Jono Udrio tinklaraštis

Kiek VRK gali reguliuoti žurnalistiką?

Žiniasklaida nejuokais įsiuto. Ir, manau, ne be reikalo. O įsiuto dėl to, kad buvo priversta aiškintis VRK, kad žurnalistų parengtos publikacijos neva yra politinė reklama – konkrečios partijos ir jos lyderio propaganda.

Viena iš VRK funkcijų yra spręsti ginčus dėl politinės reklamos. Rinkimų laikotarpiu viešumas ir žinomumas politikams reikalingas kaip oras, ir, suprantama, kiekvienas nori jo kuo daugiau. VRK uždavinys – užtikrinti, kad to žinomumo politikai siektų teisėtomis priemonėmis, laikydamiesi sąžiningų ir garbingų rinkimų principų. Šių principų turinį sudaro visa eilė reikalavimų, tarp kurių yra reikalavimai žymėti skleidžiamą politinę reklamą, reikalavimas, kad politinė reklama būtų skiedžiama taikant visiems vienodus įkainius, kad visos politinės reklamos išlaidos būtų daromos tik iš specialių rinkimų sąskaitų, kad nebūtų kampanijos finansuojamos per trečiuosius asmenis, ir panašiai. Kitaip tariant, rinkimų kampanija turi vykti laikantis lygiateisiškumo, skaidrumo, viešumo ir atskaitingumo.

Įprasta, kad kiekvienas įtardamas, jog kažkokia publikacija yra nepažymėta propaganda, rašo skundą VRK. Ir VRK tą skundą pagal kompetenciją privalo nagrinėti. Tačiau kaip nustatyti, kur riba tarp žurnalistikos ir politinės propagandos? Reikia turėti žurnalistikos patirties, kad suprasti, kada publikacija yra interviu ar apžvalga, o kada – tendencinga propaganda. Aš tokios patirties neturiu, o vadovautis vien savo intuicija būtų mažiausiai neprofesionalu. Tas vidinis įsitikinimas turi susiformuoti išsamiai įsigilinus į kiekvienos publikacijos turinį, išklausius nešališkų specialistų nuomones, pasiremiant ankstesne praktika, ir pan. Vien politiko ar partijos paminėjimo ar atvaizdo parodymo automatiškai laikyti propaganda man neišeina.

Tačiau visų svarbiausia – išsiaiškinti tokios publikacijos motyvaciją, konkrečiai, ar žurnalistas ją parengė eidamas savo pareigas, ar jis tai padarė turėdamas kitų neatskleistų motyvų (redaktoriaus lieptas, ar gavęs neatskleistą atlygį, ar pan.). Tokios motyvacijos gali būti įvairios: sakykime, informacija apie slaptus susitarimus tarp žiniasklaidos priemonių vadovų/savininkų ir partijos ar jos rėmėjų dėl neatskleistos paramos ar reklaminių užsakymų, ir panašiai. Valstybinė institucija čia tikrai negali vadovautis kaltumo prezumpcija, tačiau paaiškėjus tokiems susitarimams esant, reakcija turi būti greita it adekvati. Priešinga pozicija gali vesti prie situacijos, kuri griautų pasitikėjimą ne tik pačia VRK, bet ir konkrečiais žurnalistais ar žiniasklaida apskritai.

Šioje situacijoje greitų vaistų nėra. Politiniai oponentai bet kokį vienas kitų paminėjimą žiniasklaidoje jau vadina užsakyta propaganda, taip buvo ir bus. VRK pareiga – tokius skundus nagrinėti ir priiminėti sprendimus. Visą informaciją reikia tikrinti ir tirti, tačiau tai daryti būtina atsakingai ir profesionaliai, patiems nepolitikuojant ir nedarant skandalo anksčiau laiko.

Sąžiningai dirbantis žurnalistas neturi bijoti, kad bus kviečiamas aiškintis VRK ar dar kokiai įstaigai, kodėl jis uždavė politikui būtent tokius klausimus, kodėl prie straipsnio pateiktos 102 nuotraukos, o ne tik viena ar 400, kodėl apie tą politiką rašo, o apie kitą – ne. Čia VRK uždavinys – visų pirma surinkti įrodymus, kad publikacija buvo slapta užsakyta, o tik tada jungti buldozerį.

