Biurokratai dangsto sukčius, ar po kiek opiumas liaudžiai?

Visada smagu diskutuoti, kai oponentai keičiasi argumentais, pateikia aštrių ir ryškių pavyzdžių, palyginimų, motyvuoja savo poziciją, pasiremdami profesionalumu, žiniomis ir išsilavinimu. Tačiau diskusija virsta mėtymusi šlapiais skudurais, kai argumentus kaičia karštos emocijos, kai pradeda konkuruoti ne nuomonės, bet interesai. Būtent taip, panašu, nutiko viešame diskurse dėl naujosios Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS), kuri visai neseniai pradėjo veikti Registrų centre.

B&O_RR_common_stock

(Nuotraukos šaltinis – Wikipedia)

Pradžiai šiek tiek istorijos. Iš tiesų, iki 2010 – ųjų metų informacija apie UAB akcininkus buvo terra incognita. Akcininkas buvo žinomas viešai tik tuomet, kai vienas asmuo valdė visas 100 procentų akcijų. Nuo 2010 kovo mėnesio, vadovaujantis tuometiniais Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimais, UAB vadovai privalėjo per 5 dienas nuo akcininkų pasikeitimo pateikti Registrų centrui (Juridinių asmenų registrui) bendrovės akcininkų sąrašą. Šie sąrašai už simbolinį mokestį tapo prieinami visiems norintiems. Tik štai, viena bėda – sąrašai buvo popieriuje, duomenys apie akcininkus – nesuvedami į duomenų bazes, todėl buvo galima pažiūrėti, kas yra konkrečios įmonės akcininkai, bet nebuvo galimybės sužinoti, kokių bendrovių akcijų turi konkretus asmuo. Atkreipsiu dėmesį į tai, kad viešųjų įstaigų vadovai neturėjo pareigos teikti juridinių asmenų registrui informacijos apie VšĮ dalininkus. Be to, atsakomybė ir pareiga informuoti JAR apie akcininkų sąrašą teko įmonės direktoriui, t.y. kaip ir kada jis tą sąrašą pateikia, ir kiek tas sąrašas aktualus, nebuvo jokių realių efektyvių teisinių mechanizmų patikrinti.

Ir štai aktuali problema – skiriantis sutuoktiniams, ar asmeniui mirus ir tvarkant paveldėjimo dokumentus, nėra galimybės nustatyti, kuriose UAB ar VšĮ asmuo turi (ar turėjo) akcijų ar buvo dalininkas. Analogiška problema kyla mėginant išieškoti turtą iš skolininko – nėra žinoma, kokių vertybinių popierių jis turi, kuriais būtų galima padengti jo skolas.

Nuo 2014 metų vidurio pradėjo veikti Juridinių asmenų dalyvių informacinė sistemą JADIS netruko sulaukti kritikos lavinos. Į JADIS elektroninė duomenų bazę bus surinkta visa informacija apie UAB akcininkus, apie viešųjų įstaigų dalininkus, mažųjų bendrijų narius, ir tą pareigą turės drausmingai vykdyti bendrijų, įmonių ar įstaigų vadovai. Už šios informacijos neteikimą grės administracinė atsakomybė. Techniškai žiūrint, tai tarsi akcininkų knygos perkėlimas į elektroninį pavidalą ir tvarkymas Registrų centre.

Tačiau čia ir kyla pagrindinis, ir rimtos diskusijos vertas klausimas – kas gali naudotis šia vertinga duomenų baze? Ar informacija apie bendrovės akcininkus turi būti viešai prieinama, ar tik specialūs ir tam įgalioti subjektai galės matyti, kas yra bendrovės akcininkai, bei surasti kokių akcijų turi konkretus asmuo? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Čia reikia suderinti keletą iš principo skirtingų teisinių ir visuomeninių interesų, o iš teisų, priimti politinį sprendimą.

Vienoje svarstyklių pusėje – Civilinio kodekso ir Akcinių bendrovių įstatymo pamatai, ant kurių marmuro iškalta, kad akcija – tai vertybinis popierius, suteikiantis teisę dalyvauti bendrovės valdyme, teisę gauti dividendų ir kitas turtines ir neturtines teises. Atrodytų viskas paprasta – akcininkai valdo bendrovę, ir jie už viską visada atsakingi. Tačiau, pasakius A, nereikia pamiršti pasakyti ir B, ir C. Akcininkai turi pakankamai ribotas teises bendrovės valdyme. Jie skiria bendrovės stebėtojų tarybą, valdybą, kartais direktorių, nustato įmonės veiklos strategiją, tačiau negali priimti sprendimų, kurios pagal kompetenciją turi priimti valdyba ar vadovas. Už įmonės valdymą ir santykius su trečiaisiais asmenimis: darbuotojais, verslo partneriais ir klientais atsakingas yra įmonės vadovas (tiesa, kartais jis ir akcininkas). Vienas mano gerbiamas žurnalistas pateikia eilę iš pradžių efektyvių pavyzdžių apie UAB „Kaka“, „Švogerį“ ir „Išdurtuką“, tačiau šie pavyzdžiai tinka ir veikia nepriklausomai nuo to, ar akcininkų sąrašas viešas, ar ne. Pirma, jei įmonė sukuriama daryti aferas, tai ji kuriama nurodant fiktyvius nominalius ar ofšorinius akcininkus. Antra, įmonės patikimumą visų pirma nusako ne jos akcininkai, o finansiniai rodikliai (apyvarta, pelningumas, kurie jau seniai vieši), reputacija, patirtis, rinkos dalis, know-how ir pan. Jeigu jūs, atsidaręs degalinę, žadate pirkti degalus iš vyrukų, siūlančių žalią dyzelį iš traktoriaus, tai jūsų degalinė ilgai negyvuos. Ir informacija apie akcininkus menkai čia bepagelbės. Tiesiog neturėkite reikalų su verslininku, kuris į klausimą „kas tavo akcininkai“ atsako „paslaptis“, arba „ne tavo reikalas“.

Nereikia taip pat pamiršti ir to, kad yra toks dalykas, kaip privilegijuotos akcijos, kurios suteikia teisę į pelno dalį, tačiau nesuteikia teisės dalyvauti bendrovės valdyme. Taip pat galima daug rašyti apie rizikos kapitalo fondus, verslo angelus ir kitus instrumentus, kurie normaliai veikia sąžiningo ir konkurencingo verslo pasaulyje, ir informacija, kad kas yra bendrovės akcininkai yra aktyvai viešinama pačios bendrovės.

Kitoje svarstyklių pusėje – teisė į asmens privatumą, asmeninę nuosavybę ir asmens duomenų apsaugą. Pakol nėra visuotinai privalomas asmens turto ir pajamų deklaravimas, ir jei aš – privatus asmuo, ne jūsų reikalas, ponai, kokiose įmonėse aš turiu akcijų. Tai gali būti ir užsienio jurisdikcijose esančios bendrovės, ir kitokie vertybiniai popieriai. Jei būčiau privatus verslininkas, tikrai nenorėčiau, kad mano vaikas mokykloje rizikuotų tapti patyčių ar turto prievartavimo auka, jei duomenys apie tėčio ar mamos akcijas būtų lengvai prieinami berniukams iš sporto mėgėjų klubo „Stogas ir apsauga“. Jeigu aš esu viešas asmuo, tai informaciją apie turimas savo ir sutuoktinio akcijas nustatyta tvarka teikiu VTEK’ui.

Taigi, tiesa yra kažkur per vidurį.

Sutinku, kad viešųjų įstaigų dalininkai turi būti vieši. Sutinku, kad informacija apie akcininkus turi būti prieinama tuo atveju, jei akcininkai yra valstybė ar savivaldybė. Galima svarstyti, kad informaciją apie akcininkus privalėtų viešinti bendrovės, kurios siekia dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir gauti valdiškų užsakymų. Galima, galbūt, svarstyti nustatyti kriterijus, kuriais atvejais informacija apie akcininkus turėtų būti vieša, sakykime, sveikatos priežiūros ar kitas visuomenei jautrias paslaugas teikiančioms bendrovėms… Iš tiesų, diskusiją reikia tęsti, bet konstruktyviai ir argumentuotai, pasveriant visus „už“ ir „prieš“.

Apibendrindamas pasakysiu, kad JADIS turima informacija su laiku taps galingu įrankiu, ir tai bus atsakingo politinio sprendimo klausimas, kuo tas įrankis galės tapti: rimtu pagalbininku verslui ir valstybei, ar galingu nevaldomu ginklu piktavalių rankose.

 

Poilsio viešbučių kritiko debiutas “Pajūrio sodyboje”

20140709_162508_HDRSavo, kaip viešbučių kritiko karjerą pradėsiu įspūdžiais apie Šventojoje įsikūrusį viešbutį “Pajūrio sodyba” (a.k.a. “Kuršių kaimas”), kur su šeima nusprendėme praleisti kelias karštas liepos dienas. Tas faktas, kad orų prognozė tai savaitei buvo tiek tiksli, kiek tiksli buvo futbolo specialistų prognozė dėl Brazilijos – Vokietijos pusfinalio mačo, lėmė tai,kad pačiame viešbutyje teko praleisti daugiau laiko, nei buvo planuota (planuota buvo viešbutyje tik miegoti ir lėkti prie jūros bei į kitokias pramogas). Be to, buvo nebloga proga ir susipažinti su tik kažkada vaikystėje lankyta Šventąja.

Beje, apie Šventąją bus atskira tema – kodėl Šventoji tik Palangos priemiestis? 

Viešbučio paieškos

Paieškas pradėjome internetuose ir klausinėdami draugų rekomendacijų. Įvairių skelbimų iš serijos “erdvūs nameliai arti jūros” gilesnė analizė reiškė, kad už 100 – 150 litų nakčiai gausi didelės palapinės dydžio medinį trobesį, o iki jūros reikės pėdinti tiek, kad ikimokyklinukai pradės zysti iš nuovargio nepriėję pusiaukelės. Taigi, apsistojome ties “Kuršių kaimu”, kur naktis keturių asmenų šeimai kainavo 325 lt, įskaitant pusryčius. Daug ar mažai? Palangos kainomis – mažai, Šventosios kainomis – daug, Nidos kainomis – išvis juokas… Toks viešbutis Palangoje, manau, kainuotų bent 50 procentų brangiau.

