Internetinis balsavimas – ko bijoma?

Demokratija kalba apie rinkimus. Rinkimai politika ir balsavimas. Šiuo tekstuku norėjau nors trumpam įtraukti skaitytoją į diskusiją apie balsavimo internetu privalumus, rizikas ir jų valdymo būdus. „Rinkimų sistema“ ir „balsavimo sistema“ yra iš esmės skirtingi, bet kartu vienas kitą įgyvendinantys dalykai. „Rinkimų sistema“ yra apygardos, apylinkės, partijų sąrašai, kandidatai – vienmandatininkai, reitingavimas, rinkimų barjeras ir kitus dalykus, kurie lemia politiko kelią į politinį postą.

Tuo tarpu „balsavimo sistema“ yra būdas surinkti, suskaičiuoti balsus ir nustatyti (suskaičiuoti) rinkimų laimėtoją. Nesvarbu, ar renkamas parlamentas, ar kaimo policijos nuovados viršininkas.
Pastaruoju metu spaudoje ir visuomenėje klaidingai vartojama „elektroninio balsavimo“ sąvoka, kuri turi kiek kitą reikšmę, nei „balsavimas internetu“. „Elektroninis balsavimas“ suprantamas kaip balsavimo būdas, kur rinkimų apylinkėje vietoje popierinių biuletenių naudojamos specialios elektroninės balsavimo mašinos arba balsavimo terminalai. Tokios balsavimo sistemos naudojamos JAV ir kitose valstybėse dar nuo praeito amžiaus vidurio.

Paprastai tokios balsavimo mašinos nėra sujungtos į bendrą tinklą, o jų naudojimo privalumas iš esmės vienas – užkirsti kelią balsavimo rezultatų klastojimui (neįmanoma primesti padirbtų biuletenių ar kaip kitaip) bei greitai suskaičiuoti rezultatus. Tačiau tokios mašinos turi kitą trūkumą – jos greitai morališkai ir techniškai sensta, ypač turint omenyje, kad rinkimai – dalykas nors ir periodiškas, bet santykinai retas.

lektroninė balsavimo sistema naudojama ir Seimo posėdžių salėje. Aš tokį balsavimą juokais vadinu „elektriniu balsavimu“. Tuo tarpu „balsavimas internetu“ reiškia balsavimo būdą, kai balsuotojas savo valią gali pareikšti būdamas bet kur, kur yra interneto ryšys, kompiuteris ir galimybė pasirašyti elektroniniu parašu.

Lietuvos Konstitucijoje, rinkimų bei referendumo įstatymuose rasime įtvirtintus visame demokratiniame pasaulyje pripažįstamus rinkimų principus: laisvi, lygūs, visuotiniai, periodiniai, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas. Ir nesvarbu, ar renkame Respublikos prezidentą ar savivaldybės tarybą, rinkimų principai čia universalūs. Taigi, šitie principai turėtų būti išlaikomi nepriklausomai nuo naudojamo balsavimo būdo ar technikos.

Balsavimo sistema iš esmės susideda iš dviejų esminių komponentų: (1) tinkamo rinkėjo tapatybės nustatymo ir (2) teisingo anoniminių (arba nuasmenintų) balsų suskaičiavimo, iš kurių išplaukia teisingas rinkimų rezultatų nustatymas.

Rinkėjo tapatybės tinkamo nustatymo reikalavimas susijęs su reikalavimais, kad balsuotų tik rinkimų teisę turintis asmuo, kad asmuo vienuose rinkimuose balsuotų tik vieną kartą (ar vienodą skaičių kartų su kitais). Taip pat būtina užtikrinti, kad asmens balsas nebūtų užskaitytas daugiau nei vieną kartą, jei jis balsavo iš anksto ir dar atėjo į apylinkę rinkimų dieną.

Slaptas balsavimas reiškia reikalavimą organizuoti balsavimą taip, kad net autorizuoti rinkimų pareigūnai negalėtų susieti balso su balsavusiuoju asmeniu. Nuasmenintų balsų teisingas suskaičiavimas reiškia, kad visi skaičiuojami balsai yra teisingai suskaičiuojami ir neįmanoma nustatyti, kas ir už ką balsavo. Šie reikalavimai turi būti užtikrinti tiek techninėmis, tiek teisinėmis, tiek organizacinėmis priemonėmis. Slaptas balsavimas reikalingas tam, kad rinkėjas galėtų pareikšti savo tikrąją valią niekieno nespaudžiamas ir nekontroliuojamas.