Manau, šis skandalas bus gera pamoka ir žadintuvas mums visiems, kad šalia aklų įstatymų formuluočių yra ir realus gyvenimas, gyvi žmonės ir tikros aistros. Tikiuosi, kad rinkimų kampanija po šio nesusipratimo bus dar brandesnė ir skaidresnė.

Bendras Europos referendumas? Kodėl gi ne? Britai parodė pavyzdį.

Rytas už vakarą protingesnis.

Pagirios po vakarykštės Brexit euforijos dar nepraėjo, bet jau nebedominuoja. Gyvenimas kaip ėjo, taip ir eis toliau, tik kažkas pasikeitė, svarbiausia, pačioje ES. Įvairūs argumentai logiški tiek šalininkų, tie priešininkų stovyklose.
Pirmiausia, Brexit referendumas – puikus wake-up call, kad kažkas Europoje rimtai negerai. Europos teoretikai ir biurokratai padarė Europą kitokią, nei ją nori matyti piliečiai: nerangią ir stagnuojančią. Laisva prekyba ir laisvas kapitalo ir žmonių judėjimas – puiku, tačiau gilesnė integracija, aukojant nacionalinių valstybių suverenitetą jau gal nelabai. Bent jau taip suprantu racionalius Brexit šalininkų argumentus.

Partinės demokratijos kažkaip virsta elitokratijomis, kuriose, taip, konkuruoja mokesčių, socialinės ir kitokios politikos, tačiau partinis elitas vieningas visose partijose – eilinis rinkėjas per mažas, kad jo balsas spręstų. Pasirodo, gali būti ir kitaip.

Valstybės ar sąjungos veikimo principai turėtų būti suprantami didžiajai daliai gyventojų, turi būti aiškūs jų sudarymo principai ir atskaitomybės, o svarbiausia, atskaitomybė prieš piliečius – rinkėjus. Šiandien ES institucijų veikimui suprasti reikia specialių studijų, vien bendrojo ar net aukštojo išsilavinimo nepakaks. O kai kažką suprasti yra ubercomplicado, tai ir aklai pasitikėti tuo kažkaip neišeina.

Europai reikia reformuotis, ir ne kosmetiškai, bet iš principo, peržiūrint pamatinius dalykus ir apsisprendžiant dėl esmės: ar likti tik ekonomine sąjunga, ar judėti link gilesnės integracijos.

Gal bendras Europos referendumas padėtų? Šveicarai tai moka daryti jau virš šimto metų. O ir internetas yra visur.

Tai tik kalbam, ar vis dėl to darom? Atsakymas T. Milakniui

Balsavimo internetu, arba internetinio balsavimo Lietuvoje idėjos blaškosi tarytum dvasia be vietos jau geras dešimtmetis. Smagu, kad vis daugiau randasi pasisakymų šia tema ir į diskusiją įsitraukia vis daugiau autoritetų, ir tai jau nebėra saujelės entuziastų vakarėlis. Neretai tokios diskusijos “užklimpsta” jau pačioje pradžioje, kaip tai pavyko ir ponui Milakniui entuziazmo nestokojančiame tekste.

Pradėkime nuo sąvokų. Elektroninis balsavimas ir internetinis balsavimas yra ne tas pats. Balsavimas internetu – tai balsavimas nuotoliniu būdu iš namų/biuro ar telefono būnant ne kontroliuojamoje rinkimų aplinkoje. Elektroninis balsavimas yra platesnė sąvoka ir apima tiek jam mano minėtą balsavimą internetu, tiek balsavimą apylinkėse naudojant tam skirtas elektroninio balsavimo mašinas. Geriausias tokio balsavimo pavyzdys – Brazilija, kur jau keli dešimtmečiai naudojamas išimtinai elektroninėmis balsavimo mašinomis. Tiesa, svarbu paminėti, kad Brazilijoje – 400 000 balsavimo apylinkių ir 143 milijonai rinkėjų. Balsavimo “aparatai” taip pat naudojami daug kur JAV, Belgijoje, ir pasaulio patirtis naudojant šiuos aparatus nėra vienareikšmė. Šių aparatų naudojimas pasiteisina didelėse valstybėse ir kur komplikuotas balsų skaičiavimas, tačiau jos nesprendžia nuotolinio balsavimo problemų.

