Kategorija: Rinkimai

Jau geras pusmetis, kaip baigiau savo dvylikos metų tarnybą VRK. Kadangi naujojoje komisijoje dauguma narių nauji, o man yrą tekę tirti ne vieną pažeidimą, norėčiau pasidalinti keletu praktinių patarimų, kaip efektyviai išnagrinėti net sudėtingiausią klausimą. Perspėju, visi personažai ar įmonės yra išgalvoti ir bet koks panašumas į tikrovę yra grynai atsitiktinis.

Paprastai viskas prasideda nuo skundo. VRK, kaip kokiai aukščiausiai rinkimų ministerijai, skundus rašo visi: oponentai, žurnalistai ir kitokie netikėliai, kurie neturi ką veikti ir tik trugdo dyrpt. Lengviausia, žinoma, pažiūrėjus, “ant ko” skundas, įvertint, kad nieko čia tokio, ir padėt tyrimą į stalčių, gal niekas nepastebės. Tačiau paprastai skundėjas ir jo aplinkos žmonės atkaklūs, ir toli skundo nugrūsti neišeina, reikia kažką daryt.  

Praktiškumo dėlei imkime atsitiktinį tipinį skundą, kuriame parašyta, jog neva kažkur po Lietuvą plinta laikraštis, kuriame liaupsinamas koks nors partijos viršininkas ir artimiausi jo bendražygiai. Laikraščio tiražas – keli šimtai tūkstančių, tačiau kieno lėšomis atspausdintas, nežinia. Tiesa, panašaus formato ir tapataus pavadinimo laikraštis buvo anksčiau deklaruotas kaip vienos partijos agitacinis organas, tačiau dabar su ta partija, šiukštu, nesusijęs. Skundėjas teigia, kad čia ne tai paslėpta politinė reklama, ne tai rinkėjų papirkinėjimas. Nesinori, bet reikia tirti.

Pirmas žingsnis, paskambinam į spaustuvę ir paklausiam, kas užsakė, koks buvo tikrasis tiražas ir kas sumokėjo. Netikiu, kad spaustuvė nesuteiks tokios informacijos, ypač žinodama, kad su VRK geriau nesipykt. Atsakymą galima nesunkiai gauti dar tą pačia dieną. Tarkime, kad spaustuvės atsakyme bus parašyta, kad laikraštį užsakė VŠĮ “Radviliškio kanklininkai”.

Antras žingsnis, skambiname į tą VŠĮ ir paklausiame, ar tikrai jie užsakė atspausdinti tą laikraštį ir paprašome pateikti jų rėmėjų sąrašą, juolab, kad visos VŠĮ turi pareigą teikti veiklos ataskaitas Registrų centrui. Ir čia nustembame pamatę, kad pagrindinis (o gal ir vienintelis) VŠĮ “Radviliškio kanklininkai” rėmėjas – kažkoks UAB, prekiaujantis žemės ūkio technika, sakykime, UAB “Plūgo broliai”. Čia prieiname prie trečiojo žingsnio – rašome trumpą paklausimą Registrų centrui, ir gauname atsakymą, kad pagrindinis UAB “Plūgo broliai” akcininkas yra vienas didelis koncernas, o pastarasis – kokia staigmena – priklauso tam didžiam politikui, kurio vaizdų ir gerų darbų aprašymo mirga jau minėtas laikraštis… Žinoma, nieko čia tokio, jokių sąsajų ir jokios politikos. Kaip sakė klasikė, baikit, nemanau.

Rinkimų įstatymai draudžia partijoms gauti tiek pinigines, tiek nepinigines aukas iš įmonių. Na, bet “Plūgo broliai” juk jokiai partijai nieko nedavė, jie tik parėmė kuklų penkiolikos kanklininkų būrelį, net nenumanydami, kad šie leis laikraštį, kaip du vandens lašai panašų į buvusį partijos propagandos organą.

Štai ir turime, mielieji naujieji VRK nariai ir mielas skaitytojau, klasikinį užburtą ratelį, kuriame kiekvienas atskirai paimtas veiksmas ar sandoris yra visiškai švarūs ir teisėti, tačiau pažiūrėjus į jų visumą, matosi aiški, banali politinės partijos finansavimo ribojimo apėjimo schema, kuomet juridiniai asmenys per tarpininkus finansuoja partijas, tiksliau, apmoka jų sąskaitas: renginius, spaudinius ar mokymus.

Mano aprašytu grynai hipotetiniu atveju akivaizdu, kad turime partijos finansavimą per trečiuosius asmenis, ir dar iš draudžiamų šaltinių – juridinių asmenų. Stipri Vyriausioji rinkimų komisija patvirtintų būtent tokią išvadą ir turėtų visus ginklus apginti tokią poziciją teisme. Ypač turint tokios geros teisminės praktikos su kitų partijų “mokymais”. O po to jau turėtų sekti kitos nuoseklios pasekmės – administracinės nuobaudos ir valstybės dotacijų atėmimas.

Ir pabaigai dar apie skaidrumą. Skaidrumas yra tada, kai visi tyrimo ar klausimo svarstymo etapai yra vieši. Jei tik nors viename etape yra “juoda dėžė”, arba klausimas svarstomas uždaruose pasitarimuose, o sprendimų projektų ar siūlymų viešinimas be pirmininko leidimo yra neleidžiamas, tai toks skaidrumas nevertas supuvusios silkės uodegos. Dar yra laiko susitvarkyti.

 

Prireikė mažiausiai trijų Konstitucinio Teismo nutarimų, kad būtų visiems galutinai ir neginčijamai aišku, kad dvigubos pilietybės klausimas gali būti išspręstas tik referendumu. Liko pilvota techninė smulkmena – pats referendumas. Kadangi dvigubos pilietybės klausimas aktualus daugiausiai išeiviams ir jų giminaičiams, akivaizdu, kad tokio referendumo sėkmė abejotina dėl mažo rinkėjų aktyvumo. Tačiau tai tik spėlionės, paliksiu jas astrologams ir žyniams.

Pasigirdus politikų samprotavimams apie kelių dienų referendumą, jį rengiant kartu su 2019-ųjų Prezidento rinkimais, būtina atkreipti dėmesį į keletą niuansų:

Pirma, Seimas atskiru nutarimu gali nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, taip pasakyta referendumo įstatymo 50 straipsnyje. Tačiau iš įstatymo neaišku, ar galima daryti pertraukas tarp balsavimo dienų. Štai referendumas dėl narystės ES vyko dvi dienas iš eilės, o ne su dviejų savaičių pertrauka, kaip girdėjau siūlymus. Rinkimų ir referendumo įstatymai labai detalūs, ir reikia būti labai atsargiems, darant bet kokias interpretacijas.

Antra, atskiros balsadėžės. Paprastai organizuojant referendumą kartu su rinkimais, naudojama viena ir ta pati viena balsadėžė. Siūlomu atveju reikės atskirti prezidento rinkimų ir referendumo balsadėžes, kadangi prezidento rinkimų biuleteniai bus skaičiuojami jau po pirmojo turo, o referendumo biuletenių skaičiuoti, nebaigus viso balsavimo – nevalia! Gali kilti problemų, kuomet rinkėjai supainios balsadėžes, ar abu biuletenius iš įpratimo sumes į vieną balsadėžę.

