Rinkimų kampanija galų gale prasidėjo. Vienas dalina garsaus žento autografu pasirašytus kamuolius. Kitas – savo padėjėjams sėkmės atveju žada keliones į šiltus kraštus. Trečias – visiems po naują butą. Šiame tekste pamėginsiu trumpai nušviesti, kokios priemonės leidžiamos politinėje kovoje, o kurios – nelabai.
Visų pirma, kas yra politinė reklama ir rinkimų agitacija, kuo jos skiriasi? Tai – tarpusavyje susijusios, viena kitą papildančios sąvokos. Politinė reklama yra bet kokia informacija, kuria rinkėjai skatinami dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už partiją ar kandidatą, propaguojama partija ar kandidatas. Rinkimų agitacija – tai veikla, kurios metu ta politinė reklama yra skleidžiama. Konkrečiai imant, kandidato nuotrauka ir tekstas reklaminėje skrajutėje yra politinė reklama, o šių skrajučių dalinimas yra rinkimų agitacija.
Seimo rinkimų įstatyme parašyta, kad “Rinkimų agitacija gali būti įvairių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų”. Taigi, kada rinkimų agitacija negalima, o kada – ne?
- Draudžiama paslėpta ar užmaskuota agitacija. Įstatymas reikalauja, kad politinė reklama turi būti pažymėta nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos, t.y. visos skrajutės, skelbimai, užsakyti straipsniai, plakatai, automobiliai, audio ir video klipai turi būti pažymėti užrašu ar įgarsinta tekstu “Politinė reklama. Apmokėta (bus apmokėta) iš kandidato/partijos rinkimų sąskaitos”. Šis pažymėjimas turi būti aiškus ir neklaidinantis. Draudžiama skleisti politinę reklamą pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje.
- Draudžiama įrengti ir skleisti išorinę politinę reklamą ant statinių, kuriuose veikia valstybės valdžios, teisėsaugos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, draudžiama naudoti reklamą, imituojančią kelio ženklus, negalima įrengti politinės reklamos ant skulptūrų ir paminklų, 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra balsavimo patalpa, taip pat neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ar kuriuose ji įrengiama, savininko sutikimo;
- Draudžiama neatlygintinė politinė reklama. Šis draudimas susijęs su reikalavimu atskleisti kampanijos rėmėjus ir su draudimu juridiniams asmenims remti partijas bei kandidatus. Jei politinę reklamą neatlygintinai skleidžia laikraštis, interneto portalas, televizija ar radijo stotis, tai jau turėtų būti vertinama kaip pažeidimas. Tas pats ir su plakatų kabinimu ant pastatų ar reklaminių konstrukcijų.
- Per televiziją skleisti politinę reklamą galima dviem būdais: ne trumpesniais kaip 30 sekundžių reklaminiais klipais ir diskusijų/debatų laidose. Šiomis dienomis rezonansą sukėlė neva VRK “draudimas” premjerui kalbėti per LRT televiziją. Manau, kad mano kolegos kiek per daug formaliai paskaitė įstatymą, o premjero spaudos tarnyba ar kiti patarėjai taip pat neįsigilino į klausimo esmę. Seimo rinkimų įstatymo 54 ir 51 straipsniai kalba apie rinkimų agitacijos pagrindus ir naudojimąsi tarnybine padėtimi rinkimų agitacijai. Taip, būtų blogai, jei premjeras per LRT tiesioginio interviu metu imtų agituoti už save ar savo partiją, bet vien prevenciškai neleisti jam kalbėti nežinant, apie ką bus kalba, mano galva, nebeatitinka šių dienų realijų.
- Politinė reklama socialiniuose tinkluose turi savo specifiką. Jei ji skleidžiama už tai sumokant, (pvz., sponsored Facebook post) tai jai taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir reklamai spaudoje ar TV. Asmeninėse socialinių tinklų paskyrose publikuojami pranešimai, raginantys balsuoti už vieną ar kitą kandidatą ar partiją, jei už juos nėra sumokama ar kitaip atsiskaitoma, nelaikytini politine reklama ir jų žymėti nereikia.
Ne bet kokia informacija, kurioje minima partija ar kandidatas yra laikoma politine reklama. Vertinant, ar informaciją pripažinti politine reklama, būtina nustatyti du elementus: pirma, kad ta informacija yra skleidžiama turint tikslą motyvuoti rinkėjus, ir antra, kad tai daroma kandidato vardu ar interesais. Žinoma, jei politinė reklama skleidžiama užmaskuota kaip žurnalistinė publikacija, jau pažeidimas, tačiau tą reikia įrodyti pasitelkiant specialistų išvadas.
Kartais sulaukiu klausimų, ar rinkimų agitacijai taikomos tokios pat taisyklės, kaip ir komercinei reklamai? Ne. Reklamos įstatymas pats atsiriboja nuo politinės ir socialinės reklamos. Todėl kandidatams nekyla atsakomybė už lyginamąją reklamą ar už nerealius pažadus, tačiau politinė reklama turi atitikti visuomenės informavimo įstatymo keliamus principus ir reikalavimus, įskaitant reikalavimus saugoti asmens garbę ir orumą, gyvenimo privatumą, nepilnamečių ir neįgalių asmenų teises, nekurstyti visokeriopos nesantaikos, ir panašiai.
Nemažiau svarbus yra rinkėjų papirkinėjimo klausimas. Kandidatams draudžiamą papirkinėti rinkėjus dovanomis ar žadyti atsilyginti po rinkimų. Dalinti galima tik įstatymo leidžiamus kandidato ar partijos simbolika pažymėtus rinkimų programas, biografijas ar kitokius informacinio turinio lankstinukus, kalendorius, atvirukus ir lipdukus. Taškas. Krepšinio kamuolių, vaišių, kitokių daiktų rinkėjams dalinti nevalia. Tas pats su nemokamais koncertais ir kitomis pramogomis ar paslaugomis.
Sankcijų spektras už rinkimų agitacijos pažeidimus ar rinkėjų papirkinėjimą labai platus: nuo pažeidimo paviešinimo internete iki šalinimo iš rinkimų. Žinoma, griežčiausios sankcijos turi būti taikomis tik išimtinais atvejais, kuomet konstatuojama, jog padarytas šiurkštus įstatymo pažeidimas. Pažymėtina ir tai, kad po 2012 metų Konstitucinio Teismo išaiškinimo, pašalinti asmenį iš rinkimų galima ir po rinkimų rezultatų paskelbimo.
Žinoma, su daugeliu nuostatų galima ginčytis ir jas mėginti įvairiai interpretuoti, bet šiandien svarbiausia, kad rinkimai vyktų skaidriai ir sąžiningai, ir kad taisyklės, kokios jos bebūtų, visiems dalyviams būtų taikomos vienodai.
Atsakomybės atribojimas. Šias tekstas – atskira VRK nario nuomonė ir nėra oficialus įstatymų aiškinimas ar oficiali VRK pozicija. Šiuo tekstu negalima remtis aiškinant rinkimų įstatymo nuostatas.
Leave a comment