Lietuvoje mes kalbame apie balsavimą internetu (arba populiariai kalbant – internetinį balsavimą). Tai balsavimas, naudojant standartinius įrenginius – kompiuterius, planšetinius kompiuterius ar išmaniuosius telefonus, alima būtų balsuoti iš bet kur, kur yra interneto ryšys.

Tikra ar menama nauda?

Ponas Milaknis teisus cituodamas profesorę Ainę Ramonaitę, kad nėra tyrimų, įrodančių, kad balsavimas internetu padidintų rinkėjų aktyvumą, o rinkėjai tiesiog renkasi kitą balsavimo būdą. Tačiau štai Australų pavyzdžiai rodo, kad balsavimas internetu padeda žmonėms su negalia balsuoti savarankiškai. Video apie tai čia: https://www.youtube.com/watch?v=dcwnVn1eh1g

Kitas aspektas – patogumas. Jau rašiau anksčiau, kad aukoti dalį sekmadienio pėdinimui į rinkimų apylinkę aš nenoriu. Ir man neįdomu, jei kažkas apšauks mane blogu patriotu. Dar Henris Fordas sakė, kad “jei prieš gamindamas automobilį būčiau daręs apklausas, ko nori žmonės, jie būtų prašę greitesnių arklių”. Kiti tyrimai rodo, kad emigrantai nedalyvauja rinkimuose, nes nepatogu (per toli) vykti iki balsavimo vietų užsienyje.

Taigi, balsavimas internetu turi aiškius adresatus: užsienyje esančius rinkėjus, keliaujančius, bei neįgaliuosius. Jie nori tokio balsavimo. Tie, kas nori jiems tai uždrausti, tegul pirma pavaikšto jų batais.

Be to, niekas nesakė, kad rinkimų aktyvumo didinimas yra savaime vertybė. Štai kad ir  Australijoje balsavimas privalomas, ten su aktyvumu problemų nėra (97 proc.), bet New South Wales džiaugiasi balsavimo internetu privalumas. Danai turi 87 proc. aktyvumą ir be privalomojo balsavimo, tačiau taip pat svarsto interentinio balsavimo galimybes.

Pasitikėjimas ar galimybė patikrinti?

Pasitikėjimas internetinio balsavimo sistema nereiškia reikalavimo aklai tikėti, kad “viskas ten gerai”. Šiuolaikinės balsavimo internetu sistemos leidžia rinkėjui patikimai patikrinti, kad jo balsas įkaitytas į elektroninę balsadėžę. Sistemos auditoriai turi instrumentus patikrinti, ar visi pateikti balsai buvo skaičiuojami, ar nebuvo pažeistas elektroninės balsadėžės vientisumas, ar nebuvo pakeisti balsai, ar nebuvo įtraukta papildomų neteisėtų biuletenių, ir kt. Tai nėra vien teoriniai reikalavimai, o praktikoje taikomi metodai (Estija, Norvegija, Prancūzija, Australija, Kanada ir kt.).

Beje, šie reikalavimai yra įtraukti ir į siūloma balsavimo internetu įstatymo projektą. Taip, visa tai daro sistemą sudėtingą, tačiau leidžia užtikrinti balsavimo internetu skaidrumą ir  saugumą. Tai tarsi sudėtingas variklis ar laikrodžio mechanizmas, detaliai suprantamas tik specialistams, tačiau eiliniam vartotojui – paprastas naudoti ir patikrinamas.