Tračia, tarkim, dviejų atskirų referendumo dienų modelis, kai balsavimo referendume dienos sutampa su prezidento rinkimų pirmojo ir antrojo turo baslavimais, yra teisėtas. Tokiu atveju reikės  spręsti klausimą, kaip saugoti balsadėžės su referendumo biuleteniais tas dvi savaites tarp balsavimų. Pagal įstatymą, “tuo atveju, jei referendumas vyksta daugiau nei vieną dieną, kiekvienos referendumo dienos pabaigoje, išskyrus balsavimo referendume paskutinę dieną, balsadėžės plyšys užklijuojamas ir užantspauduojamas, taip pat VRK nustatyta tvarka surenkami ir užantspauduojami nepanaudoti ir sugadinti referendumo biuleteniai ir balsavimo patalpa perduodama saugoti policijai. Patalpą saugoti taip pat gali ir to norintys referendumo komisijos nariai ir stebėtojai”. Balsadėžėms saugoti reikės pasitelkti visas policijos pajėgas, reikės organizuoti budėjimo eiles ir grafikus, ir pan. Be to, daugelis balsavimo patalpų yra mokyklų salėse ir klasėse… Įsivaizduojate fizinio lavinimo pamoką, kur salės kampe sėdi moterėlės su policininku ir saugo balsadėžę?

Ir ketvirta, rinkimų ir referendumo agitacija. Nesant aiškaus lyderio prezidento rinkimuose, panašu, kad referendumas sudarys papildomų sunkumų stebint ir apskaitant prezidentinės kampanijos išlaidas, kadangi kai kurie kandidatai neabejotinai sieks pasinaudoti referendumu savo prezidentinei kampanijai. Be to, agitacijos taisyklės referendume ir rinkimuose šiek tiek skiriasi, ir čia VRK laukia tikras iššūkis.

Išvardinti iššūkiai jokiu būdu nėra priežastis nerengti referendumo balsavimo dvi ar daugiau dienų, tačiau manau, kad labai būtų logiška referendumui panaudoti elektroninius balsavimo terminalus apylinkėse ir užsienyje: taip išspręstumėm visus minėtus logistinius klausimus, o ir užsienyje esančius tautiečius pasiekti būtų žymiai lengviau.

Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu buvau 12 metų. Mano darbas VRK 2005-aisiais sutapo su pirmaisiais internetu vykdytais rinkimais Estijoje. Nuo pat pirmųjų veiklos mėnesių VRK ėmiau aktyviai domėtis šiuo klausimu, kadangi labai norėjau tokio balsavimo ir pas mus, Lietuvoje.

Svarbu pasakyti, kad prieš tampant teisininku, mokiausi Vilniaus Licėjuje, kur daug domėjausi programavimu ir informacinėmis technologijomis, dalyvavau ne vienose programavimo varžybose. Baigęs Licėjų, du metus studijavau matematiką ir informatiką Vilniaus Universitete. Taigi, apie balsavimą internetų galiu kalbėti ne tik iš teisinės, bet ir iš techninės reikalo pusės. 2014-2016 metais dirbau vienos iš internetinio balsavimo technologijas teikiančios įmonės Ispanijoje konsultantu, kur iš arti susipažinau su visomis šios technologijos smulkmenomis, todėl galiu drąsiai teigti, kad techniškai balsavimas internetu veikia ir gali veikti. Tačiau šis tekstas bus daugiau apie socialinę – politinę šio reikalo pusę.

Kiek pamenu, tai kiekviena Vyriausybė, pradedant 2006-aisiais metais žadėjo įteisinti balsavimą internetu. Tais pačiais metais VRK pateikė Seimui tokią pusiau kreivą Koncepciją, kurią Seimas dar sugebėjo sudarkyti, tačiau visvien patvirtino. Iki šiol ta Koncepcija yra vienintelis galiojantis teisinis dokumentas, reglamentuoantis bent balsavimo internetu   įteisinimo kryptį. Visos kitos iniciatyvos įteisinti naują balsavimo būdą Seime palaikymo nesulaukė. Per daugiau nei vienuolika metų nuo Koncepcijos patvirtinimo, balsavimo internetu teorija ir praktika pasaulyje nukeliavo toli toli, o mūsų Koncepcija iki šiol nei panaikinta, nei  patobulinta.

Balsavimas internetu, pirmiausia, turi atitikti visus tradiciniam balsavimui keliamus reikalavimus: užtikrinti balsavimo slaptumą ir anonimiškumą. Apie tai, kaip tai daroma sėkmingai pasaulyje naudojamose internetinio balsavimo sistemose, ne kartą jau rašiau čia, čia ir čia. Todėl toliau nekalbėsiu apie technines detales, išskyrus paminėsiu, kad 2017-ųjų birželio 14-ąją dieną Europos Taryba patvirtino naujas rekomendacijas elektroninio balsavimo standartams. Čia pateiksiu tik keletą šios rekomendacijos punktų:

1. 17. Elektroninio balsavimo sistema turi pateikti patikimus įrodymus, kad kiekvienas atskiras balsas yra įskaičiuotas į atitinkamų rinkimų rezultatus. Įrodymai turi būti pateikiami ir patikrinami nepriklausomomis nuo e-balsavimo sistemos priemonėmis;
2. 18. Elektroninio balsavimo sistema turi pateikti patikimus įrodymus, kad įskaityti tik rinkimų teisę turinčių asmenų balsai. Įrodymai turi būti pateikiami ir patikrinami nepriklausomomis nuo e-balsavimo sistemos priemonėmis;
3. 23. Elektroninio balsavimo sistema neturi pateikti įrodymų apie pateikto balso turinį, kurį būtų galima parodyti tretiesiems asmenims.

Taigi, Estijoje, Australijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse naudojami internetinio balsavimo anoniminio patikrinamumo principai nuo šių metų įtraukti kaip standartiniai naujoms internetinio balsavimo sistemoms.

Žinia, kad Teisingumo ministerija dar 2016-aisiais yra parengusi Balsavimo internetu įgyvendinimo įstatymo projektą, kuris vėl teikiamas Vyriausybei (o po to – Seimui). Neabejoju, kad teisingumo ministerija, kartu tu naująja VRK sužiūrės, kad siūlomas įstatymo projektas atitiktų mano minėtas Europos Tarybos rekomendacijas.

Kaip rodo sėkminga praktika, yra techninių sprendimų, galinčių iki tam tikro, priimtino lygio užtikrinti internetinio balsavimo slaptumą, balso anonimiškumą ir sistemos vientisumą, tačiau daugiau nesileisiu į technines detales, o užduosiu esminį klausimą – ar Lietuvai reikia tokio balsavimo? Ar mes jam pasiruošę? Kas iš to laimės?

Technologijų yra pačių įvairiausių, tačiau daugelis jų neprigyja visuomenėje dėl keleto priežasčių: jos nesprendžia realių problemų, yra nepatikimos arba jos nepatogios naudoti arba per brangios. Taigi, ar internetinis balsavimas – tik madinga užgaida, ar realus realių problemų sprendimo būdas? Kokios pagrindinės Lietuvos rinkimų problemos, kurias galėtų padėti išspręsti balsavimas internetu? Ir ar tokio balsavimo įteisinimas nesukurs naujų problemų, kurių sprendimo dar nežinome?

Paprastumo dėlei giliau nesvarstysiu varianto, kas būtų, jei mūsų internetinio balsavimo sistemą nulaužtų kokie rusų ar zulusų hakeriai, nes čia daugmaž viskas aišku – visus internetu paduotus balsus tektų pripažinti negaliojančiais, ir, jei tokių balsų būtų tiek, kad jie turėtų esminės įtakos visų rinkimų rezultatams, reikėtų surengti naujus rinkimus.

Šiandien po pasaulį išsibarstę gerokai per 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių mūsų piliečių, tačiau balsuoti ateina mažiau, nei dešimtadalis. Visi šie piliečiai yra įtraukti į mūsų rinkėjų sąrašus ir, matuojant rinkėjų aktyvumą, visi jie  įskaitomi. Paskutiniuose rinkimuose užsienyje balsavo vos kiek daugiau, nei 16 000 piliečių. Ar galimybė balsuoti internetu padidintų jų aktyvumą? Gal neženkliai, bet, manau, taip, kadangi VRK susilaukdavo priekaištų, kad pašto vokų siuntinėjimo su ambasadomis sistema lėta ir neefektyvi, o balsavimo vietų užsienyje įrengta nusikalstamai mažai.

