsienyje ar kitaip sunkiai pasiekiamiems, akcijų perleidimas neproporcingai pasunkėja.
  2. Pirmumo teisės įsigyti akcijas tos bendrovės akcininkams apeinama per mainų ar dovanojimo sandorius, taip vienu atveju pažeidžiant kitų akcininkų teises, kitu – nuslepiant tikrąją sandorio kainą.
  3. Šiandien notarinės formos reikalavimas apeinamas sudarant kelias mažesnes akcijų pirkimo – pardavimo sutartis.
  4. Paprastos rašytinės formos sutartys lengvai klastojamos. Pasitaiko atvejų, kai pateikus suklastotas akcijų perleidimo sutartis ir kitus susijusius dokumentus, įmonė “pavagiama”, naujas “vadovas” perima įmonės valdymą, pasisavina pinigus iš banko ir pan.
  5. JADIS veikia per lėtai. Reikalavimas pranešti JADIS per 5 dienas iš esmės reiškia, kad kol nepranešta JADIS, tol negali vykti arba pasunkėja kiti reikalingi procesai: valdybos narių ar vadovo keitimai.

Siūlomas sprendimas ir laukiama nauda

Vienu metu buvo aptariamas siūlymas pavesti Juridinių asmenų registro tvarkytojui – Registrų centrui centralizuotai tvarkyti UAB akcijų apyvartą, sukurti informacinę sistemą, kuri veiktų kaip virtuali akcininkų sąskaitų knyga, tačiau ši idėja taip ir nebuvo pradėta realizuoti. Pagrindinis šios idėjos trūkumas – ji neišsprendžia akcijų perleidimo greičio (lėtumo) problemų, be to, sistemos sutrikimai ar duomenų praradimai padarytų akcijų prekybą neįmanoma.

Šiandien pasaulyje populiarėja naujo technologinio lygmens sprendimai, paremti paskirstyto veiksmų žurnalo technologija (angl. – distributed ledger), dar žinoma kaip blockchain technologija. Ši technologija paremta decentralizuoto tinklo duomenų baze, neturinčia vieno centrinio ir viską kontroliuojančio mazgo. Kiekvienas tinklo dalyvis (mazgas, angl. – node) turi savo teises ir savybes, tačiau kartu yra taip, kad bet kuriam mazgui išėjus iš tinklo, likęs tinklas gali funkcionuoti toliau.

UAB akcijų tvarkymo ir apyvartos sistemą perdarius ant blockchain, būtų pasiekti tokie rezultatai:

  1. Akcininkas turėtų savo turimų akcijų sertifikatą skaitmenine forma, ir niekas be jo aiškiai išreikšto sutikimo negalėtų perimti nuosavybės teisės į akciją.
  2. Įmonė (spec. teses turintis mazgas (power node)) tvarkytų savo akcininkų sąskaitas pati, o ne perduotų tai Registrų centrui. Įmonė visuomet matytų savo akcininkų struktūrą, net jei akcininkai keistųsi nepranešus įmonei (pvz., akcijų paveldėjimo atveju). Taip pat būtų išspręstas prieštaravimas dėl per didelio centralizavimo.
  3. Būtų išspręsti akcininkų teisių apribojimo klausimai, kadangi teismo ar kitų institucijų uždėti apribojimai būtų pritaikyti automatiškai (per smart contract);
  4. Norint parduoti akcijas tai būtų galima padaryti tiek rašytine forma (fiziškai perduodant akcijų skaitmeninės piniginės privatųjį raktą), tiek elektronine forma užtikrinant, kad kiti (pirmumo teisę) turintys akcininkai aiškiai ir greitai išreiškė valią dėl savo pirmumo teisės (pasinaudoti, ar ne).
  5. Tretieji suinteresuoti asmenys visuomet galėtų gauti aktualią informaciją apie įmonės akcininkų struktūrą.
  6. Nebūtų įmanoma suklastoti akcijų perleidimo, akcijų vagystė taptų techniškai neįmanoma.
  7. Būtų galima sekti visą akcijos nuosavybės istoriją.
  8. Registrų centras, kaip priviliegijuotas mazgas (master node), galėtų realiu laiku gauti informaciją apie bet kurio UAB akcininkų struktūrą, taikyti teismo nustatytus apribojimus ir atlikti kitus veiksmus. Priimant sprendimus dėl valdybos narių ar vadovo keitimo registravimo, nekiltų abejonių dėl akcininkų susirinkimo kvorumo ar akcininkų teisių. JADIS taptų nebereikalingas, būtų taupomos lėšos.

Ko, reikia, kad įgyvendinti tokį sprendimą? Ogi politinio sprendimo ir poros metų darbo. Galime tapti pasaulio lydere šioje srityje, kol to nepadarė kiti.

“Blockchain” technologijos panaudojimas viešajame sektoriuje: balsavimas internetu ir akcijų prekybos platformos

Blokų grandinė, blokčeinas, bitkoinas, eteriumas, kriptovaliutos – vis dažniau verslo spaudoje ir šiaip viešojoje erdvėje skambantys naujadarai, apie kuriuos daug kas jau girdėjo, bet mažai kas ką apie juos žino.

Blokčeinas (blockchain) – tai technologija, pirmą kartą aprašyta 2008 metais Satoshi Nakamoto. Tiesa, pačiame dokumente[1]  blokčeinas kaip sąvoka nevartojama, ji atsirado kiek vėliau. Blockchain – tai iš esmės protokolas (taisyklių rinkinys), skirtas organizuoti tarpusavio atsiskaitymams internete nenaudojant tarpininko – trečiosios patikimos šalies (kaip antai banko). Atsiskaitymams vykdyti ir sekti naudojama decentralizuota duomenų bazė, kurios veiksmų žurnalą gali matyti ir tvarkyti visi tinklo dalyviai. Veiksmų žurnalas pasižymi vienakryptiškumu, t.y. padaryti įrašai negali būti[2] pakeisti. Bitkoinas – tai sąlyginis pavadinimas “valiutos”, kuri ir yra laikoma šios sistemos atsiskaitymo vienetas.

Bitkoino protokolas yra pirmasis, efektyviai išsprendęs “dvigubo mokėjimo” (angl. – double spending) problemą. Atsiskaitydami grynaisiais pinigais mes perduodame pinigus, pas mus jų nebelieka. Atsiskaitant banko pavedimu, trečioji šalis – bankas – užtikrina, kad pinigų suma, nukeliaujanti pas kitą sandorio šalį, būtų nurašyta nuo mūsų sąskaitos, t.y. bankas užtikrina, kad tas pats pinigas nebus panaudotas dukart. Bitkoino protokolas leidžia vykdyti atsiskaitymus internetu be trečiosios šalies, t.y. kaip ir “skaitmeniniais grynaisiais”. Kaip tai padaryti be banko? Tai tampa įmanoma, jei operacijų žurnalą ir sąskaitų likučius žino visi.

Įdomu tai, kad platformos autoriaus – Satoshi Nakamoto niekas nėra matęs. Manoma, kad tai – autorių grupės pseudonimas[3].

Jei reikėtų trumpai apibūdinti, kas yra blockchain, sakyčiau taip:

  1. Tai duomenų bazė ir įvykių žurnalas, kuriam nereikalingas centrinis operatorius;
  2. Kiekviena operacija duomenų bazėje turi savyje visų praeityje įvykusių operacijų  skaitmeninį – kriptografinį pėdsaką, todėl visada galima atsekti įvykių grandinę;
  3. Kiekvienas tinklo dalyvis gali atsijungti nuo tinklo ir vėliau į jį sugrįžti, ir tęsti veiksmus jame neprarasdamas duomenų aktualumo;

Jei trumpai reikėtų pristatyti bitkoiną, jį pristatyčiau taip:

  1. Tai atviro blokčeino duomenų bazės panaudojimo būdas atsiskaitymams virtualia valiuta;
  2. Nėra centrinio emitento (centrinio banko);
  3. Visada žinomas baigtinis valiutos kiekis, išspręsta “dvigubo mokėjimo” problema;
  4. Nauji valiutos vienetai generuojami labai lėtai ir tik kaip premija už duomenų perdavimo tinklo palaikymą (bitkoinų “kasimas”, angl. – bitcoin mining).  

Kodėl bitkoino kursas taip kyla, jeigu jis nepadengtas jokiu turtu, infrastruktūra ar paslaugomis? Kol kas bitkoino kursą lemia tai, kad susidomėjimas juo (paklausa) auga greičiau, nei pagaminama (“iškasama”) naujų bitkoinų. Esama įvairių spekuliacijų dėl bitkoino kurso ateities, tačiau dauguma analitikų sutaria, kad kol nebus surasta efektyvi alternatyva daug energijos reikalaujančiam bitkoino “kasimui”, kursas gali augti neprognozuojamai. Tačiau, kaip ir bet kokia spekuliatyvinė investicija, gali staigiai krist žemyn. Tai gali nutikti per sekundę, jei sakykime, bus atrasta saugumo spraga blockchain protokole.

Technologiškai blockchain ir bitkoinas – nieko stebuklingo. Tai ne kiek nauja tehchnologija, kiek protingas jau egzistuojančių technologijų: peer-to-peer tinklų, elektroninio parašo, kriptografinės maišos, laiko žymos, Merkele medžių, ir kitų, mišinys. Kai kurios šių technologijų žinomos jau ne vieną dešimtmetį [4].

Šiandien jau egzistuoja keli variantai decentralizuotų duomenų bazių, funkcionuojančių blockchain pagrindu. Didžiausia jų, žinoma – Bitcoin kriptovaliuta. Daugelis valstybių jau šiandien svarsto įvairius variantus, kaip šią technologiją galima būtų panaudoti. Pateiksiu du pavyzdžius, kurie, mano manymu labiausiai tikėtini: balsavimas internetu ir prekyba įmonių akcijomis.

Visi žinome, kad atviro tipo akcijomis prekiaujama biržoje. Žinome NYSE, NASDAQ, Euronext ir kt. Tačiau biržose prekiaujama tik listinguojamų bendrovių akcijomis ir išvestiniais vertybiniais popieriais, o uždaro tipo akcinių bendrovių (UAB) akcijų apskaitą tvarko pačios bendrovės. Štai Lietuvoje UAB akcijų apyvartai taikomas dvejopas režimas – sutartinis ir notarinis. Jei perleidžiama daugiau, kaip 25 procentai UAB akcijų, arba perleidžiamų akcijų vertė 14’500 euro, tai tokiam sandoriui privaloma notarinė forma. Apie akcininkų pasikeitimus privalu pranešti Registrų centro tvarkomai Juridinių asmenų dalyvių informacinei sistemai (JADIS). Įdiegus blockchain technologiją Juridinių asmenų registre ir atitinkamai pakeitus teisės aktus, visų UAB akcininkų knygas galima būtų sukelti į tinklą, ir užtikrinti, kad akcijų apyvarta būtų vykdoma 100% teisėtai: neliktų akcijų vagysčių, būtų aiškus akcijų savininko pasikeitimo momentas, nebereikėtų notarinės formos, būtų užtikrinama kitų tos pačios bendrovės akcininkų pirmumo teisė įsigyti akcijas, nebereikėtų apie pasikeitusius akcininkus kaskart pranešinėti Registrų centrui.