Išgalvotos grėsmės

Balsų pirkimas nėra balsavimo internetu baubas. Šita rizika internetinio balsavimo kontekste  yra niekuo nepamatuota ir nepagrįsta. Tokius politikų nuogąstavimus teko girdėti ne vienoje šalyje, tačiau rimtų argumentų tam pagrįsti nežinau. Balsų pirkimui internetas nepadeda, o tik kenkia – štai Estijoje rinkėjas gali internetu balsuoti keletą kartų, todėl balsų pirkėjas nežino, ar jo nupirktas balsas bus paskutinis.

Yra įvairių siūlymų dėl balsavimo internetu ribojimo. Pono Milaknio siūlymas skirti balsuoti internetu vieną apygardą – vienas iš jų. Čia yra keletas teisinių niuansų. Balsavimo teisė yra lygi ir visuotinė, o rinkimų apygardų perskirstymas – dar jautresnis dalykas, todėl lieka neaišku, kokiais principais ir kurių esamų apygardų sąskaita ponas Milaknis siūlo steigti “elektroninę” apygardą? Iš kitos pusės, galima apsiriboti tik balsavimu internetu iš užsienio, tačiau tuomet diskriminuotumėm vietoje esančius neįgaliuosius ir kitus rinkėjus.

Šiuo metu siūloma tik sukurti ir išmėginti tokią sistemą, nesukuriant teisinių padarinių. Ir tik įsitikinus sistemos patikimumu, mėginti įvairius scenarijus praktikoje.

Besąlygiškai sutinku su vienu – kalbam, sprendžiam ir darom! Norinti nedaryti – užtenka tik vieno – tiesiog nedaryti.

 

 

Jonas Udris

Kas diktuos ateinančių rinkimų madas?

Dar tik žvanga šių Kalėdų varpeliai, bet partijos jau rikiuoja kariaunas kito rudens rinkimams. Dar nebaigtas braižyti rinkimų apygardų žemėlapis, politikai laužo ietis dėl kiekvienos apylinkės, tačiau viena aišku, kad ateinanti Seimo rinkimų kampanija kraustysis į Internetą. Nors pats balsavimas internetu vis dar politikų pažaduose, tačiau visi, net ir skeptikai supranta, kad rinkimų kampaniją laimės tas, kas laimės kampaniją Internete. O teisinė bazė tam, deja, vėl neparuošta.

Politinės reklamos reguliavimas Lietuvoje vystosi klaidų ir bandymų principu. Nuolat keičiamos rinkimų agitacijos taisyklės į realybę reaguoja blogiau, nei kelininkai iškritus pirmajam sniegui. Daug kas prisimena tuos laikus, kai rinkimų plakatus buvo galima kabinti tik ant tų baisių, dažnai iš atliekų paskubomis surinktų ir OSB plokšte apkaltų stendų. Paskui sugalvojome, kad reklama per televiziją taip pat turi būti ribojama. Vienas iš pastarųjų „fokusų“ – politiniai reklaminiai klipai per televiziją turi būti ne trumpesni kaip 30 sekundžių, ir įstatymu reguliuojamas klipo turinys – „kuriuose politinės kampanijos dalyvis informuoja apie politinę programą arba kalba aktualiais visuomenei klausimais“. Kodėl reikėjo tai rašyti į įstatymą? O ar gali kandidatas savo rinkimų kampanijos nuostatas surepuoti? VRK kiekvieną kartą turi sukti galvas, laikyti politine reklama vieną ar kitą veiksmą. Bet apie tai atskira tema.

Panašu, kad rinkimų agitacijos taisyklės keičiamos tik žiūrint atgal, t.y. į tai, kokios problemos buvo per praeitus rinkimus. Aš manau, kad teisinis reguliavimas turi jei ne žiūrėti į priekį, tai bent apsidairyti po dabartį. Atsiminkime Arūno Valinsko fenomeną 2008-aisiais. Jo komanda gavo 16 vietų Seime faktiškai be jokios (neskaitant keliolikos ekstravagantiškų fotosesijų) savarankiškos reklamos! Visą reklamą jiems padarė žiniasklaida, politiniai oponentai ir socialiniai tinklai. Jau tuomet tapo aišku, kad politikos ateitis – internetuose.