Nerašysiu neutralių vertinimų ar bereikalingų pagyrų. Apie tai viešbučio savininkai rašo patys savo interneto svetainėje. Apžvelgsiu tik tai, į ką atkreipiau dėmesį. Bus ir to, ir to.

Vieta

Privažiavimas – patogus. Iš esmės – tai pirmas objektas, įvažiavus į Šventąją nuo Palangos – Liepojos kelio. Prie pagrindinių vartų didelė parkavimo aikštelė. Kaip vėliau pasirodė, joje parkuojasi visi norintys. Viešbučio svečiams – atskira parkavimo aikštelė jau paties viešbučio teritorijoje, prie pat namelio. Tai labai patogu. Tačiau nemačiau, kad privataus parkingo vartai būtų uždaromi nakčiai.

Personalas

Mus pasitiko maloni ir paslaugi administratorė. Mergaitės bare ir restorane irgi nėrėsi iš kailio vykdydamos kiekvieną mūsų prašymą. Vienintelis patarimas savininkams – pasiūkit personalui deramas uniformas. Tos be skonio restoraniškos “juoda-balta” tikrai nedera “Kuršių kaimo” stiliaus    viešbučio personalui. Patikėkit, jūsų merginos tikrai stengiasi gerai dirbti. Jos nusipelno dar ir puikiai atrodyti!

Restoranas

Pusryčiai – ne ypač gausūs, bet tikrai skanūs. Taip pat skanūs šaltibarščiai ir lietiniai su varške. O šiaip virtuvė tokia “lietuviška pajūriška”: porcijos nemažos, tačiau daug kininės salotos, aliejus velniai žino koks, per daug riebalų. Mano profaniškas  patarimas – geriau kokybiškesnis maistas, bet mažesnės porcijos, nei daug ir šiaip sau.

Atskiros ir rimtos pastabos reikalauja muzika restorane. Po velnių, kada jūs, savininkai, suprasite, kad rusiška popmuzika (клошка моя, я по тебе скучаю…) yra blogių blogis! Kokia būtų jūsų reakcija, jei jums viešint gerame viešbutyje, kad ir kokioje Antalijoje, restorane dienų dienas grotų ta pati kokio Minedo kompaktinė plokštelė?! Ir nesakykite, kad jūs nesukrapštote 15 litų normaliai FM antenai, kad restorane grotų bent radijas, nes mačiau, kad FM resyverį bare tikrai turite. Beje, tas pats galioja ir barui prie baseino!

Nameliai ir kambariai

Teritorija puiki, nameliai – puikūs. Kambariai – tikrai aukšto lygio: statyba gera, apdaila – kokybiška, visur geros patvarios medžiagos: raudonos plytos, natūralus medis ir kt. Kambariuose ergonomiški ir funkcionalūs baldai, patogi lova, gera patalynė. Kambariuose gausu rozečių, taigi, nereikės kautis  su sutuoktiniu ar vaikais dėl to, kurio eilė krauti mobilųjį ar planšetę.

Visur veikia greitas bevielis nemokamas internetas. Tačiau televizija rodo tik LIUKS!, LRT, LNK ir dar porą kažkokių kanalų.

Kambariuose nėra kondicionieriaus. Suprantu, kad lietuviškam klimatui tai nebūtina, tačiau tuomet bent tinkleliai nuo uodų ant balkono durų ir langų tikrai praverstų.

Gavome tik vieną kambario raktą – kortelę. Man paprašius antros – negavau. Turint omenyje tai, kad paties namelio durys pirmame aukšte taip pat rakinamos, tik vienas kambario raktas yra nepatogu.

Baseinas, kiemas ir bendros pastabos

20140710_175810-1~2

Tikrai patiko tai, kad viešbučio kieme yra baseinas. Tik nežinau, kas atsakingas, bet su terasinėmis lentomis aplink baseiną reikia kažką daryti. Ar parinkta netinkama mediena, ar lentos blogai šlifuotos, ar dar kas nors, bet vaikai nuolat pilnais padais rakščių. Tas skubiai taisytina. Juk tam ir medinė terasa, kad basomis būtų galima saugiai vaikščioti, ar ne?

Puiku, kad viešbutyje yra ir dviračių išsinuomoti. Dviračiai geri, nauji. Tik trūko priekabėlės vaikams – tikrai patogus daiktas.

Taigi, tiek apžvalgos. Vietoj reziume – jei važiuosiu vėl į Lietuvos pajūrį, tai atvažiuosiu čia, į “Pajūrio sodybą”. Gera vertė už gerą kainą, rekomenduoju. Stiprios trys žvaigždės.

Savininkui: perrenkit restorano personalą, uždrauskit groti rusiškas balalaikas, nušveiskit terasą prie baseino – bus keturios žvaigždės. 

 

Ar tikrai VRK tokie blogiečiai?

Kadangi, po VRK sprendimo atsisakyti registruoti „lito išsaugojimo“ referendumo iniciatyvą, aš ir kai kurie kiti komisijos nariai buvome išvadinti visų velnių vardais, nusprendžiau kiek įmanoma paprasčiau ne teisine kalba paaiškinti tokio sprendimo motyvus ir aplinkybes. Tie patys argumentai iš esmės tiks ir paaiškinti, kodėl sausio mėnesį siūliau nutraukti „žemės referendumo“ balsų skaičiavimą.

Žinia, kad teisė – sudėtingas ir didelis mokslas, tačiau jo pagrindą sudaro elementari praktinė logika, griežti, bet kartu paprasti logikos dėsniai, kurie iš esmės taip pat veikia visur: filosofijoje, matematikoje, fizikoje, žemės ūkyje, medicinoje, ar bet kur kitur kasdieniame gyvenime. Nebūtina žinoti visų įstatymų ir ar jų niuansų, kad suprastum, koks elgesys „teisingas“, o kuris – ne. Tačiau kartais neteisingai, netinkamai perskaitytas įstatymas, ar atskirai paimtas Konstitucijos straipsnis žmogų ne juokais suklaidina.

Štai imkime praktišką situaciją. Petras Jonui paskolino šimtą litų. Petras ramus, nes tikras, kad Jonas sąžiningas, ir skolą grąžins. Praėjus sutartam laikui, Petras paprašo grąžinti skolą, tačiau Jonas atkerta, kad negrąžins, nes dabar pinigų neturi ir grąžins kada nors, kai turės. Štai čia kyla klasikinis konfliktas dėl susitarimo (sutarties) nesilaikymo. Petras čia įgyja teisę kviesti Joną į teismą, o dar ir melagiu viešai apšaukti.

Kitas atvejis – statybos. Sakykime, jūs statotės namą, ir sutarėte su statybininkais, kad namas bus su rudų čerpių stogu. Pastačius namą, jūs atsisakote mokėti, kadangi persigalvojote, ir dabar norite žalio skardinio stogo. Bet sutartyje juk buvo įrašyta kad stogas bus rudų čerpių… Jūs šaukiate, kad „klientas visuomet teisus“. Niekam neįdomu, kad jūs sakysite, kad neskaitėte sutarties. Jūsų parašas juk yra. Buvo galima tinkamu laiku persitarti su statybininkais, iki stogas bus uždengtas, pakeisti dangą iš vienos į kitokią, bet tam reikia pakeisti ir pačią sutartį, perskaičiuoti kainas, galų gale, išsiaiškinti, ar statybininkai kitokį stogą moka tinkamai sudėti. Galima tą stogą pakeisti ir dabar, bet jau už papildomą kainą.

Taigi, tiek privačiame kasdieniame gyvenime, tiek tarptautinėje teisėje darna ir taika yra tuomet, kai visos šalys sąžiningai ir tvarkingai laikosi sutarčių ir teisės. Žiūrėkime, kas darosi dabar Kryme, Ukrainoje, kur tarptautinė teisė atvirai ignoruojama. Tuomet įsivyrauja chaosas, jėgos diktatas.

Ar sutartis galima keisti? Ar galima keisti teisę? Žinoma, tačiau taip pat pagal tam tikras taisykles. Kiekviena teisinė priemonė ar procedūra turi būti adekvati siekiamam tikslui, ir vykdoma pagal visų sutarties šalių nustatytas taisykles. Štai, sakykime, jūs ryta apsirengėte kelnes, marškinius bei švarką, ir išėjote į miestą. Staiga jūs sugalvojate, kad reikia pasikeisti marškinius. Akivaizdu, kad negalima persivilkti marškinių, prieš tai nenusivilkus švarko. Ir tik nusivilkus tą švarką, galima nusiimti marškinius, vilktis naujus. O tuomet jau spręsti vėl, ar vilktis vėl tą patį švarką, ar ne, o gal eiti ieškoti naujo švarko. Taip pat ir teisėje, viską reikia daryti nuosekliai, tam tikrai tvarka. Būtent tai ir pasakė Konstitucinis teismas 2014-ųjų sausio 24 dieną: jei esant valstybių klube norima žaisti pagal kitokias taisykles, reikia pirmiausia išstoti iš klubo. Taip pat galima keisti pačias klubo taisykles, bet tam yra „taisyklių keitimo taisyklės“, kur Lietuva turi balsą, bet niekaip negalima to daryti vienašališkai.

Konstitucija – pagrindinė mūsų visų Lietuvos piliečių sutartis. Taip, Konstitucija garantuoja piliečiams teisę valdyti savo valstybę, o svarbiausius klausimus spręsti referendumu. Taip, suverenitetas (aukščiausioji valdžia) priklauso tautai, ir niekas negali savintis jai priskirtų suverenių galių. Konstitucija yra logiškai išbaigtas Lietuvos valstybės gyvenimo pagrindinių taisyklių rinkinys, kurio negalima skaityti atskirai pastraipsniui, ir, perskaičius „patogų“ straipsnį, nematyti „nepatogaus“. Absoliučiai aišku, kad suverenitetas priklauso tautai, tačiau pati tauta, priimdama Konstituciją, nustatė taisykles, kaip ta Konstitucija gali būti keičiama, ir referendumas dėl Konstitucijos keitimo yra vienas iš būdų. Tačiau aišku ir tai, kad Konstitucijos keitimas negali būti bet koks, juolab chaotiškas ar nesistemiškas.

