Na štai, Seimas pritarė nusileisti rinkimų kartelę partijoms iki trijų procentų, o koalicijoms – iki penkių. Neklausydamas jokių mokslinių argumentų, nerengdamas viešų diskusijų. Eilinį kartą pademonstruodamas turintis politinį buldozerį, ir to kaip ir gana.
Prieš keletą metų teko diskutuoti apie rinkimų reformas su tuometiniu Latvijos rinkimų komisijos pirmininku Arniu Cimdarsu. Jo žodžiais, parlamentas niekada nepriims rinkimų reformos, jei ta reforma pasunkins esamiems parlamentarms perlipti į kitą kadenciją.
Venecijos komisijos gerosios rinkimų praktikos kodeksas nedviprasmiškai pasako, kad rinkimų sistemos stabilumas yra didelė vertybė, ir, jeigu jau yra reikalas ją keisti, tai daryti derėtų likus daugiau nei metams iki eilinių rinkimų. Bet jau akivaidu, kad keršyti visai šaliai už nuolat greta buvusios moters patraukimą tapo šiandieninės politikos norma.
Nekartosiu politologų išsakytų argumentų ir nesivelsiu į polemikas su buvusiais rinkimų kolegomis dėl šio sprendimo teorinio pagrįstumo, tačiau pateiksių keletą praktinių scenarijų. Štai, jeigu trijų procentų kartelė būtų 2016 – ais metais, tai šiandien Seime turėtumėme dar ir Darbo partiją ir bent keturis sąrašu išrinktus jos atstovus – Artūrą Paulauską, Kęstutį Daukšį, Vytautą Gapšį ir Vydą Gedvilą. Barjerą būrų peržengusi ir “antikorupcinė Krivicko ir Puteikio koalicija”, ir Seime šiandien matytumėm ne tik marginalą prodiuserį, bet ir Ligitą Kernagį, Alvydą Medalinską, Vytautą Juškų, bei pensininkų vadą Vytautą Jurgį Kadžį.
Dabartinėms parlamentinėms partijoms tokia sistema reikštų minus devynis mandatus: TSLKD būtų netekusi trijų vietų, LVŽS – minus dvi, LSDP, LLRA, LRLS, PTT – po vieną mandatą.
Jei trijų procentų barjeras būtų 2012-ais metais, Seime būtumėm matę mažiausiai trijų LVŽS kompaniją su Ramūnų Karbauskiu, kurie mandatus būtu “atėmę” iš “darbiečių”, LRLS ir PTT. Tiesa, čia neskaičiuojant vienmandatėje nuolat laiminčios Rimos Baškienės.
“Linksmasis” 2008-ųjų Seimas būtų buvęs dar linksmesnis, nes jame būtumėm matę LVŽS atstovus – Kazimirą Danutė Prunskienę ir Vytą Navicką, socialliberalus (NS) Artūrą Paulauską ir Algirdą Monkevičių, o “razinka” būtų “frontininkai”: Algirdas Paleckis ir Vytautas – “Durnių laivas” – Petkevičius.
Dabartinio Seimo politinė “dauguma” jau nebe politinių idėjų vienijamas branduolys, o grupė desperatiškai valdžioje pasilikti norinčių veikėjų, kurių manevrai sukiojant rankas vis dar Ramūno Karbauskio vadovaujamai frakcijai jau net nebemaskuojami. Kovą su alkoholizmu, korupcija ir nepotizmu paskelbusi komanda per pusmetį virto neaiškia “suremontuok keliuką”, ir “duokit nachaliavu pavalgyt”, “jerunda” struktūra, kuri dabar, prisidengdama “daugiau demokratijos” šūkiais iš Seimo ruošiasi padaryti balaganą.
Labai tikiuosi, kad Gitano Nausėdos pastabos nebuvo nereikšmingos replikos.
Leave a comment