Antra grupė asmenų – tai laikinai negyvenantys savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje rinkėjai: studentai, daug keliaujantys asmenys. Šiems VRK siūlo balsavimą iš anksto savivaldybėse, arba balsavimą kitoje apylinkėje rinkimų dieną (pastarasis būdas tinka tiesa, tik tos apygardos ribose, todėl gelbėja tik Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose bei referendume). Balsavimas iš anksto Vilniaus savivaldybėje kelinti rinkimai iš eilės – logistinė katastrofa. O rinkėjų “kilnojimas” iš vienos apylinkės į kitą kainuoja neproporcingai daug, o realios naudos neatneša. Taigi, judrų gyvenimo būdą gyvenantiems rinkėjams internetinis balsavimas taip pat būtų patogus.

Tačiau ar balsavimas internetu atneštų vien tik naudos? Ar nebūtų taip, kad juo pasinaudos 20 – 50 tūkstančių patenkintų rinkėjų, tačiau dar 200+ tūkstančių heiterių turės pagrindo rėkti, kad “viskas ten sufabrikuota”, ir “viskas ten su tom sistemom aišku”. Ar negali tai tapti papildomu pagrindu nepasitikėti išrinktomis institucijomis, ypač tada, jei internetu paduoti balsai nulems rezultatą. Net ir ekspertams sutinkant, kad sistema veikė techniškai be priekaištų, sunku bus tuo įtikinti didelę elektorato dalį. Ypač žinant, kad iki šiol yra kaltinančių “VRK kompiuterius”, kad prezidente tapo ne K. D. Prunskienė.

Antras probleminis aspektas, lietuviška informacinių sistemų diegimo specifika. Sveikinu Vyriausybės kanclerės užmojus konsoliduoti IT dalykus valstybėje, bet kol tai neįvyks, ypač žinant dabartinį VRK IT ūkį, kalbėti apie saugią ir patikimą balsavimo internetu sistemą VRK infrastruktūroje būtų perdėm rizikinga. Štai Estų internetinio balsavimo sistema kainuoja santykinai pigiai ne tik dėl to, kad ji “pagaminta Estijoje”, bet ir dėl to, kad ji puikiai integruota su kitomis Estijos IT sistemomis. Pakol pas mus nebus taip, kad rinkėjų sąrašai nebus Gyventojų registro paslauga, pakol rinkimų teritorijos bus braižomos “rankiniu” būdu, o asmens tapatybės nustatymui elektroninėje erdvėje naudosime keletą nesuderinamų sistemų, tol bet koks papildomas funkcionalumas kainuos neadekvačiai brangiai ne tik pagamint, bet ir vėliau palaikyt. Žinia, Estijos CRK IT reikalams išleidžia 50 tūkstančių eurų per metus. Mūsų VRK – tiek pat per tris mėnesius, kai nėra rinkimų, o kai vyksta rinkimai – per kelias savaites.

Aš noriu balsuoti internetu, daug mano pažįstamų norėtų. Tai būtų patogu ir progresyvu, tačiau tam reikia visų keturių komponentų: patikimo techninio sprendimo, visuomenės poreikio ir palaikymo, teisinės bazės ir plačios ir tvarios politinės valios. Dažnai diskusijas apie balsavimą internetu sužlugdo profaniški “nesaugu”, “neužtiktina slaptumo”, ar pan., bet normalios politinės diskusijos su visuomene nėra. Dar 2012-tais metais teko padėti Delfi portalo žmonėms daryti projektą iVote.lt, kuriame per 30 000 portalo skaitytojų išbandė internetinio balsavimo prototipą, per 3500 žmonių sudalyvavo jame, pateikdami savo nuomonę internetu. 98 procentai dalyvausių palaikė internetinio balsavimo įteisinimo idėją. Taigi, poreikis yra, galimybės taip pat. Reikia imt ir daryt, tik daryt gerai.

 

Pastaruosius dešimt su viršum metų stebint politikų požiūrį į rinkimų sistemą girdžiu dvi pagrindines kryptis: mažinti Seimo narių skaičių ir pereiti prie balsavimo tik už konkrečius asmenis, t.y. linkti prie mažoritarinės rinkimų sistemos.

Šiandien norėčiau pasiūlyti apsvarstyti kitokį rinkimų sistemos modelį, kuris, mano nuomone, atneštų daugiau demokratijos, leistų labiau į rinkimų procesą įtraukti išeivius ir laikinai užsienyje gyvenančius mūsų bendrapiliečius, gal net išbandyti balsavimą internetu realiomis sąlygomis ir be didelių rizikų.

Visi norime, kad į Seimą būtų išrinkti tik labiausiai to verti. Tačiau, jei jūsų paprašytų įvardinti 141 tokį žmogų (na gerai, 101), tai manau, kad užsikirstumėte ties kokiu penktu ar devintu. O geriau pagalvojus, tarp tokių žmonių būtų jūsų pažįstamas gydytojas, universiteto profesorius, sėkmingas verslininkas ar geras architektas. Nejaugi tikrai norime, kad šie žmonės mestų darbus kurios išmano ir eitų svarstyti ir priiminėti biudžetų ar energetikos įstatymų?

Atstovaujamoji demokratija tuo ir gera bei veiksminga, kad politiką formuoja politinių vertybių pagrindu sukurtos partijos, kuriose vienas kitu pasitikintys ir įvairias valstybės valdymo sritis išmanantys asmenys formuoja komandą, su kuria siekia laimėti rinkimus ir gauti rinkėjų pasitikėjimo kreditą priiminėti jų vardu politinius sprendimus. O per kitus rinkimus rinkėjai šiems už darbą parašys pažymį ir paliks dirbti toliau, arba perduos vairą kitiems.

Partijos komandoje turi būti visko: teisininkų, ekonomistų, finansisų, verslininkų, filosofų, aplinkosaugininkų, socialinę sferą išmanančių specialistų, pedagogų, medikų, sportininkų ir kitokių specialistų, o net ir didžiausias mieso ar kaimo šviesuolis negali žinoti visko apie viską. Paprastai žmonės, kurie dedasi visažiniais, dažnai gerai neišmano nieko.

Todėl ir svarbu, kad tokioje komandoje dirbtų žmonės  su įvairiomis žiniomis, įvairiomis patirtimis, tačiau vedini bendrų ir aiškių tikslų, turėdami panašią valstybės viziją. Tokie žmonės buriasi į organizacijas, kurias mes visi žinome kaip politines partijas. Nepagalvokite jog manau, kad jūs nežinote kas yra partijos ir kodėl jos reikalingos. Čia skirta tiems kitiems, kurie to dar nežino. Todėl “normaliuose Vakaruose” žmonės žino, kokios politikos tikėtis iš kairiųjų, o kokios – iš dešiniųjų, kokias “permainas” žada atnešti libertarai, o kokias – “žalieji”. Ir visa tai nebūtinai žinant visus tų partijų narius ar atskirus jų nuopelnus. Politikos nuoseklumą ir tęstinumą gali užtikrinti stipri partinė sistema, kai valstybėje veikia 5-7 stiprios partijos, kai jų veikloje realiai dalyvauja bent koks penktadalis piliečių, o kiekvienas rinkėjas bent jau žino, kurią politikos kryptį palaiko. Tuomet atskiros į parlamentą “netyčia” pakliuvusios asabos per daug bėdos tikrai nepridarys. Sveika demokratija moka efektyviai valytis.

Kas  negerai dabar?

Visų pirma, turime de facto dviejų rūšių Seimo narius: “vienmandatininkus” ir “sąrašinius”. Tas pats asmuo kandidatuoja ir sąrašu, ir vienmadatėje. Nepartniai kandidatai taip atsiduria blogesnėje startinėje padėtyje.