Pateiksiu keletą pavydžių. Negalima viename straipsnyje nustatyti, kad Seimą sudaro 141 tautos atstovas, o kitame jau pasakyti, kad 101. Kuri norma tuomet galios? Kai dvi Konstitucijos normos prieštaraus viena kitai – kaip reikės suprasti Konstitucijos 7-ąjį straipsnį, kuris sako, kad negalioja joks teisės aktas, priešingas Konstitucijai. Sumaliau? Sumalsiu dar labiau. Žmogaus teisės yra prigimtinės. Teisė į gyvybę taip pat yra prigimtinė. Nepakeitus šių nuostatų, negalima net referendumu papildyti Konstitucijos tokia nuostata, kad už sunkius nusikaltimus gali būti taikoma mirties bausmė. Negalima, nes vėl dvi nuostatos prieštaraus viena kitai. Kuri tuomet bus viršesnė?

Aš tikrai ne prieš tai, kad tauta turėtų pasisakyti, kaip reguliuoti vieną ar kitą klausimą. Jei žmonės, jų dauguma nori turėti savo valiutą – prašau! Bet tam pasiekti yra kitų, teisiškai korektiškų, nedestruktyvių, savalaikių ir pakankamai efektyvių būdų. Dabar gi pasiūlytas būdas – referendumas dėl Konstitucijos keitimo reiškė pažeisti sutartis su Europos Sąjunga, su mūsų partneriais, bei įvesti vidinį prieštaravimą į pačią Konstituciją. Taip negalima.

O kaip tuomet galima? Yra piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė – užtenka 50 000 piliečių parašų, ir įstatymas, sakykime, dėl euro įvedimo datos privalės būti svarstomas Seime.  Yra peticijos teisė. Yra mūsų rinkti Seimo nariai, kuriems mes, rinkėjai, galime tiesiogiai pasakyti, ko iš jų norime. Jie nėra toli, jie labai lengvai pasiekiami, patikėkite. Galima keisti ir Konstituciją, bet pakeitimą reikia parengti profesionaliai, pasitarus su rimtais specialistais, o ne gavus formalią pažymą, kad gramatika ir skyrybos ženklai tekste sudėti teisingai. Galų gale, galima siekti keisti ir ES veikimo taisykles. Tam mes turime atstovų Europos Parlamente, turime Europos komisarą, turime balsą Europos vadovų taryboje.

„Lito išsaugojimo“, o ir „žemės referendumo“ klausimo ydingumas būtent tame ir yra, kad jais iš tiesų siūloma vienašališkai siekti keisti sutarčių su ES sąlygas. Taip negalima. Lygiai taip negalima, kaip negalima atsisakyti mokėti skolas, ar negalima pažeidinėti kitų įstatymų. Mes patys referendumu įsipareigojome šių taisyklių laikytis! Jei nepavyksta pakeisti pačių taisyklių, pirma eikime lauk iš ES, o tada jau tvarkykimės, kaip mums patinka. Štai britai jau apie svarsto apie pasitraukimą. Viena iš priežasčių nevaldomas darbo imigrantų srautas. Išstoti iš ES – jų neatimama teisė. Bet tie patys britai puikiai supranta, kad pakol jie yra vis dar ES nariai – laisvo asmenų judėjimo riboti – nevalia!

Aš tik UŽ tai, kad kuo daugiau piliečių dalyvautų valstybės valdyme, kad kuo daugiau jų domėtųsi viešaisiais reikalais, reikštų savo nuomonę, diskutuotų, reikalautų valdžios institucijų atskaitingumo. Kviečiu visus tai daryti civilizuotai, gerbiant vienas kitą, laikantis bendrųjų taisyklių. Tik taip vystysimės ir progresuosime kaip  visateisė Europos tauta ir ES valstybė – narė. Tik taip užsitikrinsime ilgalaikį ir visokeriopą saugumą ir stabilumą.

Konstitucija, kaip ir visa kita teisės sistema nėra tobula. Ji vystosi kartu su visa visuomene. Aš už tai, kad visuomenėje (o ir teisėje) būtų darna ir santarvė, ir kad rimti klausimai būtų sprendžiami rimtai, atsakingai ir profesionaliai, o ne mušant būgnais, reiškiant ultimatumus, ar grasinant maidanais.

Dalyvaukime visi rinkimuose, referendumuose, eikite, kas tik norite ir sugebate, patys į aktyvią politiką! Šita valstybė yra tiek pat Jūsų, kiek ir mano, kiek ir jų. Kitos mes neturim.

Ar tikrai VRK susimovė? Nemanau.

Subjektyvus požiūris į faktus

„Teisingi sprendimai daromi iš patirties, o patirtis ateina per neteisingus sprendimus“ – citatos autorius nežinomas.

Hurghada_2014-279

Atslūgus pirmai „Žemės referendumo“ bangai prasidėjo kažkokios pagirios: surasim ką nors kaltą, pavyzdžiui, vėl Zenoną Vaigauską ir jo komisiją. Ar tai, kad „Žemės referendumo“ klausimas išspręstas iniciatorių naudai ir perduotas Seimui, reiškia, kad VRK „susimovė“?  Tikrai taip nemanau. Kaip nemaniau ir 2012-aisiais, kai Seimas po rinkimų ir Konstitucinio Teismo (toliau – KT) išvados nutraukė VRK įgaliojimus. Tiesa, naujasis Seimas tą klaidą ištaisė ir grąžino VRK jos įgaliojimus. Ar minėtoji KT išvada buvo visiškai pagrįsta? Anuomet KT, rėmėsi tik „pusiau patvirtinta“, t.y. oficialiai nepaneigta informacija, kad keli Darbo partijos kandidatai galimai pažeidė Seimo rinkimų įstatymą ir dėl to jie negali būti išrinkti Seimo nariais. Kai paaiškėjo, kad nei Jonas Pinskus, nei jo žmona Živilė Pinskuvienė, nei kiti byloje minėti asmenys nesusiję su „kalėjimo balsų pirkimo“ skandalu, Seimas atstatė juos porinkiminiame kandidatų sąraše. Tai kas šioje istorijoje „susimovė“: VRK, KT, Seimas, ar visi kartu? Manau, kad nė vieni. Visų pirma, tai rodo, kad institucijos dirba. Taip, daro didesnių ar mažesnių klaidų, tačiau tas klaidas taiso ir, tikiu, visi pasidaro savo išvadas, išmoksta pamokas ir tai tik gerina ateities darbo kokybę.

O kas gi įvyko su „Žemės referendumu“? Pradėsiu nuo pradžių. 2013-ųjų vasaros pabaigoje į VRK atėjo P. Šliužas su kompanija ir atsinešė referendumo iniciatyvos projektą. Nagrinėjant iniciatyvos registravimo klausimą, komisijos nariai Elena Masnevaitė, Rokas Stabingis ir aš kėlėme referendumui teikiamo projekto atitikimo Lietuvos įsipareigojimams ES klausimą, tačiau likome mažumoje, ir buvo nuspręsta įregistruoti iniciatyvą ir išduoti parašų rinkimo lapus. Ar VRK galėjo pasielgti kitaip ir pati kelti klausimą dėl referendumui siūlomo teksto teisinio tinkamumo? Iki šiol tvirtai manau, kad taip. Štai 2013-ųjų rugpjūčio 5-ąją VRK atmetė referendumo „dėl homoseksualizmo propagandos ribojimo“ iniciatyvą. Labai laukiau, kada iniciatoriai šį komisijos sprendimą apskųs teismui, bet taip neįvyko. Gaila, praleista puiki proga išaiškinti VRK kompetencijos ribas. Taigi, pirmoji išvada – įstatymo leidėjas turi aiškiai nustatyti VRK teises ir teisių ribas sprendžiant referendumui keliamų klausimų teisinį tinkamumą, nes netrukus rengsime referendumus dėl antibiotikų uždraudimo ar „su kuo turi gyventi Mergaitė“…

„Žemės referendumo“ parašų rinkimo traukinys pajudėjo. Lapkričio pabaigoje į komisiją buvo pristatyta dokumentų su daugiau kaip 321 000 įrašų, iš jų apie 7300  surinkta elektroniniu būdu. Parašams patikrinti – 15 dienų. Pirmas pastebėtas sisteminis trūkumas – parašų rinkimo lapai nepritaikyti tikrinimui „mašininiu būdu“, t.y. neįmanoma jų visų nuskenuoti ir patikrinti nors pusiau automatiniu būdu. Ateityje taip nebebus. Taigi, komisija turi patikrinti po 21 400 parašų per dieną! Net pasitelkus padėjėjų bei rašto ekspertų pagalbą – toks tempas aiškiai nepadeda pasiekti idealaus rezultato. Čia yra antroji išvada – parašų tikrinimo terminas turi būti adekvatus tikrinimo pajėgumams, t.y. 30 arba 45 dienos. Skaitmeniniu būdu buvo patikrinti tik santykinai nedidelė dalis įrašų, pasirinktų selektyviai – imant pirmą ir paskutinį įrašą iš kiekvieno parašų rinkimo lapo ir dar vieną – kitą iš vidurio. Gautas klaidų kiekis – apie 7 procentai. Jei skaičiuojant būtų galima taikyti statistinius tyrimo metodus, tikėtina, kad taip būtų „išbrokuota“ bent 20 tūkstančių įrašų.

Atlikus pirminę parašų patikrą, įrašai sugrupuoti į tris grupes: (1) geri įrašai, (2) blogi (netaisytini) įrašai, (3) taisytini įrašai. Pastarųjų buvo apie 10,5 tūkstančio. Gerų įrašų – 292,2 tūkstančio, t.y. trūksta 7800 iki reikalingos 300 tūkstančių ribos. Skirtingai nuo parašų, skirtų, pavyzdžiui, kandidatui į Prezidentus paremti, Referendumo įstatymas leidžia pataisyti neesminius parašų trūkumus, tačiau nenustato, kokie trūkumai yra esminiai, kurie – ne. Tai palikta spręsti pačiai Komisijai. Įstatymas tik reikalauja, kad pilietis savo duomenis įrašo ir pasirašo pats [Referendumo įstatymo 11 str. 4 d.], ir Jeigu nustatoma, kad pilietis už to paties referendumo paskelbimą pasirašė du kartus ar daugiau, jo visi parašai neįskaičiuojami [Referendumo įstatymo 13 str. 4 d.]. Komisija pasirinko tokį įrašų vertinimo modelį – jei įrašas nepilnas (nėra datos ar kito būtino elemento) – įrašo neskaityti tinkamu, o esant blogai įskaitomam įrašui – leisti jį pataisyti. Nuolatinės įtampos, nesusikalbėjimo ir nebendradarbiavimo su iniciatyvine grupe sąlygomis šiaip ne taip pavyko suderinti ir 2014-01-03 patvirtinti Trūkumų šalinimo metodiką, pagal kurią sutarta, kad dalį įrašų įskaitys pati komisija, o likusiuosius – iniciatyvinė grupė, iš naujo aplankydama referendumą parėmusius piliečius ir paimdama naują parašą. Čia peršasi trečioji išvada – įstatyme būtina patikslinti, kokie piliečių įrašų trūkumai laikytini esminiais, o kurie – ne. Dabartinis reguliavimas turi per daug erdvės interpretacijoms.

