Vinis į e-demokratijos karstą, arba slaptas balsavimas: teisė ar prievolė?

Praėjusį trečiadienį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas įkalė bene riebiausią vinį į balsavimo internetu idėjos karstą Lietuvoje. Anot komiteto narių – balsavimą internetu įteisinantis įstatymo projektas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. O pagal Seimo statutą tai reiškia, kad tokiai komiteto nuomonei paneigti reikia mažiausiai 71 Seimo nario manančio priešingai. Prieštaravimo Konstitucijai esmė – neva balsavimas internetu neužtikrina balsavimo slaptumo. Iš tiesų, Konstitucija numato, kad rinkimai Lietuvoje vykdomi remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tačiau slapto balsavimo sąvokos turinys iki šiol teisės teorijoje Lietuvoje rimčiau nagrinėtas nebuvo. Visi prisimename neseną atvejį, kai per 2009-ųjų Respublikos Prezidento rinkimus Jo Ekscelencija Valdas Adamkus prieš įmesdamas biuletenį į urną visiems tyčia ar netyčia parodė, už kurį kandidatą balsavo. Po paskutinio Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto sprendimo tokį veiksmą turėčiau vertinti kaip baisų Konstitucijos pažeidimą. Bet ar taip yra iš tiesų? Kažin, ar Konstitucijos autorių nuomone slaptas balsavimas reiškia prievolę balsuoti slaptai, ar valstybės pareigą užtikrinti rinkėjo balso anonimiškumą, jei šis neišreiškia valios priešingai?

Iki balsavimo internetu pristatymo Estijoje 2005-aisiais, niekam per daug nekilo mintis per daug gilintis į slapto balsavimo sąvokos teisinį turinį – visiems balsuot po vieną į kabiną, ir tiek žinių! Iki šiol apylinkių komisijų nariai daug kur veja senukų poras iš balsavimo kabinų reikalaudami balsuoti po vieną, nežiūrint to, kad gal jie vienas be kito net sunkiai paeina… Vien jau idėja, kad galima būtų balsuoti namuose, sėdint prie kompiuterio, o už nugaros stovinti uošvė, neduok Dieve, pamatys, už ką tu balsavai, sutinkama vos ne kaip kriminalinė erezija.

Estai nuėjo kaip visada racionaliu keliu – iš naujo pažiūrėjo į slaptą balsavimą ir pasiūlė štai ką – balsuoti slaptai yra kiekvieno rinkėjo teisė, o valstybės pareiga yra tą balso slaptumą užtikrinti. Estijos aukščiausiasis teismas pasisakė, kad balsavimo slaptumas nėra savitikslė vertybė, bet dar viena priemonė užtikrinti pasirinkimo laisvę. Be to, estų balsavimo internetu sistema leidžia internetu balsuoti kelis kartus, skaičiuojant tik paskutinį rinkėjo balsą. Taigi, jei kažkas pamatė už ką estų rinkėjas internetu balsavo, šis gali savo balsą pakeisti vėliau, arba ateiti rinkimų dieną į apylinkę.

Žiūrint grynai iš teisinių pozicijų, atkreipčiau dėmesį į tai, kad, skirtingai nuo moralės ar tradicijos, kur pareigų nevykdymas nesusijęs su konkrečioms sankcijomis, teisėje pareiga siejama su atsakomybe už jos nevykdymą. Administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamajame kodeksuose yra visa eilė normų, numatančių atsakomybę už bandymą daryti poveikį rinkėjų valiai, bei už balsavimo paslapties atskleidimą, tačiau neteko matyti sankcijų už paviešintą informaciją už ką asmuo pats balsavo – tai jo asmeninio pasirinkimo reikalas.

Taigi, slaptas balsavimas turėtų būti suprantamas kaip konstitucinė pareiga rinkimų organizatoriams diegti tokius balsavimo būdus ir tokias technologijas, kurios užtikrintų balso anonimiškumą ir slaptumą bent jau ne prasčiau, kaip jis užtikrinamas šiuo metu balsuojant rinkimų apylinkėje. Tačiau nereikėtų stabdyti balsavimo internetu diegimo prisidengiant tariamu prieštaravimu Konstitucijai.

Dar vienas argumentas, kurį tenka girdėti kalbant apie balsavimo internetu įvedimo rizikas – balsų pirkimas. Neva, sudarius galimybę balsuoti internetu, bus masiškai perkami balsai ir daromas spaudimas neteisėtai naudojant administracinius resursus, grasinimais, papirkimu ar kitais būdais verčiant rinkėjus balsuoti prieš jų valią. Netikiu, kad Lietuvoje išsilavinę ir internetu mokantys naudotis piliečiai yra taip paperkami ir paveikiami lengviau, nei tie keliolika girtuoklių, kuriuos per kiekvienus rinkimus vis pagauna policija balsus pardavus už bambalį ar dešimtinę. O jei aš klystu, ir taip yra, tai man gėda už tokią valstybę ir man čia nebėra ką veikti. Tai tas pats, kas uždrausti prekiauti virtuviniais peiliais vien dėl to, kad keletas nužudymų per metus įvykdomi būtent jais…

Pabaigai norėtųsi priminti, kad net krikščionybė į Lietuvą atėjo pavėlavusi 500-600 metų, nekalbant jau apie kitas modernaus pasaulio naujoves. Lieka tik tikėtis, kad interneto technologijų  progresyvumo ir naudos suvokimo nereikės tiek laukti…

Parašykite komentarą