Tai tik kalbam, ar vis dėl to darom? Atsakymas T. Milakniui

Balsavimo internetu, arba internetinio balsavimo Lietuvoje idėjos blaškosi tarytum dvasia be vietos jau geras dešimtmetis. Smagu, kad vis daugiau randasi pasisakymų šia tema ir į diskusiją įsitraukia vis daugiau autoritetų, ir tai jau nebėra saujelės entuziastų vakarėlis. Neretai tokios diskusijos “užklimpsta” jau pačioje pradžioje, kaip tai pavyko ir ponui Milakniui entuziazmo nestokojančiame tekste.

Pradėkime nuo sąvokų. Elektroninis balsavimas ir internetinis balsavimas yra ne tas pats. Balsavimas internetu – tai balsavimas nuotoliniu būdu iš namų/biuro ar telefono būnant ne kontroliuojamoje rinkimų aplinkoje. Elektroninis balsavimas yra platesnė sąvoka ir apima tiek jam mano minėtą balsavimą internetu, tiek balsavimą apylinkėse naudojant tam skirtas elektroninio balsavimo mašinas. Geriausias tokio balsavimo pavyzdys – Brazilija, kur jau keli dešimtmečiai naudojamas išimtinai elektroninėmis balsavimo mašinomis. Tiesa, svarbu paminėti, kad Brazilijoje – 400 000 balsavimo apylinkių ir 143 milijonai rinkėjų. Balsavimo “aparatai” taip pat naudojami daug kur JAV, Belgijoje, ir pasaulio patirtis naudojant šiuos aparatus nėra vienareikšmė. Šių aparatų naudojimas pasiteisina didelėse valstybėse ir kur komplikuotas balsų skaičiavimas, tačiau jos nesprendžia nuotolinio balsavimo problemų.

Lietuvoje mes kalbame apie balsavimą internetu (arba populiariai kalbant – internetinį balsavimą). Tai balsavimas, naudojant standartinius įrenginius – kompiuterius, planšetinius kompiuterius ar išmaniuosius telefonus, alima būtų balsuoti iš bet kur, kur yra interneto ryšys.

Tikra ar menama nauda?

Ponas Milaknis teisus cituodamas profesorę Ainę Ramonaitę, kad nėra tyrimų, įrodančių, kad balsavimas internetu padidintų rinkėjų aktyvumą, o rinkėjai tiesiog renkasi kitą balsavimo būdą. Tačiau štai Australų pavyzdžiai rodo, kad balsavimas internetu padeda žmonėms su negalia balsuoti savarankiškai. Video apie tai čia: https://www.youtube.com/watch?v=dcwnVn1eh1g

Kitas aspektas – patogumas. Jau rašiau anksčiau, kad aukoti dalį sekmadienio pėdinimui į rinkimų apylinkę aš nenoriu. Ir man neįdomu, jei kažkas apšauks mane blogu patriotu. Dar Henris Fordas sakė, kad “jei prieš gamindamas automobilį būčiau daręs apklausas, ko nori žmonės, jie būtų prašę greitesnių arklių”. Kiti tyrimai rodo, kad emigrantai nedalyvauja rinkimuose, nes nepatogu (per toli) vykti iki balsavimo vietų užsienyje.

Taigi, balsavimas internetu turi aiškius adresatus: užsienyje esančius rinkėjus, keliaujančius, bei neįgaliuosius. Jie nori tokio balsavimo. Tie, kas nori jiems tai uždrausti, tegul pirma pavaikšto jų batais.

Be to, niekas nesakė, kad rinkimų aktyvumo didinimas yra savaime vertybė. Štai kad ir  Australijoje balsavimas privalomas, ten su aktyvumu problemų nėra (97 proc.), bet New South Wales džiaugiasi balsavimo internetu privalumas. Danai turi 87 proc. aktyvumą ir be privalomojo balsavimo, tačiau taip pat svarsto interentinio balsavimo galimybes.

Pasitikėjimas ar galimybė patikrinti?

Pasitikėjimas internetinio balsavimo sistema nereiškia reikalavimo aklai tikėti, kad “viskas ten gerai”. Šiuolaikinės balsavimo internetu sistemos leidžia rinkėjui patikimai patikrinti, kad jo balsas įkaitytas į elektroninę balsadėžę. Sistemos auditoriai turi instrumentus patikrinti, ar visi pateikti balsai buvo skaičiuojami, ar nebuvo pažeistas elektroninės balsadėžės vientisumas, ar nebuvo pakeisti balsai, ar nebuvo įtraukta papildomų neteisėtų biuletenių, ir kt. Tai nėra vien teoriniai reikalavimai, o praktikoje taikomi metodai (Estija, Norvegija, Prancūzija, Australija, Kanada ir kt.).

Beje, šie reikalavimai yra įtraukti ir į siūloma balsavimo internetu įstatymo projektą. Taip, visa tai daro sistemą sudėtingą, tačiau leidžia užtikrinti balsavimo internetu skaidrumą ir  saugumą. Tai tarsi sudėtingas variklis ar laikrodžio mechanizmas, detaliai suprantamas tik specialistams, tačiau eiliniam vartotojui – paprastas naudoti ir patikrinamas.

Išgalvotos grėsmės

Balsų pirkimas nėra balsavimo internetu baubas. Šita rizika internetinio balsavimo kontekste  yra niekuo nepamatuota ir nepagrįsta. Tokius politikų nuogąstavimus teko girdėti ne vienoje šalyje, tačiau rimtų argumentų tam pagrįsti nežinau. Balsų pirkimui internetas nepadeda, o tik kenkia – štai Estijoje rinkėjas gali internetu balsuoti keletą kartų, todėl balsų pirkėjas nežino, ar jo nupirktas balsas bus paskutinis.

Yra įvairių siūlymų dėl balsavimo internetu ribojimo. Pono Milaknio siūlymas skirti balsuoti internetu vieną apygardą – vienas iš jų. Čia yra keletas teisinių niuansų. Balsavimo teisė yra lygi ir visuotinė, o rinkimų apygardų perskirstymas – dar jautresnis dalykas, todėl lieka neaišku, kokiais principais ir kurių esamų apygardų sąskaita ponas Milaknis siūlo steigti “elektroninę” apygardą? Iš kitos pusės, galima apsiriboti tik balsavimu internetu iš užsienio, tačiau tuomet diskriminuotumėm vietoje esančius neįgaliuosius ir kitus rinkėjus.

Šiuo metu siūloma tik sukurti ir išmėginti tokią sistemą, nesukuriant teisinių padarinių. Ir tik įsitikinus sistemos patikimumu, mėginti įvairius scenarijus praktikoje.

Besąlygiškai sutinku su vienu – kalbam, sprendžiam ir darom! Norinti nedaryti – užtenka tik vieno – tiesiog nedaryti.

 

 

Jonas Udris

Leave a comment

Parašykite komentarą