Šioje vietoje pažymėtina, kad spaudos ryškiai nušviestas Z. Vaigausko vizitas pas Seimo pirmininkę, mano žiniomis, buvo darbo tvarka planuotas daug anksčiau, ir skandalas dėl neva „padovanotų“ 5000 įrašų  yra išties perdėm išpūstas. Tie 5 tūkstančiai neva „dovanojamų“ įrašų buvo ne kas kita, kaip skaičius įrašų, kur pasirašiusiojo gyvenamoji vieta įrašyta neaiškiai ar nepilnai. Susėdom, peržiūrėjom ir patikslinom, kad taisytinų įrašų yra ne penki, o du su puse tūkstančio. Gal čia susimovėme? Ne. Darbo tvarka išsprendėme darbinį klausimą.

Ir štai sausio 24 dieną Konstitucinis Teismas pateikia išvadą, kurioje, be kita ko, pasako, kad „pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai“. Šios išvados pagrindu kartu su kitais Komisijos nariais parengiau pažymą ir VRK sprendimo projektą, kuriais siūliau stabdyti su parašų tikrinimu susijusius darbus, kadangi akivaizdu, kad referendumas veda prie nekonstitucinio rezultato. Suprantu, kad KT formuluotė  „negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos…“ reiškia ir tai, kad negali būti registruojami tokie įstatymų projektai, inicijuojami referendumai, o pradėtos tokios procedūros turi būti nutrauktos. Šis projektas sukėlė didžiulį rezonansą tiek visuomenės, tiek politikų tarpe (nuorodos čia, čia ir čia). Prasidėjo aktyvūs pasisakymai žiniasklaidoje, diskusijos partijose ir visuomenėje. Labai dėkoju kolegoms, palaikiusiems projektą, bet ne ką mažiau dėkoju kitiems kolegoms, kurie projekto nepalaikė, tačiau tos diskusijos metu buvo išsakyta labai daug vertingų minčių ir argumentų, išmokta daug pamokų ateičiai. Ketvirtoji išvada – net ne išvada, o patvirtinimas pirmosios išvados, kad būtina įstatymu nustatyti, kas yra VRK – referendumų registratūra, ar savarankiška konstitucinė teisinė institucija?

Ir štai, pagaliau, vasario 17-osios posėdis. Roko Stabingio parengta išvada su daugybe lentelių, skaičių, metodikų, teismų sprendimų citatų ir kitos medžiagos. Pažymos pabaigoje – magiškas skaičius 300 061. Ir visa tai štai tokių aplinkybių fone: parašams tikrinti turėjome 15 dienų, su Gyventojų registro duomenų baze sutikrinti ne daugiau, kaip penktadalis įrašų, o patikrinti įrašai rodė 7 procentų klaidos rodiklį. Čia neskaitant visų „dvigubų“, „vienarankių“ ir kitokių blogų įrašų, kurių buvo apie 16 tūkstančių. Tik septyni VRK nariai patikėjo Roko skaičiavimu. Aš susilaikiau. Susilaikiau ne dėl to, kad netikiu Roko skaičiavimais, bet dėl to, kad nepritariau leidimui parašus taisyti tokia apimtimi, kurią komisija leido gruodžio mėnesį.

Kas gi iš esmės vyko per tą garsiąją posėdžio pertrauką? Visi puikiai visi suvokėme, kas įvyko – VRK nariai pasakė, jog netiki, kad parašų skaičius yra 300 tūkstančių plius 61. Tačiau nepasakyti, kiek jų trūksta – irgi negalime, nes skaičiavimui terminai suėjo, ir iš naujo skaičiuoti negalima. Kiekvienam iš mūsų, manau, buvo akivaizdu, kad patikrinus visus pateiktus parašus iš naujo, įvertinant pirmojo tikrinimo metu sukauptą patirtį, galiojančių parašų skaičius būtų maksimum 260-280 tūkstančių, tačiau: (1) tikslaus skaičiaus dabar pasakyti neturime galimybės; (2) baigėsi skaičiavimo terminai; (3) vien formaliais kriterijais paneigti +/- 300 tūkstančių parašų irgi nėra solidu; (4) jei nėra 300 000 galiojančių parašų, tai kiek tiksliai jų trūksta? Taigi, pasikeitus nuomonėmis šiais klausimais kažkuris kolega iškėlė siūlymą pripažinti, kad yra surinktas minimalus skaičius parašų, neturint pagrįstų skaičiavimų, kiek jų nesurinkta. Kitaip tariant, patvirtinti paneigiant paneigimą 🙂 . Visuomenės informavimo priemonių pranešimai apie tai, kad VRK persigalvojo, yra nepagrįsti, kadangi pirmasis balsavimas nebuvo VRK sprendimas pripažinti, kad parašai nesurinkti. Gal šioje vietoje ir susimovėm, tik nežinau, kuris rezultatas būtų buvęs geresnis…

„Žemės referendumo“ klausimas atiduodamas Seimui. Seimas artimiausiu laiku turėtų nustatyti referendumo datą. Ar ji sutaps su rinkimų į Europos Parlamentą data? Bus matyti. Tačiau šiuo referendumu keliamas klausimas daug sudėtingesnis, nei visi kiti iki šiol buvę. Du klausimai iš trijų keliamų papuolą į bene sunkiausiai keičiamų Konstitucijos nuostatų grupę – klausimams dėl Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo priimti reikia, kad už tai balsuotų daugiau, nei pusė visų į rinkėjų sąrašus įrašytų piliečių! Kiti referendumu keliami klausimai (įskaitant ir visą šį triukšmą sukėlusį „žemės klausimą“) nereikalauja tokio kvorumo, tačiau jie „supakuoti“ į vieną Konstitucijos keitimo įstatymą su kitais, todėl referendume balsuosime už visą paketą kartu su „sunkiaisiais“ klausimais.  

Tai reiškia, kad referendumo iniciatoriai pasirūpino, kad „žemės klausimui“ priimti reikia ne tiktai, kad ateitų 50 procentų rinkėjų, bet kad „UŽ“ pasisakytų bent 1,3 milijono Lietuvos piliečių!  

 

Post scriptum

Vien šio referendumo iniciatyvos praktika suteikia pakankamai medžiagos, kad būtų galima perrašyti pusę Referendumo įstatymo. Ar tai geras pagrindas teigti, kad susimovėme? Tikrai manau priešingai. Dirbame  skaidriai, darome klaidų, bet jas mokame pripažinti, taisyti, ir pasidaryti išvadas. Skirtingai nuo daugelio kitų, kurie dirba „dėl paukščiuko“.

Posėdis tęsiasi.

IKEA. Mėgėjo įspūdžiai

Štai, nepraėjo nei du mėnesiai nuo gausiai reklamuoto atidarymo, apsilankyti IKEA nusprendėme ir mes. Visi keturi – aš, žmona ir du mūsų mažyliai, sekmadienio rytą išsiruošėme į „švediško stiliaus ir kokybės Meką“.

ikea_2

Apie  infrastruktūrą

Tikrai pasistengta padaryti kokybiškus privažiavimo kelius. Aiškiai atskirta, kur įvažiuoti, kur išvažiuoti, kur parkuoti automobilį. Nežinau, kiek tai miesto, kiek IKEA nuopelnas, bet miesto kampas šalia oro uosto sutvarkytas tikrai gerai. Ir leidžiantis lėktuvu turėtų neblogai atrodyti. Įėjus į parduotuvę pasitinka daug informatyvių stendų, minimalistinis dizainas, drausmingai sureguliuotas pirkėjų „eismas“.

Pirmas „minusas“. Neradau vežimėlių vaikams. Yra ta atlenkiama kėdutė vežimėlyje, kur galima vaiką iki 15 kg pasodinti, bet po tokią didelę parduotuvę 4 ir 6 metų darželinukus ganyti pėsčiomis yra sunkus darbas, kuris gerokai apsunkina prekių apžiūrą. Teko improvizuoti, organizuoti mažųjų vežiojimą tuo standartiniu vežimėliu stačiomis, kas nebuvo labai saugu, bet užtat leido išvengti visokių „atsibodo, jau norių namo“ po pirmųjų dvidešimties minučių.

Šiaip IKEA – parduotuvė suaugusiems. Ir tokiems, kurie apsilankymui gali skirti bent valandą. Dėl vieno konkretaus daikto reikia pereiti beveik visą parduotuvę, ir tai pradedant nuo antro aukšto. Net jeigu  man reikia tik puodelių rinkinio ar kelių rankšluosčių, vis vien reikia eiti visą tą patį labirintą, kuriame mačiau vos keletą „shortcuts“.

Pietūs antro aukšto pabaigoje – tikrai gera mintis, apėjus pusę ekspozicijos. Po jos tikrai nesitikėjau, kad dar bus antra tiek prekybos ploto pirmajame aukšte. Maistas neįmantrus, bet skanus ir nebrangus. Lyg ir valgykla, bet tokia, kad visokiems Delano reikia gerokai pasitempti.

O kam prekių katalogai prie kasų, ant kurių parašyta „naudoti tik parduotuvėje“, nesupratau.

Apie prekes

Iki šiol nebuvau jokioje kitoje IKEA užsienyje. Mačiau tik jų prekes internete. Patiko baldų ir smulkmenų išdėstymas teminiais kambariais. Tai ne naujiena Lietuvoje, bet niekur kitur negali įsigyti visko, ką matai ekspozicijoje: nuo paties baldo, šviestuvo iki paveikslo rėmelio ar servetėlės. IKEA išsprendė viso kambario apstatymą iki smulkmenų, jei tingi galvoti pats.

