Kiek VRK gali reguliuoti žurnalistiką?

Žiniasklaida nejuokais įsiuto. Ir, manau, ne be reikalo. O įsiuto dėl to, kad buvo priversta aiškintis VRK, kad žurnalistų parengtos publikacijos neva yra politinė reklama – konkrečios partijos ir jos lyderio propaganda.

Viena iš VRK funkcijų yra spręsti ginčus dėl politinės reklamos. Rinkimų laikotarpiu viešumas ir žinomumas politikams reikalingas kaip oras, ir, suprantama, kiekvienas nori jo kuo daugiau. VRK uždavinys – užtikrinti, kad to žinomumo politikai siektų teisėtomis priemonėmis, laikydamiesi sąžiningų ir garbingų rinkimų principų. Šių principų turinį sudaro visa eilė reikalavimų, tarp kurių yra reikalavimai žymėti skleidžiamą politinę reklamą, reikalavimas, kad politinė reklama būtų skiedžiama taikant visiems vienodus įkainius, kad visos politinės reklamos išlaidos būtų daromos tik iš specialių rinkimų sąskaitų, kad nebūtų kampanijos finansuojamos per trečiuosius asmenis, ir panašiai. Kitaip tariant, rinkimų kampanija turi vykti laikantis lygiateisiškumo, skaidrumo, viešumo ir atskaitingumo.

Įprasta, kad kiekvienas įtardamas, jog kažkokia publikacija yra nepažymėta propaganda, rašo skundą VRK. Ir VRK tą skundą pagal kompetenciją privalo nagrinėti. Tačiau kaip nustatyti, kur riba tarp žurnalistikos ir politinės propagandos? Reikia turėti žurnalistikos patirties, kad suprasti, kada publikacija yra interviu ar apžvalga, o kada – tendencinga propaganda. Aš tokios patirties neturiu, o vadovautis vien savo intuicija būtų mažiausiai neprofesionalu. Tas vidinis įsitikinimas turi susiformuoti išsamiai įsigilinus į kiekvienos publikacijos turinį, išklausius nešališkų specialistų nuomones, pasiremiant ankstesne praktika, ir pan. Vien politiko ar partijos paminėjimo ar atvaizdo parodymo automatiškai laikyti propaganda man neišeina.

Tačiau visų svarbiausia – išsiaiškinti tokios publikacijos motyvaciją, konkrečiai, ar žurnalistas ją parengė eidamas savo pareigas, ar jis tai padarė turėdamas kitų neatskleistų motyvų (redaktoriaus lieptas, ar gavęs neatskleistą atlygį, ar pan.). Tokios motyvacijos gali būti įvairios: sakykime, informacija apie slaptus susitarimus tarp žiniasklaidos priemonių vadovų/savininkų ir partijos ar jos rėmėjų dėl neatskleistos paramos ar reklaminių užsakymų, ir panašiai. Valstybinė institucija čia tikrai negali vadovautis kaltumo prezumpcija, tačiau paaiškėjus tokiems susitarimams esant, reakcija turi būti greita it adekvati. Priešinga pozicija gali vesti prie situacijos, kuri griautų pasitikėjimą ne tik pačia VRK, bet ir konkrečiais žurnalistais ar žiniasklaida apskritai.

Šioje situacijoje greitų vaistų nėra. Politiniai oponentai bet kokį vienas kitų paminėjimą žiniasklaidoje jau vadina užsakyta propaganda, taip buvo ir bus. VRK pareiga – tokius skundus nagrinėti ir priiminėti sprendimus. Visą informaciją reikia tikrinti ir tirti, tačiau tai daryti būtina atsakingai ir profesionaliai, patiems nepolitikuojant ir nedarant skandalo anksčiau laiko.

Sąžiningai dirbantis žurnalistas neturi bijoti, kad bus kviečiamas aiškintis VRK ar dar kokiai įstaigai, kodėl jis uždavė politikui būtent tokius klausimus, kodėl prie straipsnio pateiktos 102 nuotraukos, o ne tik viena ar 400, kodėl apie tą politiką rašo, o apie kitą – ne. Čia VRK uždavinys – visų pirma surinkti įrodymus, kad publikacija buvo slapta užsakyta, o tik tada jungti buldozerį.

Manau, šis skandalas bus gera pamoka ir žadintuvas mums visiems, kad šalia aklų įstatymų formuluočių yra ir realus gyvenimas, gyvi žmonės ir tikros aistros. Tikiuosi, kad rinkimų kampanija po šio nesusipratimo bus dar brandesnė ir skaidresnė.

Bendras Europos referendumas? Kodėl gi ne? Britai parodė pavyzdį.

Rytas už vakarą protingesnis.

Pagirios po vakarykštės Brexit euforijos dar nepraėjo, bet jau nebedominuoja. Gyvenimas kaip ėjo, taip ir eis toliau, tik kažkas pasikeitė, svarbiausia, pačioje ES. Įvairūs argumentai logiški tiek šalininkų, tie priešininkų stovyklose.
Pirmiausia, Brexit referendumas – puikus wake-up call, kad kažkas Europoje rimtai negerai. Europos teoretikai ir biurokratai padarė Europą kitokią, nei ją nori matyti piliečiai: nerangią ir stagnuojančią. Laisva prekyba ir laisvas kapitalo ir žmonių judėjimas – puiku, tačiau gilesnė integracija, aukojant nacionalinių valstybių suverenitetą jau gal nelabai. Bent jau taip suprantu racionalius Brexit šalininkų argumentus.

Partinės demokratijos kažkaip virsta elitokratijomis, kuriose, taip, konkuruoja mokesčių, socialinės ir kitokios politikos, tačiau partinis elitas vieningas visose partijose – eilinis rinkėjas per mažas, kad jo balsas spręstų. Pasirodo, gali būti ir kitaip.

Valstybės ar sąjungos veikimo principai turėtų būti suprantami didžiajai daliai gyventojų, turi būti aiškūs jų sudarymo principai ir atskaitomybės, o svarbiausia, atskaitomybė prieš piliečius – rinkėjus. Šiandien ES institucijų veikimui suprasti reikia specialių studijų, vien bendrojo ar net aukštojo išsilavinimo nepakaks. O kai kažką suprasti yra ubercomplicado, tai ir aklai pasitikėti tuo kažkaip neišeina.