Antra, rinkimai. Kiekviena Vyriausybė savo programoje vis nesėkmingai žada įteisinti balsavimą internetu. Vienas iš didžiausių skeptikų argumentų – “nesaugu”, “hakeriai pakeis balsus taip, kaip reikia”, ir pan. Panaudojus blockchain tinklą balsavimo duomenų perdavimui, galima užtikrinti tiek balsavimo anonimiškumą, tiek balsavimo slaptumą, tiek viso proceso skaidrumą, kadangi blockchain tinklas leidžia užtikrinti skaidrų proceso stebėjimą, neatskleidžiant, kas už ką balsavo. Detaliau apie tai – kitame rašinyje.

 

Išnašos:

[1] https://bitcoin.org/bitcoin.pdf

[2] Sistema sukonstruota taip, kad esant konfliktui sistemos nariai “balsuoja”, ir, darant prielaidą, kad sąžiningų dalyvių yra daugiau, nei nesąžiningų, balsavimą nugali sąžiningi.

[3] https://en.wikipedia.org/wiki/Satoshi_Nakamoto

[4] Global Blockchain Benchmarking Study, Dr Garrick Hileman & Michel Rauchs 2017, p15

 

foto: https://today.law.harvard.edu/feature/new-technology-block/

Virtualios įmonės naudojant “blockchain” technologiją

Šiandien pasaulis įšgyvena dar vieną skaitmeninę revoliuciją – “blockchain” technologijos plitimą. Šios technologijos pagrindu jau yra apyvartoje kelios virtualios kriptovaliutos, veikia  išmanieji kontraktai, kuriasi virtualūs bankai. Įvairūs verslo projektai jau dabar sutelkia finansavimą, pasinaudodami “blockchain” technologiją ir kriptovaliutas.

Lietuva, turinti vieną technologiškai pažangiausių valstybės registrų pasaulyje, galėtų pirmoji įteisinti “virtualią įmonę” – naują ribotos atsakomybės juridinio asmens formą, specialiai adaptuotą veikti internete, saugiai, patikimai, be tarpininkų, be sienų.

Pagrindiniai virtualiosios įmonės bruožai:

  • Steigiama tik elektroniniu būdu, steigėjų tapatybę nustatant elektroninėmis priemonėmis. Steigimo dokumentai formuojami juridinių asmenų registro elektroninės paslaugos (JAREP) aplinkoje. Nereikalingas notaras.
  • Steigėjų ir vadovų tapatybės būtų patikimai identifikuojamos naudojant asmens tapatybės nustatymo priemones (kvalifikuotus sertifikatus). Steigėjais gali būti tiek Lietuvos, tiek užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys. Vadovu gali būti ir užsienio subjektas.
  • Nereikia turėti sąskaitos tradiciniame komerciniame banke, kapitalas galėtų būti suformuotas tiek tradicine, tiek kriptovaliuta.
  • Virtualiosios įmonės vadovo, visuotinio dalyvių susirinkimo, kolegialių valdymo ir priežiūros organų kompetencija analogiška akcinių bendrovių teisiniam reguliavimui.  
  • Registro tvarkytojas atlieka tokių įmonių skaitmeninės piniginės (Wallet) funkciją.
  • Registro tvarkytojas gali teikti ir virtualios buveinės nuomos paslaugą. Vadovas turėtų deklaruoti elektroninio pašto adresą.
  • Visa komunikacija tarp įmonės ir registro tvarkytojo, registro duomenų keitimas vykdomas tik per JAREP.
  • Virtualioji įmonė privalo teikti registro tvarkytojui metinę finansinę atskaitomybę, kuri viešai prieinama.
  • Virtualios įmonės dalyvių sąrašas, vadovų ir valdymo organo narių duomenys yra viešai ir neatlygintinai prieinami.
  • Virtualiajai įmonei nevykdant įstatymuose nustatytų reikalavimų laikymosi, jos veikla galėtų būti (teismo sprendimu) laikinai suspenduota registro tvarkytojo turimomis priemonėmis (lockout).
  • Virtualioji įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę.
  • Įstatymu galima nustatyti virtualiųjų įmonių veiklos apribojimus, arba specialius papildomus patikimumo ir patikrinamumo reikalavimus, jei įmonė nori vykdyti licencijuojamą veiklą Lietuvoje.

Šios idėjos privalumai – Lietuva nedelsiant išgarsėtų kaip pirmoji šalis pasaulyje, de facto adaptavusi kriptovaliutą kaip koegzistuojančią šalia tradicinių valiutų. ES ir NATO valstybei – narei įteisinus virtualias įmones, Lietuva taptų labiausiai patrauklia valstybe steigti aukštųjų finansų technologijų įmones, pritrauktų didžiules investicijas, kadangi valstybės pripažinimas ir “blockchain” technologija ženkliai sumažins galimybes sukčiauti ir garantuos asmenų identifikavimą.

Lietuva tam techniškai jau pasiruošusi – turime puikią interneto infrastruktūrą, asmens tapatybės nustatymo platformas ir visas kitas reikalingas kompetencijas.

Virtualiosios įmonės būtų ženklas, kad Lietuva yra tarp aukštųjų technologijų lyderių pasaulyje. Be to, tai puiki galimybė teikti papildomas paslaugas registro tvarkytojui: turėtų būti nustatytas ne tik steigimo, bet ir metinis palaikymo mokestis (iš jo atlyginama už viešą duomenų teikimą), taip pat gali būti imamas mokestis už virtualaus adreso, bei virtualios piniginės (Wallet)palaikymą (nuomą).

Balsavimas internetu – efektyvus sprendimas ar tik madinga užgaida?

Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu buvau 12 metų. Mano darbas VRK 2005-aisiais sutapo su pirmaisiais internetu vykdytais rinkimais Estijoje. Nuo pat pirmųjų veiklos mėnesių VRK ėmiau aktyviai domėtis šiuo klausimu, kadangi labai norėjau tokio balsavimo ir pas mus, Lietuvoje.

Svarbu pasakyti, kad prieš tampant teisininku, mokiausi Vilniaus Licėjuje, kur daug domėjausi programavimu ir informacinėmis technologijomis, dalyvavau ne vienose programavimo varžybose. Baigęs Licėjų, du metus studijavau matematiką ir informatiką Vilniaus Universitete. Taigi, apie balsavimą internetų galiu kalbėti ne tik iš teisinės, bet ir iš techninės reikalo pusės. 2014-2016 metais dirbau vienos iš internetinio balsavimo technologijas teikiančios įmonės Ispanijoje konsultantu, kur iš arti susipažinau su visomis šios technologijos smulkmenomis, todėl galiu drąsiai teigti, kad techniškai balsavimas internetu veikia ir gali veikti. Tačiau šis tekstas bus daugiau apie socialinę – politinę šio reikalo pusę.

Kiek pamenu, tai kiekviena Vyriausybė, pradedant 2006-aisiais metais žadėjo įteisinti balsavimą internetu. Tais pačiais metais VRK pateikė Seimui tokią pusiau kreivą Koncepciją, kurią Seimas dar sugebėjo sudarkyti, tačiau visvien patvirtino. Iki šiol ta Koncepcija yra vienintelis galiojantis teisinis dokumentas, reglamentuoantis bent balsavimo internetu   įteisinimo kryptį. Visos kitos iniciatyvos įteisinti naują balsavimo būdą Seime palaikymo nesulaukė. Per daugiau nei vienuolika metų nuo Koncepcijos patvirtinimo, balsavimo internetu teorija ir praktika pasaulyje nukeliavo toli toli, o mūsų Koncepcija iki šiol nei panaikinta, nei  patobulinta.

Balsavimas internetu, pirmiausia, turi atitikti visus tradiciniam balsavimui keliamus reikalavimus: užtikrinti balsavimo slaptumą ir anonimiškumą. Apie tai, kaip tai daroma sėkmingai pasaulyje naudojamose internetinio balsavimo sistemose, ne kartą jau rašiau čia, čia ir čia. Todėl toliau nekalbėsiu apie technines detales, išskyrus paminėsiu, kad 2017-ųjų birželio 14-ąją dieną Europos Taryba patvirtino naujas rekomendacijas elektroninio balsavimo standartams. Čia pateiksiu tik keletą šios rekomendacijos punktų:

  1. 17. Elektroninio balsavimo sistema turi pateikti patikimus įrodymus, kad kiekvienas atskiras balsas yra įskaičiuotas į atitinkamų rinkimų rezultatus. Įrodymai turi būti pateikiami ir patikrinami nepriklausomomis nuo e-balsavimo sistemos priemonėmis;
  2. 18. Elektroninio balsavimo sistema turi pateikti patikimus įrodymus, kad įskaityti tik rinkimų teisę turinčių asmenų balsai. Įrodymai turi būti pateikiami ir patikrinami nepriklausomomis nuo e-balsavimo sistemos priemonėmis;
  3. 23. Elektroninio balsavimo sistema neturi pateikti įrodymų apie pateikto balso turinį, kurį būtų galima parodyti tretiesiems asmenims.

Taigi, Estijoje, Australijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse naudojami internetinio balsavimo anoniminio patikrinamumo principai nuo šių metų įtraukti kaip standartiniai naujoms internetinio balsavimo sistemoms.

Žinia, kad Teisingumo ministerija dar 2016-aisiais yra parengusi Balsavimo internetu įgyvendinimo įstatymo projektą, kuris vėl teikiamas Vyriausybei (o po to – Seimui). Neabejoju, kad teisingumo ministerija, kartu tu naująja VRK sužiūrės, kad siūlomas įstatymo projektas atitiktų mano minėtas Europos Tarybos rekomendacijas.

Kaip rodo sėkminga praktika, yra techninių sprendimų, galinčių iki tam tikro, priimtino lygio užtikrinti internetinio balsavimo slaptumą, balso anonimiškumą ir sistemos vientisumą, tačiau daugiau nesileisiu į technines detales, o užduosiu esminį klausimą – ar Lietuvai reikia tokio balsavimo? Ar mes jam pasiruošę? Kas iš to laimės?

Technologijų yra pačių įvairiausių, tačiau daugelis jų neprigyja visuomenėje dėl keleto priežasčių: jos nesprendžia realių problemų, yra nepatikimos arba jos nepatogios naudoti arba per brangios. Taigi, ar internetinis balsavimas – tik madinga užgaida, ar realus realių problemų sprendimo būdas? Kokios pagrindinės Lietuvos rinkimų problemos, kurias galėtų padėti išspręsti balsavimas internetu? Ir ar tokio balsavimo įteisinimas nesukurs naujų problemų, kurių sprendimo dar nežinome?

Paprastumo dėlei giliau nesvarstysiu varianto, kas būtų, jei mūsų internetinio balsavimo sistemą nulaužtų kokie rusų ar zulusų hakeriai, nes čia daugmaž viskas aišku – visus internetu paduotus balsus tektų pripažinti negaliojančiais, ir, jei tokių balsų būtų tiek, kad jie turėtų esminės įtakos visų rinkimų rezultatams, reikėtų surengti naujus rinkimus.

