Kaip ištirti rinkimų pažeidimą. Praktinis vadovas pradedantiesiems.

Jau geras pusmetis, kaip baigiau savo dvylikos metų tarnybą VRK. Kadangi naujojoje komisijoje dauguma narių nauji, o man yrą tekę tirti ne vieną pažeidimą, norėčiau pasidalinti keletu praktinių patarimų, kaip efektyviai išnagrinėti net sudėtingiausią klausimą. Perspėju, visi personažai ar įmonės yra išgalvoti ir bet koks panašumas į tikrovę yra grynai atsitiktinis.

Paprastai viskas prasideda nuo skundo. VRK, kaip kokiai aukščiausiai rinkimų ministerijai, skundus rašo visi: oponentai, žurnalistai ir kitokie netikėliai, kurie neturi ką veikti ir tik trugdo dyrpt. Lengviausia, žinoma, pažiūrėjus, “ant ko” skundas, įvertint, kad nieko čia tokio, ir padėt tyrimą į stalčių, gal niekas nepastebės. Tačiau paprastai skundėjas ir jo aplinkos žmonės atkaklūs, ir toli skundo nugrūsti neišeina, reikia kažką daryt.  

Praktiškumo dėlei imkime atsitiktinį tipinį skundą, kuriame parašyta, jog neva kažkur po Lietuvą plinta laikraštis, kuriame liaupsinamas koks nors partijos viršininkas ir artimiausi jo bendražygiai. Laikraščio tiražas – keli šimtai tūkstančių, tačiau kieno lėšomis atspausdintas, nežinia. Tiesa, panašaus formato ir tapataus pavadinimo laikraštis buvo anksčiau deklaruotas kaip vienos partijos agitacinis organas, tačiau dabar su ta partija, šiukštu, nesusijęs. Skundėjas teigia, kad čia ne tai paslėpta politinė reklama, ne tai rinkėjų papirkinėjimas. Nesinori, bet reikia tirti.

Pirmas žingsnis, paskambinam į spaustuvę ir paklausiam, kas užsakė, koks buvo tikrasis tiražas ir kas sumokėjo. Netikiu, kad spaustuvė nesuteiks tokios informacijos, ypač žinodama, kad su VRK geriau nesipykt. Atsakymą galima nesunkiai gauti dar tą pačia dieną. Tarkime, kad spaustuvės atsakyme bus parašyta, kad laikraštį užsakė VŠĮ “Radviliškio kanklininkai”.

Antras žingsnis, skambiname į tą VŠĮ ir paklausiame, ar tikrai jie užsakė atspausdinti tą laikraštį ir paprašome pateikti jų rėmėjų sąrašą, juolab, kad visos VŠĮ turi pareigą teikti veiklos ataskaitas Registrų centrui. Ir čia nustembame pamatę, kad pagrindinis (o gal ir vienintelis) VŠĮ “Radviliškio kanklininkai” rėmėjas – kažkoks UAB, prekiaujantis žemės ūkio technika, sakykime, UAB “Plūgo broliai”. Čia prieiname prie trečiojo žingsnio – rašome trumpą paklausimą Registrų centrui, ir gauname atsakymą, kad pagrindinis UAB “Plūgo broliai” akcininkas yra vienas didelis koncernas, o pastarasis – kokia staigmena – priklauso tam didžiam politikui, kurio vaizdų ir gerų darbų aprašymo mirga jau minėtas laikraštis… Žinoma, nieko čia tokio, jokių sąsajų ir jokios politikos. Kaip sakė klasikė, baikit, nemanau.

Rinkimų įstatymai draudžia partijoms gauti tiek pinigines, tiek nepinigines aukas iš įmonių. Na, bet “Plūgo broliai” juk jokiai partijai nieko nedavė, jie tik parėmė kuklų penkiolikos kanklininkų būrelį, net nenumanydami, kad šie leis laikraštį, kaip du vandens lašai panašų į buvusį partijos propagandos organą.

Štai ir turime, mielieji naujieji VRK nariai ir mielas skaitytojau, klasikinį užburtą ratelį, kuriame kiekvienas atskirai paimtas veiksmas ar sandoris yra visiškai švarūs ir teisėti, tačiau pažiūrėjus į jų visumą, matosi aiški, banali politinės partijos finansavimo ribojimo apėjimo schema, kuomet juridiniai asmenys per tarpininkus finansuoja partijas, tiksliau, apmoka jų sąskaitas: renginius, spaudinius ar mokymus.

Mano aprašytu grynai hipotetiniu atveju akivaizdu, kad turime partijos finansavimą per trečiuosius asmenis, ir dar iš draudžiamų šaltinių – juridinių asmenų. Stipri Vyriausioji rinkimų komisija patvirtintų būtent tokią išvadą ir turėtų visus ginklus apginti tokią poziciją teisme. Ypač turint tokios geros teisminės praktikos su kitų partijų “mokymais”. O po to jau turėtų sekti kitos nuoseklios pasekmės – administracinės nuobaudos ir valstybės dotacijų atėmimas.

Ir pabaigai dar apie skaidrumą. Skaidrumas yra tada, kai visi tyrimo ar klausimo svarstymo etapai yra vieši. Jei tik nors viename etape yra “juoda dėžė”, arba klausimas svarstomas uždaruose pasitarimuose, o sprendimų projektų ar siūlymų viešinimas be pirmininko leidimo yra neleidžiamas, tai toks skaidrumas nevertas supuvusios silkės uodegos. Dar yra laiko susitvarkyti.

 

“Europe’s Last Dictator” Wants to Make Belarus Crypto-Heaven

Aiming to attract blockchain and cryptocurrency business to out-of-the-way Belarus, the country’s authoritarian President Alexander Lukashenko has just signed a decree “On the Development of the Digital Economy” that legalizes a number of blockchain- and cryptocurrency-related activities and moves Belarus to the forefront of countries embracing these new technologies. But will Lukashenko’s decree turn Belarus into Europe’s “crypto-heaven”?

Before anyone gets too excited, it is important to remember that the Belarusian legal system is unlike the legal system of a democratic country. Put simply, it is based on permission and authorization, rather than assumed legality. Anything you do may be considered illegal unless it is explicitly permitted by a law or administrative decree. The country’s authoritarian presidential system of government also means that any piece of legislation can easily be revoked or changed on very short notice.

Belarus is not a member of the European Union or the World Trade Organization, it maintains friendly political, economic, and military ties to Russia, and is not recognized by the Western World as a free and democratic state. Operating in and from Belarus can, therefore, be risky.

Nevertheless, the new legislation is worth a look.

First off, the so-called “Crypto-Decree” applies only to residents (both natural and legal) of the Belarus High Technologies Park (HTP), a free economic zone in the capital city of Minsk specifically dedicated to high-tech, ITC, and biotech companies. Residents of Belarus HTP pay zero profit tax and are not subject to VAT. Instead, they pay a quarterly tax of 1 percent of their turnover (gross income minus some exceptions), including income from any token sales. The good news is a foreign individual or company can own up to 100 percent of an HTP-resident company. Application criteria are listed here.