Europai reikia reformuotis, ir ne kosmetiškai, bet iš principo, peržiūrint pamatinius dalykus ir apsisprendžiant dėl esmės: ar likti tik ekonomine sąjunga, ar judėti link gilesnės integracijos.

Gal bendras Europos referendumas padėtų? Šveicarai tai moka daryti jau virš šimto metų. O ir internetas yra visur.

Tai tik kalbam, ar vis dėl to darom? Atsakymas T. Milakniui

Balsavimo internetu, arba internetinio balsavimo Lietuvoje idėjos blaškosi tarytum dvasia be vietos jau geras dešimtmetis. Smagu, kad vis daugiau randasi pasisakymų šia tema ir į diskusiją įsitraukia vis daugiau autoritetų, ir tai jau nebėra saujelės entuziastų vakarėlis. Neretai tokios diskusijos “užklimpsta” jau pačioje pradžioje, kaip tai pavyko ir ponui Milakniui entuziazmo nestokojančiame tekste.

Pradėkime nuo sąvokų. Elektroninis balsavimas ir internetinis balsavimas yra ne tas pats. Balsavimas internetu – tai balsavimas nuotoliniu būdu iš namų/biuro ar telefono būnant ne kontroliuojamoje rinkimų aplinkoje. Elektroninis balsavimas yra platesnė sąvoka ir apima tiek jam mano minėtą balsavimą internetu, tiek balsavimą apylinkėse naudojant tam skirtas elektroninio balsavimo mašinas. Geriausias tokio balsavimo pavyzdys – Brazilija, kur jau keli dešimtmečiai naudojamas išimtinai elektroninėmis balsavimo mašinomis. Tiesa, svarbu paminėti, kad Brazilijoje – 400 000 balsavimo apylinkių ir 143 milijonai rinkėjų. Balsavimo “aparatai” taip pat naudojami daug kur JAV, Belgijoje, ir pasaulio patirtis naudojant šiuos aparatus nėra vienareikšmė. Šių aparatų naudojimas pasiteisina didelėse valstybėse ir kur komplikuotas balsų skaičiavimas, tačiau jos nesprendžia nuotolinio balsavimo problemų.

Lietuvoje mes kalbame apie balsavimą internetu (arba populiariai kalbant – internetinį balsavimą). Tai balsavimas, naudojant standartinius įrenginius – kompiuterius, planšetinius kompiuterius ar išmaniuosius telefonus, alima būtų balsuoti iš bet kur, kur yra interneto ryšys.

Tikra ar menama nauda?

Ponas Milaknis teisus cituodamas profesorę Ainę Ramonaitę, kad nėra tyrimų, įrodančių, kad balsavimas internetu padidintų rinkėjų aktyvumą, o rinkėjai tiesiog renkasi kitą balsavimo būdą. Tačiau štai Australų pavyzdžiai rodo, kad balsavimas internetu padeda žmonėms su negalia balsuoti savarankiškai. Video apie tai čia: https://www.youtube.com/watch?v=dcwnVn1eh1g

Kitas aspektas – patogumas. Jau rašiau anksčiau, kad aukoti dalį sekmadienio pėdinimui į rinkimų apylinkę aš nenoriu. Ir man neįdomu, jei kažkas apšauks mane blogu patriotu. Dar Henris Fordas sakė, kad “jei prieš gamindamas automobilį būčiau daręs apklausas, ko nori žmonės, jie būtų prašę greitesnių arklių”. Kiti tyrimai rodo, kad emigrantai nedalyvauja rinkimuose, nes nepatogu (per toli) vykti iki balsavimo vietų užsienyje.

Taigi, balsavimas internetu turi aiškius adresatus: užsienyje esančius rinkėjus, keliaujančius, bei neįgaliuosius. Jie nori tokio balsavimo. Tie, kas nori jiems tai uždrausti, tegul pirma pavaikšto jų batais.

Be to, niekas nesakė, kad rinkimų aktyvumo didinimas yra savaime vertybė. Štai kad ir  Australijoje balsavimas privalomas, ten su aktyvumu problemų nėra (97 proc.), bet New South Wales džiaugiasi balsavimo internetu privalumas. Danai turi 87 proc. aktyvumą ir be privalomojo balsavimo, tačiau taip pat svarsto interentinio balsavimo galimybes.

Pasitikėjimas ar galimybė patikrinti?

Pasitikėjimas internetinio balsavimo sistema nereiškia reikalavimo aklai tikėti, kad “viskas ten gerai”. Šiuolaikinės balsavimo internetu sistemos leidžia rinkėjui patikimai patikrinti, kad jo balsas įkaitytas į elektroninę balsadėžę. Sistemos auditoriai turi instrumentus patikrinti, ar visi pateikti balsai buvo skaičiuojami, ar nebuvo pažeistas elektroninės balsadėžės vientisumas, ar nebuvo pakeisti balsai, ar nebuvo įtraukta papildomų neteisėtų biuletenių, ir kt. Tai nėra vien teoriniai reikalavimai, o praktikoje taikomi metodai (Estija, Norvegija, Prancūzija, Australija, Kanada ir kt.).

Beje, šie reikalavimai yra įtraukti ir į siūloma balsavimo internetu įstatymo projektą. Taip, visa tai daro sistemą sudėtingą, tačiau leidžia užtikrinti balsavimo internetu skaidrumą ir  saugumą. Tai tarsi sudėtingas variklis ar laikrodžio mechanizmas, detaliai suprantamas tik specialistams, tačiau eiliniam vartotojui – paprastas naudoti ir patikrinamas.