Šiandien po pasaulį išsibarstę gerokai per 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių mūsų piliečių, tačiau balsuoti ateina mažiau, nei dešimtadalis. Visi šie piliečiai yra įtraukti į mūsų rinkėjų sąrašus ir, matuojant rinkėjų aktyvumą, visi jie  įskaitomi. Paskutiniuose rinkimuose užsienyje balsavo vos kiek daugiau, nei 16 000 piliečių. Ar galimybė balsuoti internetu padidintų jų aktyvumą? Gal neženkliai, bet, manau, taip, kadangi VRK susilaukdavo priekaištų, kad pašto vokų siuntinėjimo su ambasadomis sistema lėta ir neefektyvi, o balsavimo vietų užsienyje įrengta nusikalstamai mažai.

Antra grupė asmenų – tai laikinai negyvenantys savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje rinkėjai: studentai, daug keliaujantys asmenys. Šiems VRK siūlo balsavimą iš anksto savivaldybėse, arba balsavimą kitoje apylinkėje rinkimų dieną (pastarasis būdas tinka tiesa, tik tos apygardos ribose, todėl gelbėja tik Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose bei referendume). Balsavimas iš anksto Vilniaus savivaldybėje kelinti rinkimai iš eilės – logistinė katastrofa. O rinkėjų “kilnojimas” iš vienos apylinkės į kitą kainuoja neproporcingai daug, o realios naudos neatneša. Taigi, judrų gyvenimo būdą gyvenantiems rinkėjams internetinis balsavimas taip pat būtų patogus.

Tačiau ar balsavimas internetu atneštų vien tik naudos? Ar nebūtų taip, kad juo pasinaudos 20 – 50 tūkstančių patenkintų rinkėjų, tačiau dar 200+ tūkstančių heiterių turės pagrindo rėkti, kad “viskas ten sufabrikuota”, ir “viskas ten su tom sistemom aišku”. Ar negali tai tapti papildomu pagrindu nepasitikėti išrinktomis institucijomis, ypač tada, jei internetu paduoti balsai nulems rezultatą. Net ir ekspertams sutinkant, kad sistema veikė techniškai be priekaištų, sunku bus tuo įtikinti didelę elektorato dalį. Ypač žinant, kad iki šiol yra kaltinančių “VRK kompiuterius”, kad prezidente tapo ne K. D. Prunskienė.

Antras probleminis aspektas, lietuviška informacinių sistemų diegimo specifika. Sveikinu Vyriausybės kanclerės užmojus konsoliduoti IT dalykus valstybėje, bet kol tai neįvyks, ypač žinant dabartinį VRK IT ūkį, kalbėti apie saugią ir patikimą balsavimo internetu sistemą VRK infrastruktūroje būtų perdėm rizikinga. Štai Estų internetinio balsavimo sistema kainuoja santykinai pigiai ne tik dėl to, kad ji “pagaminta Estijoje”, bet ir dėl to, kad ji puikiai integruota su kitomis Estijos IT sistemomis. Pakol pas mus nebus taip, kad rinkėjų sąrašai nebus Gyventojų registro paslauga, pakol rinkimų teritorijos bus braižomos “rankiniu” būdu, o asmens tapatybės nustatymui elektroninėje erdvėje naudosime keletą nesuderinamų sistemų, tol bet koks papildomas funkcionalumas kainuos neadekvačiai brangiai ne tik pagamint, bet ir vėliau palaikyt. Žinia, Estijos CRK IT reikalams išleidžia 50 tūkstančių eurų per metus. Mūsų VRK – tiek pat per tris mėnesius, kai nėra rinkimų, o kai vyksta rinkimai – per kelias savaites.

Aš noriu balsuoti internetu, daug mano pažįstamų norėtų. Tai būtų patogu ir progresyvu, tačiau tam reikia visų keturių komponentų: patikimo techninio sprendimo, visuomenės poreikio ir palaikymo, teisinės bazės ir plačios ir tvarios politinės valios. Dažnai diskusijas apie balsavimą internetu sužlugdo profaniški “nesaugu”, “neužtiktina slaptumo”, ar pan., bet normalios politinės diskusijos su visuomene nėra. Dar 2012-tais metais teko padėti Delfi portalo žmonėms daryti projektą iVote.lt, kuriame per 30 000 portalo skaitytojų išbandė internetinio balsavimo prototipą, per 3500 žmonių sudalyvavo jame, pateikdami savo nuomonę internetu. 98 procentai dalyvausių palaikė internetinio balsavimo įteisinimo idėją. Taigi, poreikis yra, galimybės taip pat. Reikia imt ir daryt, tik daryt gerai.

 

Dėl Povilo Urbšio

Lietuvos Respublikos Seimo etikos ir procedūrų komisijai

Komisijos pirmininkei Lietuvos Respublikos Seimo narei Ritai Tamašunienei

Kopija: Lietuvos Respublikos Seimo nariui Povilui Urbšiui

SKUNDAS

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Povilo Urbšio pasisakymų atitikimo valstybės politikų etikos principams

Vilnius, du tūkstančiai septynioliktųjų metų liepos dvyliktoji diena

 

Vadovaudamasis Valstybės politikų elgesio kodekso (VPEK) 7 straipsnio nuostatomis teikiu šį skundą (toliau – skundas) apie valstybės politiko – Lietuvos Respublkos Seimo nario Povilo Urbšio galimai padarytą VPEK  nustatytų valstybės politikų elgesio principų pažeidimą.

Seimui svarstant naują Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtį, Povilas Urbšys 2017-06-22 iš Seimo tribūnos viešai, visiems Seimo nariams, o ir visai Lietuvai paskelbė, kad aš esą padariau teisės pažeidimą – dariau neteisėtą poveikį VRK pirmininkui. Povilo Urbšio viešai išsakyta faktais nepagrįsta nuomonė tapo iš esmės pagrindiniu argumentu Seimui neskirti manęs VRK nariu. Taip buvo padaryta žala mano dalykinei reputacijai ir karjeros galimybėms.

Lietuvos Respublikos Seimo narys, valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys, 2017-06-22 pristatydamas valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto išvadą dėl Seimo nutarimo „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymo“ projekto, pasakė: “Dar no­rė­čiau su­pa­žin­din­ti su ko­mi­te­to nuo­mo­ne dėl Tei­si­nin­kų drau­gi­jos siū­lo­mo kan­di­da­to ger­bia­mo J. Ud­rio, nes iš­ki­lo fak­tų, su­si­ju­sių su jo dar­bu pri­va­čio­je įmo­nė­je, ku­ri da­ly­va­vo kon­kur­se dėl VRK in­for­ma­ci­jų sis­te­mos plėt­ros ir jos in­for­ma­ci­jos tvar­ky­mo pa­slau­gų pir­ki­mo. Iš tik­ro, pa­nag­ri­nė­jus si­tu­a­ci­ją, ji­nai at­ro­do dvi­pras­miš­ka, nes ši­ta už­sie­nio įmo­nė, ku­rios po kiek lai­ko ko­mi­si­jos na­rys tam­pa kon­sul­tan­tu, 2014 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sį su­si­tin­ka su VRK at­sto­vais, tarp ku­rių yra ir ko­mi­si­jos na­rys, ir bū­tent tas ko­mi­si­jos na­rys yra ir VRK Vie­šų­jų pir­ki­mų ko­mi­si­jos na­rys. Ne­pai­sy­da­mas to, vis dėl­to jis rug­sė­jo mė­ne­sį ap­si­spren­džia tap­ti tuo kon­sul­tan­tu. Ne­ga­na to, kai įvy­ko pir­mas pa­skelb­tas kon­kur­sas, jau jam esant kon­sul­tan­tu, pa­aiš­kė­jo, kad yra vie­nas da­ly­vis, bet tarp tų da­ly­vių nė­ra jo kon­sul­tuo­ja­mos įmo­nės, ma­no duo­me­ni­mis, jis as­me­niš­kai da­rė įta­ką Vy­riau­sio­sios rin­ki­mų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui, kad vis dėl­to bū­tų or­ga­ni­zuo­tas ant­ras kon­kur­sas, ne­va da­ly­va­vi­mas vie­no da­ly­vio ne­leis­tų pa­si­rink­ti pi­giau­sios pa­slau­gos. Bet ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas – kai bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mas ant­ras kon­kur­sas, tai ten bu­vo tik du da­ly­viai: vie­nas da­ly­vis – tas pir­ma­sis, o ki­tas da­ly­vis – bū­tent tos įmo­nės, ku­rios kon­sul­tan­tu bu­vo VRK na­rys.

Tokiu pasakymu Povilas Urbšys, mano įsitikinimu, pažeidė Valstybės politikų etikos kodekse įtvirtintus elgesio principus. Daryti tokį pareiškimą jis neturėjo tam jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Povilas Urbšys, būdamas Seimo narys, komiteto pirmininkas, teisininkas ir buvęs aukštas pareigas einantis teisėsaugos institucijos pareigūnas savo teiginiais, jog “ma­no duo­me­ni­mis, jis as­me­niš­kai da­rė įta­ką Vy­riau­sio­sios rin­ki­mų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui, kad vis dėl­to bū­tų or­ga­ni­zuo­tas ant­ras kon­kur­sas, ne­va da­ly­va­vi­mas vie­no da­ly­vio ne­leis­tų pa­si­rink­ti pi­giau­sios pa­slau­gos” paskleidė tikrovės neatitinkančią, mano, kaip teisininko reputaciją žeminančią žinią, ir šitaip pedemonstravo niekuo nepagrįstą nepasitikėjimą manimi, kaip prentendentu tapti Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu, šitaip pažeisdamas politikui privalomą nešališkumo principą. Aukščiau pacituotas Povilo Urbšio teiginys negali būti suprantamas kaip nuomonė ar abejonė, jo formuluotė siunčia aiškią ir nedviprasmišką žinią – Jonas Udris mažų mažiausiai negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos.

VPEK 4 straipsnyje (Valstybės politikų elgesio principai) nustatyta, kad “Valstybės politikas viešajame gyvenime vadovaujasi šiais elgesio principais: <…>

8) nešališkumas – neturi sutartinių ar kitų santykių, kurie galėtų kliudyti atlikti valstybės politiko pareigas ir varžytų jo apsisprendimo laisvę priimant sprendimus, taip pat yra objektyvus priimdamas sprendimus ir vengia išankstinio nusistatymo;

9) atsakomybė – atsako už savo elgesį viešajame gyvenime, priimamus sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei. <…>”.

Pareiškiu, kad niekada nedariau jokio neteisėto poveikio VRK pirmininkui, taip pat tinkamai nusišalinau nuo dalyvavimo VRK viešųjų pirkimų komisijos darbe, o apie savo privačius interesus tinkamai buvau informavęs tiek VTEK, tiek VRK.

Be to, iki šiol niekur viešai, nei man asmeniškai buvęs VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas nėra pareiškęs priekaišto dėl jam neva daryto poveikio ar įtakos.