Second, Belarus will not limit token operations. Legal entities have the right to own tokens, to create and place their own tokens in Belarus and abroad, and to keep tokens in virtual wallets. Individuals have the right to own tokens and to perform the following operations: mining, storing tokens in virtual wallets, exchanging tokens for other tokens, acquiring tokens, exchanging tokens into Belarusian rubles, foreign currency, electronic money, as well as giving and bequeathing tokens. Activities like ownership, acquisition, or sale of tokens carried out by individuals independently without the involvement of other individuals in labor and (or) civil-law treaties will not be considered business activity and tokens are not subject to declaration.

Third, according to the Decree, legislation on securities, securitization, and requirements for licensing professional and stock exchange activities in securities do not apply to relations (activities, operations) of residents of the HTP using tokens. Mining, operating a cryptoplatform or crypto-exchange, and other activities using tokens will not be considered banking activities. In short, this means any type of ICO can legally be held by an HTP-resident company.

Fourth, Paragraph 4.2 of the “Crypto-Decree” states that “Tokens are not considered to be funds in the meaning defined by legislation on the prevention of the legalization of proceeds from crime, financing of terrorist activities, and financing of the proliferation of weapons of mass destruction”. Although, the Decree clearly states that government agencies are responsible for overseeing the application of anti-money laundering (AML) and terrorism-finance-prevention policies, the exclusion of tokens from these provisions may prevent Belarus HTP-based companies from opening bank accounts in the EU, US, or other jurisdictions that follow stricter AML and KYC (“Know Your Client”) policies.

Finally, foreign individuals who are employees or founders of an HTP-based company do not need to obtain a visa or work permit to enter or work in the HTP.

The Decree and associated regulation sound extremely liberal, indeed. But, as previously noted, in a country like Belarus, legislation and regulations can be revoked or changed overnight and without prior notice. Hence, though the new rules do seem attractive, think carefully and obtain expert advice before moving your next ICO or blockchain business to Belarus.

Bitkoinas jau 10 000 dolerių. Ir kodėl tai dar tik pradžia?

Kriptovaliutos fenomenas nenustoja stebinti. Vieni bitkoinų jau turi, kiti jų nori, treti – nekenčia. Bitkoino kapitalizacija (daugiau, kaip 170 milijardų dolerių) jau pavijo stambiausių korporacijų vertę, ji jau keliskart viršija Lieuvos BVP. Vienos paros apyvarta viršija 1,3 milijardo dolerių… Burbulas? Avantiūra? Finansų piramidė? Kodėl kyla jo vertė?

Suprasti bitkoino fenomeną neužtenka vien suprasti, kas tai per dalykas, ir kaip jis veikia. Čia būtina paanalizuoti vertės ir bendruomeniškumo aspektus.

Verta trumpai priminti, kad bitkoinas buvo sukurtas 2008 metais kaip protokolas (algoritmas, taisyklių rinkinys), kuris leido sukurti decentralizuotą duomenų bazę internete, kurios visos operacijos yra viešos ir praktiškai neatšaukiamos. Taip buvo atrastas ir pristatytas būdas sukurti “virtualius grynuosius” – bitkoiną.

Tačiau iš kur jo vertė, jei bitkoinas niekuo nepadengtas: nei prekėmis, nei paslaugomis, nei realiu turtu? Tokio klausimo sulaukiu nuolat iš protingų ir pasiturinčių žmonių. Būtina pradėti nuo pačios vertės sąvokos. Vertės sąvokų žodynai pateikia daug: tai ir kažko išraiška pinigais, prekėmis, paslaugomis, ir asmeninis vertinimas, vertybė, branginimas. Įdomiausia yra vertės išraiška pinigais. O kokia pinigų vertė? Natūrinių mainų laikais žmonės vertino maistą, drabužius, ginklus, darbo įrankius. Iki pinigų laikų mainų ekvivalentui naudoti ir grūdai, ir akmenukai, ir kriauklės, ir įvairių metalų gabalėliai pagal svorį. Ilgainiui nusistovėjo vertės ekvivalentas – auksas. Jo nedaug, jo sunku gauti, jis chemiškai labai stabilus – nerūdija, sunkiai oksiduojamas, netirpus įprastose rūgštyse ir pan. Taigi, iki pat XX amžiaus 8-9 dešimtmečių daugelis pasaulio valiutų, įskaitant JAV dolerį, buvo “pririšti” prie aukso, kitaip tariant, valstybės buvo paskelbusios viešą įsipareigojimą iškeisti pateiktą banknotą į atitinkamą kiekį gryno aukso. Tačiau tai trukdė sparčiai augančiai ekonomikai, ir absoliuti dauguma valiutų buvo “atrištos” nuo aukso, ir dabar jos vertos tiek, kiek jų kainą nustato laisvoji rinka, t.y. kiek kažkas pasirengęs už ją sumokėti kitos valiutos, prekių ar paslaugų.

Taigi, šiandien doleris, euras ar svaras, frankas ar juanis yra ne kas kita, kaip valstybių įstatymų ir administracinių aparatų prižiūrimas ir kontroliuojamas įpareigojimas priimti vieną ar kitą valiutą kaip mainų ekvivalentą. Tačiau, štai, perkaista didelė ekonomika dėl neatsakingo skolinimosi, ir prašom – finansų krizė. “Breksitas” – svaro kursas krenta žemyn. Keli bankininkai sukčiai – banko indėliai į orą…

Taigi, pinigų vertė yra tiek, kiek visuomenės juos vertina ir palaiko jų apyvartumą, t.y. naudoja realiems atsiskaitymams. Tačiau pinigų patikimumui turi reikšmės ir politika, valstybių fiskalinė drausmė ir kiti parametrai. Auksu atsiskaityti nepatogu, tačiau auksas liko tik kaip vertės kaupimo, saugojimo instrumentas. Ką pasiimtumėte su savimi į negyvenamą salą? Tikrai ne aukso ar pinigų, o darbo įrankių ir maistinių augalų sėklų, ar ne taip?

Internetas užkariavo visą žemės rutulį ir tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Mano vaikai neįsivaizduoja gyvenimo, kuriame nėra interneto, kaip aš nemačiau gyvenimo, kuriame nėra elektros. Atsiskaitymai internetu taip pat jau įprastas dalykas, tačiau jis iki šiol buvo neįmanomas be patikimo tarpininko – banko ar elektroninių mokėjimų įstaigos. Tačiau ar įmanomas vertės ekvivalentas (jei norite, standartas) internete be banko? Ar yra internete kažkas tokio, kaip auksas materialiame pasaulyje: ribotai prieinamas, stabilus ir atsparus išorės poveikiui? Bitkoino protokolo autoriai būtent ir išsprendė šį uždavinį: bitkoinas lėtas, stabilus, saugus,  anonimiškas, ir saugo visą transakcijų istoriją. Norint “nulaužti” bitkoino tinklą reikia kontroliuoti daugiau, kaip pusę viso tinklo mazgų, kurį jau dabar sudaro milijonai serverių visame pasaulyje. Bitkoino pasiūla yra ribota – bus sugeneruota daugiausiai 21 milijonas vienetų. Jo praktiškai neįmanoma padirbti ar nukopijuoti. Šiuo metu vidutiniškai kas 10 minučių “gimsta” vos 12,5 bitkoino, kuris generuojamas kaip atlyginimas bitkoino infrastruktūrą ir duomenų bazės vienisumą palaikantiems serveriams (maineriams). Net ir sugriovus didžiąją dalį bitkoino tinklo, visą duomenų bazę su visa istorija galima atkurti iš visai mažos likusios tinklo dalies.