Išgalvotos grėsmės

Balsų pirkimas nėra balsavimo internetu baubas. Šita rizika internetinio balsavimo kontekste  yra niekuo nepamatuota ir nepagrįsta. Tokius politikų nuogąstavimus teko girdėti ne vienoje šalyje, tačiau rimtų argumentų tam pagrįsti nežinau. Balsų pirkimui internetas nepadeda, o tik kenkia – štai Estijoje rinkėjas gali internetu balsuoti keletą kartų, todėl balsų pirkėjas nežino, ar jo nupirktas balsas bus paskutinis.

Yra įvairių siūlymų dėl balsavimo internetu ribojimo. Pono Milaknio siūlymas skirti balsuoti internetu vieną apygardą – vienas iš jų. Čia yra keletas teisinių niuansų. Balsavimo teisė yra lygi ir visuotinė, o rinkimų apygardų perskirstymas – dar jautresnis dalykas, todėl lieka neaišku, kokiais principais ir kurių esamų apygardų sąskaita ponas Milaknis siūlo steigti “elektroninę” apygardą? Iš kitos pusės, galima apsiriboti tik balsavimu internetu iš užsienio, tačiau tuomet diskriminuotumėm vietoje esančius neįgaliuosius ir kitus rinkėjus.

Šiuo metu siūloma tik sukurti ir išmėginti tokią sistemą, nesukuriant teisinių padarinių. Ir tik įsitikinus sistemos patikimumu, mėginti įvairius scenarijus praktikoje.

Besąlygiškai sutinku su vienu – kalbam, sprendžiam ir darom! Norinti nedaryti – užtenka tik vieno – tiesiog nedaryti.

 

 

Jonas Udris

Kas diktuos ateinančių rinkimų madas?

Dar tik žvanga šių Kalėdų varpeliai, bet partijos jau rikiuoja kariaunas kito rudens rinkimams. Dar nebaigtas braižyti rinkimų apygardų žemėlapis, politikai laužo ietis dėl kiekvienos apylinkės, tačiau viena aišku, kad ateinanti Seimo rinkimų kampanija kraustysis į Internetą. Nors pats balsavimas internetu vis dar politikų pažaduose, tačiau visi, net ir skeptikai supranta, kad rinkimų kampaniją laimės tas, kas laimės kampaniją Internete. O teisinė bazė tam, deja, vėl neparuošta.

Politinės reklamos reguliavimas Lietuvoje vystosi klaidų ir bandymų principu. Nuolat keičiamos rinkimų agitacijos taisyklės į realybę reaguoja blogiau, nei kelininkai iškritus pirmajam sniegui. Daug kas prisimena tuos laikus, kai rinkimų plakatus buvo galima kabinti tik ant tų baisių, dažnai iš atliekų paskubomis surinktų ir OSB plokšte apkaltų stendų. Paskui sugalvojome, kad reklama per televiziją taip pat turi būti ribojama. Vienas iš pastarųjų „fokusų“ – politiniai reklaminiai klipai per televiziją turi būti ne trumpesni kaip 30 sekundžių, ir įstatymu reguliuojamas klipo turinys – „kuriuose politinės kampanijos dalyvis informuoja apie politinę programą arba kalba aktualiais visuomenei klausimais“. Kodėl reikėjo tai rašyti į įstatymą? O ar gali kandidatas savo rinkimų kampanijos nuostatas surepuoti? VRK kiekvieną kartą turi sukti galvas, laikyti politine reklama vieną ar kitą veiksmą. Bet apie tai atskira tema.

Panašu, kad rinkimų agitacijos taisyklės keičiamos tik žiūrint atgal, t.y. į tai, kokios problemos buvo per praeitus rinkimus. Aš manau, kad teisinis reguliavimas turi jei ne žiūrėti į priekį, tai bent apsidairyti po dabartį. Atsiminkime Arūno Valinsko fenomeną 2008-aisiais. Jo komanda gavo 16 vietų Seime faktiškai be jokios (neskaitant keliolikos ekstravagantiškų fotosesijų) savarankiškos reklamos! Visą reklamą jiems padarė žiniasklaida, politiniai oponentai ir socialiniai tinklai. Jau tuomet tapo aišku, kad politikos ateitis – internetuose.

Jono Pinskaus plakatų Vilniuje gausa šių metų pradžioje tik parodė, kad išorinė reklama prarado savo įtaką ir galią. Televizija ir popierinė spauda – taip pat. Lieka radijas ir… internetas. Tiesa, internetas jau seniai jokia naujiena, tačiau politinės agitacijos taisyklių nustatytojams panašu, kad dar taip. Vartydamas rinkimų politinės kampanijos reguliavimo įstatymus neradau nei žodžio apie politinę reklamą internete. Tačiau 2015 – ųjų savivaldybių tarybų rinkimai parodė, kad laimėjo tie, kas gerai sulošė Interneto koziriais.

Mark Adam Harold  pateko į Vilniaus miesto tarybą, surinkęs 2788 pirmumo balsų, kurie timptelėjo britą iš 19 į 11 sąrašo vietą. Tiesa, savarankiškai Markas galbūt į tarybą ir nebūtų patekęs, nes mandatų skirstymo kvota Vilniuje buvo 3918 balsų, bet Remigijaus Šimašiaus ir kitų sąrašo lyderių sunešti 58 tūkstančiai balsų užtikrino pergalę. Markas Feisbuke turi 3500 draugų, ir visa jo politinė reklama „gyveno“ būtent ten.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas Feisbuke turi 3300 sekėjų ir 4500 draugų. O 2015-ųjų mero rinkimuose gavo 21000 balsų, o sąraše – apie 6000 pirmumo balsų. Remigijus Šimašius turi 41 000 sekėjų, o rinkimuose gavo 24 000 pirmumo balsų LS sąraše ir 75181 balsą mero rinkimų pirmajame ture. Gabrielius Landsbergis turi 10 000 sekėjų. Kiek gaus balsų per Seimo rinkimus – neilgai trukus pamatysim.

2012 Seimo rinkimuose partijai, norint perlipti 5 procentų barjerą, reikėjo gauti bent 68,5 tūkstančio balsų. Vieno mandato skirstymo kvota buvo 16238 balsai. Dėmėsio! Tai – 11 kartų mažiau, nei Monika Šalčiūtė turi sekėjų Feisbuke (173 000)! Sakysite, kad Monikos Šalčiūtės sekėjai daugumoje vaikai? Nepergyvenkit, tie, kurie nepilnamečiai – tuoj pat užaugs ir taps rinkėjais. Taigi, Monika netrukus gali tapti superginklu bet kokios politinės partijos arsenale.