Be to, vien mažoritarinė rinkimų sistema neužtikrina plataus rinkėjų atstovavimo ir veda link dvipartinės sistemos (https://electology.org/blog/top-5-ways-plurality-voting-fails).

Tuo tarpu grynai proporcinė rinkimų sistema užtikrina platesnį atstovavimą, tačiau taikant ją nacionaliniu mastu, lyderių pozicijas užima didmiesčių atstovai, regionų politikams neužtenka lyginamojo svorio, be to, proporcinė sistema nepalanki save išsikėlusiems kandidatams.

Pagrindinės Seimo mano siūlomos rinkimų reformos gairės:

1. Visi Seimo nariai renkami pagal vieną proporcinę – regioninę rinkimų sistemą*. (*Pasiūlymas parengtas skaičiuojant 141 Seimo narį, tačiau gali būti perskaičuotas ir 101 ar kitokiam Seimo narių skaičiui).
2. Nebelieka mažų vienmandačių Seimo rinkimų apygardų. Partijos konkuruoja regioniniais sąrašais. Save išsikėlę kandidatai gali varžytis su partijų kandidatais. Rinkimų sistema skirta užtikrinti kuo didesnį rinkėjų atstovavimą Seime ir amortizuoti didmiesčių kandidatų dominavimą.
3. Lietuvos teritorija suskirstoma į šešias apygardas: Vilniaus, Aukštaitijos, Dzūkijos, Mažosios Lietuvos, Suvalkijos ir Žemaitijos. Apygardų ribos sutampa su jas sudarančių savivaldybių išorine riba. Šiose apygardose viso išrenkami 138 Seimo nariai. Septintoji – Išeivijos apygarda, joje balsuoja visi iš Lietuvos išvykę piliečiai. Joje išrenkami trys Seimo nariai. Būtent šioje apygardoje galima saugiai bandyti balsavimą internetu!
4. Kiekvienoje apygardoje (išskyrus Išeivijos apygardą) renkamas Seimo narių skaičius proporcingas apygardoje nuolat gyvenančių rinkėjų skaičiui (žr. žemėlapį). Pavyzdžiui, Vilniaus apygardoje, kurią sudaro Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Trakų ir Šalčininkų rajono savivaldybės, renkami 32 Seimo nariai.
5. Kiekvienoje apygardoje partijos kelia savo atskirus kandidatų sąrašus.
6. Save išsikėlę kandidatai (surinkę reikiamą parašų skaičių) patenka į atskirą sąrašą, kuriam visose apygardose suteikiamas pirmasis numeris. Rinkėjas gali balsuoti už kelis save išsikėlusius kandidatus, įrašydamas jų sąrašo numerius pirmumo langeliuose. Biuletenis, kuriame pažymėtas sąrašas Nr. 1, bet nėra nė vieno pirmumo balso, negalioja.
7. Partijų kandidatų sąrašai atviri, t.y. rinkėjai gali juose esančius kandidatus reitinguoti, įrašydami tris (alternatyva – penkis) kandidatų sąrašo numerius.
8. Save išsikėlusių kandidatų sąrašui rinkimų barjeras netaikomas. Partijos sąrašas dalyvauja skirstant mandatus, jei nustatant apygardos rezultatus toje apygardoje ji surinko daugiau nei 5 (koalicijoms – 7) procentus** balsų nuo atėjusių balsuoti rinkėjų skaičiaus. (**Rinkimų barjerą galima modifikuoti priklausomai nuo to, ar visose apygardose partija kelia kandidatų sąrašus).
9. Pirmiausia skaičiuojami balsai, paduoti už save išsikėlusių kandidatų sąrašą. Mandatus gauna visi šio sąrašo kandidatai, surinkę tai apygardai tenkančia vieno mandato kvotą. Likę laisvi mandatai paskirstomi rinkimų barjerą perėjusiems partijų sąrašams pagal kvotų ir liekanų metodą. Viso skirstant mandatus turi dalyvauti ne mažiau nei 65 procentai rinkėjų balsų (šiuo metu – 60).
10. Seimo nariui netekus pareigų, jo vietą užima kitas tos partijos sąraše esantis pirmas mandato negavęs kandidatas. Jei Seimo nario mandato netenka save išsikėlęs kandidatas, jo vieta Seime lieka neužimta iki kitų rinkimų.

Vizualiai naujas Seimo rinkimų sistema atrodytų maždaug taip:

O štai kaip galėtų atrodyti Seimas, jeigu mano pasiūlyta rinkimų sistema būtų naudojama jau 2016 metais (sudaryta remiantis pirmojo rinkimų turo rezultatais, skaičiuojant daugiamandatės rinkimų apygardos biuletenius):

O čia – Lietuvos savivaldybių žemėlapis, kuriame matosi, kiek kiekvienai savivaldybei tektų Seimo nario mandatų:

Kviečiu diskutuoti!

Iki įstatyme nustatyto laiko suformuoti naują Vyriausiąją rinkimų komisija (VRK) likus mažiau nei dviems mėnesiams, Ramūnas Karbauskis, Rima Baškienė, Agnė Širinskienė (LVŽS) ir Tadas Langaitis (TS-LKD) įregistravo Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo pataisas, kurias priėmus:
nebelieka politinių partijų deleguojamų VRK narių. Maža to, pagal siūlomą tvarką VRK pirmininku ir nariais negali būti skiriami buvę politinių partijų nariai, jeigu nuo jų narystės partijoje (-se) nutraukimo dienos nėra praėję mažiau kaip treji metai.
Teisės siūlyti VRK narius netenka teisingumo ministras. Vietoje to atsiranda du nauji subjektai: teisėjų taryba ir advokatūra, siūlantys po du aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčus kandidatus.
VRK pirmininkas ir nariai tol, kol eina savo pareigas, negali tapti politinės partijos nariais ar būti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais.
Tas pats asmuo Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu gali būti skiriamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.

Iš pirmo žvilgsnio dar vienas VRK “depolitizavimo” projektas, atitinkantis pastarojo meto politinį naratyvą. Tačiau ar viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?
Projekto iniciatoriai aiškinamajame rašte teigia,kad “Įstatymo projekte numatytas teisinis reguliavimas suteiks Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų priėmimo procesui daugiau skaidrumo”. Tačiau neaišku, kurioje vietoje trūksta to skaidrumo šiuo metu, bei kiek ir kokio skaidrumo įneš naujoji sudarymo tvarka. Iki šiol visi, pabrėšiu, visi be išimties VRK sprendimai priimami TIK viešuose posėdžiuose ir TIK atviru balsavimu. Visi abejotini VRK sprendimai ne kartą buvo tikrinti teismuose.

Suprantamas noras, kad VRK narius teiktų nepolitinės ar depolitizuotos insitucijos: teisininkų draugija, teisėjų taryba ir advokatūra. Tačiau projekto iniciatoriai palieka teisę “depolitizuotos” komisijos pirmininko kandidatūrą siūlyti politikui – Seimo pirmininkui, o dar du narius siūlo aukščiausio rango šalies politikas – Respublikos Prezidentas. Ar Prezidento deleguoti nariai bus nešališki ir nepolitiški, sakykim, 2024 metais, kai naujasis Prezidentas sieks antrosios kadencijos?

Na, jeigu jau depolitizuoti, tai iki galo. Kodėl siūlomo įstatymo pataisos nepapildžius nuostata, kad VRK pirmininką išrenka patys VRK nariai iš savo tarpo, kaip tai daroma visose tokio pobūdžio nepolitinėse tarybose ir komisijose?