Kol bitkoinas buvo saujelės entuziastų žaidimas, niekas rimtai į jį nežiūrėjo. Ir ta picerija, kur 2010 metais pardavė dvi picas už 10 000 bitkoinų, tuomet irgi greičiausiai galvojo, kad dovanoja tas dvi picas už abejotinos vertės reklamą. Šiandien tos dvi picos “vertos” 100 milijonų dolerių!

Taigi, kaip ir bet kokią kita vertę, bitkoino vertę kuria pati bendruomenė. Kai senesni žmonės vertina auksą, millenium kartos žmonės aukso nebevertina savaime, o vertina tai, ką vertina jų bendraamžiai ar jų aplinkos žmonės. Bitkoinas tampa skaitmeninės eros kriauklelėmis, arba skaitmeniniu auksu.

Taip, bitkoinas, kaip ir auksas, nepatogus kasdieniam atsiskaitymui, tačiau jį palaikanti bendruomenė ir infrastruktūra jau yra pasiekusi tokią kritinę masę, kad valstybėms jį ignoruoti jau yra mažų mažiausiai nerimta. Kodėl kylą jo vertė? Ogi todėl, kad bitkoinu besidominčių žmonių skaičius auga greičiau, nei auga pačių bitkoinų kiekis. Kai tik instituciniai investuotojai pradės bent kiek ženkliau pastebėti bitkoiną, jo vertė gali siekti ir 50, ir visą 100 tūkstančių dolerių. Bitkoinas užprogramuotas augti iki maždaug 2024 – ųjų metų.

Kas gali nutikti bitkoinui? Ar jis gali sugriūti? Gali, tik jei išjungsim internetą, arba bus atrasta kritinė saugumo spraga (kurios jau ieškoma aštunti metai). Be abejonės, atsiras skaičiavimo technika, kurios pajėgumai bus pakankamai dideli, kad aplenkti visą bitkoino tinklą šiandien, tačiau tokia technika neatsiranda iš oro staiga, ji evoliucionuoja palaipsniui, o atitinkamai vystysis ir bitkoino tinklas.

Be to, pasitikėjimą bitkoinu augina ir kitos decentralizuotos aplikacijos bei platformos, kurios kyla kaip grybai po lietaus, leidžiančios keistis ir dalintis pačia įvairiausia informacija ir paslaugomis, be centrinio operatoriaus ar valstybės pagalbos.

Gali būti, kad po 10 metų bitkoino ir nebeliks, tačiau pasaulis tikrai bus decentralizuotas, o kripto-euras ar kripto-doleris bus normalus dalykas.  

Using blockchain technology for limited company shares management

The most common form of business in Lithuania is Private Limited Liability Company. The most common way of accounting the shares is via records in the shares account, managed by the company itself. Transfers of shares is defined by the Limited Companies Act and a Civil Code, including a requirement to use a notarial form of contract in case of the transfer of more than a ¼ of shares or if the value of transaction exceeds 14 500 euros. The latter requirement is sometimes bypassed by signing multiple consequent agreements with lower amounts of shares transferred.

Publicity is another issue. The CEO of the company is required to report every change in the structure of the shareholders to the Registry within 5 days since the changes are made. Incompliance may result in an administrative fine. But the public access to the structure of the shareholders is limited and available only upon special request. Full structure of the shareholders is accessible only to privileged subjects – attorneys, public administration and law enforcement.

Moreover, current legislation has gaps which sometimes allows criminals to illegally gain control over the company by presenting forged documents to the Registry.

Introduction of blockchain in shares management may solve all the the issues mentioned above. Shareholders would be able to manage their shared independently, while in conformity with all related regulation.

The essence of the proposed innovation – new form of shares in the limited company – Digital Share Certificate (DSC).

Digital Share Certificate shall hold the following information:

  1. Name and code of the legal entity
  2. Number of shares represented by the certificate
  3. Nominal share value
  4. Class of shares
  5. Size of a dividend in case of privileged shares, voting rights and other rights associated*
  6. Name and other necessary data of the shareholder, encrypted by the Public Key of the Company
  7. Name and other necessary data of the shareholder, encrypted by the Public Key of the Registry
  8. Additional information**  

* Items 1-6 are the same as required in the paper shares certificate as per  Shared Stock Companies Act of Lithuania.

** Additional information field can contain information on limitations and warrants, imposed on the shares by court, registry or law enforcement agencies.

Main features of a blockchain – powered shares management platform

  • Every shareholder has full control over his own DSC Wallet – an account on the dedicated blockchain network which holds the DSC. One can hold all his DSCs in one or separate wallets for convenience;
  • Every company can always have “live” image of its shareholders. Only authorized persons (directors and accounting) in the company can review the identity of the shareholders using the company’s private key (unless otherwise stated by the law);
  • Registry can have “live” image of all DCS and perform all necessary operations.   

Share transfer procedure

Current model After implementation of the blockchain
Shares are accounted in the securities account books. Company CEO is responsible for accounting of the shareholders. Information on shareholders structure is comprised from the Digital Share Certificates hosted in the blockchain.Company director has access to all shareholder information
Once a shareholder decides to sell all or part of his shares, he should inform the CEO of company so the CEO could run the procedure in order to inform other shareholders so they could exercise their right of priority to acquire the shares. Once a shareholder decides to sell all or part of his shares, a smart contract is activated on the blockchain and all other shareholders are automatically notified about it.
It takes up to 30 days for all other shareholders to respond with their position on their right of priority. It takes up to 30 days for all other shareholders to respond with their position on their right of priority.
A contract of share purchase and sell is drafted and signed. In some cases stipulated by the Civil Code, a notary approval is required.   A contract is in digital form, signed by the digital signatures of the parties. Norary is no longer required.
CEO is notified about the transaction. CEO receives an automatic notification from the blockchain about the transfer.
CEO has to arrange necessary change sin the shares accounts books. Shareholder structure is being updated automatically.
Within 5 days CEO shall inform the Registry on the updated shareholder structure. The registry receives automatic updates on the shareholders structure of the company from the blockchain.


The advantages of the proposed innovation

  1. Everybody has an access to the up-to-date information on the structure of the company shareholders. The system can be configured in a way that names of every shareholder are public.
  2. All share transaction history is back-traceable and public.
  3. Every shareholder has full control over his shares. Not even CEO of the company or malfunction of the registry can influence share management.
  4. All share transactions are direct and peer-to-peer. Transaction can be done online in any part of the world (or maybe from space in the future).
  5. Illegal overtaking of the control over the company is eliminated as it is impossible to forge the shares transfer agreement.
  6. Registry has a “power user” role in the blockchain. In case of legal seizure the Registry could inscribe various court orders and other necessary information into the DCS to make information public to the Company, third parties and potential buyers.
  7. In the case of shares succession, the Registry could issue the certificate to the successors and burn the certificate of the late owner.
  8. Upon request of the owner of the DSC in case of loss of access data (wallet no., private key or password), the Registry could issue a duplicate DSC, meanwhile burning the old DSC.

Implementation challenges will be described in the next article.

Comments are welcome.