Ką reiškia turėti sekėjų? Ogi tai, kad kiekvienas tavo judesys Feisbuke: „selfiukas“, anekdotas, ar politinis pareiškimas – akimirksniu pasiekia visų tavo sekėjų naujienų srautą. Tavo naujienas visi tie žmonės gauna į telefonus, kompiuterius, planšetes ir kai kas jau net ir į laikrodžius. O tavo paskyra Feisbuke – tai tarsi asmeninė bačka informacijos turguje, ant kurios gali lipti ir nevaržomas rėkti, ką tik nori. Lygiai kaip ir politikas turi laisvę lipti ant bačkos kiekvieno miestelio kultūros namuose, tik Feisbuke tavo auditorija gali būti – ne kartais, bet keliomis eilėmis didesnė. Ir nė vienas rinkimų įstatymas apie agitaciją feisbukuose nesako nė žodžio…

Žinokite, visai nesvarbu, kad Andrius Tapinas geriau už Moniką žino pelno ir pajamų sąvokas. Monika turi 3,5 kartų daugiau sekėjų nei Andrius, ir bet kokia jos žinutė ar nuotrauka pasieks daugiau rinkėjų, nei taiklūs Andriaus pamokymai. Ir tiems, kam pavyks prisivilioti Moniką, 173 000 potencialių rinkėjų – pasiekiami kelių mygtukų paspaudimu. Bet problemos čia tik prasideda.

Darant pagrįstą prielaidą, kad Feisbuku Lietuvoje nesinaudoja tik kokie penki ar šeši žmonės, akivaizdu, kad tai – ideali terpė skleisti specializuotą, rūšiuotą ir individualizuotą informaciją. Jei politikos diskusijų laidas per teliką bežiūri tik tie, kieno pažįstami ten dalyvauja (išskyrus vieną kitą Edmundo Jakilaičio vedamą įdomesnę rieteną), o reklaminio klipo pasiekiamumas yra tik apytiksliai nuspėjamas, tai Feisbuko reklamos varikliai leidžia pristatyti atskirą politinę žinutę  kiekvienam statybininkui, siuvėjui, supermamai, verslininkui ar studentei, priklausomai nuo jo interesų, amžiaus, socialinės padėties, ar mėgstamos uogienės skonio. Iš čia dar viena didžiulė skylė mūsų rinkimų agitacijos teisiniame reguliavime – užsakoma (apmokama) politinė reklama socialiniuose tinkluose ir internete Lietuvoje niekaip nereguliuojama. Mūsų įstatymai veikia tik ten, kur jie veikia savanoriškai – teisinė bazė tam eilinį kartą visiškai neparuošta.

Štai Lietuvoje registruoti viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo VRK deklaruoti savo politinės reklamos įkainius, teikti ataskaitas ir deklaracijas. Tą daro ir visi Lietuvoje registruoti interneto portalai. Taip pat politinės partijos ir kandidatai dalyviai turi deklaruoti visas išlaidas reklamai, tačiau nei Facebook, nei Google, nei joks kitas didelis tarptautinis Internete veikiantis viešosios informacijos skleidėjas Lietuvoje to iki šiol nedaro. Per 2015 savivaldybių tarybų rinkimus  tik kelios partijos ir keli visuomeniniai rinkimų komitetai deklaravo išlaidas už Facebook reklamą. Be to, Feisbukas nerodo (bent jau niekas jo to neklausė), kas ir kiek sumokėjo už konkrečia reklamą. Šiandien yra visos galimybės iš rinkimų kampanijos lėšų užsakyti ir deklaruoti, sakykime, 10 000 parodymų, o tą pačią reklamą gali apmokėti ir slaptas rėmėjas ir realiai jos ištransliuoti neribotai daugiau. Ir mes neturime jokių efektyvių priemonių tam susekti, išaiškinti ir užkardyti. Ir vėl po rinkimų stebėsimės.

Like. Share. Report a spam.

Balsavimo internetu mitai

Šiomis dienomis vėl į viešą diskursą pateko balsavimo internetu, arba populiariai vadinamo internetinio balsavimo tema.

Įvairūs politikai, žurnalistai, įvairaus lygio ir reputacijos ekspertai puolė vėl ginčytis, ar reikalingas mums internetinis balsavimas. Nenoriu čia kalbėti apie techninius aspektus, tačiau paliesiu teisinius ir organizacinius internetinio balsavimo klausimus, pamėginsiu išsklaidyti keletą su balsavimo internetu temą lydinčių mitų.