Paradoksalu, bet dabar kai kurie Lietuvoje galiojantys balsavimo būdai šiuos mano minėtus reikalavimus ne visiškai atitinka. Balsavimas iš anksto ir namuose (taip pat laivuose, diplomatinėse atstovybėse, stacionaraus gydymo įstaigose) naudojant „dvigubą voką“ yra ne tik moraliai pasenęs, bet jau ne kartą įrodęs savo nesaugumą: neatsakingas rinkimų komisijos narys, pažeidęs procedūras gali nesunkiai atskleisti balsavimo paslaptį…

Taigi, tie patys reikalavimai turi būti išlaikyti ir diegiant kitokius balsavimo būdus, tame tarpe ir balsavimą internetu. Diskusijos apie balsavimo internetu įteisinimą Lietuvoje garsiau prasidėjo dar 2005-aisiais metais, vėliau Seimas patvirtino Balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepciją. Tačiau keletas mėginimų įteisinti tokį balsavimo būdą kol kas nesulaukė palaikymo.
Džiugu, kad šįkart kelią į gyvenimą skinasi iniciatyva įteisinti kompromisinį, arba paprastesnį balsavimo internetu variantą – balsavimą kontroliuojamoje aplinkoje, t.y. rinkimų apylinkėje. Tai reiškia, kad rinkėjas rinkimų dieną galės balsuoti bet kurioje apylinkėje esančio kompiuterio pagalba, o jo balsas bus užskaitytas tai apylinkei, kurios rinkėjų sąraše jis yra.

Pavyzdžiui, studentui nebereikės grįžti į savo miestelį iš Vilniaus vien tam, kad sudalyvautų rinkimuose, jam užteks rinkimų dieną ateiti į bet kurią apylinkę Vilniuje ar kitame mieste. Šis balsavimo būdas taip pat turėtų sumažinti eiles balsuojant iš anksto savivaldybėse.

Šis susisiekimo ministro pasiūlytas kompromisinis sprendimas yra dvejopai naudingas. Pirmiausia, jis ne tik sudarys galimybes balsuoti savo apylinkėje nuotoliniu būdu, bet, svarbiausia, leis santykiai saugiai išmėginti balsavimo internetu sistemos veikimą, leis įvertinti galimas grėsmes ir rizikas, kurias norėčiau dabar kiek prasklaidyti.

Dažniausias balsavimo internetu kritikų argumentas – „nesaugu“. Šis „nesaugu“ komentuojamas kaip galimybė „nulaužti“ sistemą ir sužinoti, kaip kas balsavo, arba (ir) niekam nežinant pakeisti balsavimo rezultatus. Daugelis mūsų tikime, kad dabar veikianti popierinė balsavimo sistema saugumo spragų lyg ir neturi, ją užtikrina rinkimų stebėtojai ir daugiapartinė rinkimų komisijų narių sistema, nors iš tiesų jos saugumas ir patikimumas tiesiog proporcingas rinkimų komisijų narių profesionalumui ir stebėtojų budrumui.

Šiuo požiūriu balsavimo internetu sistema yra žymiai saugesnė ir patikimesnė, nes ji daugeliu atveju padeda išvengti žmogiškojo faktoriaus keliamų rizikų: neteisingo biuletenių skaičiavimo, biuletenių „primetimo“ ar pakeitimo, rinkėjų prirašymo ir pan. Svarbiausia tai, kad balsavimo internetu sistema būtų atvira ir skaidri nuo pat jos programos išeities tekstų iki visų vykstančių procesų ir procedūrų.

Estijoje prieš pradedant naudoti balsavimo internetu sistemą, visi jos išeities tekstai buvo pateikti visuomenei ir profesionalams vertinti. Visi norintys (ir išmanantys reikalą) galėjo susipažinti su sistemos veikimu ir reikšti savo pastabas. Sistema buvo pradėta naudoti tik tuomet, kai net aršiausi sistemos kritikai pripažino, kad ji saugi ir tinka naudoti rinkimuose. Gal ne veltui Estijoje įrengtas NATO kibernetinio saugumo centras? Šiuolaikinės šifravimo technologijos poroje su teisingu procesų organizavimu ir duomenų srautų valdymu užtikrina, kad bet kokie sistemos „nulaužimo“ pasikėsinimai bus laiku identifikuoti, o balsavimo paslaptis negalės būti atskleista.