Tai, kad Povilo Urbšio išsakytas teiginys neatitinka tikrovės, įrodytina pateikiant išsamią chronologiją tų įvykių, kurių kontekstą galimai turėjo omenyje Seimo narys, darydamas tokį savo pareiškimą:

2014 – ųjų birželio – liepos mėnesiais kaip rinkimų teisės ir internetinio balsavimo specialistas dalyvavau atrankoje Ispanijos karalystės kompanijos “Scytl Secure Electronic Voting S.A” (toliau – Scytl) atrankoje konsultanto pozicijai. Scytl – viena iš nedaugelio įmonių, sprendžiančių saugaus internetinio balsavimo iššūkius. Apie tą įmonę ir jos veiklą žinojau jau nuo 2006-ųjų metų, stebėdavo jų pasiekimus. 2014-ųjų metų pavasarį įmonės atstovai buvo atvykę į VRK, kur pristatė savo teikiamas paslaugas ir technolginius sprendimus.

2014-08-20 praėjęs atranką ir pasirašęs konsultavimo paslaugų sutartį su Scytl aš pats savo iniciatyva kreipiuosi į VTEK išaiškinti dėl pareigų VRK ir privačios veiklos suderinamumo (Priedas Nr. 1): https://drive.google.com/open?id=0BzhZTtDP4QoTMU9XbG5fak80VGdrOEd1MkJzTXJYUF9JTXdv

2014-09-01 Raštu informavau VRK pirmininką apie kontraktą su Scytl ir nusišalinu nuo dalyvavimo VRK viešųjų pirkimų komisijos darbe toje dalyje, kiek tai liečia informacinių technologijų (IT) paslaugų pirkimus (Priedas Nr. 2).

https://drive.google.com/open?id=0BzhZTtDP4QoTOG9DUDdseHBpeDg

2014-09-09 VTEK patiekia atsakymą, kuriame išaiškina, kad darbas VRK nėra nesuderinamas su privačia konsultacine veikla ir primena apie pareigą nusišalinti nuo dalyvavimo viešųjų pirkimų komisijos darbe (Priedas Nr. 3):

https://drive.google.com/open?id=0BzhZTtDP4QoTYk1NcWVsMmJSRF9yNGpyUzBQdk9acDJuY2pJ

2014 – 11 mėn. VRK nutraukia “Pirmąjį pirkimą” (pirkimas  194810 – VRK informacinės sistemos plėtros ir jos informacijos tvarkymo paslaugų pirkimas) dėl per didelės pasiūlytos kainos (daugiau, kaip 11 milijonų litų – apie 3,45  milijonų eurų). Rengiant šio pirkimo dokumentus, technines sąlygas ir kvalifikacinius reikalavimus nedalyvavau, nes juos rengė išorėje samdyta konsultacinė bendrovė.

2015-07-02 Paskelbiamas “antrasis pirkimas” (Pirkimas  236523). Paskelbus pirkimo sąlygas paaiškėjo, kad kvalifikaciniai reikalavimai vėl surašyti taip, kad realiai jame dalyvauti tik vienas tiekėjas – kvalifikaciniuose reikalavimuose buvo nurodyta, kad tiekėjas turėjo turėti ekspertų, turinčių CBAP (Certified Business Analysis Professional) sertifikatą. Tuo metu (2015 liepos mėn.) Lietuvoje tokį sertifikatą turėjo tik trys žmones:

    • N.I. (neskelbiamas) – tuo metu dirbo UAB iTree Lietuva veiklos analitiku (skundo oroginale pateikiama Linkedin informacija, nuoroda pašalinta siekiant apsaugoti asmens privatumą – J.Udris)
    • G.M. (neskelbiamas) – UAB iTree Lietuva veiklos analitikas, (skundo oroginale pateikiama Linkedin informacija, nuoroda pašalinta siekiant apsaugoti asmens privatumą – J.Udris)
    • J.S. (neskelbiamas) – dirbo su IT sistemų kūrimu nesusijusiuose kompanijose, Linkedin duomenimis, 2015 m. liepą dirbo JAV kompanijoje. (skundo oroginale pateikiama Linkedin informacija, nuoroda pašalinta siekiant apsaugoti asmens privatumą – J.Udris)

Apie šias aplinkybes aš žodžiu pranešiau Zenonui Vaigauskui, taip pat pranešiau, kad UAB “Algoritmų sistemos” ir Scytl teiks dėl to pretenziją.

Taigi, pagal 2015-07-02 paskelbtus konkurso reikalavimus, tik viena įmonė – UAB “iTree Lietuva” galėjo pateikti pasiūlymą, kiti tiekėjai buvo de facto avansu diskvalifikuoti. Tik pateikus oficialią pretenziją, ją išnagrinėjo VRK viešojo pirkimo komisiją (žinoma, man nedalyvaujant) ir priėmė teisėtą sprendimą kvalifikacinius reikalavimus sušvelninti.

Darant prielaidą, kad tuo metu nebūčiau VRK narys, būčiau lygiai taip pat informavęs VRK pirmininką apie tai, kad konkurso sąlygos yra specialiai pritaikytos tik vienam konkrečiam tiekėjui.

Darant kitą prielaidą, kad nebūčiau buvęs Scytl konsultantas, o VRK viešojo pirkimo komisijos pirmininkas, gavęs tokią tiekėjo pretenziją būčiau neabejotinai reikalavęs pirkimo sąlygas pakeisti kaip diskriminacines.

Kadangi nuo dalyvavimo viešojo pirkimo komisijos darbe buvau de jure ir de facto nusišalinęs, akivaizdu, kad teisėtas elgesys – informavimas apie nesąžiningas konkurso sąlygas negali būti laikytinas poveikiu VRK pirmininkui ir naudojamas negatyviam manęs apibūdinimui. Priešingu atveju turėtumėm teigti, kad Viešųjų pirkimų tarnyba nuolat daro tokį poveikį visoms perkančiosioms organizacijoms, kurios parengia diskriminacines pirkimo sąlygas.

2015-07-13 UAB “Algoritmų sistemos” pretenzija dėl per griežtų konkurso sąlygų patenkinama, t.y. pirkimo sąlygos sušvelninamos (be to, analogiška Scytl pretenzija dėl konkurso sąlygų – atmetama).

2015 gruodžio mėn. Paskelbiamas “antrojo pirkimo” nugalėtojas – UAB “iTree Lietuva” vadovaujamas konsorciumas. Pažymėtina, kad vėlgi negaliu būti kaltinamas daręs poveikį konkurso vertinimo rezultatams, kadangi pasiūlymų vertinimui buvo pasamdyti išorės ekspertai.

2016-10-09 – SEIMO RINKIMŲ DIENA

2016-10-20 (11 dienų po Seimo rinkimų) VTEK pasiekia anoniminis skundas dėl mano ryšių su Scytl. Skunde nurodomos visiškai priešingos, tikrovės neatitinkančios aplinkybės (Priedas Nr. 4):  https://drive.google.com/open?id=0BzhZTtDP4QoTcFZ6bTV4RW1XMGM

Analogiškas skundas paduodamas ir Respublikos Prezidentei, kurios kanceliarija skundą persiunčia pagal kompetenciją – į VTEK.

2016-12-09 VTEK prašymu, VRK pateikia raštą – atsakymą VTEK, kuriame: 1) nurodyta, kad aš, kaip viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas, nusišalinau nuo dalyvavimo pirkime, 2) nenurodyta, kad aš kaip nors dalyvavau rengiant konkurso sąlygas ar vertinant pasiūlymus, 3) nenurodyta, kad aš dariau bet kokį poveikį VRK pirmininkui ar kitiems viešojo pirkimo komisijos nariams (Priedas Nr. 5): https://drive.google.com/open?id=0BzhZTtDP4QoTc0pndloyTENpQlU

2016-12-22 Priimamas VTEK sprendimas, kuriuo VTEK nusprendė “Pripažinti, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos narys Jonas Udris Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų nepažeidė”. (Priedas Nr. 6): https://drive.google.com/open?id=0BzhZTtDP4QoTakJwVVVmZlAxNG8

2017-03-22 Viešųjų pirkimų tarnyba pateikia “antrojo pirkimo” vertinimo išvadą, kurioje rekomenduoja pirkimą nutraukti. Kaip į tą rekomendaciją sureagavo VRK, duomenų neturiu (Priedas Nr. 7): https://drive.google.com/open?id=0BzhZTtDP4QoTWDRsSUNjeWJlbjg

Taigi, nei 2014-tais, nei 2015-tais metais, nei vykstant VTEK tyrimui VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas nepareiškė nei man, nei VRK, nei VTEK apie tai, kad jis patyrė iš manęs galimai neteisėtą poveikį nutraukti pirkimą ar priimti bet kokį kitą neteisėtą sprendimą. Atitinkamai, Povilas Urbšys neturėjo, o ir negalėjo turėti jokių duomenų apie tai, kad aš as­me­niš­kai da­riau įta­ką Vy­riau­sio­sios rin­ki­mų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui dėl pirkimo nutraukimo ir naujo pirkimo organizavimo.

Aš, kaip pretendentas į VRK narius atitikau visus įstatymo reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą dėl nepriekaištingos reputacijos. Tai Povilas Urbšys patvirtino ir 2016-06-21 Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto posėdžio metu. Tai patvirtina ir Seimo pirmininko padarytas pranešimas pristatant pratendentus į VRK narius. (Iš Seimo 2016-06-13 stenogramos): “V. PRANCKIETIS. Ger­bia­mi ko­le­gos, Sei­mas šian­dien tu­ri pra­dė­ti nau­jos Vy­riau­sio­sios rin­ki­mų ko­mi­si­jos su­da­ry­mą. <…> Šian­dien pri­sta­to­mi kan­di­da­tai ati­tin­ka for­ma­liuo­sius įsta­ty­mo ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus. Dėl vi­sų kan­di­da­tų yra kreip­ta­si į Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bą, kad bū­tų pa­teik­tos iš­va­dos pa­gal Ko­rup­ci­jos pre­ven­ci­jos įsta­ty­mo 9 straips­nį. At­sa­ky­mai gau­ti, vi­si kan­di­da­tai ga­li ei­ti pa­rei­gas Vy­riau­sio­jo­je rin­ki­mų ko­mi­si­jo­je.

VRK nario statuso ribojimai kyla iš VRK įstatymo. Ne vienas VRK narys buvo privatus teisininkas, advokatas, ar dirbo privačiame sektoriuje. Aš, pradėdamas dirbi su Scytl, ėmiausi ne tik visų būtinų, o ir perteklinių priemonių suderinti interesus – informavau apie tai tiek Zenoną Vaigauską, tiek visą VRK, tiek VTEK, tiek savo vadovus pagrindinėje darbovietėje – VĮ Registrų centre.

Būtina taip pat pažymėti, kad VVSK išvadoje dėl Seimo nutarimo „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymo“ projekto Polivo Urbšio iniciatyva atsirado įrašas “Atkreipti Seimo narių dėmesį, kad Lietuvos teisininkų draugijos siūlomas kandidatas į Vyriausiosios rinkimų komisijos narius Jonas Udris, būdamas VRK nariu, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn. dirbo konsultantu įmonėje „Scytl Secure Electronis Viting S. A.“. VRK tuo metu organizavo VRK informacinės sistemos plėtros ir jos informacijos tvarkymo paslaugų viešuosius pirkimus. J. Udrio konsultuojama įmonė dalyvavo minėtuose viešuosiuose pirkimuose. Faktas, kad J. Udris tuo pačiu metu buvo ir VRK vykdomame viešajame pirkime dalyvaujančios įmonės konsultantas, ir VRK narys leidžia suabejoti jo gebėjimu tinkamai derinti viešuosius ir privačius interesus”.