  1. Politiniuose rinkimuose internetinį balsavimą naudoja tik Estija. Taip, Estija vienintelė naudoja balsavimą internetu Prezidento, parlamento, ir Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau “internetinių” rinkėjų skaičiumi estus daugiau kaip dvigubai lenkia prancūzai, kurie internetu renka Prancūzijos išeivių asamblėją – 250 tūkstančių, kanadiečiai Ontario provincijoje – 260 tūkstančių, ir australai New South Wales valstijoje – 280 tūkstančių balsavusiųjų internetu. Keliuose Šveicarijos kantonuose internetinis balsavimas naudojamas nuo 2003 – ųjų metų. Jungtiniai Arabų Emyratai naudoja balsavimo internetu technologijas balsuojant rinkimų patalpose naudojant specialiai tam skirtus terminalus.
  2. Balsavimas internetu reikalingas tik jauniems žmonėms. Ne. Estijos pavyzdys rodo, kad internetu balsuojančiųjų amžiaus pasiskirstymas tik nedaug labiau pasislinkęs į jaunesniąją pusę, nei balsuojančiųjų tradiciniu būdu.
  3. Balsavimas internetu ženkliai padidins rinkėjų aktyvumą. Ir taip, ir ne. Jau minėti Estai teigia, kad galimybe balsuoti internetu naudojasi tie, kurie negali balsuoti rinkimų dieną, o tai kompensuoja bendrą Europos aktyvumo mažėjimo tendenciją. Tačiau labiau tikėtina, kad rinkėjai tiesiog renkasi patogesnį balsavimo būdą. Štai Prancūzijos išeiviai visiškai perėjo nuo balsavimo paštu prie balsavimo internetu, kai renka savo išeivių asamblėją.
  4. Balsavimas internetu prieštarauja Konstitucijai, nes pažeidžia slapto balsavimo principą. Netiesa. Tradiciškai mes įpratę manyti, kad slaptas balsavimas reiškia, kad balsuotojas neturi teisės niekam parodyti, už ką balsuoja. Estijos konstitucinis teismas yra paskelbęs, kad nuotolinis balsavimas internetu nepažeidžia slapto balsavimo principo. Plačiau apie slaptą balsavimą ir Estijos rinkimų modelį kviečiu paskaityti Ülle Madise, Priit Vinkel publikacijoje. Slapto balsavimo principas reiškia, kad balsavimo sistema turi užtikrinti rinkėjo balso anonimiškumą nuo pat jo pateikimo momento. Negalima susieti rinkėjo tapatybės ir jo balso turinio. Draudžiama reikalauti pateikti įrodymus, kaip buvo balsuota.
  5. Užsienio mokslininkai įrodė, kad Estijos ir Australijos internetinio balsavimo sistemos yra nesaugios. Netiesa. Minėta mokslininkų grupė, vadovaujama J. Alex Halderman, iš tiesų testavo dalį prieinamos medžiagos ir publikavo savo kritiškas išvadas, kurios rėmėsi tik prielaidomis, kad esant tam tikroms, labai specifinėms situacijoms, yra teoriškai įmanoma “sugriauti” rinkimus ar paveikti rinkimų rezultatus. Tačiau šių tyrimų rezultatus galima lyginti su teiginiu, kad “nupirkus” visą VRK, ir paveikus dar dalį apygardų ir apylinkių komisijų narių galima paveikti ir tradicinių rinkimų rezultatus.
  6. Balsavimas internetu užkerta kelią dalyvauti rinkimuose žmonėms, nemokantiems naudotis kompiuteriais. Netiesa. Balsavimas internetu – tai tik papildomas balsavimo būdas, veiksiantis kartu su kitais balsavimo būdais. Balsavimas iš ansto savivaldybėje ir balsavimas popieriniais biuleteniais rinkimų dieną lieka.

Taigi, visų pirma reikėtų atskirti keletą temų, diskutuojant apie tai, ar reikia mums balsavimo internetu:

  • Pirma, diskusijoje atskirkime techninius klausimus nuo teisinių ir organizacinių.
  • Antra, techninius klausimus palikime spręsti profesionaliems IT saugumo ekspertams. Aš nesu kvalifikuotas profesionaliai diskutuoti apie SHA-256, RSA, PKI ir kitus dalykus, apie kuriuos išmanau tik labai paviršutiniškai. Kol kas visi kalbinti rimtų įmonių IT saugumo ekspertai patvirtina, kad principiniai šifravimo sprendimai veikia.
  • Tračia, galimai masinis balsų pirkimas. Jeigu galima suorganizuoti du-tris autobusus bomžų rajone, tai aprūpinti tiek pat bomžų skaitmeniniais sertifikatais, išmokyti juos jais naudotis – yra žymiai sudėtingesnis uždavinys. Ir svarbiausia, jis mažai priklauso nuo balsavimo internetu programos saugumo sprendimų. Rinkimų laikas labai trumpas, o autobusiukas su ryšio įranga važinėjantis po kaimą – per daug pastebimas.
  • Ketvirta, ar mes norime turėti galimybę balsuoti patogiai iš namų, ar būnant kelionėje? Kiti jau tai gali, ir aš noriu. Ir visi mano draugai nori. Ir jie palaiko visokias partijas.

Bus pildoma

Kiek toleruosime saikingą žudymą keliuose?

 

Rytas_degtine

 

 

Kuo skiriasi žmogžudys su kirviu, pistoletu, nuo girto žmogžudžio už vairo? Ogi niekuo. Nebent tuo, kad mes pastaruosius nepakankamai smerkiame.

Klausimą „kaip sustabdyti girtą vairuotoją?“, arba „kaip sulaikyti girtuoklį nuo vairavimo?“, reikia užduoti kitaip: „kaip sulaikyti vairuotoją nuo gėrimo?“

Mes palaikome policijos karą su narkotikų prekyba, tabako rūkaliai vis mažiau toleruojami, tačiau kova su alkoholizmu – nulinė. Kodėl nulinė? Nes nulinis yra mūsų supratimas apie alkoholizmą. Paklauskite bet kurio rimtesnio toksikologo, ir jis paaiškins, kada prasideda alkoholizmas ir kokį poveikį smegenims ir žmogaus elgesiui jis daro dar ankstyvose stadijose. Dar tada, kai žmogui atrodo, kad jis „viską kontroliuoja“, „geria tiek, kiek nori“, „bet kada gali sustoti“. Dar tuomet, kai jis normaliai atrodo eidamas į darbą  – kaip taisyklė, jau būna beveik per vėlu.

Bokalas alaus – nieko tokio. Vynas padeda širdžiai. Alus – gerti sveika, tipo liaudies išmintis. Jau atsibodo priminti, kad nė vienas alkoholikas (ta prasme, kuria daugelis supranta alkoholiką – murziną smirdantį bomžą prie konteinerio) nenorėjo tokiu tapti. Visi pradėjo saikingai, ir visi buvo tikri, kad kontroliuoja padėtį, kad galės bet kada panorėję sustoti, bet nė  vienas nesustojo.

Kviečiu užeiti į bet kurią maisto prekių parduotuvę 8 ryto. Ką pamatysime? Ogi 3 iš 4 pirkėjų eilėje stovės su „Šilelio“ buteliuku, dviem bambaliais „Tauro stiprusis“ ar deginės „merzavčiku“.