Jono Pinskaus plakatų Vilniuje gausa šių metų pradžioje tik parodė, kad išorinė reklama prarado savo įtaką ir galią. Televizija ir popierinė spauda – taip pat. Lieka radijas ir… internetas. Tiesa, internetas jau seniai jokia naujiena, tačiau politinės agitacijos taisyklių nustatytojams panašu, kad dar taip. Vartydamas rinkimų politinės kampanijos reguliavimo įstatymus neradau nei žodžio apie politinę reklamą internete. Tačiau 2015 – ųjų savivaldybių tarybų rinkimai parodė, kad laimėjo tie, kas gerai sulošė Interneto koziriais.

Mark Adam Harold  pateko į Vilniaus miesto tarybą, surinkęs 2788 pirmumo balsų, kurie timptelėjo britą iš 19 į 11 sąrašo vietą. Tiesa, savarankiškai Markas galbūt į tarybą ir nebūtų patekęs, nes mandatų skirstymo kvota Vilniuje buvo 3918 balsų, bet Remigijaus Šimašiaus ir kitų sąrašo lyderių sunešti 58 tūkstančiai balsų užtikrino pergalę. Markas Feisbuke turi 3500 draugų, ir visa jo politinė reklama „gyveno“ būtent ten.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas Feisbuke turi 3300 sekėjų ir 4500 draugų. O 2015-ųjų mero rinkimuose gavo 21000 balsų, o sąraše – apie 6000 pirmumo balsų. Remigijus Šimašius turi 41 000 sekėjų, o rinkimuose gavo 24 000 pirmumo balsų LS sąraše ir 75181 balsą mero rinkimų pirmajame ture. Gabrielius Landsbergis turi 10 000 sekėjų. Kiek gaus balsų per Seimo rinkimus – neilgai trukus pamatysim.

2012 Seimo rinkimuose partijai, norint perlipti 5 procentų barjerą, reikėjo gauti bent 68,5 tūkstančio balsų. Vieno mandato skirstymo kvota buvo 16238 balsai. Dėmėsio! Tai – 11 kartų mažiau, nei Monika Šalčiūtė turi sekėjų Feisbuke (173 000)! Sakysite, kad Monikos Šalčiūtės sekėjai daugumoje vaikai? Nepergyvenkit, tie, kurie nepilnamečiai – tuoj pat užaugs ir taps rinkėjais. Taigi, Monika netrukus gali tapti superginklu bet kokios politinės partijos arsenale.

Ką reiškia turėti sekėjų? Ogi tai, kad kiekvienas tavo judesys Feisbuke: „selfiukas“, anekdotas, ar politinis pareiškimas – akimirksniu pasiekia visų tavo sekėjų naujienų srautą. Tavo naujienas visi tie žmonės gauna į telefonus, kompiuterius, planšetes ir kai kas jau net ir į laikrodžius. O tavo paskyra Feisbuke – tai tarsi asmeninė bačka informacijos turguje, ant kurios gali lipti ir nevaržomas rėkti, ką tik nori. Lygiai kaip ir politikas turi laisvę lipti ant bačkos kiekvieno miestelio kultūros namuose, tik Feisbuke tavo auditorija gali būti – ne kartais, bet keliomis eilėmis didesnė. Ir nė vienas rinkimų įstatymas apie agitaciją feisbukuose nesako nė žodžio…

Žinokite, visai nesvarbu, kad Andrius Tapinas geriau už Moniką žino pelno ir pajamų sąvokas. Monika turi 3,5 kartų daugiau sekėjų nei Andrius, ir bet kokia jos žinutė ar nuotrauka pasieks daugiau rinkėjų, nei taiklūs Andriaus pamokymai. Ir tiems, kam pavyks prisivilioti Moniką, 173 000 potencialių rinkėjų – pasiekiami kelių mygtukų paspaudimu. Bet problemos čia tik prasideda.