Povilo Urbšio pareiškimas, kad mano privati veikla duoda pagrindo abejoti mano gebėjimais derinti viešus ir privačius interesus neturi jokio pagrindo, yra tik jo asmeninė nuomonė. Tačiau p. Urbšys yra Seimo narys, ir jo Konstiucinė pareiga elgtis atsakingai, tame tarpe ir nediskriminuojančiai.

Tokia VVSK išvados formuluotė, nors ir sukuria negatyvų kontekstą mano atžvilgiu, tačiau expressis verbis nereiškia, kad aš minėtame kontekste elgiausi neetiškai ar net galimai neteisėtai. Tačiau, pristatant komiteto išvadą Seimo posėdyje Povilas Urbšys ne tiksliai pacitavo VVSK išvadą, bet pasakė tai, dėl ko komitetas savo išvadoje nepasisakė ir tokiu būdu viešai apkaltino mane neva darius įtaką VRK pirmininkui dėl konkrečių viešųjų pirkimų. Toks mano reputaciją žeminantis Povilo Urbšio pasisakymas, akivaizdu, turėjo esminės įtakos kitiems Seimo nariams apsisprendžiant dėl balsavimo “už” ar “prieš” mano kandidatūrą į VRK narius.

Aukščiau paminėti Povilo Urbšio pareiškimai buvo gausiai nušviesti žiniasklaidos, bus nuolat patikiami interneto paieškos sistemų rezultatuose ieškant pagal mano vardą ir pavardę, taigi, tokio Povilo Urbšio man mesto nepagrįsto šešėlio pasekmes jausiu dar ilgai.

Nei VVSK išvadoje, nei 2016-06-22 Povilo Urbšio pasisakyme nebuvo paminėta, kad aš buvau nusišalinęs nuo dalyvavimo viešųjų pirkimų komisijos darbe, kad aš deklaravau savo privačius interesus, kad VTEK nustatė, kad aš nepažeidžiau Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatų. Tokių svarbių, teisiškai reikšmingų aplinkybių nepasakymas gali iškreipti esmę, pateikti ją vertybiškai priešingame kontekste, todėl negali būti vertintina kitaip, kaip kaip išankstinis neigiamas Povilo Urbšio nusistatymas prieš mane. Kadangi priešingai, nei teigia Povilas Urbšys, ta aplinkybė, kad aš tinkamai ir laiku deklaravau savo privačius interesus, tinkamai nusišalinau nuo dalyvavimo viešojo pirkimo komisijos darbe, bei tai, kad situaciją teisiškai įvertino kompetentinga institucija – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, konstatuodama, kad aš nepažeidžiau įstatymo reikalavimų, reiškia, kad aš tinkamai suderinau viešuosius ir privačiuosius interesus.

Galiausiai, atsiribodamas nuo savo asmeninės patirties jaučiu pareigą pažymėti, kad tokiais pareiškimais Povilas Urbšys formuoja potencialiai žalingą praktiką, kuri ne tik nepadrąsina asmenų viešai ir skaidriai deklaruoti savo interesus bei derinti galimas jų kolizijas, bet skatina bendrą nepasitikėjimą įstatyminiu viešųjų ir privačių interesų derinimo mechanizmu, kuris, akivaizdu, gali būti panaudojamas kaip politinio susidorojimo priemonė, menkinanti asmenų reputaciją ir jų galimybes tarnauti valstybei.

Kartu atkreipiu dėmesį, kad šiuo skundu nekvestionuoju aukščiau minėtų viešųjų pirkimų rezultatų, nesiekiu vertinti jokių ūkio subjektų veiklos ar tos veiklos rezultatų ar pasekmių.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašau Lietuvos Respublikos Seimo etikos ir procedūrų komisiją įvertinti Seimo nario Povilo Urbšio elgesio atitikimą Valstybės politikų etikos kodekse numatytiems principams.

 

Pagarbiai,

 

Jonas Udris

Dokumentas pasirašytas kvalifikuotu elektoniniu parašu

 

Pridedama:

  1. 2014-08-20 Kreipimasis į VTEK dėl išaiškinimo.
  2. 2014-09-01 raštas VRK pirmininkui dėl nusišalinimo.
  3. 2014-09-09 VTEK atsakymas dėl pareigų suderinamumo.
  4. 2016-10-20 VTEK patektas skundas dėl Jono Udrio veiklos.
  5. 2016-12-09 VRK raštas – atsakymas VTEK.
  6. 2016-12-22 VTEK sprendimas dėl Jono Udrio.
  7. 2017-03-22 Viešųjų pirkimo tarnybos išvada.

 

Mažiname Seimo narių skaičių, ar keičiame rinkimų sistemą?

Pastaruosius dešimt su viršum metų stebint politikų požiūrį į rinkimų sistemą girdžiu dvi pagrindines kryptis: mažinti Seimo narių skaičių ir pereiti prie balsavimo tik už konkrečius asmenis, t.y. linkti prie mažoritarinės rinkimų sistemos.

Šiandien norėčiau pasiūlyti apsvarstyti kitokį rinkimų sistemos modelį, kuris, mano nuomone, atneštų daugiau demokratijos, leistų labiau į rinkimų procesą įtraukti išeivius ir laikinai užsienyje gyvenančius mūsų bendrapiliečius, gal net išbandyti balsavimą internetu realiomis sąlygomis ir be didelių rizikų.

Visi norime, kad į Seimą būtų išrinkti tik labiausiai to verti. Tačiau, jei jūsų paprašytų įvardinti 141 tokį žmogų (na gerai, 101), tai manau, kad užsikirstumėte ties kokiu penktu ar devintu. O geriau pagalvojus, tarp tokių žmonių būtų jūsų pažįstamas gydytojas, universiteto profesorius, sėkmingas verslininkas ar geras architektas. Nejaugi tikrai norime, kad šie žmonės mestų darbus kurios išmano ir eitų svarstyti ir priiminėti biudžetų ar energetikos įstatymų?

Atstovaujamoji demokratija tuo ir gera bei veiksminga, kad politiką formuoja politinių vertybių pagrindu sukurtos partijos, kuriose vienas kitu pasitikintys ir įvairias valstybės valdymo sritis išmanantys asmenys formuoja komandą, su kuria siekia laimėti rinkimus ir gauti rinkėjų pasitikėjimo kreditą priiminėti jų vardu politinius sprendimus. O per kitus rinkimus rinkėjai šiems už darbą parašys pažymį ir paliks dirbti toliau, arba perduos vairą kitiems.

Partijos komandoje turi būti visko: teisininkų, ekonomistų, finansisų, verslininkų, filosofų, aplinkosaugininkų, socialinę sferą išmanančių specialistų, pedagogų, medikų, sportininkų ir kitokių specialistų, o net ir didžiausias mieso ar kaimo šviesuolis negali žinoti visko apie viską. Paprastai žmonės, kurie dedasi visažiniais, dažnai gerai neišmano nieko.

Todėl ir svarbu, kad tokioje komandoje dirbtų žmonės  su įvairiomis žiniomis, įvairiomis patirtimis, tačiau vedini bendrų ir aiškių tikslų, turėdami panašią valstybės viziją. Tokie žmonės buriasi į organizacijas, kurias mes visi žinome kaip politines partijas. Nepagalvokite jog manau, kad jūs nežinote kas yra partijos ir kodėl jos reikalingos. Čia skirta tiems kitiems, kurie to dar nežino. Todėl “normaliuose Vakaruose” žmonės žino, kokios politikos tikėtis iš kairiųjų, o kokios – iš dešiniųjų, kokias “permainas” žada atnešti libertarai, o kokias – “žalieji”. Ir visa tai nebūtinai žinant visus tų partijų narius ar atskirus jų nuopelnus. Politikos nuoseklumą ir tęstinumą gali užtikrinti stipri partinė sistema, kai valstybėje veikia 5-7 stiprios partijos, kai jų veikloje realiai dalyvauja bent koks penktadalis piliečių, o kiekvienas rinkėjas bent jau žino, kurią politikos kryptį palaiko. Tuomet atskiros į parlamentą “netyčia” pakliuvusios asabos per daug bėdos tikrai nepridarys. Sveika demokratija moka efektyviai valytis.

Kas  negerai dabar?

Visų pirma, turime de facto dviejų rūšių Seimo narius: “vienmandatininkus” ir “sąrašinius”. Tas pats asmuo kandidatuoja ir sąrašu, ir vienmadatėje. Nepartniai kandidatai taip atsiduria blogesnėje startinėje padėtyje.

Be to, vien mažoritarinė rinkimų sistema neužtikrina plataus rinkėjų atstovavimo ir veda link dvipartinės sistemos (https://electology.org/blog/top-5-ways-plurality-voting-fails).

Tuo tarpu grynai proporcinė rinkimų sistema užtikrina platesnį atstovavimą, tačiau taikant ją nacionaliniu mastu, lyderių pozicijas užima didmiesčių atstovai, regionų politikams neužtenka lyginamojo svorio, be to, proporcinė sistema nepalanki save išsikėlusiems kandidatams.

Pagrindinės Seimo mano siūlomos rinkimų reformos gairės:

  1. Visi Seimo nariai renkami pagal vieną proporcinę – regioninę rinkimų sistemą*. (*Pasiūlymas parengtas skaičiuojant 141 Seimo narį, tačiau gali būti perskaičuotas ir 101 ar kitokiam Seimo narių skaičiui).
  2. Nebelieka mažų vienmandačių Seimo rinkimų apygardų. Partijos konkuruoja regioniniais sąrašais. Save išsikėlę kandidatai gali varžytis su partijų kandidatais. Rinkimų sistema skirta užtikrinti kuo didesnį rinkėjų atstovavimą Seime ir amortizuoti didmiesčių kandidatų dominavimą.
  3. Lietuvos teritorija suskirstoma į šešias apygardas: Vilniaus, Aukštaitijos, Dzūkijos, Mažosios Lietuvos, Suvalkijos ir Žemaitijos. Apygardų ribos sutampa su jas sudarančių savivaldybių išorine riba. Šiose apygardose viso išrenkami 138 Seimo nariai. Septintoji – Išeivijos apygarda, joje balsuoja visi iš Lietuvos išvykę piliečiai. Joje išrenkami trys Seimo nariai. Būtent šioje apygardoje galima saugiai bandyti balsavimą internetu!
  4. Kiekvienoje apygardoje (išskyrus Išeivijos apygardą) renkamas Seimo narių skaičius proporcingas apygardoje nuolat gyvenančių rinkėjų skaičiui (žr. žemėlapį). Pavyzdžiui, Vilniaus apygardoje, kurią sudaro Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Trakų ir Šalčininkų rajono savivaldybės, renkami 32 Seimo nariai.
  5. Kiekvienoje apygardoje partijos kelia savo atskirus kandidatų sąrašus.
  6. Save išsikėlę kandidatai (surinkę reikiamą parašų skaičių) patenka į atskirą sąrašą, kuriam visose apygardose suteikiamas pirmasis numeris. Rinkėjas gali balsuoti už kelis save išsikėlusius kandidatus, įrašydamas jų sąrašo numerius pirmumo langeliuose. Biuletenis, kuriame pažymėtas sąrašas Nr. 1, bet nėra nė vieno pirmumo balso, negalioja.
  7. Partijų kandidatų sąrašai atviri, t.y. rinkėjai gali juose esančius kandidatus reitinguoti, įrašydami tris (alternatyva – penkis) kandidatų sąrašo numerius.
  8. Save išsikėlusių kandidatų sąrašui rinkimų barjeras netaikomas. Partijos sąrašas dalyvauja skirstant mandatus, jei nustatant apygardos rezultatus toje apygardoje ji surinko daugiau nei 5 (koalicijoms – 7) procentus** balsų nuo atėjusių balsuoti rinkėjų skaičiaus. (**Rinkimų barjerą galima modifikuoti priklausomai nuo to, ar visose apygardose partija kelia kandidatų sąrašus).
  9. Pirmiausia skaičiuojami balsai, paduoti už save išsikėlusių kandidatų sąrašą. Mandatus gauna visi šio sąrašo kandidatai, surinkę tai apygardai tenkančia vieno mandato kvotą. Likę laisvi mandatai paskirstomi rinkimų barjerą perėjusiems partijų sąrašams pagal kvotų ir liekanų metodą. Viso skirstant mandatus turi dalyvauti ne mažiau nei 65 procentai rinkėjų balsų (šiuo metu – 60).
  10. Seimo nariui netekus pareigų, jo vietą užima kitas tos partijos sąraše esantis pirmas mandato negavęs kandidatas. Jei Seimo nario mandato netenka save išsikėlęs kandidatas, jo vieta Seime lieka neužimta iki kitų rinkimų.