Nesiūlau dar labiau riboti alkoholio reklamos ar prekybos, mažinti legalų promilių skaičių ar didinti bausmes už vairavimą išgėrus. Reikia ne vienos priemonės, o viso komplekso. Būtina skiepyti visuomenės netoleranciją alkoholizmui nuo mažų dienų. Prisigerti nėra „cool“. Rytą pagirios yra išvis šūdas. O prisidirbti prisigėrus – „pilna žopa“.

 

Taigi, kol pateisinsime „kultūringą“ ar „saikingą“ gėrimą, tol keliuose žus jaunos gražios policininkės.

Imigrantai: pavojus ar galimybė?

TANJUNGPINANG, 20/8 - DEPORTASI BESAR TKI. Sekelompok Tenaga Kerja Indonesia (TKI) bermasalah dengan sebagian tidak beralas kaki dideportasi dari melalui pelabuhan Sri Bintan Pura, Tanjungpinang, Kepri, Jumat (20/8). Sebanyak  150 orang TKI bermasalah ini dengan rincian laki-laki 113 orang, perempuan 32 orang dan anak-anak 5 orang dideportasi dari Penjara Johor, Malaysia akibat dari surat ijin kerja yang telah habis, bekerja secara ilegal, memasuki Malaysia secara ilegal. Sejak konflik penangkapan nelayan Indonesia - Malaysia itu, dalam semingu ini TKI dideportasi dari Malaysia telah empat kali yang biasanya hanya dua kali. FOTO ANTARA/Feri/ed/pd/10

FOTO ANTARA/Feri/ed/pd/10

Bet kokia gera idėja pasmerkta būti mėginama sukompromituoti arba pasinaudoti.

Dirbdamas juridinių asmenų registre mačiau, kaip steigiamos įmonės Bangladešo, Pakistano, Indijos piliečių vardu, akivaizdžiai turint tikslą gauti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Teko matyti kurioziškų atvejų, kuomet, sugriežtėjus tvarkai, tie patys Indijos piliečiai prašo uždaryti įmonę, kadangi ji buvo steigiama tik leidimui įvažiuoti į Lietuvą gauti.

Ar mes smerkiame lietuvaičius, kurie nuo 2004-ųjų plūstelėjo lengvesnio gyvenimo į Britų salas? Dalis iš ų sąžiningai dirba, moka mokesčius ir kelia jų ekonomikas, bet dalis – piktnaudžiauja socialinės gerovės sistema ir parazituoja. Britai, matyt, skaičiuoti moka ir įvertina, ar gaunama nauda iš emigrantų yra didesnė už patiriamą žalą, ar ne?

Lietuva renkasi (tikiuosi, nebe ilgai) saviizoliacijos, taigi, pragaištingą kelią – kad tik niekuo nerizikuoti. Ne duok Dieve, atvažiuos keliasdešimt turkų, kazachų ar indų ir atims iš mūsų bedarbių pašalpas, pradės parazituoti. Nepradės, ne tas klimatas.

Yra paprastas sprendimas – nustatyti imigrantams, sakykime, 1500 eurų minimalų atlyginimą. Tada kiekvienas verslininkas (nepriklausomai nuo jo pilietybės) žinos, kad pigiau samdyti vietinį specialistą, nei imigrantą. O aukštos kvalifikacijos specialistams – tai jau mažai konkurencingas atlyginimas.

Ir primenu, kad žmogaus teisės yra visiems, be išimčių!

#balvonai galvose

balvonaigalvoj

(Foto: 15min.lt, Julius Kalinskas)

Tikiuosi, kad su Vilniaus #balvonų nukėlimu įvyks antroji #debalvonizacijos banga. Smagu, kad Vilnius pagaliau atsikrato vieno iš paskutinių sovietmečio reliktų.

Tačiau, be balvonų mieste, yra dar keletas #balvonųgalvose, kuriuos reikia versti kuo greičiau:

  1. Žmogaus teisės yra visiems žmonėms, o ne tik heteroseksualiems baltiesiems. Pabrėžiu – visos žmogaus teisės, be išimčių.
  2. Šeima yra tai, ką kiekvienas iš mūsų myli ir laiko savo šeima. O ne tai, ką politikai ar klerikalai nustato ar liepia vadinti šeima. Nereikia apibrėžinėti. Kam reikia, apsibrėš patys.
  3. Vaikų mušti ir kitaip skriausti negalima. Lygai kaip ir suaugusiųjų. Vaikai ateina į pasaulį per mus, be ne iš mūsų. Jie tik dar mažo ūgio. Atleiskime savo tėvams, jei jie mus mušė vaikystėje, nes #balvonaigalvose buvo per dideli. Tik labai gaila tų, kam vaikystėje atitrankė smegenis.
  4. Tautybė pase. Kokia žydės ir ruso vaiko, gyvenančio Lietuvoje, tautybė? Kas per dalykas tautybė, jei ją galima rinktis?
  5. Alkoholizmas. Nė vienas girtuoklis ar narkomanas nenorėjo tokiu tapti. Visi pradėjo “kultūringai” ir “saikingai”. Išgerti “į sveikatą”? Kuo tu sergi, kad man išgėrus, tu pasveiksi?
  6. Raidės pase. Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba – lietuvių kalba. Sena, išmintinga ir turtinga. Jei labai norim – galim. Papildome lietuvių raidyną w, q, x raidėmis ir važiuojam. Kas sakė, kad negalima?

 

Vilniaus centras, verslo rajonai ir priemiesčiai jau mažai kuo nusileidžia kitiems Europos  miestams. Tačiau liko dar keletas #balvonų, kuriuos reikia tvarkyti nedelsiant, tačiau vien tik krano jiems, deja, nepakaks.