Darant pagrįstą prielaidą, kad Feisbuku Lietuvoje nesinaudoja tik kokie penki ar šeši žmonės, akivaizdu, kad tai – ideali terpė skleisti specializuotą, rūšiuotą ir individualizuotą informaciją. Jei politikos diskusijų laidas per teliką bežiūri tik tie, kieno pažįstami ten dalyvauja (išskyrus vieną kitą Edmundo Jakilaičio vedamą įdomesnę rieteną), o reklaminio klipo pasiekiamumas yra tik apytiksliai nuspėjamas, tai Feisbuko reklamos varikliai leidžia pristatyti atskirą politinę žinutę  kiekvienam statybininkui, siuvėjui, supermamai, verslininkui ar studentei, priklausomai nuo jo interesų, amžiaus, socialinės padėties, ar mėgstamos uogienės skonio. Iš čia dar viena didžiulė skylė mūsų rinkimų agitacijos teisiniame reguliavime – užsakoma (apmokama) politinė reklama socialiniuose tinkluose ir internete Lietuvoje niekaip nereguliuojama. Mūsų įstatymai veikia tik ten, kur jie veikia savanoriškai – teisinė bazė tam eilinį kartą visiškai neparuošta.

Štai Lietuvoje registruoti viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo VRK deklaruoti savo politinės reklamos įkainius, teikti ataskaitas ir deklaracijas. Tą daro ir visi Lietuvoje registruoti interneto portalai. Taip pat politinės partijos ir kandidatai dalyviai turi deklaruoti visas išlaidas reklamai, tačiau nei Facebook, nei Google, nei joks kitas didelis tarptautinis Internete veikiantis viešosios informacijos skleidėjas Lietuvoje to iki šiol nedaro. Per 2015 savivaldybių tarybų rinkimus  tik kelios partijos ir keli visuomeniniai rinkimų komitetai deklaravo išlaidas už Facebook reklamą. Be to, Feisbukas nerodo (bent jau niekas jo to neklausė), kas ir kiek sumokėjo už konkrečia reklamą. Šiandien yra visos galimybės iš rinkimų kampanijos lėšų užsakyti ir deklaruoti, sakykime, 10 000 parodymų, o tą pačią reklamą gali apmokėti ir slaptas rėmėjas ir realiai jos ištransliuoti neribotai daugiau. Ir mes neturime jokių efektyvių priemonių tam susekti, išaiškinti ir užkardyti. Ir vėl po rinkimų stebėsimės.

Like. Share. Report a spam.

Balsavimo internetu mitai

Šiomis dienomis vėl į viešą diskursą pateko balsavimo internetu, arba populiariai vadinamo internetinio balsavimo tema.

Įvairūs politikai, žurnalistai, įvairaus lygio ir reputacijos ekspertai puolė vėl ginčytis, ar reikalingas mums internetinis balsavimas. Nenoriu čia kalbėti apie techninius aspektus, tačiau paliesiu teisinius ir organizacinius internetinio balsavimo klausimus, pamėginsiu išsklaidyti keletą su balsavimo internetu temą lydinčių mitų.