Nejaugi partine demokratija nebetiki net tie, kas tik tokios demokratijos keliu gavo teisę Tautos vardu priiminėti sprendimus? Sutinku, kad visuomenės pasitikėjimas politinėmis partijomis ir valdžios institucijomis nesimėgauja reitingų aukštumomis, tačiau sutiks kiekvienas, kad tik sveika, atvira ir aktyvi pliuralistinė visuomenė gali augti ir klestėti. Su vis dar gaja partine korupcija, švogerizmu ir nepotizmu reikia kovoti ne dar labiau presuojant partinę sistemą, bet priešingai – ją stiprinant: skatinant jaunus žmones kuo aktyviau dalyvauti politikoje, auklėti jauną politikų kartą, šviesti bendraamžius ir vyresniuosius ir taip kurti pilietinę visuomenę, kurioje dalyvavimas partijų veikloje yra prestižo reikalas. Priešingu atveju mes sulauksime laiko, kuomet į “depolitizuotas” valstybės institucijas norės eiti tik naivūs idealistai, arba tie, kur nepritampa niekur kitur. Nemanote, kad kai kurie mūsų kaimynai tik to ir laukia?

Iš tiesų Vakarų Europos valstybėse retai kur sutiksime tokią VRK kaip pas mus, tačiau ar Komisijos sudarymo principų pakeitimas išspręs visus rinkimų organizavimo skaudulius: partijų finansavimo kontrolės bėdas, stringančias ir skylėtas informacines sistemas, rinkėjų papirkinėjimą ir neteisėtą rinkimų agitaciją?

Rinkimų organizavimas yra ne tik kandidatų registravimas, biuletenių spausdinimas, išdalinimas ir suskaičiavimas. Tarp rinkimų taip pat veiklos netrūksta: nuolatinis mandatų judėjimas savivaldybėse, partijų finansinės veiklos kontrolė, informacinių sistemų tobulinimas ir visa eilė kitų veiklų.

Jei norima iš tikrųjų efektyvinti VRK darbą, būtina naujai, šiuolaikiškai pasižiūrėti ne tik į komisijos narių skyrimo būdą, bet ir į pačios institucijos darbo organizavimą. Šiandien komisijos pirmininkas vadovauja ir pačiai komisijai, ir sekretoriatui. Depolitizuotoje, nepriklaiusomoje komisijoje taip neturėtų būti. Komisijos sekretoriatui turėtų vadovauti komisijos kancleris, kuris būtų institucijos vadovas – karjeros valstybės tarnautojas, nepriklausomas nuo komisijos. Sekretoriate turėtų būti efektyviai funkcionuojantis teisės ir tyrimų skyrius, kuris rengtų komisijos posėdžių medžiagą ir sprendimų projektus, surinktų ir apibendrintų praktiką, gautų suinteresuotų subjektų pastabas.

Informacinių technologijų skyrius turėtų užtikrinti lengvų, atviro kodo principais paremtų rinkimų informacinių sistemų veikimą, kad nebūtų dubliuojami jau egzistuojančių valstybės registrų duomenys, kad būtų išnaudojami turimi valstybės informaciniai ištekliai, o ne kaskart kuriami sunkūs, nauji sprendimai, kurie per 5-6 metus tiesiog moraliai pasensta, o praktikoje būna panaudoti vos 2-3 kartus.

Politinių partijų finansavimo kontrolė taip pat turi būti kiek įmanoma automatizuota. Būtina įtvirtinti prievolę viešai skelbti visus be išimties politinių partijų ir politinių kampanijų finansinius duomenis: aukas, pajamas, išlaidas, o visus duomenis atviru formatu viešinti internete. Tikrai atsiras entuziastų, kurie visas analizes padarys daug efektyviau už daugelį auditorių. O atsiradus rimtiems įtarimams, kad kažkas negerai – perduoti medžiagą atitinkamoms komptenciją ir įgaliojimus turinčioms tarnyboms.

Kas tada liktų pačiai Komisijai? Ogi svarbiausia funkcija – kandidatų registravimas, strateginių sprendimų priėmimas, rinkimų rezultatų nustatymas ir pirminis ginčų sprendimas.

Laisvi rinkimai – demokratijos triumfas ir Tautos suvereniteto šventė. Politinės partijos – tai specialiai sukurti juridiniai asmenys, per kuriuos piliečiai gali realizuoti savo politinius socialinius poreikius, vienytis su politiniais bendraminčiais ir siekti savo tobulos valstybės vizijos. “Depolitizavimas” ten, kur svarbu geras administravimas yra gerai, tačiau depolitizavimas savaime nereiškia “daugiau skaidrumo”.

Arba kada galų gale balsuosime internetu?

Vyriausybių programos darosi nuobodžios. Tiesa, jos niekuomet linksmos ir nebuvo, tačiau kiekviena vyriausybė jau nuo 2006-ųjų savo programoje įrašo siekį įvesti balsavimą internetu. Tik nė vienai nepavyko, o kiekviena kita vyriausybė žada, kad jau jiems tai pavyks. Jau pavargau skaičiuoti, kiek įvairių projektų buvo pateikta Seimui siekiant suteikti galimybę balsuoti patogiai ir šiuolaikiškai – nė vienas nenuėjo toliau pateikimo Seime. Diskusijos dėl balsavimo internetu užsivelia neprofesionalumo, baimės, tamsumo ir uždarumo naujovėms raizgalynėje.

Net ir praeitų metų teisingumo ministerijos parengtas “švelnus”, neįpareigojantis balsavimo internetu sistemos įgyvendinimo įstatymo projektas buvo numarintas biurokratino tirpale. Šiuo metu lyg ir mėginamas reanimuoti.

Iš dalies teisūs kritikai sakydami, kad yra technologinio saugumo rizikos. Ypač kai mūsų valstybinės institucijos sugeba nusipirkti IT sistemas už zilijonus eurų, kurios neretai kliuvinėja už pirmo kelmo. Tačiau rizikos yra susijusios su realizacijos kokybe, o ne su pačia technologija, kurios sprendiniai tikrai leidžia užtikrinti tiek balsavimo slaptumą, tiek duomenų vientisumą. Taigi, problemos daugiau vadybinės, o ne  techninės. O tai reiškia – išsprendžiamos.

Kiti kritikai (kaip Mantas Adomėnas) teigia, kad balsavimas internetu paneigia slapto balsavimo principą. Tai – požiūrio klausimas. Štai estai ir kitos balsavimą internetu palaikančios bendruomenės laikosi požiūrio, kad slaptas balsavimas reiškia rinkėjo teisę pačiam susikurti slapto balsavimo aplinką. Jei tokia aplinka sukompromituota, rinkėjas gali perbalsuoti iš kitos slaptos aplinkos, ir bus skaičiuojamas paskutinis balsas.

Vokiečiai laikosi požiūrio, kad balsavimo procesas turi būti suprantamas net mažaraščiui. Tačiau dabar jau 2017 – ieji, ir elementarių informacinio raštingumo žinių neturėjimas jau turi būti prilygintas beraštystei. Žinoma, balsavimo internetu vidinę matematiką suprasti, patikrinti ir įvertinti be matematikos ar informatikos mokslinio laipsnio būtų daugiau nei naivu, tačiau šiuolaikinės balsavimo sistemos pateikia sprendimą, kuris leidžia rinkėjui  patikrinti, ar jo balsas buvo  tinkamai perduodas, įrašytas ir suskaičiuotas (http://www.venice.coe.int/files/13EMB/13EMB_Robert_Krimmer.pdf). Dar daugiau, jei dabar stebėtojai stebi tik vieną apyinkę, tai balsavimo internetu atveju technologijos leidžia stebėtojams įsitikinti, ar viskas vyksta pagal taisykles visoje rinkimų sistemoje. Ir visa tai – nepažeidžiant balsavimo slaptumo.