Vizualiai naujas Seimo rinkimų sistema atrodytų maždaug taip:

Screen Shot 2017-05-05 at 10.45.01

O štai kaip galėtų atrodyti Seimas, jeigu mano pasiūlyta rinkimų sistema būtų naudojama jau 2016 metais (sudaryta remiantis pirmojo rinkimų turo rezultatais, skaičiuojant daugiamandatės rinkimų apygardos biuletenius):

Screen Shot 2017-05-05 at 10.47.59

O čia – Lietuvos savivaldybių žemėlapis, kuriame matosi, kiek kiekvienai savivaldybei tektų Seimo nario mandatų:

Screen Shot 2017-05-05 at 10.53.48

Kviečiu diskutuoti!

VRK “depolitizavimas” – nuosekli partinės sistemos devalvavimo tąsa?

Iki įstatyme nustatyto laiko suformuoti naują Vyriausiąją rinkimų komisija (VRK) likus mažiau nei dviems mėnesiams, Ramūnas Karbauskis, Rima Baškienė, Agnė Širinskienė (LVŽS) ir Tadas Langaitis (TS-LKD) įregistravo Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo pataisas, kurias priėmus:
nebelieka politinių partijų deleguojamų VRK narių. Maža to, pagal siūlomą tvarką VRK pirmininku ir nariais negali būti skiriami buvę politinių partijų nariai, jeigu nuo jų narystės partijoje (-se) nutraukimo dienos nėra praėję mažiau kaip treji metai.
Teisės siūlyti VRK narius netenka teisingumo ministras. Vietoje to atsiranda du nauji subjektai: teisėjų taryba ir advokatūra, siūlantys po du aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčus kandidatus.
VRK pirmininkas ir nariai tol, kol eina savo pareigas, negali tapti politinės partijos nariais ar būti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais.
Tas pats asmuo Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu gali būti skiriamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.

Iš pirmo žvilgsnio dar vienas VRK “depolitizavimo” projektas, atitinkantis pastarojo meto politinį naratyvą. Tačiau ar viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?
Projekto iniciatoriai aiškinamajame rašte teigia,kad “Įstatymo projekte numatytas teisinis reguliavimas suteiks Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų priėmimo procesui daugiau skaidrumo”. Tačiau neaišku, kurioje vietoje trūksta to skaidrumo šiuo metu, bei kiek ir kokio skaidrumo įneš naujoji sudarymo tvarka. Iki šiol visi, pabrėšiu, visi be išimties VRK sprendimai priimami TIK viešuose posėdžiuose ir TIK atviru balsavimu. Visi abejotini VRK sprendimai ne kartą buvo tikrinti teismuose.

Suprantamas noras, kad VRK narius teiktų nepolitinės ar depolitizuotos insitucijos: teisininkų draugija, teisėjų taryba ir advokatūra. Tačiau projekto iniciatoriai palieka teisę “depolitizuotos” komisijos pirmininko kandidatūrą siūlyti politikui – Seimo pirmininkui, o dar du narius siūlo aukščiausio rango šalies politikas – Respublikos Prezidentas. Ar Prezidento deleguoti nariai bus nešališki ir nepolitiški, sakykim, 2024 metais, kai naujasis Prezidentas sieks antrosios kadencijos?

Na, jeigu jau depolitizuoti, tai iki galo. Kodėl siūlomo įstatymo pataisos nepapildžius nuostata, kad VRK pirmininką išrenka patys VRK nariai iš savo tarpo, kaip tai daroma visose tokio pobūdžio nepolitinėse tarybose ir komisijose?

Nejaugi partine demokratija nebetiki net tie, kas tik tokios demokratijos keliu gavo teisę Tautos vardu priiminėti sprendimus? Sutinku, kad visuomenės pasitikėjimas politinėmis partijomis ir valdžios institucijomis nesimėgauja reitingų aukštumomis, tačiau sutiks kiekvienas, kad tik sveika, atvira ir aktyvi pliuralistinė visuomenė gali augti ir klestėti. Su vis dar gaja partine korupcija, švogerizmu ir nepotizmu reikia kovoti ne dar labiau presuojant partinę sistemą, bet priešingai – ją stiprinant: skatinant jaunus žmones kuo aktyviau dalyvauti politikoje, auklėti jauną politikų kartą, šviesti bendraamžius ir vyresniuosius ir taip kurti pilietinę visuomenę, kurioje dalyvavimas partijų veikloje yra prestižo reikalas. Priešingu atveju mes sulauksime laiko, kuomet į “depolitizuotas” valstybės institucijas norės eiti tik naivūs idealistai, arba tie, kur nepritampa niekur kitur. Nemanote, kad kai kurie mūsų kaimynai tik to ir laukia?

Iš tiesų Vakarų Europos valstybėse retai kur sutiksime tokią VRK kaip pas mus, tačiau ar Komisijos sudarymo principų pakeitimas išspręs visus rinkimų organizavimo skaudulius: partijų finansavimo kontrolės bėdas, stringančias ir skylėtas informacines sistemas, rinkėjų papirkinėjimą ir neteisėtą rinkimų agitaciją?

Rinkimų organizavimas yra ne tik kandidatų registravimas, biuletenių spausdinimas, išdalinimas ir suskaičiavimas. Tarp rinkimų taip pat veiklos netrūksta: nuolatinis mandatų judėjimas savivaldybėse, partijų finansinės veiklos kontrolė, informacinių sistemų tobulinimas ir visa eilė kitų veiklų.

Jei norima iš tikrųjų efektyvinti VRK darbą, būtina naujai, šiuolaikiškai pasižiūrėti ne tik į komisijos narių skyrimo būdą, bet ir į pačios institucijos darbo organizavimą. Šiandien komisijos pirmininkas vadovauja ir pačiai komisijai, ir sekretoriatui. Depolitizuotoje, nepriklaiusomoje komisijoje taip neturėtų būti. Komisijos sekretoriatui turėtų vadovauti komisijos kancleris, kuris būtų institucijos vadovas – karjeros valstybės tarnautojas, nepriklausomas nuo komisijos. Sekretoriate turėtų būti efektyviai funkcionuojantis teisės ir tyrimų skyrius, kuris rengtų komisijos posėdžių medžiagą ir sprendimų projektus, surinktų ir apibendrintų praktiką, gautų suinteresuotų subjektų pastabas.

Informacinių technologijų skyrius turėtų užtikrinti lengvų, atviro kodo principais paremtų rinkimų informacinių sistemų veikimą, kad nebūtų dubliuojami jau egzistuojančių valstybės registrų duomenys, kad būtų išnaudojami turimi valstybės informaciniai ištekliai, o ne kaskart kuriami sunkūs, nauji sprendimai, kurie per 5-6 metus tiesiog moraliai pasensta, o praktikoje būna panaudoti vos 2-3 kartus.

Politinių partijų finansavimo kontrolė taip pat turi būti kiek įmanoma automatizuota. Būtina įtvirtinti prievolę viešai skelbti visus be išimties politinių partijų ir politinių kampanijų finansinius duomenis: aukas, pajamas, išlaidas, o visus duomenis atviru formatu viešinti internete. Tikrai atsiras entuziastų, kurie visas analizes padarys daug efektyviau už daugelį auditorių. O atsiradus rimtiems įtarimams, kad kažkas negerai – perduoti medžiagą atitinkamoms komptenciją ir įgaliojimus turinčioms tarnyboms.

Kas tada liktų pačiai Komisijai? Ogi svarbiausia funkcija – kandidatų registravimas, strateginių sprendimų priėmimas, rinkimų rezultatų nustatymas ir pirminis ginčų sprendimas.

Laisvi rinkimai – demokratijos triumfas ir Tautos suvereniteto šventė. Politinės partijos – tai specialiai sukurti juridiniai asmenys, per kuriuos piliečiai gali realizuoti savo politinius socialinius poreikius, vienytis su politiniais bendraminčiais ir siekti savo tobulos valstybės vizijos. “Depolitizavimas” ten, kur svarbu geras administravimas yra gerai, tačiau depolitizavimas savaime nereiškia “daugiau skaidrumo”.

Daug ambicijos, bet ar užteks amunicijos?

Jonas Udris. Foto Andrius Ufartas, Delfi.

Arba kada galų gale balsuosime internetu?

Vyriausybių programos darosi nuobodžios. Tiesa, jos niekuomet linksmos ir nebuvo, tačiau kiekviena vyriausybė jau nuo 2006-ųjų savo programoje įrašo siekį įvesti balsavimą internetu. Tik nė vienai nepavyko, o kiekviena kita vyriausybė žada, kad jau jiems tai pavyks. Jau pavargau skaičiuoti, kiek įvairių projektų buvo pateikta Seimui siekiant suteikti galimybę balsuoti patogiai ir šiuolaikiškai – nė vienas nenuėjo toliau pateikimo Seime. Diskusijos dėl balsavimo internetu užsivelia neprofesionalumo, baimės, tamsumo ir uždarumo naujovėms raizgalynėje.

Net ir praeitų metų teisingumo ministerijos parengtas “švelnus”, neįpareigojantis balsavimo internetu sistemos įgyvendinimo įstatymo projektas buvo numarintas biurokratino tirpale. Šiuo metu lyg ir mėginamas reanimuoti.

