Seniai jau taip buvo, kad tarp rinkimų laimėtojų nebūtų kokių nors gelbėtojų ar prisikėlėlių. Sakyčiau, priešingai, rinkėjai nusipelniusius gyventi geriau pasiuntė į užtarnautą politinį poilsį. Didžiausias šių rinkimų siurprizas – Laisvės partija, kuriai greitai prilipo “dviejų klausimų” partijos etiketė. Tebūnie tai tik du klausimai, tačiau tai – labai svarbūs, klausimai, kurių neišsprendę mes negalime vadintis demokratine valstybe, kurioje galioja teisės viršenybė ir gerbiamos žmogaus teisės.
Agitacijos kampanijos ir rinkimų debatų metu labai aiškiai pasirodė, kurie kandidatai – modernūs, šiuolaikiški ir progresyvūs, o kurie tokiais dedasi tik aplinkybių verčiami. Būtų pastarųjų valia, tai labai greitai bobos vieta būtų ir vėl prie puodų, o žmogus teisės (šiaip tai vakarų tolerastų išmislas) būtų tik išrinktiesiems, pagal sąrašą ir pažintis.
O dabar trumpai abiem klausimais.
Visų pirma, apie žmogaus teises. Konstitucijoje, kurią priėmė visa Tauta referendumu, ir taip parašyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 straipsnis). Paprastai tai reiškia, kad Lietuva pripažįsta, kad žmogus teises įgyja iš prigimties, o ne iš valstybės, ne iš premjero ar ne iš seniūno. Ir visas, be išimčių. Valstybės pareiga – užtikrinti, kad visi, pabrėžiu, VISI žmonės turėtų lygiai vienodas teises rinktis kaip gyventi, su kuo gyventi, iš ko gyventi, ir panašiai. Lygiai kaip ir valstybės pareiga vienodai saugoti VISŲ žmonių teises nuo neteisėto kėsinimosi į jų privatų gyvenimą, laisvę ir nuosavybę. Taip, yra tautinės ir religinės tradicijos – tam tikri dogmomis paremti elgesio modeliai, kuriuos kai kurie žmonės ir politikai vis dar laiko pamatiniais ir neretai viršesniais už prigimtines žmogaus teises. Bet istorinė evoliucija rodo, kad bėgant laikui vis daugiau tų dogmų keičia racionalus ir apgalvotas protas, o ritualinių tradicijų puoselėtojus pamažu keičia efektyvumas ir racionalumas.
Taigi, renkamės, ar balsuoti už tuos, kurie vis dar už “tradicines vertibes”, kas iš tikrųjų daugeliu atvejų yra tiesiog etiketės arba archaizmai, ir aiškina, primeta kitiems, kaip mes turime gyventi, ar už tuos, kurie už tai, kad kaip gyventi renkamės mes patys, ir valstybė yra tam, kad mūsų laisvę saugoti.
Antras klausimas – kanapės. Tiksliau, bausmės už jas. Teisūs tie, kurie sako, jog dauguma narkomanų pradėjo nuo žolytės parūkyt. Tačiau, ar dėl to žolytė tampa viso blogio pradas, kurį reikia naikint pasitelkus sunkiąją artileriją? Tie “geriaužinotojai” neretai patys vakare atsikemša butelį alaus ar įsipila vyno ar brendžio. Ir niekas nesako, kad 100% alkoholikų, kurie girti padaro avarijas, muša sutuoktinius ir skandina vaikus – pradėjo nuo mažo alaus – ”kaip visi normalūs žmonės”. Jei savo asmeniniams poreikiams galima užraugti vyno ar išsivirti alaus, tai paaiškinkit, kodėl negalima užsiauginti kanapės?
Nežiūrint didžiulių teisėsaugos pastangų, nelegali prekyba narkotikais, rūkalų ir spirito kontrabanda nuolat ieško landų ir būdų patenkinti paklausą. Visas pasaulis jau seniai žino, kad jei problemos neina išspręsti, tai reikia bent ją suprasti, ir bandyti suvaldyti.
Mes gi, sodindami vaikus į kalėjimus už žiūpsnelį žolės problemos neisšpręsime, o tik laužysime jaunai sielai gyvenimą. Patalpindami jaunuolį į kriminalinį koncentratą, mes jį atskiriame nuo pozityvios aplinkos, o po kelių metų į gatvę išleisime kalbantį zonos žargonu ir nekenčiantį valstybės ir visuomenės. Narkomanus reikia gydyti ir teikti jiems pagalbą. Prekeivius – žinoma, gaudyti ir sodinti. Tačiau jokios logikos neatlaiko argumentai, kad dekriminalizavus nedidelius kiekius lengvų narkotikų, suklestės narkomanija ir nelegali prekyba. Šios teorijos šalininkai, norėdami likti nuoseklūs, turėtų taip pat uoliai kriminalizuoti alų ir vyną, o už degtinę ar brendį šaudyt vietoj be teismo.
Problemų sprendimas įstatyminiais draudimais ir kreivu tų įstatymų taikymu dar neišsprendė nei vienos problemos. Užtat pinigai į naujus stadionus, nemokamus būrelius, investicijos į sporto, užklasinio ugdymo ir laisvalaikio infrastruktūrą užtikrina jaunimo užimtumą ir socialinę integraciją, o ne bizūno ar zonos grėsmė. Tie, kas siūlo baudėjiškus sprendimus, matyt, net nesidomėjo alternatyvomis ar sėkmingomis Vakarų praktikomis.
Jei Lietuvoje per ateinančią Seimo kadenciją bus išspręsti šie du klausimai – Lietuva bus tikrai geresnė vieta gyventi. Nepriklausoma, demokratinė respublika. Teisinė valstybė.
Pensijas ir gydymą užtikrins klestintis verslas per mokesčius, biudžeto surinkimą – nekorumpuota administracija. Tačiau dėl šių klausimų šiais rinkimais vienodai sutarė visi kandidatai.
Leave a comment