Deja, tenka sutikti su Rimantu Žyliumi, kad dabartinė VRK tikrai nėra pajėgi sukurti ir įdiegti  balsavimo internetu sistemos. Tačiau šios VRK kadencija turi baigtis vėliausiai gegužės 18-ają. Mes turime patikimas asmens tapatybės nustatymo internete platformas: Registrų centro ipasas.lt ir Elektroninius valdžios vartus. Mes turime elektroninį Gyventojų registrą. Turime visą armiją puikios kvalifikacijos IT specialistų, analitikų ir vadybininkų. Be to, visa susijusi pasaulio geroji ir blogoji praktika yra dokumentuota ir laisvai prieinama.

Sutiksite, kad galimybė balsuoti internetu būtų vienas iš puikių argumentų mūsų piliečiams dirbantiems ar studijuojantiems svetur neprarasti savo ryšio su Lietuva. Jau vien ta aplinkybę, kad šiauliečio ar kauniečio balsas, paduotas iš užsienio, keliauja į Naujamiesčio apygardą, gali ataušinti norą daugiau apskritai balsuoti.

Norint padaryti – reikia imtis ir daryti. Norint nedaryti, daug argumentų nereikia, užtenka tiesiog nedaryti.

 

Online Voting: iVote New South Wales from Internet voting on Vimeo.

 

Nuolat eskaluojama Seimo rinkimų sistemos reforma – dar viena “budinti” daugelio politikų tema. Įdomiausia, kad ji labai patraukliai skamba ir ją daug kas palaiko net negalvodami apie pasekmes.

Įvairių radijų laidų klausytojai, skambinantys pasisakyti, vienbalsiai, beveik sinchronu kalba: “Mažinti Seimo narių skaičių, rinkti tik vienmandatinėse apygardose, šalin partijų diktatą!”. Atrodytų, kad tai toks pirmo būtinumo sprendimas, kurį priėmus išsispręs visos Lietuvos bėdos: pakils ekonomika, padidės algos ir pensijos, sumažės girtuoklystė, išnyks smurtas šeimose, pagerės švietimas, grįš emigrantai ir parsiveš ir visiems padalins visus savo svetur uždirbtus eurus, svarus ir dolerius.  

Nėra vienos teisingos formulės, kiek valstybei reikia parlamentarų. Štai Europos Sąjungoje mažiausias yra Liuksemburgo parlamentas su 60 narių, o didžiausias – Jungtinėje Karalystėje, kurioje parlamentaro statusą turi 1495 asmenys, tiesa, tik 650 iš jų yra renkami, o 845 turi karalienės suteiktą lordo statusą. Dideli parlamentai Prancūzijoje (925), Italijoje (945), Vokietijoje (631), Ispanijoje (614). Vidutinio dydžio parlamentus (apie 250 narių) turi Portugalija, Šveicarija, Austrija, Čekija, Bulgarija. Taigi, Lietuva su 141 Seimo nariu priskirtina prie mažesnius parlamentus turinčių valstybių. Tačiau kiek kitaip atrodo valstybių parlamentai proporcingai gyventojų skaičiui. Tai Lietuvoje vienam milijonui gyventojų tenka 48 Seimo nariai. Estijoje – 76 parlamentarai, Vokietijoje – tik 8, Prancūzijoje – 14, Ispanijoje – 13, Lenkijoje – 15, Jungtinėje Karalystėje – 23, Danijoje – 32 parlamentarai vienam milijonui gyventojų. (Gera iliustracija čia: https://jakubmarian.com/number-of-seats-in-the-national-parliament-by-country-in-europe-total-per-capita-map/)

Teisingai įvertinti, kiek parlamentarų reikia Lietuvai, sunku. Na gerai, tebūnie 101. Tačiau kokiu būdu šie Seimo nariai bus renkami? Ar mažinsime vienmandatininių skaičiu? Ar poporcine rinkimų sistema renkamų Seimo narių? Ar abu? Pamėginkime pamodeliuoti, kaip atrodytų Seimas, jei jau praeituose rinkimuose būtumėm rinkę tik 101 “vienmandatininką”. Tam reikia paimti Seimo rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose rezultatus ir juos “ištempti” nuo 71 iki 101. Kas gausis? Tai priklauso nuo to, kokią balsavimo sistemą pasirinksime. Jei paliktumėm mums įprastą “dviejų ratų” sistemą (kai į antrąjį rinkimų ratą patenka du daugiausiai balsų pirmajame rate surinkę kandidatai), tai Seimas atrodytų maždaug taip:

Partija	Gavo mandatų 2016 m. vienmandatėse apyg.	Gautų, jei būtų 101 Seimo narys.
DP	2	3
Išsikėlė patys	5	7
LLRA	3	4
LRLS	6	9
LSDP	4	6
LVZS	35	50
LŽP	1	1
PTT	3	4
PPLS	1	1
TS-LKD	11	16
viso	71	101

Kaip matome, “valstiečiai žalieji”, tikėtina, turėtų 50 mandatų, o tai – be vieno mandato vienvaldė dauguma. “Dviejų ratų” rinkimų sistema gerai tinka tuomet, kai renkamas vienas pareigūnas, sakykime, prezidentas. Tokiu būdu pasiekiamas maksimaliai įmanomas rinkėjų palaikymas, o į antrąjį ratą nepatekusių kandidatų rinkėjai arba palaiko kažkurį iš lyderių, arba nebedalyvauja antrajame balsavimo rate. Tokia rinkimų sistema turi ir pliusų ir minusų. Pirmiausia, ji pražūtinga mažoms ir vidutinėms partijoms, kadangi jis neturi šansų konkuruoti su didžiosiomis: į antrąjį ratą, kaip taisyklė papuola dviejų didžiausių partijų kandidatai. Žiūrint iš atstovavimo santykio perspektyvos, “dviejų ratų” sistema suformuoja tokį parlamentą, kuriame poziciją sudaro tik apie pusės rinkėjų balsais suformuota dauguma.

Be to, pasaulio praktika rodo, kad “dviejų ratų” mažoritarinė rinkimų sistema ilgainiui suformuoja stabilią dvipartinę demokratiją, kurioje paeiliui varžosi du stambūs politiniai dariniai. Tai tarsi atkrintamosios varžybos – pralaimėję pirmą ratą keliauja į istorijos užkabarius. Dar po vienų kitų rinkimų – mažųjų partijų neliks nė kvapo, o didžiosios partijos sugers ryškiausius žmones.

Pasaulyje žinomi ir kitokie balsavimo ir rezultatų nustatymo metodai. Vienas iš jų – “firs-past-the-post”, arba “pirmas kirtęs finišą”. Tai kuomet vieno rato balsavime mandatą gauna tas, kuris surinko daugiausia rinkėjų balsų. Mūsų atveju galime imti tik pirmojo turo rinkimų rezultatus vienmandatėje apygardoje ir “ištempti” juos iki 101 Seimo nario. Tokiu atveju Seimo partinė sudėtis jau būtų visiškai kitokia, kadangi mandatą gautų jau pirmame rate daugiausiai gavęs kandidatas:

Partija	2016 I ture 1 vietą laimėjo	101 Seimo narių
Dp	3	4
savarankiški	2	3
LCP	1	1
LLRA	3	4
LRLS	4	6
LSDP	10	14
LVŽS	21	30
PPLS	1	1
PTT	4	6
TS-LKD	22	31
	71	101

Šiame Seime “valstiečiai žalieji” jau nebebūtų vienvaldžiais lyderiais, o pergalę švęstų konservatoriai. Tokia rinkimų sistema greitesnė ir pigesnė, bet atstovavimo prasme nėra labai teisinga, kadangi balsams pasiskirsčius daugmaž tolygiai, laimėti gali tas kandidatas, už kurį balsavo vos keliolika procentų rinkėjų. Kita vertus “pirmojo kirtusio finišą” sistema palankesnė ryškiems, nepriklausomiems, visuomenėje didelį palaikymą turintiems kandidatams. Tačiau, kaip ir “dviejų ratų” sistemoje, sudaromos prielaidos įsitvirtinti dvipartinei sistemai.