  1. Avarinės būklės Lazdynų, Karoliniškių ir kitų visų #miegamiškių daugiabučiai, kuriuose gyvenantys žmonės nesugeba įtikrinti savo kaimynų daryti renovacijos. O pastarieji, vis dar gaudami kompensacijas už šildymą, leidžia dienas keikdami eurą, žiūrėdami visokias RTR per kabelinę televiziją. Nerenovuoji #miegamiškių daugiabučio – negauni kompensacijos už šildymą.
  2. Šnipiškių lūšnynas. No comments. Kas įveiks, tam #respect.
  3. Gatvės, duobės ir infrastruktūra. Aš mėgstu važinėtis dviračiu. Ir merai mėgsta. Padarykit, kad mūsų vaikams būtų saugu.
  4. Miesto įvaizdis. Saugus ir mielas miestas visiems: žmonėms, bendruomenėms ir verslui. Be išimčių.

Taip, svarbu nugriausi #balvonus. Tačiau būtina nepamiršti fundamentalių darbų, ne tik simbolistika.

Ar vėl užlipsime ant grėblio, pasiklydę tarp trijų pušų?

Nagrinėjant klausimus dėl informacijos pripažinimo ar nepripažinimo politine reklama, nuolat kyla naujų klausimų, kaip taikyti galiojantį ir nuolat besikeičiantį teisinį reguliavimą konkrečioms gyvenimo situacijoms.

Ar politinės kampanijos laikotarpiu bet kokią informaciją, kurioje tiesiogiai ar netiesiogiai kalbama apie politiką, kurioje rodosi politikas ir paklaustas dėsto savo poziciją, reikia automatiškai laikyti politine reklama?

Pradėsiu nuo įstatymuose pateikiamų konstrukcijų.

Atrodytų, paprastas politinės reklamos (PR) apibrėžimas, nurodantis, kad politinė reklamavalstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa (PKĮ 2 str. 8 d.).

Analizuodami šį apibrėžimą, galima išskirti kelis politinės reklamos požymius. Pirma, PR – tai  turi būti informacija, skleidžiama valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais. Antra, PR skleidžiama siekiant paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.

Pilnumo dėlei reikia atskirti politinę reklamą nuo rinkimų agitacijos, kuri, savo ruožtu įstatyme apibrėžta kaip per rinkimų agitacijos kampanijos etapą politinei reklamai skleisti skirta veikla, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume (PKĮ 2 str. 19 d.).

 

Įstatymas pateikia ir išimčių, kurios lyg turėtų giliau suprasti politinės reklamos sąvokos turinį. Štai PKĮ 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Politine reklama nelaikomi politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą.

Tačiau, iš tiesų tai viską komplikuoja. Kas yra “įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie kandidatų veiklą”? Ar tai faktai, kad premjeras priėmė užsienio svečius, ar faktai, kad politinė taryba aptarė mokesčių mažinimo ir PVM lengvatų klausimus? Čia labai slidi riba, paliekanti Vyriausiajai rinkimų komisijai spręsti, ką laikyti “įprastinio pobūdžio” pranešimais, o ką ne. Norėtųsi, kad šitie standartai būtų vienodai suprantami tiek kandidatams, tiek VRK, tiek žmonėms iš žiniasklaidos.

Liūdna, bet kartais noras viską standartizuoti ir reguliuoti prasilenkia su elementaria logika ir neretai konfliktuoja su kitų subjektų teisėmis užsiimti savo įprasta veikla – skleisti visuomenei žinias ir aktualią informaciją.

Įstatymas rūstus ir negailestingas. Politinės kampanijos laikotarpiu politinė reklama turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pažymėta nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos, skelbia PKĮ 15 straipsnis. VRK yra nustačiusi taisykles, kad per radiją ir televiziją skleidžiant politinę reklamą, reikia pranešti balsu ar “bėgančia eilute”, kad tai politinė reklama.

Įstatymas taip pat draudžia politikus reklamuoti nemokamai. Tas pateisinama, nes kitaip būtų atvertas kelias televizijos savininkams propaguoti sau priimtinus kandidatus ir taip apeiti draudimą juridiniams asmenims aukoti politikams. Tačiau ir čia įstatymas atveria kelią ginčams, numatydamas išimtį, kad neatlygintinai galima transliuoti diskusijų laidas. Pradėjus ieškoti diskusijų laidos apibrėžimo, gali pulti į neviltį. Ne tai, kad teisės aktuose neradau, bet net net visažiniai Google ar Vikipedija nesugebėjo paaiškinti, kas yra diskusijų laida: kiek žmonių turi diskutuoti, koks žurnalisto ar moderatoriaus vaidmuo ir panašiai. Mano kalbinti žurnalistai ir žurnalistikos ekspertai taip pat apsiribojo teoriniais pasvarstymais, kad diskusija ir interviu – tai skirtingo žanro laidos, tačiau aiškių kriterijų pateikti negalėjo. Taigi, lieka atviras klausimas – kada laidą laikyti diskusijų laida, o kada – ne.

Iš kitos pusės, žurnalisto pareiga – informuoti visuomenę apie vykstančius procesus, televizijos priedermė – skleisti informacija iš tenkinti žiūrovų apetitą karštos konkurencijos sąlygomis. O ir įstatymai nustato pareigas politinės kampanijos dalyviams, bet ne žiniasklaidai (išskyrus pareigą taikyti vienodus reklamos įkainius ir teikti ataskaitas). Klausimas “į šalį”: ar žiniasklaidos priemonė gali neskelbti politinės reklamos, o tik rengti diskusijų laidas?

 

Visos tos teisinės painiavos kontekste Vyriausioji rinkimų komisija šiandien turi spręsti, ar gali televizija rinkimų kampanijos metu pakviesti į (naujienų/publicistikos ar kitokią) laidą politiką, kampanijos favoritą ir pakalbinti jį apie aktualijas? Ar būtina tokį pokalbį žymėti kaip politinę reklamą? Ar būtinai reikia kviesti visus kandidatus iš karto, kad būtų “diskusija”? O jei tų kandidatų šešiolika, o laida – 15 minučių trukmės? O jei tai – politinė reklama, tai kieno naudai ir/ar interesais ji skleidžiama? Ar tuomet privalu laikyti, kad žiniasklaidos priemonė slaptai remia kandidatą? Kol kas tai – atviri klausimai, kuriais kiekvienas turime savo atskirą nuomonę.