Logistiniai pilietybės referendumo niunansai

Prireikė mažiausiai trijų Konstitucinio Teismo nutarimų, kad būtų visiems galutinai ir neginčijamai aišku, kad dvigubos pilietybės klausimas gali būti išspręstas tik referendumu. Liko pilvota techninė smulkmena – pats referendumas. Kadangi dvigubos pilietybės klausimas aktualus daugiausiai išeiviams ir jų giminaičiams, akivaizdu, kad tokio referendumo sėkmė abejotina dėl mažo rinkėjų aktyvumo. Tačiau tai tik spėlionės, paliksiu jas astrologams ir žyniams.

Pasigirdus politikų samprotavimams apie kelių dienų referendumą, jį rengiant kartu su 2019-ųjų Prezidento rinkimais, būtina atkreipti dėmesį į keletą niuansų:

Pirma, Seimas atskiru nutarimu gali nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, taip pasakyta referendumo įstatymo 50 straipsnyje. Tačiau iš įstatymo neaišku, ar galima daryti pertraukas tarp balsavimo dienų. Štai referendumas dėl narystės ES vyko dvi dienas iš eilės, o ne su dviejų savaičių pertrauka, kaip girdėjau siūlymus. Rinkimų ir referendumo įstatymai labai detalūs, ir reikia būti labai atsargiems, darant bet kokias interpretacijas.

Antra, atskiros balsadėžės. Paprastai organizuojant referendumą kartu su rinkimais, naudojama viena ir ta pati viena balsadėžė. Siūlomu atveju reikės atskirti prezidento rinkimų ir referendumo balsadėžes, kadangi prezidento rinkimų biuleteniai bus skaičiuojami jau po pirmojo turo, o referendumo biuletenių skaičiuoti, nebaigus viso balsavimo – nevalia! Gali kilti problemų, kuomet rinkėjai supainios balsadėžes, ar abu biuletenius iš įpratimo sumes į vieną balsadėžę.

Tračia, tarkim, dviejų atskirų referendumo dienų modelis, kai balsavimo referendume dienos sutampa su prezidento rinkimų pirmojo ir antrojo turo baslavimais, yra teisėtas. Tokiu atveju reikės  spręsti klausimą, kaip saugoti balsadėžės su referendumo biuleteniais tas dvi savaites tarp balsavimų. Pagal įstatymą, “tuo atveju, jei referendumas vyksta daugiau nei vieną dieną, kiekvienos referendumo dienos pabaigoje, išskyrus balsavimo referendume paskutinę dieną, balsadėžės plyšys užklijuojamas ir užantspauduojamas, taip pat VRK nustatyta tvarka surenkami ir užantspauduojami nepanaudoti ir sugadinti referendumo biuleteniai ir balsavimo patalpa perduodama saugoti policijai. Patalpą saugoti taip pat gali ir to norintys referendumo komisijos nariai ir stebėtojai”. Balsadėžėms saugoti reikės pasitelkti visas policijos pajėgas, reikės organizuoti budėjimo eiles ir grafikus, ir pan. Be to, daugelis balsavimo patalpų yra mokyklų salėse ir klasėse… Įsivaizduojate fizinio lavinimo pamoką, kur salės kampe sėdi moterėlės su policininku ir saugo balsadėžę?

Ir ketvirta, rinkimų ir referendumo agitacija. Nesant aiškaus lyderio prezidento rinkimuose, panašu, kad referendumas sudarys papildomų sunkumų stebint ir apskaitant prezidentinės kampanijos išlaidas, kadangi kai kurie kandidatai neabejotinai sieks pasinaudoti referendumu savo prezidentinei kampanijai. Be to, agitacijos taisyklės referendume ir rinkimuose šiek tiek skiriasi, ir čia VRK laukia tikras iššūkis.

Išvardinti iššūkiai jokiu būdu nėra priežastis nerengti referendumo balsavimo dvi ar daugiau dienų, tačiau manau, kad labai būtų logiška referendumui panaudoti elektroninius balsavimo terminalus apylinkėse ir užsienyje: taip išspręstumėm visus minėtus logistinius klausimus, o ir užsienyje esančius tautiečius pasiekti būtų žymiai lengviau.

Lietuvos Bankas užėmė ponios Frekenbok poziciją

Lietuvos Bankas (LB) šiandien paskelbė savo poziciją dėl virtualių valiutų, kurioje iš esmės kriptovaliutas paskelbė persona non grata, nepagrįsdamas savo pozicijos jokiais rimtesniais argumentais. Į vieną vietą suplaktas pranešimas apie tai, kad kriptovaliutos yra rizikingas reikalas (kas nėra netiesa), ir kad ICO – ne ką mažesnis blogis.

Tokiu būdu LB pastato Lietuvos subjektus, jau investavusius į kriptovaliutas į labai keblią padėtį, pasakydamas, kad nuo šiol jie savo kriptovaliuta galės disponuoti tik per užsienio mokėjimų įstaigas. Turint omenyje tai, kad dalis subjektų jau yra investavę dalį savo kapitalo į kriptovaliutas, tokia LB pozicija neprisideda prie investicijų diversifikavimo skatinimo Lietuvoje.

Mano kuklia nuomone, būtina atskirti tris dalykus:

  1. Kriptovaliutos jau yra įvykęs faktas. Draudimas jomis operuoti prižiūrimiems rinkos dalyviams yra galvos kišimas į smėlį. Bitkoino kursui augant tokiais tempais, žmonės vis vien juos pirks, tačiau daugiau problemų kils ne dėl kurso svyravimų, bet dėl užsienio keityklų nepatikimumo. Aš mieliau tikrai rinkčiausi lietuvišką keityklą, turinčią LB licenciją. LB būtų žymiai naudingiau akcentuoti reikalavimą geriau įspėti klientus arba reguliuoti tokių kriptovaliutinių priemonių reklamą.
  2. ICO, kaip vertybiniai popieriai. Tenka pripažinti, kad daugelis ICO metu platinamų virtualių žetonu (tokens) Howey testo nepraeitų. Tačiau LB būtų žymiai naudingesnis, jei pateiktų aiškias gaires, į ką turėtų kreipti dėmesį mūsų piliečiai, prieš susigundydami pirkti įvairios spalvos mirgančius skaitmeninius žetonus, kurių pilnos interneto reklamos.
  3. ICO, kaip virtualūs pinigėliai (utility tokens). Ne visi virtualūs žetonai gali būti laikomi vertybiniais popieriais, tačiau blockchain technologija dėl savo saugumo architektūros puikiai tinka jų platinimui už socialinio tinklo, žaidimo ar programėlės ribų. Užimdamas tokią “bausiu, kai pamatysiu” poziciją, LB nepadeda Lietuvos technologijų startuoliams ir jau veikiančioms įmonėms susigaudyti, kada blockchain technologijos panaudojimas verslo procesuose gali būti naudinga inovacija, o kada gali grėsti sankcijomis, tokiu būdu verčiant naujus technologinius verslus “dėl šventos ramybės” steigtis už Lietuvos ribų ir mokėti mokesčius ten.

Manau, kad jau netolimoje atetyje pradėsime ieškoti, kaip maksimaliai išnaudoti naujas technologojas ir stengtis suteikti savalaikę informacinę pagalbą neprofesionaliems rinkos dalyviams, o ne drausti kažką vien dėl to, kad esame uždari naujovėms.

Tai autoriaus asmeninė nuomonė. Ji neatspindi VĮ Registrų centro pozicijos. 