“Pirmojo kirtusio finišą” rinkimų sistemą naudoja Kanada, Jungtinė Karalystė ir dar visa eilė buvusių jos kolonijų. Politologai dar juokaudami šią rinkimų sistemą vadina “didžiausios mažumos” rinkimų sistema.

Dar praeito amžiaus pradžioje nemažai Europos valstybių, įvertinusios mažoritarinių rinkimų sistemų trūkumus, perėjo prie įvairių formų proporcinių rinkimų sistemų. O griuvus “geležinei uždangai”, dauguma Vidurio ir Rytų Europos valstybių taip pat pasirinko proporcinę aba mišrią rinkimų sistemas. Pagrindinis proporcinės rinkimų sistemos privalumas – didžiausias rinkėjų atstovavimas parlamente. Štai Lietuvoje skirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, turi dalyvauti visos partijos, perkopusios rinkimų barjerą, ir jų bendra gautų balsų suma turi būti didesnė nei 60 procentų visų paduotų balsų. Realiai imant paskutinių Seimo rinkimų rezultatus, Seimo narių mandatus gavo partijos, už kurias balsavo 78 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų! Tai ženkliai didesnis atstovavimo procentas, nei mažoritarinės rinkimų sistemos atveju. Vėlgi galime pamodeliuoti, kaip atrodytų 101 nario  Seimas skaičiuojant tik pagal 2016 metų daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus:

Partija	Mandatų skaičius 101 vietos Seime
TSLKD	29
LVZS	27
LSDP	19
LRLS	12
LLRA	7
PTT	7

Kaip matome, tokiame Seime vėl laimėtų konservatoriai, tačiau ženkliai geresnės būtų socialdemokratų pozicijos. Tiesa, nelieka save išsikėlusių nepriklausomų kandidatų. Tai – pagrindinis proporcinės sistemos kritikų argumentas, tačiau jis tinka tik tuo atveju, jei “nepriklausomo” lyderio nepriima į sąrašą jokia partija.

Dabartinė Lietuvos Seimo rinkimų sistema suderina abiejų – proporcinės ir mažoritarinės rinkimų sistemų pliusus ir minusus. Be to, mūsų rinkimų modelis yra labai personifikuotas, t.y. rinkėjas renkasi ne tik sąrašą ir kandidatą vienmandatininką, bet ir tiesiogiai įtakoja sąrašo pozicijas skirdamas pirmumo balus. Taigi, realiai rinkėjas Lietuvoje gali balsuoti ne tik už vieną, bet už šešis kandidatus!

Kokia bebūtų pasirinkta rinkimų sistema ir kiek bebūtų renkama parlamentarų, svarbu, kad dalyvauti rinkimuose realiai galėtų kiekvienas Lietuvos pilietis, kur jis bebūtų ir ką beveiktų.

Kokie mano pasiūlymai rinkimų sistemai – kitame straipsnyje kitą savaitę.

Praeitų metų pabaigoje Seimas atmetė Eugenijaus Gentvilo pasiūlymą dėl VRK sudėties formavimo principų keitimo. Siūlytos pataisos esmė – kad VRK sudarytų tik “nepriklausomi” teisininkai, kuriuos deleguoja teisininkų draugija, teisingumo ministras ir teisėjų taryba. Dabar galiojančiame įstatyme numatyta, kad kartu su po vieną narį deleguojančių parlamentinių partijų, į VRK po du teisininkus deleguotų teisingumo ministras, teisininkų draugija ir Respublikos Prezitentas, tačiau dabartinės sudėties VRK yra suformuota pagal dar ankstesnės redakcijos įstatymą, galiojusį dar praeitame amžiuje, ir Prezidento atstovų kol kas joje irgi nėra. Taigi, pradedam nuo to, kad Eugenijus Gentvilas siūlo keisti dar praktikoje nepatikrintą įstatymą.

Prezidento teisė siūlyti VRK narius taipogi verta diskusijos, juk Prezidentas – visuotinai renkamos politinės pareigos. Tuomet kodėl politinės parlamentinės partijos gali deleguoti po vieną atstovą, o Prezidentas – du? Ypač turint omenyje, kad pirmą kadenciją einantis Prezidentas, tikėtina, yra labai suinteresuotas savo perrinkimu antrai kadencijai. Be to, daugumoje sveikos demokratijos valstybių prezidentas dažniausiai yra de facto partinis.

Pasaulio praktika žino įvairius rinkimų komisijų formavimo principus, ir lietuviškasis modelis tikrai nėra vienintelis teisingas. Štai Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje – rinkimų organizavimu šalies mastu užsiima specialus padalinys teisingumo arba vidaus reikalų ministerijoje, o patį balsavimo procesą organizuoja vykdo savivaldybės. Vokietijos federalinio rinkimų komiteto pirmininką skiria federalinis vidaus reikalų ministras. Dažniausiai juo tampa statistikos padalinio vadovas, kuris, savo ruožtu pasirenka kitus rinkimų komiteto narius paprastai po vieną iš kiekvienos Bundestage esančios partijos. Čekijos Respublikoje rinkimus organizuoja statistikos departamento padalinys, pavaldus vidaus reikalų ministerijai. Lenkijoje Vyriausioji rinkimų komisija sudaroma iš devynių aukščiausio rango teisėjų. Jos funkcijos yra labai siauros – spręsti rinkimų ginčus ir tvirtinti rinkimų rezultatus. Visus logistinius ir organizacinius klausimus puikiai sutvarko administracinis aparatas – Nacionalinis Rinkimų Biuras, kuriam vadovauja biuro vadovas – valstybės tarnautojas. Apskritai tai visas demokratines valstybes pagal rinkimų organizavimo principus galima skirstyti į centralizuoto ir decentralizuoto rinkimų organizavimo valstybes. Lietuva priskirtina pirmajai grupei.

Vienas žymesnių tarptautinių dokumentų, kalbantis apie rinkimų standartus yra Europos Tarybos (Venecijos komisijos) Gerosios rinkimų praktikos kodeksas (Code Of Good Practice in Electoral Matters), kurio aiškinamojo rašto 3.1 skyriuje aprašyta, kokiais principais vadovaujantis turėtų būti formuojamos rinkimų komisijos.

Visų pirma, pabrėžiamas skaidrumas, nešališkumas ir nepriklausomumas nuo bet kokio politinio manipuliavimo visose rinkimų proceso etapuose: nuo priešrinkiminio periodo iki pat galutinio rezultatų paskelbimo. Valstybėse, kuriose viešojo administravimo institucijos turi ilgas tradicijas ir yra realiai nepriklausomos nuo politinio spaudimo, pripažįstama, kad rinkimų organizavimas gali būti patikėtas ir viešojo administravimo subjektams ir prižiūrimas Vidaus reikalų ministerijos. Tuo tarpu valstybėse su ne tokia didele pliuralistinių rinkimų patirtimi egzistuoja per didelė rizika, kad viešojo administravimo institucijos gali patirti neteisėtą politinį spaudimą tiek nacionalinius, tiek vietos lygmeniu, todėl Kodekso aiškinamajame rašte aiškiai rekomenduojama, kad visų lygių rinkimų komisijos būtų nepriklausomos ir nešališkos. Taip pat yra pateikiamos gairės, kaip turėtų būti formuojamos rinkimų komisijos. Pirma, nepriklausomi teisininkai arba teisėjų korpuso atstovai. Šie komisijos nariai neturi būti pavaldūs ar kitaip subordinuoti rinkimų kandidatams. Antra, parlamentinių partijų atstovai gali būti deleguojami tiek absoliučiai lygaus, tiek proporcingo atstovavimo principu. Pabrėžiama, kad partijų deleguojami nariai turėtų turėti rinkimų organizavimo patirties ar kitos reikiamos kvalifikacijos, jiems taip pat turėtų būti draudžiama dalyvauti rinkimų kampanijoje. Papildomai į komisiją gali būti deleguojami taurinių mažumų bei vidaus reikalų ministerijos atstovai.

