Visada smagu diskutuoti, kai oponentai keičiasi argumentais, pateikia aštrių ir ryškių pavyzdžių, palyginimų, motyvuoja savo poziciją, pasiremdami profesionalumu, žiniomis ir išsilavinimu. Tačiau diskusija virsta mėtymusi šlapiais skudurais, kai argumentus kaičia karštos emocijos, kai pradeda konkuruoti ne nuomonės, bet interesai. Būtent taip, panašu, nutiko viešame diskurse dėl naujosios Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS), kuri visai neseniai pradėjo veikti Registrų centre.
(Nuotraukos šaltinis – Wikipedia)
Pradžiai šiek tiek istorijos. Iš tiesų, iki 2010 – ųjų metų informacija apie UAB akcininkus buvo terra incognita. Akcininkas buvo žinomas viešai tik tuomet, kai vienas asmuo valdė visas 100 procentų akcijų. Nuo 2010 kovo mėnesio, vadovaujantis tuometiniais Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimais, UAB vadovai privalėjo per 5 dienas nuo akcininkų pasikeitimo pateikti Registrų centrui (Juridinių asmenų registrui) bendrovės akcininkų sąrašą. Šie sąrašai už simbolinį mokestį tapo prieinami visiems norintiems. Tik štai, viena bėda – sąrašai buvo popieriuje, duomenys apie akcininkus – nesuvedami į duomenų bazes, todėl buvo galima pažiūrėti, kas yra konkrečios įmonės akcininkai, bet nebuvo galimybės sužinoti, kokių bendrovių akcijų turi konkretus asmuo. Atkreipsiu dėmesį į tai, kad viešųjų įstaigų vadovai neturėjo pareigos teikti juridinių asmenų registrui informacijos apie VšĮ dalininkus. Be to, atsakomybė ir pareiga informuoti JAR apie akcininkų sąrašą teko įmonės direktoriui, t.y. kaip ir kada jis tą sąrašą pateikia, ir kiek tas sąrašas aktualus, nebuvo jokių realių efektyvių teisinių mechanizmų patikrinti.
Ir štai aktuali problema – skiriantis sutuoktiniams, ar asmeniui mirus ir tvarkant paveldėjimo dokumentus, nėra galimybės nustatyti, kuriose UAB ar VšĮ asmuo turi (ar turėjo) akcijų ar buvo dalininkas. Analogiška problema kyla mėginant išieškoti turtą iš skolininko – nėra žinoma, kokių vertybinių popierių jis turi, kuriais būtų galima padengti jo skolas.
Nuo 2014 metų vidurio pradėjo veikti Juridinių asmenų dalyvių informacinė sistemą JADIS netruko sulaukti kritikos lavinos. Į JADIS elektroninė duomenų bazę bus surinkta visa informacija apie UAB akcininkus, apie viešųjų įstaigų dalininkus, mažųjų bendrijų narius, ir tą pareigą turės drausmingai vykdyti bendrijų, įmonių ar įstaigų vadovai. Už šios informacijos neteikimą grės administracinė atsakomybė. Techniškai žiūrint, tai tarsi akcininkų knygos perkėlimas į elektroninį pavidalą ir tvarkymas Registrų centre.
Tačiau čia ir kyla pagrindinis, ir rimtos diskusijos vertas klausimas – kas gali naudotis šia vertinga duomenų baze? Ar informacija apie bendrovės akcininkus turi būti viešai prieinama, ar tik specialūs ir tam įgalioti subjektai galės matyti, kas yra bendrovės akcininkai, bei surasti kokių akcijų turi konkretus asmuo? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Čia reikia suderinti keletą iš principo skirtingų teisinių ir visuomeninių interesų, o iš teisų, priimti politinį sprendimą.
