Partiškumas tapo žalingu įpročiu
Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo atsargiai išsakyta mintis, kad skirtingai renkamų Seimo narių teisinis statusas gali nevisai derėti su Konstitucija, sukėlė nemenką diskusijų bangą. Net kai kurie Seimo nariai pasipiktino, kaip teisininkas drįsta naudotis savo konstitucine žodžio laisve. Tačiau dėl to klausimas netampa daugiau ar mažiau aktualus. Požiūris į rinkimų sistemą paprastai keičiasi priklausomai nuo žinių apie rinkimus ir demokratiją, gylio. Štai politika tik virtuvėje besidomintys rinkėjai dažniausiai pasisako už mažoritarinę rinkimų sistemą, neva, tada “mūsų deputatas” bus “arčiau paprastų žmonių” ir demokratijos kokybė nuo to tik pagerės. Tuo tarpu rinkimus ir demokratiją daugiau pastudijavę supranta, kad kompromisą nuomonių įvairovėje geriausia rasti tuomet, kai tos nuomonių įvairovės proporcingai atstovaujamos tame pačiame diskusijų klube – parlamente. O daugiapartiškumą kaip tik užtikrina propocinė rinkimų sistema. Tuo keliu nuėjo dauguma brandžios demokratijos šalių. Tose demokratijose valstybėse, kur vyrauja mažoritarinė rinkimų sistema (JK, JAV), parlamentas, kaip taisyklė – dvipartinis.
Seimo nario konstitucinį statusą apsprendža pati Konstitucija ir Konstitucinio Teismo (KT) jurisprudencija. Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu (Konstitucijos 55 str.). Pats KT, spręsdamas klausimą dėl visuomeninių rinkmų komitetų yra pasisakęs, kad tokie dariniai nereikalingi Seimo rinkimuose, nes galimybė išsikelti nepriklausomiems kandidatams yra sudaryta būtent vienmandatėse rinkimų apygardose. Taigi, rinkimų į Seimą būdo konstitucingumo klausimu KT kaip jau yra ir pasisakęs. Tačiau yra ir keletas niuansų.
Seimo darbą reglamentuoja Seimo statutas, kurio 13 str. numatyta, kad “savivaldybės privalo vienmandatėse rinkimų apygardose išrinktiems Seimo nariams skirti ir išlaikyti nuolatines patalpas rinkėjams priimti”. Mano galva, būtų logiškiau, kad savivaldybės tiesiog turėtų pareigą sudaryti sąlygas visiems Seimo nariams priimti rinkėjus, tuomet bet kuriuo būdu išrinktas Seimo narys “būti arčiau žmonių”. Taip pat Seimo statute galėtų atsirasti pareiga visiems Seimo nariams kurią nors vieną savaitės dieną priiminėti rinkėjus visoje Lietuvoje, pagal kokį nors rotacinę taisyklę. Tokiu būdu ir žmonės turėtų daugiau galimybių susipažinti su Seimo nariais, o ne tik su tuo vienu “vienmandatininku”, o ir Seimo narys galėtų praplėsti akiratį.
Seimo rinkimuose partiniams (ar su partija susijusiems) kandidatams yra geresnės sąlygos tapti Seimo nariais, kadangi tas pats asmuo vienuose rinkimuose gali dalyvauti du kartus: ir kaip vienmandatininkas, ir kaip sąrašo kandidatas. Pasitaiko, kad vienmandatėje apygardoje labai prastai pasirodęs asmuo gauna Seimo nario mandatą, nes jį “ištempė” vienas ar keli sąrašo lyderiai. Tokia situacija diskriminuoja asmenis, siekiančius tapti Seimo nariais, bet nenorinčiais sieti savęs su kuria nors partija. Bet tai yra atskiro straipsnio tema, nes partiškumas Lietuvoje jau virtęs iš esminio pilietinės visuomenės elemento smerktinu žalingu įpročiu.
Dabar veikianti Seimo formavimo tvarka yra dualistinio pobūdžio, kažkaip suderinanti proporcinę, ir mažoritarinę rinkimų sistemas. Galbūt reikėtų pasvarstyti plačiau, ir pagalvoti apie Seimo formavimo alternatyvas? Sakykime, apie dviejų rūmų Seimą, kurio viena dalis būtų formuojama pagal proporcinę rinkimų sistemą, o kita dalis – tarsi koks senatas – pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, po vieną ar du narius nuo kiekvienos savivaldybės. Kai kurios valstybės (tiesa, daugiausiai federalinės) turi dviejų rūmų parlamentus, ir jose svertų ir atsvarų sistema veikai pakankamai gerai. Galėtumėm pusę Seimo (sakykime, Tautos rūmus) rinkti ketvieriems metams pagal proporcinę rinkimų sistemą, o kadencijos viduryje, kartu tu savivaldos rinkimais rinkti senatorius. Tas pats asmuo negalėtų kartu būti ir senatorium, ir kandidatu į Tautos rūmus.
Tokiu būdu Seimo poitinė sudėtis keistųsi dažniau, sprendimus priiminėti “buldozeriu” būtų daug sudėtingiau, todėl, tikėtina, pagerėtų ir darbo kokybė, ir pasitikėjimas Seimu.
Tačiau tokios reformos nepadarysi nepaketęs Konstitucijos, o ir jos tikslingumą reiketų labai pamatuoti. Šiandien svarbiausiai šviesti rinkėjus ir skatinti juos domėtis politiniais procesais, įtraukti juos į demokratinius institutus, mokyti kritiškai vertinti partijų programas ir rinkimų pažadus, kartu įtraukti juos į partinę veiklą pagal politines pažiūras.
O partiškumas netaps pasididžiavimo ir gero tono ženklu, kol galutinius partijų kandidatų į Seimą sąrašus ir kandidatis vienmandatėse apygardose tvirtins tik partijų grietinėlės.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.