Iš dalies teisūs kritikai sakydami, kad yra technologinio saugumo rizikos. Ypač kai mūsų valstybinės institucijos sugeba nusipirkti IT sistemas už zilijonus eurų, kurios neretai kliuvinėja už pirmo kelmo. Tačiau rizikos yra susijusios su realizacijos kokybe, o ne su pačia technologija, kurios sprendiniai tikrai leidžia užtikrinti tiek balsavimo slaptumą, tiek duomenų vientisumą. Taigi, problemos daugiau vadybinės, o ne  techninės. O tai reiškia – išsprendžiamos.

Kiti kritikai (kaip Mantas Adomėnas) teigia, kad balsavimas internetu paneigia slapto balsavimo principą. Tai – požiūrio klausimas. Štai estai ir kitos balsavimą internetu palaikančios bendruomenės laikosi požiūrio, kad slaptas balsavimas reiškia rinkėjo teisę pačiam susikurti slapto balsavimo aplinką. Jei tokia aplinka sukompromituota, rinkėjas gali perbalsuoti iš kitos slaptos aplinkos, ir bus skaičiuojamas paskutinis balsas.

Vokiečiai laikosi požiūrio, kad balsavimo procesas turi būti suprantamas net mažaraščiui. Tačiau dabar jau 2017 – ieji, ir elementarių informacinio raštingumo žinių neturėjimas jau turi būti prilygintas beraštystei. Žinoma, balsavimo internetu vidinę matematiką suprasti, patikrinti ir įvertinti be matematikos ar informatikos mokslinio laipsnio būtų daugiau nei naivu, tačiau šiuolaikinės balsavimo sistemos pateikia sprendimą, kuris leidžia rinkėjui  patikrinti, ar jo balsas buvo  tinkamai perduodas, įrašytas ir suskaičiuotas (http://www.venice.coe.int/files/13EMB/13EMB_Robert_Krimmer.pdf). Dar daugiau, jei dabar stebėtojai stebi tik vieną apyinkę, tai balsavimo internetu atveju technologijos leidžia stebėtojams įsitikinti, ar viskas vyksta pagal taisykles visoje rinkimų sistemoje. Ir visa tai – nepažeidžiant balsavimo slaptumo.

Deja, tenka sutikti su Rimantu Žyliumi, kad dabartinė VRK tikrai nėra pajėgi sukurti ir įdiegti  balsavimo internetu sistemos. Tačiau šios VRK kadencija turi baigtis vėliausiai gegužės 18-ają. Mes turime patikimas asmens tapatybės nustatymo internete platformas: Registrų centro ipasas.lt ir Elektroninius valdžios vartus. Mes turime elektroninį Gyventojų registrą. Turime visą armiją puikios kvalifikacijos IT specialistų, analitikų ir vadybininkų. Be to, visa susijusi pasaulio geroji ir blogoji praktika yra dokumentuota ir laisvai prieinama.

Sutiksite, kad galimybė balsuoti internetu būtų vienas iš puikių argumentų mūsų piliečiams dirbantiems ar studijuojantiems svetur neprarasti savo ryšio su Lietuva. Jau vien ta aplinkybę, kad šiauliečio ar kauniečio balsas, paduotas iš užsienio, keliauja į Naujamiesčio apygardą, gali ataušinti norą daugiau apskritai balsuoti.

Norint padaryti – reikia imtis ir daryti. Norint nedaryti, daug argumentų nereikia, užtenka tiesiog nedaryti.

 

Online Voting: iVote New South Wales from Internet voting on Vimeo.

Ar 101 “vienmandatininkas” išgelbės Lietuvą? Pasvajokime.

 

Nuolat eskaluojama Seimo rinkimų sistemos reforma – dar viena “budinti” daugelio politikų tema. Įdomiausia, kad ji labai patraukliai skamba ir ją daug kas palaiko net negalvodami apie pasekmes.

Įvairių radijų laidų klausytojai, skambinantys pasisakyti, vienbalsiai, beveik sinchronu kalba: “Mažinti Seimo narių skaičių, rinkti tik vienmandatinėse apygardose, šalin partijų diktatą!”. Atrodytų, kad tai toks pirmo būtinumo sprendimas, kurį priėmus išsispręs visos Lietuvos bėdos: pakils ekonomika, padidės algos ir pensijos, sumažės girtuoklystė, išnyks smurtas šeimose, pagerės švietimas, grįš emigrantai ir parsiveš ir visiems padalins visus savo svetur uždirbtus eurus, svarus ir dolerius.  

Nėra vienos teisingos formulės, kiek valstybei reikia parlamentarų. Štai Europos Sąjungoje mažiausias yra Liuksemburgo parlamentas su 60 narių, o didžiausias – Jungtinėje Karalystėje, kurioje parlamentaro statusą turi 1495 asmenys, tiesa, tik 650 iš jų yra renkami, o 845 turi karalienės suteiktą lordo statusą. Dideli parlamentai Prancūzijoje (925), Italijoje (945), Vokietijoje (631), Ispanijoje (614). Vidutinio dydžio parlamentus (apie 250 narių) turi Portugalija, Šveicarija, Austrija, Čekija, Bulgarija. Taigi, Lietuva su 141 Seimo nariu priskirtina prie mažesnius parlamentus turinčių valstybių. Tačiau kiek kitaip atrodo valstybių parlamentai proporcingai gyventojų skaičiui. Tai Lietuvoje vienam milijonui gyventojų tenka 48 Seimo nariai. Estijoje – 76 parlamentarai, Vokietijoje – tik 8, Prancūzijoje – 14, Ispanijoje – 13, Lenkijoje – 15, Jungtinėje Karalystėje – 23, Danijoje – 32 parlamentarai vienam milijonui gyventojų. (Gera iliustracija čia: https://jakubmarian.com/number-of-seats-in-the-national-parliament-by-country-in-europe-total-per-capita-map/)

Teisingai įvertinti, kiek parlamentarų reikia Lietuvai, sunku. Na gerai, tebūnie 101. Tačiau kokiu būdu šie Seimo nariai bus renkami? Ar mažinsime vienmandatininių skaičiu? Ar poporcine rinkimų sistema renkamų Seimo narių? Ar abu? Pamėginkime pamodeliuoti, kaip atrodytų Seimas, jei jau praeituose rinkimuose būtumėm rinkę tik 101 “vienmandatininką”. Tam reikia paimti Seimo rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose rezultatus ir juos “ištempti” nuo 71 iki 101. Kas gausis? Tai priklauso nuo to, kokią balsavimo sistemą pasirinksime. Jei paliktumėm mums įprastą “dviejų ratų” sistemą (kai į antrąjį rinkimų ratą patenka du daugiausiai balsų pirmajame rate surinkę kandidatai), tai Seimas atrodytų maždaug taip:

Partija Gavo mandatų 2016 m. vienmandatėse apyg. Gautų, jei būtų 101 Seimo narys.
DP 2 3
Išsikėlė patys 5 7
LLRA 3 4
LRLS 6 9
LSDP 4 6
LVZS 35 50
LŽP 1 1
PTT 3 4
PPLS 1 1
TS-LKD 11 16
viso 71 101

Screen Shot 2017-01-13 at 12.42.49
Kaip matome, “valstiečiai žalieji”, tikėtina, turėtų 50 mandatų, o tai – be vieno mandato vienvaldė dauguma. “Dviejų ratų” rinkimų sistema gerai tinka tuomet, kai renkamas vienas pareigūnas, sakykime, prezidentas. Tokiu būdu pasiekiamas maksimaliai įmanomas rinkėjų palaikymas, o į antrąjį ratą nepatekusių kandidatų rinkėjai arba palaiko kažkurį iš lyderių, arba nebedalyvauja antrajame balsavimo rate. Tokia rinkimų sistema turi ir pliusų ir minusų. Pirmiausia, ji pražūtinga mažoms ir vidutinėms partijoms, kadangi jis neturi šansų konkuruoti su didžiosiomis: į antrąjį ratą, kaip taisyklė papuola dviejų didžiausių partijų kandidatai. Žiūrint iš atstovavimo santykio perspektyvos, “dviejų ratų” sistema suformuoja tokį parlamentą, kuriame poziciją sudaro tik apie pusės rinkėjų balsais suformuota dauguma.

Be to, pasaulio praktika rodo, kad “dviejų ratų” mažoritarinė rinkimų sistema ilgainiui suformuoja stabilią dvipartinę demokratiją, kurioje paeiliui varžosi du stambūs politiniai dariniai. Tai tarsi atkrintamosios varžybos – pralaimėję pirmą ratą keliauja į istorijos užkabarius. Dar po vienų kitų rinkimų – mažųjų partijų neliks nė kvapo, o didžiosios partijos sugers ryškiausius žmones.

Pasaulyje žinomi ir kitokie balsavimo ir rezultatų nustatymo metodai. Vienas iš jų – “firs-past-the-post”, arba “pirmas kirtęs finišą”. Tai kuomet vieno rato balsavime mandatą gauna tas, kuris surinko daugiausia rinkėjų balsų. Mūsų atveju galime imti tik pirmojo turo rinkimų rezultatus vienmandatėje apygardoje ir “ištempti” juos iki 101 Seimo nario. Tokiu atveju Seimo partinė sudėtis jau būtų visiškai kitokia, kadangi mandatą gautų jau pirmame rate daugiausiai gavęs kandidatas:

Partija 2016 I ture 1 vietą laimėjo 101 Seimo narių
Dp 3 4
savarankiški 2 3
LCP 1 1
LLRA 3 4
LRLS 4 6
LSDP 10 14
LVŽS 21 30
PPLS 1 1
PTT 4 6
TS-LKD 22 31
71 101

Screen Shot 2017-01-13 at 12.43.04
Šiame Seime “valstiečiai žalieji” jau nebebūtų vienvaldžiais lyderiais, o pergalę švęstų konservatoriai. Tokia rinkimų sistema greitesnė ir pigesnė, bet atstovavimo prasme nėra labai teisinga, kadangi balsams pasiskirsčius daugmaž tolygiai, laimėti gali tas kandidatas, už kurį balsavo vos keliolika procentų rinkėjų. Kita vertus “pirmojo kirtusio finišą” sistema palankesnė ryškiems, nepriklausomiems, visuomenėje didelį palaikymą turintiems kandidatams. Tačiau, kaip ir “dviejų ratų” sistemoje, sudaromos prielaidos įsitvirtinti dvipartinei sistemai.

“Pirmojo kirtusio finišą” rinkimų sistemą naudoja Kanada, Jungtinė Karalystė ir dar visa eilė buvusių jos kolonijų. Politologai dar juokaudami šią rinkimų sistemą vadina “didžiausios mažumos” rinkimų sistema.