 

Manau, kad atėjo laikas ne lopyti skyles ir taisyti skuboto lopymo klaidas, o iš principo naujai pažvelgti į visuomenės informavimo aplinkos realybę ir iš naujo pasiūlyti perrašyti politinės reklamos reglamentavimą, suderinant sąžiningos ir garbingos politinės kampanijos principus su žodžio laisve ir sąžininga konkurencija.

Ar balsavimas internetu – tik politinis klausimas?

Mano bendravardis Jonas Baltaduonis taikliai pastebėjo: E-balsavimo saugumas neturėtų tapti politiniu klausimu. Tai techninis klausimas. Tačiau balsavimas internetu, kaip balsavimo rinkimuose būdas, nėra “tik” techninis klausimas.  E-balsavimo saugumas tai tik viena iš balsavimo internetu sistemos sudedamųjų dalių. Palyginsiu paprastai – vien atskirai kotu ar geležte medžio nenukirsi, tačiau juos tinkamai sujungus tarpusavyje galima turėti gerą ir patikimą kirvį.

Iš tiesų, sunku ginčytis su argumentu, kad balsavimui internetu reikalingas toks technologinis sprendimas, kuris gali užtikrinti tiek balsavimo slaptumą, tiek balso nepakeičiamumą, tiek visos e-balsavimo sistemos integralumą, kartu užtikrinant ir tinkamą skaidrumą, patikimumą, patikrinamumą ir auditabilumą.  Tačiau pirmiausia turi būti politinis sprendimas žengti žingsnį.

Siūlomuose įstatymų pakeitimuose teigiama, kad balsavimas internetu vyks VRK interneto svetainėje laikantis Balsavimo internetu tvarkos aprašo. Tokio aprašo dar nėra. Tačiau jis turės atsirasti, ir rengiant jį reikės labai išsamiai numatyti visus techninius ir organizacinius reikalavimus bei saugiklius. Taip pat įstatymo projekte numatytas reikalavimas, kad kad būtų įgyvendinti Vyriausybės nustatyti elektroninės informacijos saugos reikalavimai. Taigi, įstatymo projekto autoriai kaip tik ir siūlo palikti techninius klausimus spręsti profesionalams, o ne politikams.

Politinis klausimas yra ar mes apskritai norime balsuoti internetu, ar ne? Čia kaip dėl atominės elektrinės. Jei galima priimti politinį sprendimą statyti naują branduolinę jėgainę, ar nestatyti, tačiau negalima politinių argumentų naudoti sprendžiant tos jėgainės saugumo užtikrinimo priemones.

Pasaulyje naudojamos balsavimo internetu sistemos skiriasi savo konfigūracija. Iš esmės tai išankstinio balsavimo paštu perkėlimas į internetą, tačiau įgyvendinimo detalės skiriasi.  Balsavimo internetu technologija leidžia balsuoti kelis kartus, užtikrinant, kad skaičiuojant balsus bus įskaitomas tik paskutinis paduotas balsas. Tačiau štai Estijoje, jei rinkėjas balsavo internetu, jis balsuoti rinkimų apylinkėje jau nebegali. Lietuviškame projekte galioja visi balsavimo būdai, t.y. rinkėjui, nors ir balsavus internetu, bet sekmadienį atėjus į rinkimų apylinkę, jo internetu paduotas balsas bus sunaikintas, o įskaitytas tik apylinkėje užpildytas biuletenis. O štai Šveicarijoje, tuose kantonuose, kur balsuojama internetu, perbalsuoti negalima. Taigi, visa tai – rinkimų techninio konfigūravimo reikalas.

Mes įpratę, kad balsavimo slaptumas užtikrinamas tuo, kad visi popieriniai biuleteniai yra vienodi ir anonimiški, taigi, įmetus jį į balsadėžę, nėra galimybės nustatyti, kieno tas biuletenis.  Tačiau įsivaizduokite, kad jūs, prieš mesdamas biuletenį į urną, sakykime, nežymiai užlenkėte biuletenio kampelį taip, kad tik jūs vienas žinosite, kad tai – būtent jūsų biuletenis. Tai primityvi iliustracija to, kad net ir tradicinėje balsavimo sistemoje galima įgyvendinti balso patikrinamumą, t.y. po balsų skaičiavimo jūs galite iš visų vienodų biuletenių krūvos atrasti būtent tą, kuris jūsų. Tuo tarpu tiek Estijoje, tiek kitose šalyse naudojamos   balsavimo internetu technologijos jau leidžia saugiai patikrinti, ar jūsų balsas buvo užskaitytas tinkamai, nekompromituojant balsavimo slaptumo. Visus besidominčius kviečiu panagrinėti šiemet Austrijoje vykusios konferencijos EVOTE2014 medžiagą (nuoroda čia), kurios pagrindinė tema buvo būtent balso patikrinamumo technologijos.

Rinkimų sistemos patikrinamumas reiškia ne tik galimybę rinkėjui pasitikrinti, ar jo balsas užskaitytas tinkamai. Tai reiškia ir reikalavimą, kad e-rinkimų stebėtojai, įskaitant visus skeptikus, turi turėti galimybę įsitikinti, kad naudojama būtent tinkama programinė įranga, kad balsais nebuvo manipuliuojama po jų patekimo į elektroninę balsadėžę, kad skaičiuojami būtent tie balsai, kurie buvo patekę į elektroninę balsadėžę, ir panašiai. Visam tam jau yra technologijos, ir jos pagrįstos ne pasitikėjimu, o rimtais matematikų, kriptografų ir kibernetinio saugumo specialistų darbais.

Čia aptariau tik vieną iš daugelio balsavimo internetu sistemos aspektų. Dabar puikus metas apie tai kalbėti, keistis nuomonėmis ir argumentais, motyvuoti Seimo narius, kad šie pamatytų visus šio svarbaus klausimo atspalvius, ir kad priimamas politinis sprendimas būtų pagrįstas prielaida, kad balsavimo internetu nebus, jei nebus užtikrinti minėti slaptumo,  saugumo, skaidrumo ir patikrinamumo reikalavimai.