Vienoje svarstyklių pusėje – Civilinio kodekso ir Akcinių bendrovių įstatymo pamatai, ant kurių marmuro iškalta, kad akcija – tai vertybinis popierius, suteikiantis teisę dalyvauti bendrovės valdyme, teisę gauti dividendų ir kitas turtines ir neturtines teises. Atrodytų viskas paprasta – akcininkai valdo bendrovę, ir jie už viską visada atsakingi. Tačiau, pasakius A, nereikia pamiršti pasakyti ir B, ir C. Akcininkai turi pakankamai ribotas teises bendrovės valdyme. Jie skiria bendrovės stebėtojų tarybą, valdybą, kartais direktorių, nustato įmonės veiklos strategiją, tačiau negali priimti sprendimų, kurios pagal kompetenciją turi priimti valdyba ar vadovas. Už įmonės valdymą ir santykius su trečiaisiais asmenimis: darbuotojais, verslo partneriais ir klientais atsakingas yra įmonės vadovas (tiesa, kartais jis ir akcininkas). Vienas mano gerbiamas žurnalistas pateikia eilę iš pradžių efektyvių pavyzdžių apie UAB „Kaka“, „Švogerį“ ir „Išdurtuką“, tačiau šie pavyzdžiai tinka ir veikia nepriklausomai nuo to, ar akcininkų sąrašas viešas, ar ne. Pirma, jei įmonė sukuriama daryti aferas, tai ji kuriama nurodant fiktyvius nominalius ar ofšorinius akcininkus. Antra, įmonės patikimumą visų pirma nusako ne jos akcininkai, o finansiniai rodikliai (apyvarta, pelningumas, kurie jau seniai vieši), reputacija, patirtis, rinkos dalis, know-how ir pan. Jeigu jūs, atsidaręs degalinę, žadate pirkti degalus iš vyrukų, siūlančių žalią dyzelį iš traktoriaus, tai jūsų degalinė ilgai negyvuos. Ir informacija apie akcininkus menkai čia bepagelbės. Tiesiog neturėkite reikalų su verslininku, kuris į klausimą „kas tavo akcininkai“ atsako „paslaptis“, arba „ne tavo reikalas“.
Nereikia taip pat pamiršti ir to, kad yra toks dalykas, kaip privilegijuotos akcijos, kurios suteikia teisę į pelno dalį, tačiau nesuteikia teisės dalyvauti bendrovės valdyme. Taip pat galima daug rašyti apie rizikos kapitalo fondus, verslo angelus ir kitus instrumentus, kurie normaliai veikia sąžiningo ir konkurencingo verslo pasaulyje, ir informacija, kad kas yra bendrovės akcininkai yra aktyvai viešinama pačios bendrovės.
Kitoje svarstyklių pusėje – teisė į asmens privatumą, asmeninę nuosavybę ir asmens duomenų apsaugą. Pakol nėra visuotinai privalomas asmens turto ir pajamų deklaravimas, ir jei aš – privatus asmuo, ne jūsų reikalas, ponai, kokiose įmonėse aš turiu akcijų. Tai gali būti ir užsienio jurisdikcijose esančios bendrovės, ir kitokie vertybiniai popieriai. Jei būčiau privatus verslininkas, tikrai nenorėčiau, kad mano vaikas mokykloje rizikuotų tapti patyčių ar turto prievartavimo auka, jei duomenys apie tėčio ar mamos akcijas būtų lengvai prieinami berniukams iš sporto mėgėjų klubo „Stogas ir apsauga“. Jeigu aš esu viešas asmuo, tai informaciją apie turimas savo ir sutuoktinio akcijas nustatyta tvarka teikiu VTEK’ui.
Taigi, tiesa yra kažkur per vidurį.
Sutinku, kad viešųjų įstaigų dalininkai turi būti vieši. Sutinku, kad informacija apie akcininkus turi būti prieinama tuo atveju, jei akcininkai yra valstybė ar savivaldybė. Galima svarstyti, kad informaciją apie akcininkus privalėtų viešinti bendrovės, kurios siekia dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir gauti valdiškų užsakymų. Galima, galbūt, svarstyti nustatyti kriterijus, kuriais atvejais informacija apie akcininkus turėtų būti vieša, sakykime, sveikatos priežiūros ar kitas visuomenei jautrias paslaugas teikiančioms bendrovėms… Iš tiesų, diskusiją reikia tęsti, bet konstruktyviai ir argumentuotai, pasveriant visus „už“ ir „prieš“.
Apibendrindamas pasakysiu, kad JADIS turima informacija su laiku taps galingu įrankiu, ir tai bus atsakingo politinio sprendimo klausimas, kuo tas įrankis galės tapti: rimtu pagalbininku verslui ir valstybei, ar galingu nevaldomu ginklu piktavalių rankose.
Leave a comment