Trys frontai kovai su girtuoklyste

Kai vakar dirbtuvėse kračiausi pjuvenas iš galvos, kartu su jomis įvairių minčių pabiro, paskaičius įvairius pamąstymus dėl alkoholio prieinamumo valdymo.

Kaip jau rašiau anksčiau, žmones skirstyti galima į dar negeriančius, geriančius su protu ir sustoti nebegalinčius. Pirmieji dar “skaistūs”, tačiau antrieji ir tretieji labai skirtingi, juos galima taip pat grupuoti į visokius pogrupius, pagal skonį, intensyvumą, geriamo alkoholio rūšį iš šansus susitvarkyti.

Iš karčios patirties žinau, kad “rimtai geriantis” žmogus panaudos visas įmanomas priemones gauti pasigerti. Jis ir girtas į užmiesčio parduotuvę vairuos, jis ir į nelegalų “tašką” eis, jis prašys visų draugų ir pažįstamų (kol dar jų turi), kad jam nupirktų. Taip pat atsiras masė buitinių distiliatorių namuose, o miestely šmirinės jaunuoliai, siūlantys “paslaugą”: tu man grynais, aš tau – kortele nuperku.

Aš rikiuočiau pajėgas keliais frontais:

Pirma, dar negeriantieji. Šitie turi turėti galimybę rinktis negerti. Šiandien visuomenėje yra pasirinkimas alus arba vynas, arba viskis-konjakas-brendis-degtinė. Rinktis apelsinų sultis arba vandenį yra vos ne blogo tono ženklas. Retas vakarėlis ar rimtesnis renginys, kur prie durų padavėja balta apykakle siūlo sulčių ar vandens. Visuomet šampė kaip minimum. Vaikų gimtadieniuose – limonadas šampano buteliuose… Taip yra formuojama “gėrimo kultūra”, vaikai ruošiami “suaugusiųjų gyvenimui”, t.y. iš pradžių psichologiškai, paskui praktiškai ruošiami gyventi su alkoholiu. Kas sakė, kad vynas dera prie steiko? O tai nepilnamečiai, valgydami tą patį steiką ir užsigerdami vandeniu ar sultimis jau kažką praranda?

Alkoholį gerti reikia išmokti. Aš ne už tai, kad vaikams drausti ragauti. Bet negalima jų skatinti ar stumti gerti. Pasirikti negerti turi būti kaip minimum taip pat gerai, kaip ir pasirinkti gerti.

Taigi, pirmas pasiūlymas – švietimo programa, mokinanti atsakingai rinktis, be spaudimo.

Antra, protingai geriantys. Čia tinka pasiūlymai dėl atskirų kasų ir pardavimo tik už elektroninius pinigus. Sąmoningi vyno, konjako ir cigarų gurmanai tai tikrai supras. Bėda ta, kad su metais nemažai šių “gurmanų” nejučiom pereina į trečia lygą ir tampa “nebegalinčiais sustoti”. Ir visų pirma jie tą neigia tiek sau, tiek aplinkiniams. Priklausomybės mechanizmas taip jau surėdytas, kad jis pergudrauja patį galvojantį. Ir tik tuomet, kai gėrimo pasekmės tampa perdėm akivaizdžios, imama svarstyti, kad “gal jau laikas rišti”.

Dždioji klaida šiuo laikotarpiu – tai manymas, kad be pagalbos iš šalies galima gėrimą “normalizuoti” ir, sakykim, negėrus “iki Joninių” ar “iki Velykų” bus vėl galima “vartoti kaip visi žmonės”. Neveikia ir taškas. Pasikalbėti su psichoterapeutu ar toksikologu neturėtų būti nei gėda nei nepatogu.

Iš čia antras pasiūlymas – iš padidinto (ar to paties) alkoholio akcizo įkurti psichoterapinės pagalbos draudimo fondą. Fondas galėtų finansuoti psichoterapeutų ir toksikologų konsultacijas tiems, kam to reikia. Taip pat finansuoti anoniminę telefono liniją, kurioje budintis speacialistas galėtų pakonsultuoti. Manau, kad tai tikrai padėtų sąmoningiems gurmanams neperžengti ribos.

Trečia, nebegalintys sustoti. Čia – sunkiausia kategorija, ir mažai jiems kas bepadės. Jie turi vienintelį šansą – išmokti gyventi nebegeriant visai. Net bet koks nedidelis pagėrimas smogs atgal dvigubai. Čia reikalinga rimta pagalba ir draudimai čia neefektyvūs. Pritariu tiems komentatoriams, kad dėl draudimų ar kainų didinimo tik suprastės jiems prieinamo alkoholio grynumas, padaugės geriančių dar stipresnius nuodus, denatūratus ir pan. Drakoniškais ribojimas pateisinamas nebent vienas tikslas – kad šie girtuokliai kuo greičiau išmirtų.

Kova su išgeriamo alkoholio kiekiu turi būti vykdoma ne XIX-to ar XX-to, bet XXI amžiaus priemonėmis, pasitelkiant minkštąsias galias: socialinę žiniasklaidą, internetą, skatinant jaunimo užimtumą, remiant blaivų laisvalaikį. Norit prie šašlyko alaus ar vyno prie žuvies – prašom. Bet pasirūpinkit, kad “tu mane gerrrrbi?” būtų jau keiksmažodis.

Parašykite komentarą