Dar praeito amžiaus pradžioje nemažai Europos valstybių, įvertinusios mažoritarinių rinkimų sistemų trūkumus, perėjo prie įvairių formų proporcinių rinkimų sistemų. O griuvus “geležinei uždangai”, dauguma Vidurio ir Rytų Europos valstybių taip pat pasirinko proporcinę aba mišrią rinkimų sistemas. Pagrindinis proporcinės rinkimų sistemos privalumas – didžiausias rinkėjų atstovavimas parlamente. Štai Lietuvoje skirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, turi dalyvauti visos partijos, perkopusios rinkimų barjerą, ir jų bendra gautų balsų suma turi būti didesnė nei 60 procentų visų paduotų balsų. Realiai imant paskutinių Seimo rinkimų rezultatus, Seimo narių mandatus gavo partijos, už kurias balsavo 78 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų! Tai ženkliai didesnis atstovavimo procentas, nei mažoritarinės rinkimų sistemos atveju. Vėlgi galime pamodeliuoti, kaip atrodytų 101 nario  Seimas skaičiuojant tik pagal 2016 metų daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus:

Partija Mandatų skaičius 101 vietos Seime
TSLKD 29
LVZS 27
LSDP 19
LRLS 12
LLRA 7
PTT 7

Screen Shot 2017-01-13 at 12.41.49

Kaip matome, tokiame Seime vėl laimėtų konservatoriai, tačiau ženkliai geresnės būtų socialdemokratų pozicijos. Tiesa, nelieka save išsikėlusių nepriklausomų kandidatų. Tai – pagrindinis proporcinės sistemos kritikų argumentas, tačiau jis tinka tik tuo atveju, jei “nepriklausomo” lyderio nepriima į sąrašą jokia partija.

Dabartinė Lietuvos Seimo rinkimų sistema suderina abiejų – proporcinės ir mažoritarinės rinkimų sistemų pliusus ir minusus. Be to, mūsų rinkimų modelis yra labai personifikuotas, t.y. rinkėjas renkasi ne tik sąrašą ir kandidatą vienmandatininką, bet ir tiesiogiai įtakoja sąrašo pozicijas skirdamas pirmumo balus. Taigi, realiai rinkėjas Lietuvoje gali balsuoti ne tik už vieną, bet už šešis kandidatus!

Kokia bebūtų pasirinkta rinkimų sistema ir kiek bebūtų renkama parlamentarų, svarbu, kad dalyvauti rinkimuose realiai galėtų kiekvienas Lietuvos pilietis, kur jis bebūtų ir ką beveiktų.

Kokie mano pasiūlymai rinkimų sistemai – kitame straipsnyje kitą savaitę.

Kas geriau: nevykstanti rinkimų revoliucija ar nuosekli evoliucija?

Praeitų metų pabaigoje Seimas atmetė Eugenijaus Gentvilo pasiūlymą dėl VRK sudėties formavimo principų keitimo. Siūlytos pataisos esmė – kad VRK sudarytų tik “nepriklausomi” teisininkai, kuriuos deleguoja teisininkų draugija, teisingumo ministras ir teisėjų taryba. Dabar galiojančiame įstatyme numatyta, kad kartu su po vieną narį deleguojančių parlamentinių partijų, į VRK po du teisininkus deleguotų teisingumo ministras, teisininkų draugija ir Respublikos Prezitentas, tačiau dabartinės sudėties VRK yra suformuota pagal dar ankstesnės redakcijos įstatymą, galiojusį dar praeitame amžiuje, ir Prezidento atstovų kol kas joje irgi nėra. Taigi, pradedam nuo to, kad Eugenijus Gentvilas siūlo keisti dar praktikoje nepatikrintą įstatymą.

Prezidento teisė siūlyti VRK narius taipogi verta diskusijos, juk Prezidentas – visuotinai renkamos politinės pareigos. Tuomet kodėl politinės parlamentinės partijos gali deleguoti po vieną atstovą, o Prezidentas – du? Ypač turint omenyje, kad pirmą kadenciją einantis Prezidentas, tikėtina, yra labai suinteresuotas savo perrinkimu antrai kadencijai. Be to, daugumoje sveikos demokratijos valstybių prezidentas dažniausiai yra de facto partinis.

Pasaulio praktika žino įvairius rinkimų komisijų formavimo principus, ir lietuviškasis modelis tikrai nėra vienintelis teisingas. Štai Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje – rinkimų organizavimu šalies mastu užsiima specialus padalinys teisingumo arba vidaus reikalų ministerijoje, o patį balsavimo procesą organizuoja vykdo savivaldybės. Vokietijos federalinio rinkimų komiteto pirmininką skiria federalinis vidaus reikalų ministras. Dažniausiai juo tampa statistikos padalinio vadovas, kuris, savo ruožtu pasirenka kitus rinkimų komiteto narius paprastai po vieną iš kiekvienos Bundestage esančios partijos. Čekijos Respublikoje rinkimus organizuoja statistikos departamento padalinys, pavaldus vidaus reikalų ministerijai. Lenkijoje Vyriausioji rinkimų komisija sudaroma iš devynių aukščiausio rango teisėjų. Jos funkcijos yra labai siauros – spręsti rinkimų ginčus ir tvirtinti rinkimų rezultatus. Visus logistinius ir organizacinius klausimus puikiai sutvarko administracinis aparatas – Nacionalinis Rinkimų Biuras, kuriam vadovauja biuro vadovas – valstybės tarnautojas. Apskritai tai visas demokratines valstybes pagal rinkimų organizavimo principus galima skirstyti į centralizuoto ir decentralizuoto rinkimų organizavimo valstybes. Lietuva priskirtina pirmajai grupei.

Vienas žymesnių tarptautinių dokumentų, kalbantis apie rinkimų standartus yra Europos Tarybos (Venecijos komisijos) Gerosios rinkimų praktikos kodeksas (Code Of Good Practice in Electoral Matters), kurio aiškinamojo rašto 3.1 skyriuje aprašyta, kokiais principais vadovaujantis turėtų būti formuojamos rinkimų komisijos.

Visų pirma, pabrėžiamas skaidrumas, nešališkumas ir nepriklausomumas nuo bet kokio politinio manipuliavimo visose rinkimų proceso etapuose: nuo priešrinkiminio periodo iki pat galutinio rezultatų paskelbimo. Valstybėse, kuriose viešojo administravimo institucijos turi ilgas tradicijas ir yra realiai nepriklausomos nuo politinio spaudimo, pripažįstama, kad rinkimų organizavimas gali būti patikėtas ir viešojo administravimo subjektams ir prižiūrimas Vidaus reikalų ministerijos. Tuo tarpu valstybėse su ne tokia didele pliuralistinių rinkimų patirtimi egzistuoja per didelė rizika, kad viešojo administravimo institucijos gali patirti neteisėtą politinį spaudimą tiek nacionalinius, tiek vietos lygmeniu, todėl Kodekso aiškinamajame rašte aiškiai rekomenduojama, kad visų lygių rinkimų komisijos būtų nepriklausomos ir nešališkos. Taip pat yra pateikiamos gairės, kaip turėtų būti formuojamos rinkimų komisijos. Pirma, nepriklausomi teisininkai arba teisėjų korpuso atstovai. Šie komisijos nariai neturi būti pavaldūs ar kitaip subordinuoti rinkimų kandidatams. Antra, parlamentinių partijų atstovai gali būti deleguojami tiek absoliučiai lygaus, tiek proporcingo atstovavimo principu. Pabrėžiama, kad partijų deleguojami nariai turėtų turėti rinkimų organizavimo patirties ar kitos reikiamos kvalifikacijos, jiems taip pat turėtų būti draudžiama dalyvauti rinkimų kampanijoje. Papildomai į komisiją gali būti deleguojami taurinių mažumų bei vidaus reikalų ministerijos atstovai.

Taip pat pabrėžiama, kad subjektai, deleguojantys rinkimų komisijų narius, neturėtų turėti diskrecijos juos atšaukti. Tai dar viena komisijos nepriklausomumo garantija. Atšaukti komisijos narį gali būti įmanoma aiškiais, įstatymuose numatytais pagrindais: už įstatymų pažeidimus ar priesaikos sulaužymą. Pažymėtina, kad dauguma šių nuostatų yra ir Lietuvos įstatymuose.

Atskirų politikų padrikos iniciatyvos “sutvarkyti” rinkimų organizavimo problemas vien pakeičiant narių skyrimo tvarką tik parodo atsainų požiūrį, nesigilinimą į problemų esmę. Niekas taip gerai neužtikrina partijos nario veiklos skaidrumo, kaip nuolatinė kitų partijų deleguotų narių priežiūra. Iš mano beveik 12 metų praktikos VRK galiu pastebėti, kad būtent partijų atstovai neretai aršiausiai kovoja dėl kai kurių klausimų. Ant stalo būna dedami visi argumentai, keičiamasi nuomonėmis, kartais nevengiama ir aštresnių pasisakymų. Nebuvo tik muštynių. Tačiau dažniausiai po tokios diskusijos – mėsmalės gimsta visoms pusėms priimtini sprendimai. Be to, visi VRK sprendimai gali būti “tikrinami” teisme. Ir ginčija juos ne tik tretieji asmenys, bet ir pačios partijos, turinčios savo atstovus komisijoje.

Vienas iš puikių partijų atstovų bendradarbiavimo pavyzdžių – apygardų rinkimų komisijų pirmininkų skyrimas. Būtent VRK nariai – politinių partijų atstovai sutaria, kurių partijų atstovai galėtų pirmininkauti konkrečių apygardų rinkimų komisijoms. VRK tuomet dažniausiai be didelių diskusijų patvirtina visą apygardų rinkimų komisijų pirmininkų sudėtį.

Efektyvus pasiūlymas dėl VRK sudėties keitimo būtų ne deleguojančių subjektų keitimas, bet dalinės VRK narių rotacijos įvedimas. Dabar gali susidaryti situacija, kai pasikeičia visa VRK sudėtis vienu kartu. Politinių partijų atstovai galėtų keistis po Seimo rinkimų, o nepriklausomi teisininkai – po vieną nuo deleguojančios institucijos kas du metai ketverių metų kadencijai. Taip būtų užtikrintas nuoseklesnis praktikos formavimas ir patirties perimamumas.

Kitas svarbus aspektas – žemesnio lygmens rinkimų pareigūnų parengimas ir kvalifikacijos kėlimas. Kiekvienais rinkimais mes turime pritraukti apie 16 000 žmonių į apygardų ir apylinkių rinkimų komisijas visoje Lietuvoje. Neretai būna, kad tiek teisininkų draugijai, tiek teisingumo ministrui sudėtinga rasti ką deleguoti į atokesnių regionų apygardų rinkimų komisijas. Su ta pačia problema susiduria ir politinės partijos, deleguodamos savo narius į apylinkių rinkimų komisijas. Šių problemų tikrai neišspręs VRK formavimo tvarkos pakeitimas. Šiandien visi vietinių rinkimų komisijų nariai, galima sakyti, savamoksliai. Jų realiai niekas tam darbui normaliai nerengia – komisijų nariai su patirtimi apmoko naujokus, jie gauna menką atlyginimą už tą atsakingą darbą, o motyvuoja juos dažniausiai tik patriotizmas ir juos deleguojanti partija. Šiuose rinkimuose ne kartą teko girdėti iš apylinkių komisijų narių, kad tai buvo jų paskutinis (o kai kam ir pirmas, ir paskutinis) kartas rinkimų komisijoje.

Norint toliau auginti it tobulinti mūsų demokratiją, neužtenka vien epizodiškai grįžti prie “budinčio” VRK formavimo ar pirmininko personalijos klausimo, o reikia normalios diskusijos apie rinkimų reformą ir nuoseklią rinkimų organizavimo sistemos evoliuciją, o ne revoliuciją ir po to žiūrim, kas iš to išeis. 2019-tais metais bus treji dideli rinkimai iš eilės. Dabar kaip tik geras laikas pasiruošti.