 

UAB akcijų tvarkymas blockchain pagalba

Šiandien verslas neįsivaizduojamas be akcijų preleidimo mechanizmų. Akcinių bendrovių įstatyme ir Civiliniame kodekse yra detaliai aprašyti uždarųjų akcinių bendrovių (UAB) akcijų perleidimo teisiniai mechanizmai.

Pagrindiniai UAB akcijų tvarkymo ir perleidimo bruožai

  1. Uždarųjų akcinių bendrovių (UAB) akcijos gali būti nematerialios arba materialios. UAB akcininkų − nematerialių akcijų savininkų − asmeninių vertybinių popierių sąskaitas tvarko jas išleidusi uždaroji akcinė bendrovė (ABĮ 41 straipsnis).
  2. Apie ketinimą parduoti visas ar dalį uždarosios akcinės bendrovės akcijų akcininkas privalo raštu pranešti uždarajai akcinei bendrovei, nurodydamas perleidžiamų akcijų skaičių pagal klases ir pardavimo kainą (ABĮ 47 str.).
  3. Pirmumo teisę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi kiti jos akcininkai.
  4. UAB vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo dienos privalo kiekvienam UAB akcininkui įteikti/išsiųsti pranešimą, kuriame nurodyta parduodamų akcijų skaičius, siūloma pardavimo kaina ir terminas, per kurį akcininkas gali pranešti uždarajai akcinei bendrovei apie pageidavimą pirkti parduodamų akcijų. Kiti akcininkai turi pirmumo teisę įsigyti akcijų siūlomomis sąlygomis.
  5. Jei perleidžiama daugiau, kaip 25 procentai UAB akcijų, arba perleidžiamų akcijų vertė 14’500 euro, tai tokiam sandoriui privaloma notarinė forma. Kitais atvejais – rašytinė.
  6. Apie visus akcininkų struktūros pasikeitimus per 5 dienas reikia pranešti Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui.

Problematika

  1. Pirmumo teisei įsigyti akcijas realizuoti yra lėtas mechanizmas, ir, kitiems akcininkams esant užsienyje ar kitaip sunkiai pasiekiamiems, akcijų perleidimas neproporcingai pasunkėja.
  2. Pirmumo teisės įsigyti akcijas tos bendrovės akcininkams apeinama per mainų ar dovanojimo sandorius, taip vienu atveju pažeidžiant kitų akcininkų teises, kitu – nuslepiant tikrąją sandorio kainą.
  3. Šiandien notarinės formos reikalavimas apeinamas sudarant kelias mažesnes akcijų pirkimo – pardavimo sutartis.
  4. Paprastos rašytinės formos sutartys lengvai klastojamos. Pasitaiko atvejų, kai pateikus suklastotas akcijų perleidimo sutartis ir kitus susijusius dokumentus, įmonė “pavagiama”, naujas “vadovas” perima įmonės valdymą, pasisavina pinigus iš banko ir pan.
  5. JADIS veikia per lėtai. Reikalavimas pranešti JADIS per 5 dienas iš esmės reiškia, kad kol nepranešta JADIS, tol negali vykti arba pasunkėja kiti reikalingi procesai: valdybos narių ar vadovo keitimai.

Siūlomas sprendimas ir laukiama nauda

Vienu metu buvo aptariamas siūlymas pavesti Juridinių asmenų registro tvarkytojui – Registrų centrui centralizuotai tvarkyti UAB akcijų apyvartą, sukurti informacinę sistemą, kuri veiktų kaip virtuali akcininkų sąskaitų knyga, tačiau ši idėja taip ir nebuvo pradėta realizuoti. Pagrindinis šios idėjos trūkumas – ji neišsprendžia akcijų perleidimo greičio (lėtumo) problemų, be to, sistemos sutrikimai ar duomenų praradimai padarytų akcijų prekybą neįmanoma.

Šiandien pasaulyje populiarėja naujo technologinio lygmens sprendimai, paremti paskirstyto veiksmų žurnalo technologija (angl. – distributed ledger), dar žinoma kaip blockchain technologija. Ši technologija paremta decentralizuoto tinklo duomenų baze, neturinčia vieno centrinio ir viską kontroliuojančio mazgo. Kiekvienas tinklo dalyvis (mazgas, angl. – node) turi savo teises ir savybes, tačiau kartu yra taip, kad bet kuriam mazgui išėjus iš tinklo, likęs tinklas gali funkcionuoti toliau.

UAB akcijų tvarkymo ir apyvartos sistemą perdarius ant blockchain, būtų pasiekti tokie rezultatai:

  1. Akcininkas turėtų savo turimų akcijų sertifikatą skaitmenine forma, ir niekas be jo aiškiai išreikšto sutikimo negalėtų perimti nuosavybės teisės į akciją.
  2. Įmonė (spec. teses turintis mazgas (power node)) tvarkytų savo akcininkų sąskaitas pati, o ne perduotų tai Registrų centrui. Įmonė visuomet matytų savo akcininkų struktūrą, net jei akcininkai keistųsi nepranešus įmonei (pvz., akcijų paveldėjimo atveju). Taip pat būtų išspręstas prieštaravimas dėl per didelio centralizavimo.
  3. Būtų išspręsti akcininkų teisių apribojimo klausimai, kadangi teismo ar kitų institucijų uždėti apribojimai būtų pritaikyti automatiškai (per smart contract);
  4. Norint parduoti akcijas tai būtų galima padaryti tiek rašytine forma (fiziškai perduodant akcijų skaitmeninės piniginės privatųjį raktą), tiek elektronine forma užtikrinant, kad kiti (pirmumo teisę) turintys akcininkai aiškiai ir greitai išreiškė valią dėl savo pirmumo teisės (pasinaudoti, ar ne).
  5. Tretieji suinteresuoti asmenys visuomet galėtų gauti aktualią informaciją apie įmonės akcininkų struktūrą.
  6. Nebūtų įmanoma suklastoti akcijų perleidimo, akcijų vagystė taptų techniškai neįmanoma.
  7. Būtų galima sekti visą akcijos nuosavybės istoriją.
  8. Registrų centras, kaip priviliegijuotas mazgas (master node), galėtų realiu laiku gauti informaciją apie bet kurio UAB akcininkų struktūrą, taikyti teismo nustatytus apribojimus ir atlikti kitus veiksmus. Priimant sprendimus dėl valdybos narių ar vadovo keitimo registravimo, nekiltų abejonių dėl akcininkų susirinkimo kvorumo ar akcininkų teisių. JADIS taptų nebereikalingas, būtų taupomos lėšos.

Ko, reikia, kad įgyvendinti tokį sprendimą? Ogi politinio sprendimo ir poros metų darbo. Galime tapti pasaulio lydere šioje srityje, kol to nepadarė kiti.

“Blockchain” technologijos panaudojimas viešajame sektoriuje: balsavimas internetu ir akcijų prekybos platformos

Blokų grandinė, blokčeinas, bitkoinas, eteriumas, kriptovaliutos – vis dažniau verslo spaudoje ir šiaip viešojoje erdvėje skambantys naujadarai, apie kuriuos daug kas jau girdėjo, bet mažai kas ką apie juos žino.

