Subjektyvus požiūris į faktus

„Teisingi sprendimai daromi iš patirties, o patirtis ateina per neteisingus sprendimus“ – citatos autorius nežinomas.

Atslūgus pirmai „Žemės referendumo“ bangai prasidėjo kažkokios pagirios: surasim ką nors kaltą, pavyzdžiui, vėl Zenoną Vaigauską ir jo komisiją. Ar tai, kad „Žemės referendumo“ klausimas išspręstas iniciatorių naudai ir perduotas Seimui, reiškia, kad VRK „susimovė“?  Tikrai taip nemanau. Kaip nemaniau ir 2012-aisiais, kai Seimas po rinkimų ir Konstitucinio Teismo (toliau – KT) išvados nutraukė VRK įgaliojimus. Tiesa, naujasis Seimas tą klaidą ištaisė ir grąžino VRK jos įgaliojimus. Ar minėtoji KT išvada buvo visiškai pagrįsta? Anuomet KT, rėmėsi tik „pusiau patvirtinta“, t.y. oficialiai nepaneigta informacija, kad keli Darbo partijos kandidatai galimai pažeidė Seimo rinkimų įstatymą ir dėl to jie negali būti išrinkti Seimo nariais. Kai paaiškėjo, kad nei Jonas Pinskus, nei jo žmona Živilė Pinskuvienė, nei kiti byloje minėti asmenys nesusiję su „kalėjimo balsų pirkimo“ skandalu, Seimas atstatė juos porinkiminiame kandidatų sąraše. Tai kas šioje istorijoje „susimovė“: VRK, KT, Seimas, ar visi kartu? Manau, kad nė vieni. Visų pirma, tai rodo, kad institucijos dirba. Taip, daro didesnių ar mažesnių klaidų, tačiau tas klaidas taiso ir, tikiu, visi pasidaro savo išvadas, išmoksta pamokas ir tai tik gerina ateities darbo kokybę.

O kas gi įvyko su „Žemės referendumu“? Pradėsiu nuo pradžių. 2013-ųjų vasaros pabaigoje į VRK atėjo P. Šliužas su kompanija ir atsinešė referendumo iniciatyvos projektą. Nagrinėjant iniciatyvos registravimo klausimą, komisijos nariai Elena Masnevaitė, Rokas Stabingis ir aš kėlėme referendumui teikiamo projekto atitikimo Lietuvos įsipareigojimams ES klausimą, tačiau likome mažumoje, ir buvo nuspręsta įregistruoti iniciatyvą ir išduoti parašų rinkimo lapus. Ar VRK galėjo pasielgti kitaip ir pati kelti klausimą dėl referendumui siūlomo teksto teisinio tinkamumo? Iki šiol tvirtai manau, kad taip. Štai 2013-ųjų rugpjūčio 5-ąją VRK atmetė referendumo „dėl homoseksualizmo propagandos ribojimo“ iniciatyvą. Labai laukiau, kada iniciatoriai šį komisijos sprendimą apskųs teismui, bet taip neįvyko. Gaila, praleista puiki proga išaiškinti VRK kompetencijos ribas. Taigi, pirmoji išvada – įstatymo leidėjas turi aiškiai nustatyti VRK teises ir teisių ribas sprendžiant referendumui keliamų klausimų teisinį tinkamumą, nes netrukus rengsime referendumus dėl antibiotikų uždraudimo ar „su kuo turi gyventi Mergaitė“…

„Žemės referendumo“ parašų rinkimo traukinys pajudėjo. Lapkričio pabaigoje į komisiją buvo pristatyta dokumentų su daugiau kaip 321 000 įrašų, iš jų apie 7300  surinkta elektroniniu būdu. Parašams patikrinti – 15 dienų. Pirmas pastebėtas sisteminis trūkumas – parašų rinkimo lapai nepritaikyti tikrinimui „mašininiu būdu“, t.y. neįmanoma jų visų nuskenuoti ir patikrinti nors pusiau automatiniu būdu. Ateityje taip nebebus. Taigi, komisija turi patikrinti po 21 400 parašų per dieną! Net pasitelkus padėjėjų bei rašto ekspertų pagalbą – toks tempas aiškiai nepadeda pasiekti idealaus rezultato. Čia yra antroji išvada – parašų tikrinimo terminas turi būti adekvatus tikrinimo pajėgumams, t.y. 30 arba 45 dienos. Skaitmeniniu būdu buvo patikrinti tik santykinai nedidelė dalis įrašų, pasirinktų selektyviai – imant pirmą ir paskutinį įrašą iš kiekvieno parašų rinkimo lapo ir dar vieną – kitą iš vidurio. Gautas klaidų kiekis – apie 7 procentai. Jei skaičiuojant būtų galima taikyti statistinius tyrimo metodus, tikėtina, kad taip būtų „išbrokuota“ bent 20 tūkstančių įrašų.