Taip pat pabrėžiama, kad subjektai, deleguojantys rinkimų komisijų narius, neturėtų turėti diskrecijos juos atšaukti. Tai dar viena komisijos nepriklausomumo garantija. Atšaukti komisijos narį gali būti įmanoma aiškiais, įstatymuose numatytais pagrindais: už įstatymų pažeidimus ar priesaikos sulaužymą. Pažymėtina, kad dauguma šių nuostatų yra ir Lietuvos įstatymuose.

Atskirų politikų padrikos iniciatyvos “sutvarkyti” rinkimų organizavimo problemas vien pakeičiant narių skyrimo tvarką tik parodo atsainų požiūrį, nesigilinimą į problemų esmę. Niekas taip gerai neužtikrina partijos nario veiklos skaidrumo, kaip nuolatinė kitų partijų deleguotų narių priežiūra. Iš mano beveik 12 metų praktikos VRK galiu pastebėti, kad būtent partijų atstovai neretai aršiausiai kovoja dėl kai kurių klausimų. Ant stalo būna dedami visi argumentai, keičiamasi nuomonėmis, kartais nevengiama ir aštresnių pasisakymų. Nebuvo tik muštynių. Tačiau dažniausiai po tokios diskusijos – mėsmalės gimsta visoms pusėms priimtini sprendimai. Be to, visi VRK sprendimai gali būti “tikrinami” teisme. Ir ginčija juos ne tik tretieji asmenys, bet ir pačios partijos, turinčios savo atstovus komisijoje.

Vienas iš puikių partijų atstovų bendradarbiavimo pavyzdžių – apygardų rinkimų komisijų pirmininkų skyrimas. Būtent VRK nariai – politinių partijų atstovai sutaria, kurių partijų atstovai galėtų pirmininkauti konkrečių apygardų rinkimų komisijoms. VRK tuomet dažniausiai be didelių diskusijų patvirtina visą apygardų rinkimų komisijų pirmininkų sudėtį.

Efektyvus pasiūlymas dėl VRK sudėties keitimo būtų ne deleguojančių subjektų keitimas, bet dalinės VRK narių rotacijos įvedimas. Dabar gali susidaryti situacija, kai pasikeičia visa VRK sudėtis vienu kartu. Politinių partijų atstovai galėtų keistis po Seimo rinkimų, o nepriklausomi teisininkai – po vieną nuo deleguojančios institucijos kas du metai ketverių metų kadencijai. Taip būtų užtikrintas nuoseklesnis praktikos formavimas ir patirties perimamumas.

Kitas svarbus aspektas – žemesnio lygmens rinkimų pareigūnų parengimas ir kvalifikacijos kėlimas. Kiekvienais rinkimais mes turime pritraukti apie 16 000 žmonių į apygardų ir apylinkių rinkimų komisijas visoje Lietuvoje. Neretai būna, kad tiek teisininkų draugijai, tiek teisingumo ministrui sudėtinga rasti ką deleguoti į atokesnių regionų apygardų rinkimų komisijas. Su ta pačia problema susiduria ir politinės partijos, deleguodamos savo narius į apylinkių rinkimų komisijas. Šių problemų tikrai neišspręs VRK formavimo tvarkos pakeitimas. Šiandien visi vietinių rinkimų komisijų nariai, galima sakyti, savamoksliai. Jų realiai niekas tam darbui normaliai nerengia – komisijų nariai su patirtimi apmoko naujokus, jie gauna menką atlyginimą už tą atsakingą darbą, o motyvuoja juos dažniausiai tik patriotizmas ir juos deleguojanti partija. Šiuose rinkimuose ne kartą teko girdėti iš apylinkių komisijų narių, kad tai buvo jų paskutinis (o kai kam ir pirmas, ir paskutinis) kartas rinkimų komisijoje.

Norint toliau auginti it tobulinti mūsų demokratiją, neužtenka vien epizodiškai grįžti prie “budinčio” VRK formavimo ar pirmininko personalijos klausimo, o reikia normalios diskusijos apie rinkimų reformą ir nuoseklią rinkimų organizavimo sistemos evoliuciją, o ne revoliuciją ir po to žiūrim, kas iš to išeis. 2019-tais metais bus treji dideli rinkimai iš eilės. Dabar kaip tik geras laikas pasiruošti.

Kiek Lietuvoje krepšinio ekspertų? Turbūt panašiai tiek, kiek ir žinančių, kiek turi būti Seimo narių ir kaip jie turi būti renkami. O kaip su Vyriausybe? Kodėl Vyriausybės taip pat negalima rinkti? Prezidentą juk renkame.

Dabar išeina taip, kad viena žmonių išrinkta institucija (Seimas) derina su kita išrinkta institucija (Respublikos Prezidente) ką skirti į 15 bene svarbiausių Lietuvoje postų – ministrą pirmininką ir 14 ministrų. Jei ministrus skiria ir atleidžia Prezidentas (premjero teikimu), tai kodėl jis nėra de facto Vyriausybės vadovas? Sakysite, skleidžiu Konstitucines erezijas? Pažiūrėkite į JAV, kur nors ir netiesiogiai, bet visuotinai išrinktas prezidentas yra vykdomosios valdžios vadovas. Ir jo savarankiškumas ir efektyvumas dar priklauso nuo politinio konteksto Senate ir Kongrese, kurie keičiasi per prezidento kadencijos vidurį. Panašiai ir kitose demokratijos trūkumu pasiskųsti negalinčiose valstybėse – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, Ispanijoje, kur ministras pirmininkas, o ne Prezidentas yra efektyvus valstybės vadovas.

Apie rinkimų reformą kalbama prieš ir po kiekvienų rinkimų. Vieni žada mažinti Seimo narių skaičių, kiti kalba tik apie mažoritarinę rinkimų sistemą (tik vienmandates apygardas), dar kiti – tik už proporcinę, t.y. pagal partijų sąrašus. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad tobulos rinkimų sistemos nėra ir nebus, nes visada bus pralaimėjusių ir šie kaltins blogą sistemą ir neišmanėlius rinkėjus.

Atstovaujamosios demokratijos esmė – Tauta (piliečiai) suteikia savo atstovams pasitikėjimo kreditą ketverių ar penkerių metų laikotarpiui spręsti politinius valstybės ir savivaldybės klausimus. Kandidatams į Seimą nėra nei išsilavinimo, nei profesinių gebėjimų cenzo. Net lietuvių kalbos formaliai mokėti nebūtina! Tačiau Konstitucijos kūrėjai tikėjo Tauta, kad ši yra pakankamai protinga ir atsakinga, kad išsirinks geriausius. Liūdna matyti, kaip dalis taip vadinamo “politinio elito” iki šiol rinkėjų protingais ir atsakingais nelaiko. Pikta, kaip dar iki šiol kartais sprendimai priimami vis dar vadovaujantis principu “nors ir negalima, bet labai labai reikia”, nes “mes geriau žinom”.

Taigi, ar nevertėtų pasvarstyti, užuot ginčijantis dėl to kiek reikia Seimo narių ir ar juos rinkti sąrašais ar po vieną, gal reikia rinkimų būdu formuoti ir ministrų kabinetą? Tik vienai kadencijai rinkti kiekvienos srities profesionalų vadovą, turintį bent magistro laipsnį, bent penkių metų darbo stažą toje sferoje, atitinkantį moralės ir etikos reikalavimus, skiriant jam adekvatų atlyginimą ir garantijas grįžti po tarnybos į ankstesnes pareigas. Tada gal nereikės ieškoti „norinčių ir galinčių”, o bus galima realiai rinktis ir reikalauti atsakomybės.