Blokčeinas (blockchain) – tai technologija, pirmą kartą aprašyta 2008 metais Satoshi Nakamoto. Tiesa, pačiame dokumente[1]  blokčeinas kaip sąvoka nevartojama, ji atsirado kiek vėliau. Blockchain – tai iš esmės protokolas (taisyklių rinkinys), skirtas organizuoti tarpusavio atsiskaitymams internete nenaudojant tarpininko – trečiosios patikimos šalies (kaip antai banko). Atsiskaitymams vykdyti ir sekti naudojama decentralizuota duomenų bazė, kurios veiksmų žurnalą gali matyti ir tvarkyti visi tinklo dalyviai. Veiksmų žurnalas pasižymi vienakryptiškumu, t.y. padaryti įrašai negali būti[2] pakeisti. Bitkoinas – tai sąlyginis pavadinimas “valiutos”, kuri ir yra laikoma šios sistemos atsiskaitymo vienetas.

Bitkoino protokolas yra pirmasis, efektyviai išsprendęs “dvigubo mokėjimo” (angl. – double spending) problemą. Atsiskaitydami grynaisiais pinigais mes perduodame pinigus, pas mus jų nebelieka. Atsiskaitant banko pavedimu, trečioji šalis – bankas – užtikrina, kad pinigų suma, nukeliaujanti pas kitą sandorio šalį, būtų nurašyta nuo mūsų sąskaitos, t.y. bankas užtikrina, kad tas pats pinigas nebus panaudotas dukart. Bitkoino protokolas leidžia vykdyti atsiskaitymus internetu be trečiosios šalies, t.y. kaip ir “skaitmeniniais grynaisiais”. Kaip tai padaryti be banko? Tai tampa įmanoma, jei operacijų žurnalą ir sąskaitų likučius žino visi.

Įdomu tai, kad platformos autoriaus – Satoshi Nakamoto niekas nėra matęs. Manoma, kad tai – autorių grupės pseudonimas[3].

Jei reikėtų trumpai apibūdinti, kas yra blockchain, sakyčiau taip:

  1. Tai duomenų bazė ir įvykių žurnalas, kuriam nereikalingas centrinis operatorius;
  2. Kiekviena operacija duomenų bazėje turi savyje visų praeityje įvykusių operacijų  skaitmeninį – kriptografinį pėdsaką, todėl visada galima atsekti įvykių grandinę;
  3. Kiekvienas tinklo dalyvis gali atsijungti nuo tinklo ir vėliau į jį sugrįžti, ir tęsti veiksmus jame neprarasdamas duomenų aktualumo;

Jei trumpai reikėtų pristatyti bitkoiną, jį pristatyčiau taip:

  1. Tai atviro blokčeino duomenų bazės panaudojimo būdas atsiskaitymams virtualia valiuta;
  2. Nėra centrinio emitento (centrinio banko);
  3. Visada žinomas baigtinis valiutos kiekis, išspręsta “dvigubo mokėjimo” problema;
  4. Nauji valiutos vienetai generuojami labai lėtai ir tik kaip premija už duomenų perdavimo tinklo palaikymą (bitkoinų “kasimas”, angl. – bitcoin mining).  

Kodėl bitkoino kursas taip kyla, jeigu jis nepadengtas jokiu turtu, infrastruktūra ar paslaugomis? Kol kas bitkoino kursą lemia tai, kad susidomėjimas juo (paklausa) auga greičiau, nei pagaminama (“iškasama”) naujų bitkoinų. Esama įvairių spekuliacijų dėl bitkoino kurso ateities, tačiau dauguma analitikų sutaria, kad kol nebus surasta efektyvi alternatyva daug energijos reikalaujančiam bitkoino “kasimui”, kursas gali augti neprognozuojamai. Tačiau, kaip ir bet kokia spekuliatyvinė investicija, gali staigiai krist žemyn. Tai gali nutikti per sekundę, jei sakykime, bus atrasta saugumo spraga blockchain protokole.

Technologiškai blockchain ir bitkoinas – nieko stebuklingo. Tai ne kiek nauja tehchnologija, kiek protingas jau egzistuojančių technologijų: peer-to-peer tinklų, elektroninio parašo, kriptografinės maišos, laiko žymos, Merkele medžių, ir kitų, mišinys. Kai kurios šių technologijų žinomos jau ne vieną dešimtmetį [4].

Šiandien jau egzistuoja keli variantai decentralizuotų duomenų bazių, funkcionuojančių blockchain pagrindu. Didžiausia jų, žinoma – Bitcoin kriptovaliuta. Daugelis valstybių jau šiandien svarsto įvairius variantus, kaip šią technologiją galima būtų panaudoti. Pateiksiu du pavyzdžius, kurie, mano manymu labiausiai tikėtini: balsavimas internetu ir prekyba įmonių akcijomis.

Visi žinome, kad atviro tipo akcijomis prekiaujama biržoje. Žinome NYSE, NASDAQ, Euronext ir kt. Tačiau biržose prekiaujama tik listinguojamų bendrovių akcijomis ir išvestiniais vertybiniais popieriais, o uždaro tipo akcinių bendrovių (UAB) akcijų apskaitą tvarko pačios bendrovės. Štai Lietuvoje UAB akcijų apyvartai taikomas dvejopas režimas – sutartinis ir notarinis. Jei perleidžiama daugiau, kaip 25 procentai UAB akcijų, arba perleidžiamų akcijų vertė 14’500 euro, tai tokiam sandoriui privaloma notarinė forma. Apie akcininkų pasikeitimus privalu pranešti Registrų centro tvarkomai Juridinių asmenų dalyvių informacinei sistemai (JADIS). Įdiegus blockchain technologiją Juridinių asmenų registre ir atitinkamai pakeitus teisės aktus, visų UAB akcininkų knygas galima būtų sukelti į tinklą, ir užtikrinti, kad akcijų apyvarta būtų vykdoma 100% teisėtai: neliktų akcijų vagysčių, būtų aiškus akcijų savininko pasikeitimo momentas, nebereikėtų notarinės formos, būtų užtikrinama kitų tos pačios bendrovės akcininkų pirmumo teisė įsigyti akcijas, nebereikėtų apie pasikeitusius akcininkus kaskart pranešinėti Registrų centrui.

Antra, rinkimai. Kiekviena Vyriausybė savo programoje vis nesėkmingai žada įteisinti balsavimą internetu. Vienas iš didžiausių skeptikų argumentų – “nesaugu”, “hakeriai pakeis balsus taip, kaip reikia”, ir pan. Panaudojus blockchain tinklą balsavimo duomenų perdavimui, galima užtikrinti tiek balsavimo anonimiškumą, tiek balsavimo slaptumą, tiek viso proceso skaidrumą, kadangi blockchain tinklas leidžia užtikrinti skaidrų proceso stebėjimą, neatskleidžiant, kas už ką balsavo. Detaliau apie tai – kitame rašinyje.

 

Išnašos:

[1] https://bitcoin.org/bitcoin.pdf

[2] Sistema sukonstruota taip, kad esant konfliktui sistemos nariai “balsuoja”, ir, darant prielaidą, kad sąžiningų dalyvių yra daugiau, nei nesąžiningų, balsavimą nugali sąžiningi.