Atlikus pirminę parašų patikrą, įrašai sugrupuoti į tris grupes: (1) geri įrašai, (2) blogi (netaisytini) įrašai, (3) taisytini įrašai. Pastarųjų buvo apie 10,5 tūkstančio. Gerų įrašų – 292,2 tūkstančio, t.y. trūksta 7800 iki reikalingos 300 tūkstančių ribos. Skirtingai nuo parašų, skirtų, pavyzdžiui, kandidatui į Prezidentus paremti, Referendumo įstatymas leidžia pataisyti neesminius parašų trūkumus, tačiau nenustato, kokie trūkumai yra esminiai, kurie – ne. Tai palikta spręsti pačiai Komisijai. Įstatymas tik reikalauja, kad pilietis savo duomenis įrašo ir pasirašo pats [Referendumo įstatymo 11 str. 4 d.], ir Jeigu nustatoma, kad pilietis už to paties referendumo paskelbimą pasirašė du kartus ar daugiau, jo visi parašai neįskaičiuojami [Referendumo įstatymo 13 str. 4 d.]. Komisija pasirinko tokį įrašų vertinimo modelį – jei įrašas nepilnas (nėra datos ar kito būtino elemento) – įrašo neskaityti tinkamu, o esant blogai įskaitomam įrašui – leisti jį pataisyti. Nuolatinės įtampos, nesusikalbėjimo ir nebendradarbiavimo su iniciatyvine grupe sąlygomis šiaip ne taip pavyko suderinti ir 2014-01-03 patvirtinti Trūkumų šalinimo metodiką, pagal kurią sutarta, kad dalį įrašų įskaitys pati komisija, o likusiuosius – iniciatyvinė grupė, iš naujo aplankydama referendumą parėmusius piliečius ir paimdama naują parašą. Čia peršasi trečioji išvada – įstatyme būtina patikslinti, kokie piliečių įrašų trūkumai laikytini esminiais, o kurie – ne. Dabartinis reguliavimas turi per daug erdvės interpretacijoms.

Šioje vietoje pažymėtina, kad spaudos ryškiai nušviestas Z. Vaigausko vizitas pas Seimo pirmininkę, mano žiniomis, buvo darbo tvarka planuotas daug anksčiau, ir skandalas dėl neva „padovanotų“ 5000 įrašų  yra išties perdėm išpūstas. Tie 5 tūkstančiai neva „dovanojamų“ įrašų buvo ne kas kita, kaip skaičius įrašų, kur pasirašiusiojo gyvenamoji vieta įrašyta neaiškiai ar nepilnai. Susėdom, peržiūrėjom ir patikslinom, kad taisytinų įrašų yra ne penki, o du su puse tūkstančio. Gal čia susimovėme? Ne. Darbo tvarka išsprendėme darbinį klausimą.

Ir štai sausio 24 dieną Konstitucinis Teismas pateikia išvadą, kurioje, be kita ko, pasako, kad „pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai“. Šios išvados pagrindu kartu su kitais Komisijos nariais parengiau pažymą ir VRK sprendimo projektą, kuriais siūliau stabdyti su parašų tikrinimu susijusius darbus, kadangi akivaizdu, kad referendumas veda prie nekonstitucinio rezultato. Suprantu, kad KT formuluotė  „negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos…“ reiškia ir tai, kad negali būti registruojami tokie įstatymų projektai, inicijuojami referendumai, o pradėtos tokios procedūros turi būti nutrauktos. Šis projektas sukėlė didžiulį rezonansą tiek visuomenės, tiek politikų tarpe (nuorodos čia, čia ir čia). Prasidėjo aktyvūs pasisakymai žiniasklaidoje, diskusijos partijose ir visuomenėje. Labai dėkoju kolegoms, palaikiusiems projektą, bet ne ką mažiau dėkoju kitiems kolegoms, kurie projekto nepalaikė, tačiau tos diskusijos metu buvo išsakyta labai daug vertingų minčių ir argumentų, išmokta daug pamokų ateičiai. Ketvirtoji išvada – net ne išvada, o patvirtinimas pirmosios išvados, kad būtina įstatymu nustatyti, kas yra VRK – referendumų registratūra, ar savarankiška konstitucinė teisinė institucija?