Balso slaptumas užtikrinamas elektroninio dvigubo voko principu: balsas (biuletenis) užšifruojamas dar rinkėjo kompiuteryje taip, kad dešifruoti jį galima tik panaudojus raktą, kuris dar iki balsavimo pradžios metu yra išskaidytas į fragmentus, taigi, neprieinamas. Tada šifruotas biuletenis yra pasirašomas rinkėjo e-parašu (įdedamas į išorinį e-voką) ir tik tada siunčiamas į centrinę elektroninę balsadėžę. Atėjus laikui skaičiuoti internetu paduotus balsus, pirmiausia, atskiriami rinkėjų elektroniniai parašai nuo šifruotų biuletenių, pastarieji fiziškai perkeliami į kitą, jau uždarą ir nuo interneto atskirtą dešifravimo įrenginį. Tik tuomet yra atgal surenkamas rankas, leidžiantis dešifruoti jau nuasmenintus balsus ir suskaičiuoti rezultatus.

Taigi, net piktavaliams ir „perėmus“ balsus pakeliui į centrinę balsadėžę, iššifruoti, o juo labiau pakeisti surinktą informaciją prireiktų neracionaliai daug laiko. Šiuolaikinės elektroninio tapatybės identifikavimo technologijos užtikrina, kad apsimesti rinkėju internetu piktavaliams taip pat nepavyktų.

Antrasis kritikų įvardijamas rizikos faktorius – galima neteisėta įtaka rinkėjų apsisprendimui, jei šis balsuotų nekontroliuojamoje aplinkoje: namuose, darbe ar kitoje vietoje. Neva, koks nors siuvėjų cecho viršininkas galėtų priversti visas siuvėjas jo akivaizdoje prabalsuoti internetu už nurodytą kandidatą ar partiją. Taip pat linksmai atrodytų rinkimų agitatoriai lakstantys kaimuose iš trobos į trobą su nešiojamais kompiuteriais rinkti i-balsų.

Kaip kartą taikliai pajuokavo Estijos balsavimo internetu sistemos kūrėjas Tarvi Martensas, „Mūsų balsavimo internetu sistema ideali balsų pardavimui, bet visiškai netinka balsų pirkimui“. Mat, balsavimas internetu sudaro galimybė balsuoti kelis kartus, o skaičiuojamas tik paskutinis paduotas balsas. Taigi, bet koks poveikis rinkėjui gali būti ištaisytas šiam perbalsuojant vėliau.
Apskritai, aštuoneri šių eilučių autoriaus metai aktyvaus rinkimų procesų stebėjimo leidžia teigti, kad tokiu būdų „pirkti“ rinkėjus tiesiog neapsimoka. Vilioti rinkėjus originaliomis politinės reklamos ir gudriomis viešųjų ryšių priemonėmis daug saugiau ir pigiau, nei organizuoti masinius rinkėjų papirkinėjimus tokiu būdu. Susisiekimo ministro siūlomoje iniciatyvoje ši rizika apskritai eliminuota, nes siūlomas balsavimas internetu tik kontroliuojamoje aplinkoje, t.y. rinkimų apylinkėje ir iš anksto savivaldybėse.

Ir pagaliau, trečias argumentas, kurį esu ne kartą girdėjęs net iš mūsų politikų – „mūsų visuomenė tam dar nepasiruošusi“. Atleiskite, prieš šį argumentą nieko pasakyti negaliu, nes: (1) neįsivaizduoju, kokie yra to „pasiruošimo“ kriterijai, (2) aš tikrai pasiruošęs, ir dar labai daug tokių pažįstu, (3) kuo konkrečiai estai labiau „pasiruošę“ už mus?

Labai viliuosi, kad visi neužilgo galėsime ne tik balsuoti bet kurioje apylinkėje, bet ir namuose ar darbe. Toks balsavimo būdas ne tik palengvins rinkimų organizavimą. Tai tiesioginis kelias atviresnės demokratijos link. Juk turint gerai veikiančią balsavimo internetu sistemą galima rengti rimtas gyventojų apklausas, referendumus ir kt., ir taip ne tik labiau įtrauksime piliečius į valstybės valdymą, į teisėkūros procesą bet ir atkrapštysime prie grindų prikepusius piliečių pasitikėjimo valdžios institucijomis reitingus.

Gal netrukus turėsime ir interneto socialiniuose tinkluose gyvuojančias politines partijas, į kurias jungsis veržlūs, išprusę ir iki šiol partiniais nebuvę piliečiai? Gal štai ko iš tiesų bijoma?

Parašykite komentarą