1. Politiniuose rinkimuose internetinį balsavimą naudoja tik Estija. Taip, Estija vienintelė naudoja balsavimą internetu Prezidento, parlamento, ir Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau “internetinių” rinkėjų skaičiumi estus daugiau kaip dvigubai lenkia prancūzai, kurie internetu renka Prancūzijos išeivių asamblėją – 250 tūkstančių, kanadiečiai Ontario provincijoje – 260 tūkstančių, ir australai New South Wales valstijoje – 280 tūkstančių balsavusiųjų internetu. Keliuose Šveicarijos kantonuose internetinis balsavimas naudojamas nuo 2003 – ųjų metų. Jungtiniai Arabų Emyratai naudoja balsavimo internetu technologijas balsuojant rinkimų patalpose naudojant specialiai tam skirtus terminalus.
2. Balsavimas internetu reikalingas tik jauniems žmonėms. Ne. Estijos pavyzdys rodo, kad internetu balsuojančiųjų amžiaus pasiskirstymas tik nedaug labiau pasislinkęs į jaunesniąją pusę, nei balsuojančiųjų tradiciniu būdu.
3. Balsavimas internetu ženkliai padidins rinkėjų aktyvumą. Ir taip, ir ne. Jau minėti Estai teigia, kad galimybe balsuoti internetu naudojasi tie, kurie negali balsuoti rinkimų dieną, o tai kompensuoja bendrą Europos aktyvumo mažėjimo tendenciją. Tačiau labiau tikėtina, kad rinkėjai tiesiog renkasi patogesnį balsavimo būdą. Štai Prancūzijos išeiviai visiškai perėjo nuo balsavimo paštu prie balsavimo internetu, kai renka savo išeivių asamblėją.
4. Balsavimas internetu prieštarauja Konstitucijai, nes pažeidžia slapto balsavimo principą. Netiesa. Tradiciškai mes įpratę manyti, kad slaptas balsavimas reiškia, kad balsuotojas neturi teisės niekam parodyti, už ką balsuoja. Estijos konstitucinis teismas yra paskelbęs, kad nuotolinis balsavimas internetu nepažeidžia slapto balsavimo principo. Plačiau apie slaptą balsavimą ir Estijos rinkimų modelį kviečiu paskaityti Ülle Madise, Priit Vinkel publikacijoje. Slapto balsavimo principas reiškia, kad balsavimo sistema turi užtikrinti rinkėjo balso anonimiškumą nuo pat jo pateikimo momento. Negalima susieti rinkėjo tapatybės ir jo balso turinio. Draudžiama reikalauti pateikti įrodymus, kaip buvo balsuota.
5. Užsienio mokslininkai įrodė, kad Estijos ir Australijos internetinio balsavimo sistemos yra nesaugios. Netiesa. Minėta mokslininkų grupė, vadovaujama J. Alex Halderman, iš tiesų testavo dalį prieinamos medžiagos ir publikavo savo kritiškas išvadas, kurios rėmėsi tik prielaidomis, kad esant tam tikroms, labai specifinėms situacijoms, yra teoriškai įmanoma “sugriauti” rinkimus ar paveikti rinkimų rezultatus. Tačiau šių tyrimų rezultatus galima lyginti su teiginiu, kad “nupirkus” visą VRK, ir paveikus dar dalį apygardų ir apylinkių komisijų narių galima paveikti ir tradicinių rinkimų rezultatus.
6. Balsavimas internetu užkerta kelią dalyvauti rinkimuose žmonėms, nemokantiems naudotis kompiuteriais. Netiesa. Balsavimas internetu – tai tik papildomas balsavimo būdas, veiksiantis kartu su kitais balsavimo būdais. Balsavimas iš ansto savivaldybėje ir balsavimas popieriniais biuleteniais rinkimų dieną lieka.

Taigi, visų pirma reikėtų atskirti keletą temų, diskutuojant apie tai, ar reikia mums balsavimo internetu:

• Pirma, diskusijoje atskirkime techninius klausimus nuo teisinių ir organizacinių.
• Antra, techninius klausimus palikime spręsti profesionaliems IT saugumo ekspertams. Aš nesu kvalifikuotas profesionaliai diskutuoti apie SHA-256, RSA, PKI ir kitus dalykus, apie kuriuos išmanau tik labai paviršutiniškai. Kol kas visi kalbinti rimtų įmonių IT saugumo ekspertai patvirtina, kad principiniai šifravimo sprendimai veikia.
• Tračia, galimai masinis balsų pirkimas. Jeigu galima suorganizuoti du-tris autobusus bomžų rajone, tai aprūpinti tiek pat bomžų skaitmeniniais sertifikatais, išmokyti juos jais naudotis – yra žymiai sudėtingesnis uždavinys. Ir svarbiausia, jis mažai priklauso nuo balsavimo internetu programos saugumo sprendimų. Rinkimų laikas labai trumpas, o autobusiukas su ryšio įranga važinėjantis po kaimą – per daug pastebimas.
• Ketvirta, ar mes norime turėti galimybę balsuoti patogiai iš namų, ar būnant kelionėje? Kiti jau tai gali, ir aš noriu. Ir visi mano draugai nori. Ir jie palaiko visokias partijas.

Bus pildoma