[3] https://en.wikipedia.org/wiki/Satoshi_Nakamoto

[4] Global Blockchain Benchmarking Study, Dr Garrick Hileman & Michel Rauchs 2017, p15

 

foto: https://today.law.harvard.edu/feature/new-technology-block/

Virtualios įmonės naudojant “blockchain” technologiją

Šiandien pasaulis įšgyvena dar vieną skaitmeninę revoliuciją – “blockchain” technologijos plitimą. Šios technologijos pagrindu jau yra apyvartoje kelios virtualios kriptovaliutos, veikia  išmanieji kontraktai, kuriasi virtualūs bankai. Įvairūs verslo projektai jau dabar sutelkia finansavimą, pasinaudodami “blockchain” technologiją ir kriptovaliutas.

Lietuva, turinti vieną technologiškai pažangiausių valstybės registrų pasaulyje, galėtų pirmoji įteisinti “virtualią įmonę” – naują ribotos atsakomybės juridinio asmens formą, specialiai adaptuotą veikti internete, saugiai, patikimai, be tarpininkų, be sienų.

Pagrindiniai virtualiosios įmonės bruožai:

  • Steigiama tik elektroniniu būdu, steigėjų tapatybę nustatant elektroninėmis priemonėmis. Steigimo dokumentai formuojami juridinių asmenų registro elektroninės paslaugos (JAREP) aplinkoje. Nereikalingas notaras.
  • Steigėjų ir vadovų tapatybės būtų patikimai identifikuojamos naudojant asmens tapatybės nustatymo priemones (kvalifikuotus sertifikatus). Steigėjais gali būti tiek Lietuvos, tiek užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys. Vadovu gali būti ir užsienio subjektas.
  • Nereikia turėti sąskaitos tradiciniame komerciniame banke, kapitalas galėtų būti suformuotas tiek tradicine, tiek kriptovaliuta.
  • Virtualiosios įmonės vadovo, visuotinio dalyvių susirinkimo, kolegialių valdymo ir priežiūros organų kompetencija analogiška akcinių bendrovių teisiniam reguliavimui.  
  • Registro tvarkytojas atlieka tokių įmonių skaitmeninės piniginės (Wallet) funkciją.
  • Registro tvarkytojas gali teikti ir virtualios buveinės nuomos paslaugą. Vadovas turėtų deklaruoti elektroninio pašto adresą.
  • Visa komunikacija tarp įmonės ir registro tvarkytojo, registro duomenų keitimas vykdomas tik per JAREP.
  • Virtualioji įmonė privalo teikti registro tvarkytojui metinę finansinę atskaitomybę, kuri viešai prieinama.
  • Virtualios įmonės dalyvių sąrašas, vadovų ir valdymo organo narių duomenys yra viešai ir neatlygintinai prieinami.
  • Virtualiajai įmonei nevykdant įstatymuose nustatytų reikalavimų laikymosi, jos veikla galėtų būti (teismo sprendimu) laikinai suspenduota registro tvarkytojo turimomis priemonėmis (lockout).
  • Virtualioji įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę.
  • Įstatymu galima nustatyti virtualiųjų įmonių veiklos apribojimus, arba specialius papildomus patikimumo ir patikrinamumo reikalavimus, jei įmonė nori vykdyti licencijuojamą veiklą Lietuvoje.

Šios idėjos privalumai – Lietuva nedelsiant išgarsėtų kaip pirmoji šalis pasaulyje, de facto adaptavusi kriptovaliutą kaip koegzistuojančią šalia tradicinių valiutų. ES ir NATO valstybei – narei įteisinus virtualias įmones, Lietuva taptų labiausiai patrauklia valstybe steigti aukštųjų finansų technologijų įmones, pritrauktų didžiules investicijas, kadangi valstybės pripažinimas ir “blockchain” technologija ženkliai sumažins galimybes sukčiauti ir garantuos asmenų identifikavimą.

Lietuva tam techniškai jau pasiruošusi – turime puikią interneto infrastruktūrą, asmens tapatybės nustatymo platformas ir visas kitas reikalingas kompetencijas.

Virtualiosios įmonės būtų ženklas, kad Lietuva yra tarp aukštųjų technologijų lyderių pasaulyje. Be to, tai puiki galimybė teikti papildomas paslaugas registro tvarkytojui: turėtų būti nustatytas ne tik steigimo, bet ir metinis palaikymo mokestis (iš jo atlyginama už viešą duomenų teikimą), taip pat gali būti imamas mokestis už virtualaus adreso, bei virtualios piniginės (Wallet)palaikymą (nuomą).

Balsavimas internetu – efektyvus sprendimas ar tik madinga užgaida?

Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu buvau 12 metų. Mano darbas VRK 2005-aisiais sutapo su pirmaisiais internetu vykdytais rinkimais Estijoje. Nuo pat pirmųjų veiklos mėnesių VRK ėmiau aktyviai domėtis šiuo klausimu, kadangi labai norėjau tokio balsavimo ir pas mus, Lietuvoje.

Svarbu pasakyti, kad prieš tampant teisininku, mokiausi Vilniaus Licėjuje, kur daug domėjausi programavimu ir informacinėmis technologijomis, dalyvavau ne vienose programavimo varžybose. Baigęs Licėjų, du metus studijavau matematiką ir informatiką Vilniaus Universitete. Taigi, apie balsavimą internetų galiu kalbėti ne tik iš teisinės, bet ir iš techninės reikalo pusės. 2014-2016 metais dirbau vienos iš internetinio balsavimo technologijas teikiančios įmonės Ispanijoje konsultantu, kur iš arti susipažinau su visomis šios technologijos smulkmenomis, todėl galiu drąsiai teigti, kad techniškai balsavimas internetu veikia ir gali veikti. Tačiau šis tekstas bus daugiau apie socialinę – politinę šio reikalo pusę.

Kiek pamenu, tai kiekviena Vyriausybė, pradedant 2006-aisiais metais žadėjo įteisinti balsavimą internetu. Tais pačiais metais VRK pateikė Seimui tokią pusiau kreivą Koncepciją, kurią Seimas dar sugebėjo sudarkyti, tačiau visvien patvirtino. Iki šiol ta Koncepcija yra vienintelis galiojantis teisinis dokumentas, reglamentuoantis bent balsavimo internetu   įteisinimo kryptį. Visos kitos iniciatyvos įteisinti naują balsavimo būdą Seime palaikymo nesulaukė. Per daugiau nei vienuolika metų nuo Koncepcijos patvirtinimo, balsavimo internetu teorija ir praktika pasaulyje nukeliavo toli toli, o mūsų Koncepcija iki šiol nei panaikinta, nei  patobulinta.

Balsavimas internetu, pirmiausia, turi atitikti visus tradiciniam balsavimui keliamus reikalavimus: užtikrinti balsavimo slaptumą ir anonimiškumą. Apie tai, kaip tai daroma sėkmingai pasaulyje naudojamose internetinio balsavimo sistemose, ne kartą jau rašiau čia, čia ir čia. Todėl toliau nekalbėsiu apie technines detales, išskyrus paminėsiu, kad 2017-ųjų birželio 14-ąją dieną Europos Taryba patvirtino naujas rekomendacijas elektroninio balsavimo standartams. Čia pateiksiu tik keletą šios rekomendacijos punktų:

  1. 17. Elektroninio balsavimo sistema turi pateikti patikimus įrodymus, kad kiekvienas atskiras balsas yra įskaičiuotas į atitinkamų rinkimų rezultatus. Įrodymai turi būti pateikiami ir patikrinami nepriklausomomis nuo e-balsavimo sistemos priemonėmis;
  2. 18. Elektroninio balsavimo sistema turi pateikti patikimus įrodymus, kad įskaityti tik rinkimų teisę turinčių asmenų balsai. Įrodymai turi būti pateikiami ir patikrinami nepriklausomomis nuo e-balsavimo sistemos priemonėmis;
  3. 23. Elektroninio balsavimo sistema neturi pateikti įrodymų apie pateikto balso turinį, kurį būtų galima parodyti tretiesiems asmenims.