Kainos. Girdėjau, kad IKEJA yra vos ne kokybės ir kainų rojus. Deja, teko nusileisti ant žemės. Jei tinka JYSK kokybės baldai, tai IKEA jų tikrai turi ir daug daugiau. Ir jie kainuoja tikrai nedaug. Bet jie tinka apstatyti tik studentų bendrabutį ar pigų motelį. Jie visi bijo vandens, tinka surinkti tik vieną kartą, sulūš po pirmo studentų baliaus. Jei randi tikrai normalios kokybės daiktą iš gerų medžiagų – jis jau kainuoja ne ką pigiau, nei įprastoje baldų parduotuvėje, kur tokios kokybės daiktų tikrai didesnis pasirinkimas.

Mitas, kad IKEA numarins lietuvių baldų pramonę. Namų aksesuarų pramonės pas mus nėra, taigi, nėra ką marinti. O štai baldų sektoriuje irgi nieko baisaus nenutiks: IKEA „piguva“ ir taip iš dalies pagaminta Lietuvoje, tik dabar dalį jos čia pat ir nupirks, o dėl rimtų baldų: IKEA jų nėra, arba tie, kurie yra, kainuoja tiek pat. Aš kol kas baldus pirksiu ne IKEA. Gerai tik tas, kad gali prisipirkti visokių dydžiu stalviršių, stalo kojų ir kitokių pastatomų ir pakabinamų komponentų, ir jais nebrangiai apstatyti nuomojamą biurą ar butuką.

Kas kita dėl namų aksesuarų. Tikrai geras ir kokybiškas pasirinkimas visokio hardware  vonioms, skalbykloms, virtuvei, drabužinėms. Kai kurių daiktų ir sprendimų nebuvau nei matęs, nei girdėjęs.

Pirmo aukšto asortimentas kompensavo nusivylimą dėl antro aukšto baldų kokybės. Tikrai grįšiu čia dar, bet tik dėl prekių pirmajame aukšte, ne dėl baldų antrajame. Kol kas SBA baldų centras Ukmergės gatvėje dar turi vilties.

Eitynės už lygybę ar pederastų balius?

Dabar jau aišku, kad liepos 27 Vilniuje kažkas įvyks. Arba jau įvyko, jei skaitote šį tekstą vėliau.

Tyliai ramiai stebėjau viešas diskusijas feisbukuose ir kitokiuose internetuose LGBT eitynių tematika. Buvo visko: ir totalaus briedo, ir sveiko proto. Bet paskutinis Ramūno Bogdano tekstas privertė ir mane sėsti prie klaviatūros.

Noriu padėkoti autoriui už puikią istorinę temos apžvalgą ir vykusiai išvestas  paraleles su gyvūnų pasauliu, bet į taikinį vis vien nepataikyta. LGBT eitynių šalininkai ir opozicionieriai nesusikalba, mano galva, pirmiausiai dėl to, kad mato problemą iš esmės skirtingose vietose. Štai ir pats R. Bogdanas rašo, kad „Gėjai <…> traukia į gatves ir visiems rodo, kokie lytiniai santykiai jiems patinka“. Štai čia ir yra pagrindinė komunikacijos klaida! Visokie baisuliai ir kitokie kaimiečiai LGBT eitynes tapatina su pederastų baliumi, kuriame „visokie iškrypėliai mojuos papais ir pimpalais“ (frazės šaltinis autoriui žinomas), tačiau eitynių „Už lygybę“ esmė yra visiškai kitokia. Ji tokia pat, kaip ir XX a. judėjimai už moterų bei juodaodžių teises – jei aš esu homoseksualus – tau negalima iš to šaipytis, tyčiotis ir dėl to mane diskriminuoti! Tuo tarpu   bet kokios (įskaitant ir tradicines) seksualinio pobūdžio veiklos propagavimas yra seniai sureguliuotas įstatymais, ir yra draudžiamas vaikams prieinamu laiku ir formomis.

Vieni eitynių priešininkai rėkia, kad homoseksualūs asmenys – iškrypėliai, ir jų vieta rezervate. Kiti, nuosaikesni, teigia, kad „tegul jei krušasi kas kaip ir su kuo nori, bet tegul to nereklamuoja“. Treti pasipiktinę klausia, kodėl nerengiamos eitynės už normalią šeimą? Šiems  atsakau trumpai – kai iš heteroseksualią monogamišką šeimą turinčiųjų pradės šaipytis ir diskriminuoti – pirmyn į gatves! Jei reikės – su lazdomis, ir aš ten būsiu! Apie pirmuosius nekalbėsiu, nes atliesk jiems, viešpatie, nes jie nežino, ką daro. Antrųjų argumentus verta panagrinėti detaliau.

Techniškai bet kuris vyras gali su vyru, moteris su moterim. Tačiau reikia skirti kultūrinį vienalyčių seksualinių santykių toleravimą ir įgimtą homoseksualumą, kaip tokį. Pirmuoju atveju R. Bogdanas glaustai, tačiau pakankamai išsamiai atskleidžia antikos pederastų, kaip to meto socialiai priimtino reiškinio esmę, tačiau tai nėra įgimtas tikrasis homoseksualumas. Homoseksualumas yra pirmiausiai apie meilę, ir nebūtinai apie seksą. Homoseksualiu gimstama, o ne tampama (antikos pederastai būtent ir buvo tokiais laikinai, iki subręs vyrais), ir jeigu merginos nepriėmė į darbą dėl to, kad ji lezbietė, tai labai blogai. Jei įsimylėję vaikinas ir mergina susikabina parke už rankų – tai meilė ir gražu, bet jeigu tai daro lezbietės merginos – tai jau iškrypimas? Ne! Iškrypimas yra to vadinimas iškrypimu. Homoseksualūs žmonės nekalti dėl to, kad jie tokie yra. Jie nusipelno pagarbos ir pripažinimo už savo veiklą, pastangas ir pasiekimus, kaip bet koks kitas žmogus. O štai kliūčių jiems gyventi sudarymas yra tikrasis nusikaltimas. Vargu, ar nors vienas iš mūsų, heteroseksualių, būtų pavadintas iškrypėliu, atsidurk mes vienas tarp homoseksualų.

Homoseksualų kova už nediskriminavimą ir „netradicinio“ sekso propagavimas yra du skirtingi dalykai. Aš prieš bet kokio sekso viešą propagandą, nes tai privatu ir perdėm intymu, tačiau diskriminacija, įkaitant ir patyčias, ir paties reiškinio neigimą ar viešą pateikimą kaip asocialaus, yra  negerai. Ir eitynės būtent dėl to. Eitynės ne dėl aktyvios homoseksualaus gyvenimo būdo reklamos. Labai noriu tikėti, kad eitynės – dėl teisės ir galimybės JIEMS gyventi taip pat, kaip MES.

Homofobija mūsuose gyvens tol, kol neišmirs karta, iš Azijos kilusiuosius vadinanti „čiurkomis“ ir „babajais“, juodaodžius – „nigeriais“ ir „juodašikniais“, moteris – „bobomis“, ir net nenorinčių suprasti, kad pasaulis daug įvairesnis, nei tavo alkoholiu ir pigiais kodūnais užpiltas protelis sugebės kada nors aprėbti. Net kairiarankiai, kurie sudaro 8-15 procentų populiacijos, įvairiais laikotarpiais yra patyrę diskriminaciją ir panašių nepatogumų, dalis jų buvo prievarta mokinami rašyti dešine ranka. Daugelyje kalbų dešinė reiškia tiesą, teisybę (angl. right, rusiškai – pravo) o kairė – kreivumą, netiesą, nerangumą. Dabar kairiarankio diskriminavimas atrodo kvailiau, nei pats kvailumas. Lygiai tas pats su homoseksualais – jie nepavojingesni už kairiarankius, jie tiesiog tokiais yra, lygiai kaip mes, heteroseksualūs. Ir jie nusipelno teisės reikalauti siekti laimės taip pat, kaip ir mes. Ir nusipelno lygiai tokių pat sankcijų už sekso propagandą, kaip mes už „klasikinės“ pornografijos demonstravimą.

Diskriminavimo nusipelno tie, kurie muša savo vaikus ir sutuoktinius, kurie piktybiškai gyvena iš nepagrįstai gaunamos valstybės paramos, kurie prageria pašalpas, o vaikus verčia elgetauti, kurie perka degtinę, o vaikui sako, kad neturi pinigų saldainiui, o ne tie, kurie nori gyventi pilnavertį gyvenimą nesigėdydami, kad myli tos pačios lyties žmogų.

Pabaigai anekdotas:

–          Moiše, žinai, kad mūsų Idzė – pederastas?

–          Ką, pinigų pasiskolino ir negrąžino?

–          Ne, pederastas gerąja to žodžio prasme. 

Rinkimų reforma: gal jau laikas?

Bendrais bruožais 

Ministro J. Bernatonio siūlomą Seimo rinkimų sistemos reformą laikau savalaikiu ir reikalingu dalyku. Pagal šiuo metu veikiančią Seimo rinkimų sistemą iš esmės renkami dviejų rūšių Seimo nariai: “vienmandatininkai” ir “sąrašiniai”. Nors jų konstitucinės teisės ir pareigos iš esmės vienodos, tačiau patekimo į Seimą “kainą” – skirtinga. Štai pažiūrėkime, vidutiniškai vienmandatėje rinkimų apygardoje yra 36 500 rinkėjų. Esant 50 procentų aktyvumui, norint laimėti pirmajame rinkimų rate, reikia gauti bent 9 125 rinkėjų balsus. Panašiai tiek balsų reikia surinkti ir norint laimėti antrajame rinkimų rate. Tuo tarpu 2012 – asiais per partijų sąrašus į Seimą pateko asmenų, už kuriuos balsavo vos apie 2500 rinkėjų: štai socdemas Antanas Nesteckis gavo 2563 rinkėjų pirmumo balsus,  konservatorius Rokas Žilinskas – 2490, “darbietė” Larisa Dmitrijeva – 2365. O štai Liberalų sąjūdžio kandidatas Arminas Lydeka, gavęs 6004 pirmumo balsus, į Seimą nepateko.

