Ar tikrai VRK tokie blogiečiai?

Kadangi, po VRK sprendimo atsisakyti registruoti „lito išsaugojimo“ referendumo iniciatyvą, aš ir kai kurie kiti komisijos nariai buvome išvadinti visų velnių vardais, nusprendžiau kiek įmanoma paprasčiau ne teisine kalba paaiškinti tokio sprendimo motyvus ir aplinkybes. Tie patys argumentai iš esmės tiks ir paaiškinti, kodėl sausio mėnesį siūliau nutraukti „žemės referendumo“ balsų skaičiavimą.

Žinia, kad teisė – sudėtingas ir didelis mokslas, tačiau jo pagrindą sudaro elementari praktinė logika, griežti, bet kartu paprasti logikos dėsniai, kurie iš esmės taip pat veikia visur: filosofijoje, matematikoje, fizikoje, žemės ūkyje, medicinoje, ar bet kur kitur kasdieniame gyvenime. Nebūtina žinoti visų įstatymų ir ar jų niuansų, kad suprastum, koks elgesys „teisingas“, o kuris – ne. Tačiau kartais neteisingai, netinkamai perskaitytas įstatymas, ar atskirai paimtas Konstitucijos straipsnis žmogų ne juokais suklaidina.

Štai imkime praktišką situaciją. Petras Jonui paskolino šimtą litų. Petras ramus, nes tikras, kad Jonas sąžiningas, ir skolą grąžins. Praėjus sutartam laikui, Petras paprašo grąžinti skolą, tačiau Jonas atkerta, kad negrąžins, nes dabar pinigų neturi ir grąžins kada nors, kai turės. Štai čia kyla klasikinis konfliktas dėl susitarimo (sutarties) nesilaikymo. Petras čia įgyja teisę kviesti Joną į teismą, o dar ir melagiu viešai apšaukti.

Kitas atvejis – statybos. Sakykime, jūs statotės namą, ir sutarėte su statybininkais, kad namas bus su rudų čerpių stogu. Pastačius namą, jūs atsisakote mokėti, kadangi persigalvojote, ir dabar norite žalio skardinio stogo. Bet sutartyje juk buvo įrašyta kad stogas bus rudų čerpių… Jūs šaukiate, kad „klientas visuomet teisus“. Niekam neįdomu, kad jūs sakysite, kad neskaitėte sutarties. Jūsų parašas juk yra. Buvo galima tinkamu laiku persitarti su statybininkais, iki stogas bus uždengtas, pakeisti dangą iš vienos į kitokią, bet tam reikia pakeisti ir pačią sutartį, perskaičiuoti kainas, galų gale, išsiaiškinti, ar statybininkai kitokį stogą moka tinkamai sudėti. Galima tą stogą pakeisti ir dabar, bet jau už papildomą kainą.

Taigi, tiek privačiame kasdieniame gyvenime, tiek tarptautinėje teisėje darna ir taika yra tuomet, kai visos šalys sąžiningai ir tvarkingai laikosi sutarčių ir teisės. Žiūrėkime, kas darosi dabar Kryme, Ukrainoje, kur tarptautinė teisė atvirai ignoruojama. Tuomet įsivyrauja chaosas, jėgos diktatas.

Ar sutartis galima keisti? Ar galima keisti teisę? Žinoma, tačiau taip pat pagal tam tikras taisykles. Kiekviena teisinė priemonė ar procedūra turi būti adekvati siekiamam tikslui, ir vykdoma pagal visų sutarties šalių nustatytas taisykles. Štai, sakykime, jūs ryta apsirengėte kelnes, marškinius bei švarką, ir išėjote į miestą. Staiga jūs sugalvojate, kad reikia pasikeisti marškinius. Akivaizdu, kad negalima persivilkti marškinių, prieš tai nenusivilkus švarko. Ir tik nusivilkus tą švarką, galima nusiimti marškinius, vilktis naujus. O tuomet jau spręsti vėl, ar vilktis vėl tą patį švarką, ar ne, o gal eiti ieškoti naujo švarko. Taip pat ir teisėje, viską reikia daryti nuosekliai, tam tikrai tvarka. Būtent tai ir pasakė Konstitucinis teismas 2014-ųjų sausio 24 dieną: jei esant valstybių klube norima žaisti pagal kitokias taisykles, reikia pirmiausia išstoti iš klubo. Taip pat galima keisti pačias klubo taisykles, bet tam yra „taisyklių keitimo taisyklės“, kur Lietuva turi balsą, bet niekaip negalima to daryti vienašališkai.

Konstitucija – pagrindinė mūsų visų Lietuvos piliečių sutartis. Taip, Konstitucija garantuoja piliečiams teisę valdyti savo valstybę, o svarbiausius klausimus spręsti referendumu. Taip, suverenitetas (aukščiausioji valdžia) priklauso tautai, ir niekas negali savintis jai priskirtų suverenių galių. Konstitucija yra logiškai išbaigtas Lietuvos valstybės gyvenimo pagrindinių taisyklių rinkinys, kurio negalima skaityti atskirai pastraipsniui, ir, perskaičius „patogų“ straipsnį, nematyti „nepatogaus“. Absoliučiai aišku, kad suverenitetas priklauso tautai, tačiau pati tauta, priimdama Konstituciją, nustatė taisykles, kaip ta Konstitucija gali būti keičiama, ir referendumas dėl Konstitucijos keitimo yra vienas iš būdų. Tačiau aišku ir tai, kad Konstitucijos keitimas negali būti bet koks, juolab chaotiškas ar nesistemiškas.