Taigi, Estijoje, Australijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse naudojami internetinio balsavimo anoniminio patikrinamumo principai nuo šių metų įtraukti kaip standartiniai naujoms internetinio balsavimo sistemoms.

Žinia, kad Teisingumo ministerija dar 2016-aisiais yra parengusi Balsavimo internetu įgyvendinimo įstatymo projektą, kuris vėl teikiamas Vyriausybei (o po to – Seimui). Neabejoju, kad teisingumo ministerija, kartu tu naująja VRK sužiūrės, kad siūlomas įstatymo projektas atitiktų mano minėtas Europos Tarybos rekomendacijas.

Kaip rodo sėkminga praktika, yra techninių sprendimų, galinčių iki tam tikro, priimtino lygio užtikrinti internetinio balsavimo slaptumą, balso anonimiškumą ir sistemos vientisumą, tačiau daugiau nesileisiu į technines detales, o užduosiu esminį klausimą – ar Lietuvai reikia tokio balsavimo? Ar mes jam pasiruošę? Kas iš to laimės?

Technologijų yra pačių įvairiausių, tačiau daugelis jų neprigyja visuomenėje dėl keleto priežasčių: jos nesprendžia realių problemų, yra nepatikimos arba jos nepatogios naudoti arba per brangios. Taigi, ar internetinis balsavimas – tik madinga užgaida, ar realus realių problemų sprendimo būdas? Kokios pagrindinės Lietuvos rinkimų problemos, kurias galėtų padėti išspręsti balsavimas internetu? Ir ar tokio balsavimo įteisinimas nesukurs naujų problemų, kurių sprendimo dar nežinome?

Paprastumo dėlei giliau nesvarstysiu varianto, kas būtų, jei mūsų internetinio balsavimo sistemą nulaužtų kokie rusų ar zulusų hakeriai, nes čia daugmaž viskas aišku – visus internetu paduotus balsus tektų pripažinti negaliojančiais, ir, jei tokių balsų būtų tiek, kad jie turėtų esminės įtakos visų rinkimų rezultatams, reikėtų surengti naujus rinkimus.

Šiandien po pasaulį išsibarstę gerokai per 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių mūsų piliečių, tačiau balsuoti ateina mažiau, nei dešimtadalis. Visi šie piliečiai yra įtraukti į mūsų rinkėjų sąrašus ir, matuojant rinkėjų aktyvumą, visi jie  įskaitomi. Paskutiniuose rinkimuose užsienyje balsavo vos kiek daugiau, nei 16 000 piliečių. Ar galimybė balsuoti internetu padidintų jų aktyvumą? Gal neženkliai, bet, manau, taip, kadangi VRK susilaukdavo priekaištų, kad pašto vokų siuntinėjimo su ambasadomis sistema lėta ir neefektyvi, o balsavimo vietų užsienyje įrengta nusikalstamai mažai.

Antra grupė asmenų – tai laikinai negyvenantys savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje rinkėjai: studentai, daug keliaujantys asmenys. Šiems VRK siūlo balsavimą iš anksto savivaldybėse, arba balsavimą kitoje apylinkėje rinkimų dieną (pastarasis būdas tinka tiesa, tik tos apygardos ribose, todėl gelbėja tik Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose bei referendume). Balsavimas iš anksto Vilniaus savivaldybėje kelinti rinkimai iš eilės – logistinė katastrofa. O rinkėjų “kilnojimas” iš vienos apylinkės į kitą kainuoja neproporcingai daug, o realios naudos neatneša. Taigi, judrų gyvenimo būdą gyvenantiems rinkėjams internetinis balsavimas taip pat būtų patogus.

Tačiau ar balsavimas internetu atneštų vien tik naudos? Ar nebūtų taip, kad juo pasinaudos 20 – 50 tūkstančių patenkintų rinkėjų, tačiau dar 200+ tūkstančių heiterių turės pagrindo rėkti, kad “viskas ten sufabrikuota”, ir “viskas ten su tom sistemom aišku”. Ar negali tai tapti papildomu pagrindu nepasitikėti išrinktomis institucijomis, ypač tada, jei internetu paduoti balsai nulems rezultatą. Net ir ekspertams sutinkant, kad sistema veikė techniškai be priekaištų, sunku bus tuo įtikinti didelę elektorato dalį. Ypač žinant, kad iki šiol yra kaltinančių “VRK kompiuterius”, kad prezidente tapo ne K. D. Prunskienė.

Antras probleminis aspektas, lietuviška informacinių sistemų diegimo specifika. Sveikinu Vyriausybės kanclerės užmojus konsoliduoti IT dalykus valstybėje, bet kol tai neįvyks, ypač žinant dabartinį VRK IT ūkį, kalbėti apie saugią ir patikimą balsavimo internetu sistemą VRK infrastruktūroje būtų perdėm rizikinga. Štai Estų internetinio balsavimo sistema kainuoja santykinai pigiai ne tik dėl to, kad ji “pagaminta Estijoje”, bet ir dėl to, kad ji puikiai integruota su kitomis Estijos IT sistemomis. Pakol pas mus nebus taip, kad rinkėjų sąrašai nebus Gyventojų registro paslauga, pakol rinkimų teritorijos bus braižomos “rankiniu” būdu, o asmens tapatybės nustatymui elektroninėje erdvėje naudosime keletą nesuderinamų sistemų, tol bet koks papildomas funkcionalumas kainuos neadekvačiai brangiai ne tik pagamint, bet ir vėliau palaikyt. Žinia, Estijos CRK IT reikalams išleidžia 50 tūkstančių eurų per metus. Mūsų VRK – tiek pat per tris mėnesius, kai nėra rinkimų, o kai vyksta rinkimai – per kelias savaites.

Aš noriu balsuoti internetu, daug mano pažįstamų norėtų. Tai būtų patogu ir progresyvu, tačiau tam reikia visų keturių komponentų: patikimo techninio sprendimo, visuomenės poreikio ir palaikymo, teisinės bazės ir plačios ir tvarios politinės valios. Dažnai diskusijas apie balsavimą internetu sužlugdo profaniški “nesaugu”, “neužtiktina slaptumo”, ar pan., bet normalios politinės diskusijos su visuomene nėra. Dar 2012-tais metais teko padėti Delfi portalo žmonėms daryti projektą iVote.lt, kuriame per 30 000 portalo skaitytojų išbandė internetinio balsavimo prototipą, per 3500 žmonių sudalyvavo jame, pateikdami savo nuomonę internetu. 98 procentai dalyvausių palaikė internetinio balsavimo įteisinimo idėją. Taigi, poreikis yra, galimybės taip pat. Reikia imt ir daryt, tik daryt gerai.