Taip pat esama rinkimų sistema palankesnė politinėms partijoms, nes “sąrašiniam” Seimo nariui mirus, ar netekus mandato, jo vieton stoja kitas tos partijos deleguotas narys, tuo tarpu mandato netekus “vienmandatininkui” – rengiami nauji rinkimai. O tai brangu visomis prasmėmis: nauji rinkimai ne tik kainuoja valstybei ir kandidatams, bet dar ir partijų lyderiai – pareigūnai dalį laiko skiria agitacijai, o ne tiesioginiam darbui.

Estiškoje rinkimų sistemoje kandidatus gali kelti tiek politinės partijos, tiek patys nepriklausomi kandidatai. Rinkimuose rinkėjo balsas “sveria” vienodai tiek partijos iškeltam, tiek save išsikėlusiam kandidatui. Tuo tarpu Lietuvoje rinkėjas nors irgi gali balsuoti už save išsikėlusį kandidatą, tačiau antrąjį savo balsą jis turi atiduoti kažkuriai partijai.

Taigi, dabar pats laikas diskutuoti apie rinkimų sistemos reformą.

Pirmiausia, dar yra laiko. Iki eilinių Seimo rinkimų dar daugiau, kaip trys metai. Per tiek laiko tikrai galima išdiskutuoti ir apskaičiuoti naujos rinkimų sistemos privalumus ir trūkumus. Svarbu priimti sprendimus ne vėliau kaip 2015 – ųjų rudenį, kad tiek politikai, tiek rinkimų organizatoriai suspėtų tinkamai pasirengti.

Antra, nereikia keisti Konstitucijos. Konstitucija nustato tik Seimo narių skaičių ir jų Konstitucinį statusą, tačiau pačią Seimo rinkimų tvarką leidžia nustatyti įstatymu. Be to, šiuo metu Seime sudaryta darbo grupė rinkimų kodeksui parengti. Seimo rinkimų sistemos modernizavimas galėtų sutapti su kodekso parengimu.

 

Ką siūloma reforma reiškia paprastam rinkėjui?

Rinkėjas balsuotų už konkretų asmenį. Šiandien Lietuvos rinkėjas Seimo rinkimuose turi lyg ir septynis balsus: vieną – už kandidatą vienmandatėje apygardoje, vieną – už partiją, ir dar penkis – už tos partijos konkrečius sąrašo narius. Dabar rinkėjas gali balsuoti už vienos partijos keliamą “vienmandatininką”, tačiau už kitos partijos sąrašą. Mano nuomone, tai nelabai logiška. Be to, rinkėjas priverstas rinktis iš santykinai didelio kandidatų sąrašo, apie daugelį kurių jis nėra net girdėjęs.

Estiškas modelis užtikrina principą “vienas rinkėjas – vienas balsas”.  Jei rinkėjas balsuoja už save išsikėlusį kandidatą, ir šis turi svarų palaikymą apygardoje (surenką balsų kvotą), tai jis ir gauna mandatą. Jei balsuoja už partijos keliamą kandidatą, tai paremia ir partiją, kurios kandidatai turi šansų tapti parlamentarais, jei lieka kvotų metodu nepadalintų vietų ir partija nacionaliniu lygiu perkopė 5 procentų barjerą.

Kas iš to partijoms?

Kai kurios partijos susiduria su kandidatų deficitu, be to, paprastai išrenkamas pirmose sąrašo pozicijose esantys kandidatai. Siūloma sistema užtikrins, kad partijos turės kelti žinomus ir palaikymą turinčius asmenis visoje šalies teritorijoje, nes vien sostinėje keliami partijos populiarūs lyderiai jau nebegarantuos sėkmės nacionaliniame lygmenyje.

Partijos turės daugiau “dirbti” su rinkėjais tarprinkiminiu periodu, kad rinkėjai regione geriau pažinotų ne tik partijos lyderius iš Vilniaus, bet ir jos kandidatus regionuose.

Taip pat siūloma sistema sėkmingai užtveria kelią “vienrinkiminėms “, ar “vieno asmens” partijoms, nes nesant žinomų partijos atstovų visoje šalyje, perkopti rinkimų barjerą tampa per sunku.

Pigiau ir skaidriau 

Rinkimų sistema turi būti skaidri, aiškiai suprantama, ir kiek įmanoma pigesnė. Siūloma rinkimų sistema yra vieno balsavimo rato. Taip pat neliktų sudėtingo, labai kruopštaus darbo reikalaujančio pirmumo balsų skaičiavimo, tai palengvina rinkimų komisijų darbą, pagerina darbo kokybę. Rinkimų rezultatai būtų aiškūs jau pirmą rinkimų naktį.

Biuletenį, kuriame įrašytas kandidato numeris, yra žymiai sunkiau sugadinti ar suklastoti, skirtingai nuo dabar kryželiu žymimo biuletenio.

 

Papildomos pastabos

Be rinkimų reformos, reikėtų iš esmės peržiūrėti ir politinės kampanijos reguliavimą. Šiuo metu nėra balanso tarp politinių partijų finansavimo, politinių kampanijų finansavimo ir politinių kampanijų teisinio reglamentavimo. Reguliuojama daug detalių, daug draudimų, daug vietos interpretacijoms.

Paskutinių rinkimų pareigos 

Rinkimų sistema būtų demokratiškesnė, jei atsisakytumėme “politinių garvežių” rinkimuose. Kiekvienais rinkimais stebime politikus, kurie savivaldos rinkimuose dalyvauja tik kaip “garvežiai”, traukiantys savo partijų sąrašus, bet, laimėję rinkimus, į savivaldybės tarybą neina, lieka Seimo nariais. Lietuvoje vertėtų svarstyti įteisinti “paskutinių laimėtų rinkimų” principą, pagal kurį asmuo, laimėjęs atitinkamus rinkimus, netenka prieš tai turėto politinio mandato, t.y. Seimo narys, kandidatuodamas į savivaldybės tarybą, ir gavęs mandatą, automatiškai netektų Seimo nario mandato, ir atvirkščiai, tarybos narys, laimėjęs Seimo rinkimus, netektų savivaldybės tarybos nario mandato.

Pasiklydome tarp trijų pušų nustatinėdami, kas laikytina rinkėjų papirkinėjimu

Balsų pirkimas, rinkėjų valios neteisėtas įtakojimas yra smerktini, antikonstituciniai ir kartais kriminaliniai dalykai. Tačiau ar tai, kad kandidatas padainuoja ar pašoka savo rinkėjams, ar tai, kad vaikučiams padalina saldainių, ar surengia miestelio šventę, jau laikytina rinkėjų papirkimu ir įtaka rinkėjų valiai? Nemanau. Juk šiandien rinkėjas nueis pažiūrėti kaip šoka socdemas, rytoj paklausys, kaip dainuoja darbiečiai, o poryt suvalgys konservatorių dovanotą sausainį. Ar pagal sausainių skonį jis nuspręs, už ką balsuoti? Ar mes turime teisę nustatyti, kad rinkėjas privalo tik skaityti rinkimų programas, ar žiūrėti nuobodžias kalbančias galvas per televizorių? Tikrai tikiu, kad mūsų rinkėjas protingesnis ir atsakingesnis.

Ir tikiu, kad savalaikė ir pasverta rinkimų reforma padės Lietuvai tapti demokratijos pavyzdžiu aplinkinėms šalims.

Apie partijų jungimąsi ir jungimosi pasekmes

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie galimą dviejų partijų susijungimą, kartu atsirado ir įvairių komentarų apie galimas bei tariamas tokio veiksmo pasekmes. Neanalizuodamas  politinių tokio veiksmo pasekmių pasistengsiu trumpai ir suprantamai paaiškinti, ką reiškia partijų reorganizavimas ir kokios galimos to pasekmės.

Pirmiausia, kuo skiriasi partija nuo verslo įmonės? Politinė partija – fizinių asmenų narystės, o ne kapitalo pagrindu įsteigtas ir veikiantis juridinis asmuo. Partijos nariai nėra partijos „akcininkai“ – jie neturi kokių nors turtinių teisių į partijos turtą. Politinė partija pagal savo teisinę prigimtį analogiška asociacijai, kur visi dalyviai (nariai) lygūs, nepriklausomai nuo jų turtinio indėlio ar kitų faktorių. Tik partijos nariai gali būti ir jos valdymo organų nariais. Tuo tarpu verslo įmonėje akcininkai yra verslo savininkai, o dirba ir vadovauja – dažnai iš šalies samdomi žmonės.

Politinė partija, kaip ir kitų formų juridiniai asmenys, gali būti reorganizuojama ar pertvarkoma, ir tai nėra tapačios sąvokos.

Reorganizavimas

Reorganizavimas Civiliniame kodekse apibrėžiamas kaip „juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros“. Tačiau reorganizavimo turinys geriausiai atsiskleidžia per jo būdus: jungimas (prijungimas ir sujungimas) ir skaidymas (išdalijimas ir padalijimas). Prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos (A + B = A). Sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos (A+B=C). Išdalijimas – tai reorganizuojamo juridinio asmens teisių ir pareigų išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims. Padalijimas – tai vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigimas dviejų ar daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos.

Visais atvejais reorganizuojamo juridinio asmens kaip savarankiško teisinių santykių subjekto nebelieka. Štai  kai Naujoji sąjunga buvo reorganizuojama prijungimo būdu prie Darbo partijos, Naujosios sąjungos nebeliko, tačiau visas jos turtas (pinigai, patalpos), o taip pat ir skolos perėjo Darbo partijai. Net visi Naujajai sąjungai iškelti ieškiniai (jei tokių būtų buvę), būtų perėję Darbo partijai, nes kaip jau minėta, vieną ar daugiau juridinių asmenų prijungiant prie kito juridinio asmens, pastarajam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.

Dabar gi kalbama apie partijų sujungimą, kurio pasėkoje gimtų naujas juridinis asmuo (dėl kurio galimo pavadinimo tiek daug linksmų variacijų), tačiau ir šiuo atveju naujajam politiniam dariniui pereitų visos senųjų jį sudarančių partijų teisės ir pareigos, įskaitant ir pareikštus civilinius ieškinius (!). Čia galima įžvelgti savotišką analogiją su paveldėjimo teisiniais santykiais, kuomet mirus palikėjui  įpėdiniai paveldi visą jo turtą kartu su skolomis.