Ir štai, pagaliau, vasario 17-osios posėdis. Roko Stabingio parengta išvada su daugybe lentelių, skaičių, metodikų, teismų sprendimų citatų ir kitos medžiagos. Pažymos pabaigoje – magiškas skaičius 300 061. Ir visa tai štai tokių aplinkybių fone: parašams tikrinti turėjome 15 dienų, su Gyventojų registro duomenų baze sutikrinti ne daugiau, kaip penktadalis įrašų, o patikrinti įrašai rodė 7 procentų klaidos rodiklį. Čia neskaitant visų „dvigubų“, „vienarankių“ ir kitokių blogų įrašų, kurių buvo apie 16 tūkstančių. Tik septyni VRK nariai patikėjo Roko skaičiavimu. Aš susilaikiau. Susilaikiau ne dėl to, kad netikiu Roko skaičiavimais, bet dėl to, kad nepritariau leidimui parašus taisyti tokia apimtimi, kurią komisija leido gruodžio mėnesį.

Kas gi iš esmės vyko per tą garsiąją posėdžio pertrauką? Visi puikiai visi suvokėme, kas įvyko – VRK nariai pasakė, jog netiki, kad parašų skaičius yra 300 tūkstančių plius 61. Tačiau nepasakyti, kiek jų trūksta – irgi negalime, nes skaičiavimui terminai suėjo, ir iš naujo skaičiuoti negalima. Kiekvienam iš mūsų, manau, buvo akivaizdu, kad patikrinus visus pateiktus parašus iš naujo, įvertinant pirmojo tikrinimo metu sukauptą patirtį, galiojančių parašų skaičius būtų maksimum 260-280 tūkstančių, tačiau: (1) tikslaus skaičiaus dabar pasakyti neturime galimybės; (2) baigėsi skaičiavimo terminai; (3) vien formaliais kriterijais paneigti +/- 300 tūkstančių parašų irgi nėra solidu; (4) jei nėra 300 000 galiojančių parašų, tai kiek tiksliai jų trūksta? Taigi, pasikeitus nuomonėmis šiais klausimais kažkuris kolega iškėlė siūlymą pripažinti, kad yra surinktas minimalus skaičius parašų, neturint pagrįstų skaičiavimų, kiek jų nesurinkta. Kitaip tariant, patvirtinti paneigiant paneigimą 🙂 . Visuomenės informavimo priemonių pranešimai apie tai, kad VRK persigalvojo, yra nepagrįsti, kadangi pirmasis balsavimas nebuvo VRK sprendimas pripažinti, kad parašai nesurinkti. Gal šioje vietoje ir susimovėm, tik nežinau, kuris rezultatas būtų buvęs geresnis…

„Žemės referendumo“ klausimas atiduodamas Seimui. Seimas artimiausiu laiku turėtų nustatyti referendumo datą. Ar ji sutaps su rinkimų į Europos Parlamentą data? Bus matyti. Tačiau šiuo referendumu keliamas klausimas daug sudėtingesnis, nei visi kiti iki šiol buvę. Du klausimai iš trijų keliamų papuolą į bene sunkiausiai keičiamų Konstitucijos nuostatų grupę – klausimams dėl Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo priimti reikia, kad už tai balsuotų daugiau, nei pusė visų į rinkėjų sąrašus įrašytų piliečių! Kiti referendumu keliami klausimai (įskaitant ir visą šį triukšmą sukėlusį „žemės klausimą“) nereikalauja tokio kvorumo, tačiau jie „supakuoti“ į vieną Konstitucijos keitimo įstatymą su kitais, todėl referendume balsuosime už visą paketą kartu su „sunkiaisiais“ klausimais.  

Tai reiškia, kad referendumo iniciatoriai pasirūpino, kad „žemės klausimui“ priimti reikia ne tiktai, kad ateitų 50 procentų rinkėjų, bet kad „UŽ“ pasisakytų bent 1,3 milijono Lietuvos piliečių!  

 

Post scriptum

Vien šio referendumo iniciatyvos praktika suteikia pakankamai medžiagos, kad būtų galima perrašyti pusę Referendumo įstatymo. Ar tai geras pagrindas teigti, kad susimovėme? Tikrai manau priešingai. Dirbame  skaidriai, darome klaidų, bet jas mokame pripažinti, taisyti, ir pasidaryti išvadas. Skirtingai nuo daugelio kitų, kurie dirba „dėl paukščiuko“.

Posėdis tęsiasi.