Ar vėl užlipsime ant grėblio, pasiklydę tarp trijų pušų?

Nagrinėjant klausimus dėl informacijos pripažinimo ar nepripažinimo politine reklama, nuolat kyla naujų klausimų, kaip taikyti galiojantį ir nuolat besikeičiantį teisinį reguliavimą konkrečioms gyvenimo situacijoms.

Ar politinės kampanijos laikotarpiu bet kokią informaciją, kurioje tiesiogiai ar netiesiogiai kalbama apie politiką, kurioje rodosi politikas ir paklaustas dėsto savo poziciją, reikia automatiškai laikyti politine reklama?

Pradėsiu nuo įstatymuose pateikiamų konstrukcijų.

Atrodytų, paprastas politinės reklamos (PR) apibrėžimas, nurodantis, kad politinė reklamavalstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa (PKĮ 2 str. 8 d.).

Analizuodami šį apibrėžimą, galima išskirti kelis politinės reklamos požymius. Pirma, PR – tai  turi būti informacija, skleidžiama valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais. Antra, PR skleidžiama siekiant paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.

Pilnumo dėlei reikia atskirti politinę reklamą nuo rinkimų agitacijos, kuri, savo ruožtu įstatyme apibrėžta kaip per rinkimų agitacijos kampanijos etapą politinei reklamai skleisti skirta veikla, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume (PKĮ 2 str. 19 d.).

 

Įstatymas pateikia ir išimčių, kurios lyg turėtų giliau suprasti politinės reklamos sąvokos turinį. Štai PKĮ 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Politine reklama nelaikomi politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą.

Tačiau, iš tiesų tai viską komplikuoja. Kas yra “įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie kandidatų veiklą”? Ar tai faktai, kad premjeras priėmė užsienio svečius, ar faktai, kad politinė taryba aptarė mokesčių mažinimo ir PVM lengvatų klausimus? Čia labai slidi riba, paliekanti Vyriausiajai rinkimų komisijai spręsti, ką laikyti “įprastinio pobūdžio” pranešimais, o ką ne. Norėtųsi, kad šitie standartai būtų vienodai suprantami tiek kandidatams, tiek VRK, tiek žmonėms iš žiniasklaidos.

Liūdna, bet kartais noras viską standartizuoti ir reguliuoti prasilenkia su elementaria logika ir neretai konfliktuoja su kitų subjektų teisėmis užsiimti savo įprasta veikla – skleisti visuomenei žinias ir aktualią informaciją.

Įstatymas rūstus ir negailestingas. Politinės kampanijos laikotarpiu politinė reklama turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pažymėta nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos, skelbia PKĮ 15 straipsnis. VRK yra nustačiusi taisykles, kad per radiją ir televiziją skleidžiant politinę reklamą, reikia pranešti balsu ar “bėgančia eilute”, kad tai politinė reklama.

Įstatymas taip pat draudžia politikus reklamuoti nemokamai. Tas pateisinama, nes kitaip būtų atvertas kelias televizijos savininkams propaguoti sau priimtinus kandidatus ir taip apeiti draudimą juridiniams asmenims aukoti politikams. Tačiau ir čia įstatymas atveria kelią ginčams, numatydamas išimtį, kad neatlygintinai galima transliuoti diskusijų laidas. Pradėjus ieškoti diskusijų laidos apibrėžimo, gali pulti į neviltį. Ne tai, kad teisės aktuose neradau, bet net net visažiniai Google ar Vikipedija nesugebėjo paaiškinti, kas yra diskusijų laida: kiek žmonių turi diskutuoti, koks žurnalisto ar moderatoriaus vaidmuo ir panašiai. Mano kalbinti žurnalistai ir žurnalistikos ekspertai taip pat apsiribojo teoriniais pasvarstymais, kad diskusija ir interviu – tai skirtingo žanro laidos, tačiau aiškių kriterijų pateikti negalėjo. Taigi, lieka atviras klausimas – kada laidą laikyti diskusijų laida, o kada – ne.

Iš kitos pusės, žurnalisto pareiga – informuoti visuomenę apie vykstančius procesus, televizijos priedermė – skleisti informacija iš tenkinti žiūrovų apetitą karštos konkurencijos sąlygomis. O ir įstatymai nustato pareigas politinės kampanijos dalyviams, bet ne žiniasklaidai (išskyrus pareigą taikyti vienodus reklamos įkainius ir teikti ataskaitas). Klausimas “į šalį”: ar žiniasklaidos priemonė gali neskelbti politinės reklamos, o tik rengti diskusijų laidas?

 

Visos tos teisinės painiavos kontekste Vyriausioji rinkimų komisija šiandien turi spręsti, ar gali televizija rinkimų kampanijos metu pakviesti į (naujienų/publicistikos ar kitokią) laidą politiką, kampanijos favoritą ir pakalbinti jį apie aktualijas? Ar būtina tokį pokalbį žymėti kaip politinę reklamą? Ar būtinai reikia kviesti visus kandidatus iš karto, kad būtų “diskusija”? O jei tų kandidatų šešiolika, o laida – 15 minučių trukmės? O jei tai – politinė reklama, tai kieno naudai ir/ar interesais ji skleidžiama? Ar tuomet privalu laikyti, kad žiniasklaidos priemonė slaptai remia kandidatą? Kol kas tai – atviri klausimai, kuriais kiekvienas turime savo atskirą nuomonę.

 

Manau, kad atėjo laikas ne lopyti skyles ir taisyti skuboto lopymo klaidas, o iš principo naujai pažvelgti į visuomenės informavimo aplinkos realybę ir iš naujo pasiūlyti perrašyti politinės reklamos reglamentavimą, suderinant sąžiningos ir garbingos politinės kampanijos principus su žodžio laisve ir sąžininga konkurencija.

Parašykite komentarą