Pertvarkymas

Pertvarkymas yra kitokio pobūdžio teisinė operacija. Tai – teisinės formos keitimas. Pavyzdžiui, uždarojoje akcinėje bendrovėje (UAB) turi būti mažiau nei 250 akcininkų. Jei norima, kad būtų daugiau, tokią bendrovę privalu pertvarkyti į atviro tipo bendrovę (AB). Analogiškai ir su politine partija: jeigu jos narių skaičius tampa mažesnis nei įstatymo nustatytas minimumas – vienas tūkstantis narių, tokią partiją būtina likviduoti, reorganizuoti, arba pertvarkyti į kitą viešąjį juridinį asmenį, pavyzdžiui, asociaciją.

Dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo

Baudžiamajame kodekse nustatyta, kad juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios bausmės: bauda, juridinio asmens veiklos apribojimas, juridinio asmens likvidavimas.

Juridiniam asmeniui gali būti paskirta iki 6.500.000 litų dydžio bauda. Juridinio asmens veiklos apribojimas reiškia uždraudimą juridiniam asmeniui verstis tam tikra veikla (iki penkerių metų terminui) ar įpareigojimą uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį. Juridinio asmens likvidavimas reiškia įpareigojimą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius.

Kadangi politinės partijos veikla yra tik viena, paskutinės dvi bausmių rūšys politinei partijai pasekmių prasme iš esmės yra tapačios.

Taigi akivaizdu, kad tiek likvidavus juridinį asmenį baudžiamojo proceso tvarka, tiek reorganizavus juridinį asmenį – jo nelieka kaip tokio. Tačiau juridinio asmens likvidavimas niekaip neliečia jo dalyvių, šiuo atveju – partijos narių. Jie niekaip neatsako pagal partijos prievoles, vienu ar kitu atveju jie turi teisę pereiti į kitą partiją ar kurti visai naują.

Be to, juridinio asmens reorganizavimas nėra veikla, kurią būtų galima apriboti baudžiamojo proceso kontekste. Reorganizavimas yra vykdomas juridinio asmens dalyvių sprendimu, Civilinio kodekso ir Politinių partijų įstatymo nustatyta tvarka. O kreditorių, tarp jų ir valstybės, teisės reorganizavimo metu yra pakankamai gerai apgintos.

 

Autorius yra teisininkas, civilinės ir komercinės teisės specialistas, turi patirties dirbant Juridinių asmenų registro tvarkymo įstaigoje – VĮ Registrų centre. 

Vinis į e-demokratijos karstą, arba slaptas balsavimas: teisė ar prievolė?

Praėjusį trečiadienį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas įkalė bene riebiausią vinį į balsavimo internetu idėjos karstą Lietuvoje. Anot komiteto narių – balsavimą internetu įteisinantis įstatymo projektas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. O pagal Seimo statutą tai reiškia, kad tokiai komiteto nuomonei paneigti reikia mažiausiai 71 Seimo nario manančio priešingai. Prieštaravimo Konstitucijai esmė – neva balsavimas internetu neužtikrina balsavimo slaptumo. Iš tiesų, Konstitucija numato, kad rinkimai Lietuvoje vykdomi remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tačiau slapto balsavimo sąvokos turinys iki šiol teisės teorijoje Lietuvoje rimčiau nagrinėtas nebuvo. Visi prisimename neseną atvejį, kai per 2009-ųjų Respublikos Prezidento rinkimus Jo Ekscelencija Valdas Adamkus prieš įmesdamas biuletenį į urną visiems tyčia ar netyčia parodė, už kurį kandidatą balsavo. Po paskutinio Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto sprendimo tokį veiksmą turėčiau vertinti kaip baisų Konstitucijos pažeidimą. Bet ar taip yra iš tiesų? Kažin, ar Konstitucijos autorių nuomone slaptas balsavimas reiškia prievolę balsuoti slaptai, ar valstybės pareigą užtikrinti rinkėjo balso anonimiškumą, jei šis neišreiškia valios priešingai?

Iki balsavimo internetu pristatymo Estijoje 2005-aisiais, niekam per daug nekilo mintis per daug gilintis į slapto balsavimo sąvokos teisinį turinį – visiems balsuot po vieną į kabiną, ir tiek žinių! Iki šiol apylinkių komisijų nariai daug kur veja senukų poras iš balsavimo kabinų reikalaudami balsuoti po vieną, nežiūrint to, kad gal jie vienas be kito net sunkiai paeina… Vien jau idėja, kad galima būtų balsuoti namuose, sėdint prie kompiuterio, o už nugaros stovinti uošvė, neduok Dieve, pamatys, už ką tu balsavai, sutinkama vos ne kaip kriminalinė erezija.

Estai nuėjo kaip visada racionaliu keliu – iš naujo pažiūrėjo į slaptą balsavimą ir pasiūlė štai ką – balsuoti slaptai yra kiekvieno rinkėjo teisė, o valstybės pareiga yra tą balso slaptumą užtikrinti. Estijos aukščiausiasis teismas pasisakė, kad balsavimo slaptumas nėra savitikslė vertybė, bet dar viena priemonė užtikrinti pasirinkimo laisvę. Be to, estų balsavimo internetu sistema leidžia internetu balsuoti kelis kartus, skaičiuojant tik paskutinį rinkėjo balsą. Taigi, jei kažkas pamatė už ką estų rinkėjas internetu balsavo, šis gali savo balsą pakeisti vėliau, arba ateiti rinkimų dieną į apylinkę.

Žiūrint grynai iš teisinių pozicijų, atkreipčiau dėmesį į tai, kad, skirtingai nuo moralės ar tradicijos, kur pareigų nevykdymas nesusijęs su konkrečioms sankcijomis, teisėje pareiga siejama su atsakomybe už jos nevykdymą. Administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamajame kodeksuose yra visa eilė normų, numatančių atsakomybę už bandymą daryti poveikį rinkėjų valiai, bei už balsavimo paslapties atskleidimą, tačiau neteko matyti sankcijų už paviešintą informaciją už ką asmuo pats balsavo – tai jo asmeninio pasirinkimo reikalas.

Taigi, slaptas balsavimas turėtų būti suprantamas kaip konstitucinė pareiga rinkimų organizatoriams diegti tokius balsavimo būdus ir tokias technologijas, kurios užtikrintų balso anonimiškumą ir slaptumą bent jau ne prasčiau, kaip jis užtikrinamas šiuo metu balsuojant rinkimų apylinkėje. Tačiau nereikėtų stabdyti balsavimo internetu diegimo prisidengiant tariamu prieštaravimu Konstitucijai.

Dar vienas argumentas, kurį tenka girdėti kalbant apie balsavimo internetu įvedimo rizikas – balsų pirkimas. Neva, sudarius galimybę balsuoti internetu, bus masiškai perkami balsai ir daromas spaudimas neteisėtai naudojant administracinius resursus, grasinimais, papirkimu ar kitais būdais verčiant rinkėjus balsuoti prieš jų valią. Netikiu, kad Lietuvoje išsilavinę ir internetu mokantys naudotis piliečiai yra taip paperkami ir paveikiami lengviau, nei tie keliolika girtuoklių, kuriuos per kiekvienus rinkimus vis pagauna policija balsus pardavus už bambalį ar dešimtinę. O jei aš klystu, ir taip yra, tai man gėda už tokią valstybę ir man čia nebėra ką veikti. Tai tas pats, kas uždrausti prekiauti virtuviniais peiliais vien dėl to, kad keletas nužudymų per metus įvykdomi būtent jais…

Pabaigai norėtųsi priminti, kad net krikščionybė į Lietuvą atėjo pavėlavusi 500-600 metų, nekalbant jau apie kitas modernaus pasaulio naujoves. Lieka tik tikėtis, kad interneto technologijų  progresyvumo ir naudos suvokimo nereikės tiek laukti…

Internetinis balsavimas – ko bijoma?

Demokratija kalba apie rinkimus. Rinkimai politika ir balsavimas. Šiuo tekstuku norėjau nors trumpam įtraukti skaitytoją į diskusiją apie balsavimo internetu privalumus, rizikas ir jų valdymo būdus. „Rinkimų sistema“ ir „balsavimo sistema“ yra iš esmės skirtingi, bet kartu vienas kitą įgyvendinantys dalykai. „Rinkimų sistema“ yra apygardos, apylinkės, partijų sąrašai, kandidatai – vienmandatininkai, reitingavimas, rinkimų barjeras ir kitus dalykus, kurie lemia politiko kelią į politinį postą.

Tuo tarpu „balsavimo sistema“ yra būdas surinkti, suskaičiuoti balsus ir nustatyti (suskaičiuoti) rinkimų laimėtoją. Nesvarbu, ar renkamas parlamentas, ar kaimo policijos nuovados viršininkas.
Pastaruoju metu spaudoje ir visuomenėje klaidingai vartojama „elektroninio balsavimo“ sąvoka, kuri turi kiek kitą reikšmę, nei „balsavimas internetu“. „Elektroninis balsavimas“ suprantamas kaip balsavimo būdas, kur rinkimų apylinkėje vietoje popierinių biuletenių naudojamos specialios elektroninės balsavimo mašinos arba balsavimo terminalai. Tokios balsavimo sistemos naudojamos JAV ir kitose valstybėse dar nuo praeito amžiaus vidurio.

Paprastai tokios balsavimo mašinos nėra sujungtos į bendrą tinklą, o jų naudojimo privalumas iš esmės vienas – užkirsti kelią balsavimo rezultatų klastojimui (neįmanoma primesti padirbtų biuletenių ar kaip kitaip) bei greitai suskaičiuoti rezultatus. Tačiau tokios mašinos turi kitą trūkumą – jos greitai morališkai ir techniškai sensta, ypač turint omenyje, kad rinkimai – dalykas nors ir periodiškas, bet santykinai retas.

lektroninė balsavimo sistema naudojama ir Seimo posėdžių salėje. Aš tokį balsavimą juokais vadinu „elektriniu balsavimu“. Tuo tarpu „balsavimas internetu“ reiškia balsavimo būdą, kai balsuotojas savo valią gali pareikšti būdamas bet kur, kur yra interneto ryšys, kompiuteris ir galimybė pasirašyti elektroniniu parašu.

Lietuvos Konstitucijoje, rinkimų bei referendumo įstatymuose rasime įtvirtintus visame demokratiniame pasaulyje pripažįstamus rinkimų principus: laisvi, lygūs, visuotiniai, periodiniai, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas. Ir nesvarbu, ar renkame Respublikos prezidentą ar savivaldybės tarybą, rinkimų principai čia universalūs. Taigi, šitie principai turėtų būti išlaikomi nepriklausomai nuo naudojamo balsavimo būdo ar technikos.