Pateiksiu keletą pavydžių. Negalima viename straipsnyje nustatyti, kad Seimą sudaro 141 tautos atstovas, o kitame jau pasakyti, kad 101. Kuri norma tuomet galios? Kai dvi Konstitucijos normos prieštaraus viena kitai – kaip reikės suprasti Konstitucijos 7-ąjį straipsnį, kuris sako, kad negalioja joks teisės aktas, priešingas Konstitucijai. Sumaliau? Sumalsiu dar labiau. Žmogaus teisės yra prigimtinės. Teisė į gyvybę taip pat yra prigimtinė. Nepakeitus šių nuostatų, negalima net referendumu papildyti Konstitucijos tokia nuostata, kad už sunkius nusikaltimus gali būti taikoma mirties bausmė. Negalima, nes vėl dvi nuostatos prieštaraus viena kitai. Kuri tuomet bus viršesnė?

Aš tikrai ne prieš tai, kad tauta turėtų pasisakyti, kaip reguliuoti vieną ar kitą klausimą. Jei žmonės, jų dauguma nori turėti savo valiutą – prašau! Bet tam pasiekti yra kitų, teisiškai korektiškų, nedestruktyvių, savalaikių ir pakankamai efektyvių būdų. Dabar gi pasiūlytas būdas – referendumas dėl Konstitucijos keitimo reiškė pažeisti sutartis su Europos Sąjunga, su mūsų partneriais, bei įvesti vidinį prieštaravimą į pačią Konstituciją. Taip negalima.

O kaip tuomet galima? Yra piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė – užtenka 50 000 piliečių parašų, ir įstatymas, sakykime, dėl euro įvedimo datos privalės būti svarstomas Seime.  Yra peticijos teisė. Yra mūsų rinkti Seimo nariai, kuriems mes, rinkėjai, galime tiesiogiai pasakyti, ko iš jų norime. Jie nėra toli, jie labai lengvai pasiekiami, patikėkite. Galima keisti ir Konstituciją, bet pakeitimą reikia parengti profesionaliai, pasitarus su rimtais specialistais, o ne gavus formalią pažymą, kad gramatika ir skyrybos ženklai tekste sudėti teisingai. Galų gale, galima siekti keisti ir ES veikimo taisykles. Tam mes turime atstovų Europos Parlamente, turime Europos komisarą, turime balsą Europos vadovų taryboje.

„Lito išsaugojimo“, o ir „žemės referendumo“ klausimo ydingumas būtent tame ir yra, kad jais iš tiesų siūloma vienašališkai siekti keisti sutarčių su ES sąlygas. Taip negalima. Lygiai taip negalima, kaip negalima atsisakyti mokėti skolas, ar negalima pažeidinėti kitų įstatymų. Mes patys referendumu įsipareigojome šių taisyklių laikytis! Jei nepavyksta pakeisti pačių taisyklių, pirma eikime lauk iš ES, o tada jau tvarkykimės, kaip mums patinka. Štai britai jau apie svarsto apie pasitraukimą. Viena iš priežasčių nevaldomas darbo imigrantų srautas. Išstoti iš ES – jų neatimama teisė. Bet tie patys britai puikiai supranta, kad pakol jie yra vis dar ES nariai – laisvo asmenų judėjimo riboti – nevalia!

Aš tik UŽ tai, kad kuo daugiau piliečių dalyvautų valstybės valdyme, kad kuo daugiau jų domėtųsi viešaisiais reikalais, reikštų savo nuomonę, diskutuotų, reikalautų valdžios institucijų atskaitingumo. Kviečiu visus tai daryti civilizuotai, gerbiant vienas kitą, laikantis bendrųjų taisyklių. Tik taip vystysimės ir progresuosime kaip  visateisė Europos tauta ir ES valstybė – narė. Tik taip užsitikrinsime ilgalaikį ir visokeriopą saugumą ir stabilumą.

Konstitucija, kaip ir visa kita teisės sistema nėra tobula. Ji vystosi kartu su visa visuomene. Aš už tai, kad visuomenėje (o ir teisėje) būtų darna ir santarvė, ir kad rimti klausimai būtų sprendžiami rimtai, atsakingai ir profesionaliai, o ne mušant būgnais, reiškiant ultimatumus, ar grasinant maidanais.

Dalyvaukime visi rinkimuose, referendumuose, eikite, kas tik norite ir sugebate, patys į aktyvią politiką! Šita valstybė yra tiek pat Jūsų, kiek ir mano, kiek ir jų. Kitos mes neturim.

Parašykite komentarą