Balsavimo sistema iš esmės susideda iš dviejų esminių komponentų: (1) tinkamo rinkėjo tapatybės nustatymo ir (2) teisingo anoniminių (arba nuasmenintų) balsų suskaičiavimo, iš kurių išplaukia teisingas rinkimų rezultatų nustatymas.

Rinkėjo tapatybės tinkamo nustatymo reikalavimas susijęs su reikalavimais, kad balsuotų tik rinkimų teisę turintis asmuo, kad asmuo vienuose rinkimuose balsuotų tik vieną kartą (ar vienodą skaičių kartų su kitais). Taip pat būtina užtikrinti, kad asmens balsas nebūtų užskaitytas daugiau nei vieną kartą, jei jis balsavo iš anksto ir dar atėjo į apylinkę rinkimų dieną.

Slaptas balsavimas reiškia reikalavimą organizuoti balsavimą taip, kad net autorizuoti rinkimų pareigūnai negalėtų susieti balso su balsavusiuoju asmeniu. Nuasmenintų balsų teisingas suskaičiavimas reiškia, kad visi skaičiuojami balsai yra teisingai suskaičiuojami ir neįmanoma nustatyti, kas ir už ką balsavo. Šie reikalavimai turi būti užtikrinti tiek techninėmis, tiek teisinėmis, tiek organizacinėmis priemonėmis. Slaptas balsavimas reikalingas tam, kad rinkėjas galėtų pareikšti savo tikrąją valią niekieno nespaudžiamas ir nekontroliuojamas.

Paradoksalu, bet dabar kai kurie Lietuvoje galiojantys balsavimo būdai šiuos mano minėtus reikalavimus ne visiškai atitinka. Balsavimas iš anksto ir namuose (taip pat laivuose, diplomatinėse atstovybėse, stacionaraus gydymo įstaigose) naudojant „dvigubą voką“ yra ne tik moraliai pasenęs, bet jau ne kartą įrodęs savo nesaugumą: neatsakingas rinkimų komisijos narys, pažeidęs procedūras gali nesunkiai atskleisti balsavimo paslaptį…

Taigi, tie patys reikalavimai turi būti išlaikyti ir diegiant kitokius balsavimo būdus, tame tarpe ir balsavimą internetu. Diskusijos apie balsavimo internetu įteisinimą Lietuvoje garsiau prasidėjo dar 2005-aisiais metais, vėliau Seimas patvirtino Balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepciją. Tačiau keletas mėginimų įteisinti tokį balsavimo būdą kol kas nesulaukė palaikymo.
Džiugu, kad šįkart kelią į gyvenimą skinasi iniciatyva įteisinti kompromisinį, arba paprastesnį balsavimo internetu variantą – balsavimą kontroliuojamoje aplinkoje, t.y. rinkimų apylinkėje. Tai reiškia, kad rinkėjas rinkimų dieną galės balsuoti bet kurioje apylinkėje esančio kompiuterio pagalba, o jo balsas bus užskaitytas tai apylinkei, kurios rinkėjų sąraše jis yra.

Pavyzdžiui, studentui nebereikės grįžti į savo miestelį iš Vilniaus vien tam, kad sudalyvautų rinkimuose, jam užteks rinkimų dieną ateiti į bet kurią apylinkę Vilniuje ar kitame mieste. Šis balsavimo būdas taip pat turėtų sumažinti eiles balsuojant iš anksto savivaldybėse.

Šis susisiekimo ministro pasiūlytas kompromisinis sprendimas yra dvejopai naudingas. Pirmiausia, jis ne tik sudarys galimybes balsuoti savo apylinkėje nuotoliniu būdu, bet, svarbiausia, leis santykiai saugiai išmėginti balsavimo internetu sistemos veikimą, leis įvertinti galimas grėsmes ir rizikas, kurias norėčiau dabar kiek prasklaidyti.

Dažniausias balsavimo internetu kritikų argumentas – „nesaugu“. Šis „nesaugu“ komentuojamas kaip galimybė „nulaužti“ sistemą ir sužinoti, kaip kas balsavo, arba (ir) niekam nežinant pakeisti balsavimo rezultatus. Daugelis mūsų tikime, kad dabar veikianti popierinė balsavimo sistema saugumo spragų lyg ir neturi, ją užtikrina rinkimų stebėtojai ir daugiapartinė rinkimų komisijų narių sistema, nors iš tiesų jos saugumas ir patikimumas tiesiog proporcingas rinkimų komisijų narių profesionalumui ir stebėtojų budrumui.

Šiuo požiūriu balsavimo internetu sistema yra žymiai saugesnė ir patikimesnė, nes ji daugeliu atveju padeda išvengti žmogiškojo faktoriaus keliamų rizikų: neteisingo biuletenių skaičiavimo, biuletenių „primetimo“ ar pakeitimo, rinkėjų prirašymo ir pan. Svarbiausia tai, kad balsavimo internetu sistema būtų atvira ir skaidri nuo pat jos programos išeities tekstų iki visų vykstančių procesų ir procedūrų.

Estijoje prieš pradedant naudoti balsavimo internetu sistemą, visi jos išeities tekstai buvo pateikti visuomenei ir profesionalams vertinti. Visi norintys (ir išmanantys reikalą) galėjo susipažinti su sistemos veikimu ir reikšti savo pastabas. Sistema buvo pradėta naudoti tik tuomet, kai net aršiausi sistemos kritikai pripažino, kad ji saugi ir tinka naudoti rinkimuose. Gal ne veltui Estijoje įrengtas NATO kibernetinio saugumo centras? Šiuolaikinės šifravimo technologijos poroje su teisingu procesų organizavimu ir duomenų srautų valdymu užtikrina, kad bet kokie sistemos „nulaužimo“ pasikėsinimai bus laiku identifikuoti, o balsavimo paslaptis negalės būti atskleista.

Balso slaptumas užtikrinamas elektroninio dvigubo voko principu: balsas (biuletenis) užšifruojamas dar rinkėjo kompiuteryje taip, kad dešifruoti jį galima tik panaudojus raktą, kuris dar iki balsavimo pradžios metu yra išskaidytas į fragmentus, taigi, neprieinamas. Tada šifruotas biuletenis yra pasirašomas rinkėjo e-parašu (įdedamas į išorinį e-voką) ir tik tada siunčiamas į centrinę elektroninę balsadėžę. Atėjus laikui skaičiuoti internetu paduotus balsus, pirmiausia, atskiriami rinkėjų elektroniniai parašai nuo šifruotų biuletenių, pastarieji fiziškai perkeliami į kitą, jau uždarą ir nuo interneto atskirtą dešifravimo įrenginį. Tik tuomet yra atgal surenkamas rankas, leidžiantis dešifruoti jau nuasmenintus balsus ir suskaičiuoti rezultatus.

Taigi, net piktavaliams ir „perėmus“ balsus pakeliui į centrinę balsadėžę, iššifruoti, o juo labiau pakeisti surinktą informaciją prireiktų neracionaliai daug laiko. Šiuolaikinės elektroninio tapatybės identifikavimo technologijos užtikrina, kad apsimesti rinkėju internetu piktavaliams taip pat nepavyktų.

Antrasis kritikų įvardijamas rizikos faktorius – galima neteisėta įtaka rinkėjų apsisprendimui, jei šis balsuotų nekontroliuojamoje aplinkoje: namuose, darbe ar kitoje vietoje. Neva, koks nors siuvėjų cecho viršininkas galėtų priversti visas siuvėjas jo akivaizdoje prabalsuoti internetu už nurodytą kandidatą ar partiją. Taip pat linksmai atrodytų rinkimų agitatoriai lakstantys kaimuose iš trobos į trobą su nešiojamais kompiuteriais rinkti i-balsų.

Kaip kartą taikliai pajuokavo Estijos balsavimo internetu sistemos kūrėjas Tarvi Martensas, „Mūsų balsavimo internetu sistema ideali balsų pardavimui, bet visiškai netinka balsų pirkimui“. Mat, balsavimas internetu sudaro galimybė balsuoti kelis kartus, o skaičiuojamas tik paskutinis paduotas balsas. Taigi, bet koks poveikis rinkėjui gali būti ištaisytas šiam perbalsuojant vėliau.
Apskritai, aštuoneri šių eilučių autoriaus metai aktyvaus rinkimų procesų stebėjimo leidžia teigti, kad tokiu būdų „pirkti“ rinkėjus tiesiog neapsimoka. Vilioti rinkėjus originaliomis politinės reklamos ir gudriomis viešųjų ryšių priemonėmis daug saugiau ir pigiau, nei organizuoti masinius rinkėjų papirkinėjimus tokiu būdu. Susisiekimo ministro siūlomoje iniciatyvoje ši rizika apskritai eliminuota, nes siūlomas balsavimas internetu tik kontroliuojamoje aplinkoje, t.y. rinkimų apylinkėje ir iš anksto savivaldybėse.

Ir pagaliau, trečias argumentas, kurį esu ne kartą girdėjęs net iš mūsų politikų – „mūsų visuomenė tam dar nepasiruošusi“. Atleiskite, prieš šį argumentą nieko pasakyti negaliu, nes: (1) neįsivaizduoju, kokie yra to „pasiruošimo“ kriterijai, (2) aš tikrai pasiruošęs, ir dar labai daug tokių pažįstu, (3) kuo konkrečiai estai labiau „pasiruošę“ už mus?

Labai viliuosi, kad visi neužilgo galėsime ne tik balsuoti bet kurioje apylinkėje, bet ir namuose ar darbe. Toks balsavimo būdas ne tik palengvins rinkimų organizavimą. Tai tiesioginis kelias atviresnės demokratijos link. Juk turint gerai veikiančią balsavimo internetu sistemą galima rengti rimtas gyventojų apklausas, referendumus ir kt., ir taip ne tik labiau įtrauksime piliečius į valstybės valdymą, į teisėkūros procesą bet ir atkrapštysime prie grindų prikepusius piliečių pasitikėjimo valdžios institucijomis reitingus.

Gal netrukus turėsime ir interneto socialiniuose tinkluose gyvuojančias politines partijas, į kurias jungsis veržlūs, išprusę ir iki šiol partiniais nebuvę piliečiai? Gal štai ko iš tiesų bijoma?