Eitynės už lygybę ar pederastų balius?

Dabar jau aišku, kad liepos 27 Vilniuje kažkas įvyks. Arba jau įvyko, jei skaitote šį tekstą vėliau.

Tyliai ramiai stebėjau viešas diskusijas feisbukuose ir kitokiuose internetuose LGBT eitynių tematika. Buvo visko: ir totalaus briedo, ir sveiko proto. Bet paskutinis Ramūno Bogdano tekstas privertė ir mane sėsti prie klaviatūros.

Noriu padėkoti autoriui už puikią istorinę temos apžvalgą ir vykusiai išvestas  paraleles su gyvūnų pasauliu, bet į taikinį vis vien nepataikyta. LGBT eitynių šalininkai ir opozicionieriai nesusikalba, mano galva, pirmiausiai dėl to, kad mato problemą iš esmės skirtingose vietose. Štai ir pats R. Bogdanas rašo, kad „Gėjai <…> traukia į gatves ir visiems rodo, kokie lytiniai santykiai jiems patinka“. Štai čia ir yra pagrindinė komunikacijos klaida! Visokie baisuliai ir kitokie kaimiečiai LGBT eitynes tapatina su pederastų baliumi, kuriame „visokie iškrypėliai mojuos papais ir pimpalais“ (frazės šaltinis autoriui žinomas), tačiau eitynių „Už lygybę“ esmė yra visiškai kitokia. Ji tokia pat, kaip ir XX a. judėjimai už moterų bei juodaodžių teises – jei aš esu homoseksualus – tau negalima iš to šaipytis, tyčiotis ir dėl to mane diskriminuoti! Tuo tarpu   bet kokios (įskaitant ir tradicines) seksualinio pobūdžio veiklos propagavimas yra seniai sureguliuotas įstatymais, ir yra draudžiamas vaikams prieinamu laiku ir formomis.

Vieni eitynių priešininkai rėkia, kad homoseksualūs asmenys – iškrypėliai, ir jų vieta rezervate. Kiti, nuosaikesni, teigia, kad „tegul jei krušasi kas kaip ir su kuo nori, bet tegul to nereklamuoja“. Treti pasipiktinę klausia, kodėl nerengiamos eitynės už normalią šeimą? Šiems  atsakau trumpai – kai iš heteroseksualią monogamišką šeimą turinčiųjų pradės šaipytis ir diskriminuoti – pirmyn į gatves! Jei reikės – su lazdomis, ir aš ten būsiu! Apie pirmuosius nekalbėsiu, nes atliesk jiems, viešpatie, nes jie nežino, ką daro. Antrųjų argumentus verta panagrinėti detaliau.

Techniškai bet kuris vyras gali su vyru, moteris su moterim. Tačiau reikia skirti kultūrinį vienalyčių seksualinių santykių toleravimą ir įgimtą homoseksualumą, kaip tokį. Pirmuoju atveju R. Bogdanas glaustai, tačiau pakankamai išsamiai atskleidžia antikos pederastų, kaip to meto socialiai priimtino reiškinio esmę, tačiau tai nėra įgimtas tikrasis homoseksualumas. Homoseksualumas yra pirmiausiai apie meilę, ir nebūtinai apie seksą. Homoseksualiu gimstama, o ne tampama (antikos pederastai būtent ir buvo tokiais laikinai, iki subręs vyrais), ir jeigu merginos nepriėmė į darbą dėl to, kad ji lezbietė, tai labai blogai. Jei įsimylėję vaikinas ir mergina susikabina parke už rankų – tai meilė ir gražu, bet jeigu tai daro lezbietės merginos – tai jau iškrypimas? Ne! Iškrypimas yra to vadinimas iškrypimu. Homoseksualūs žmonės nekalti dėl to, kad jie tokie yra. Jie nusipelno pagarbos ir pripažinimo už savo veiklą, pastangas ir pasiekimus, kaip bet koks kitas žmogus. O štai kliūčių jiems gyventi sudarymas yra tikrasis nusikaltimas. Vargu, ar nors vienas iš mūsų, heteroseksualių, būtų pavadintas iškrypėliu, atsidurk mes vienas tarp homoseksualų.

Homoseksualų kova už nediskriminavimą ir „netradicinio” sekso propagavimas yra du skirtingi dalykai. Aš prieš bet kokio sekso viešą propagandą, nes tai privatu ir perdėm intymu, tačiau diskriminacija, įkaitant ir patyčias, ir paties reiškinio neigimą ar viešą pateikimą kaip asocialaus, yra  negerai. Ir eitynės būtent dėl to. Eitynės ne dėl aktyvios homoseksualaus gyvenimo būdo reklamos. Labai noriu tikėti, kad eitynės – dėl teisės ir galimybės JIEMS gyventi taip pat, kaip MES.

Homofobija mūsuose gyvens tol, kol neišmirs karta, iš Azijos kilusiuosius vadinanti „čiurkomis“ ir „babajais“, juodaodžius – „nigeriais“ ir „juodašikniais“, moteris – „bobomis“, ir net nenorinčių suprasti, kad pasaulis daug įvairesnis, nei tavo alkoholiu ir pigiais kodūnais užpiltas protelis sugebės kada nors aprėbti. Net kairiarankiai, kurie sudaro 8-15 procentų populiacijos, įvairiais laikotarpiais yra patyrę diskriminaciją ir panašių nepatogumų, dalis jų buvo prievarta mokinami rašyti dešine ranka. Daugelyje kalbų dešinė reiškia tiesą, teisybę (angl. right, rusiškai – pravo) o kairė – kreivumą, netiesą, nerangumą. Dabar kairiarankio diskriminavimas atrodo kvailiau, nei pats kvailumas. Lygiai tas pats su homoseksualais – jie nepavojingesni už kairiarankius, jie tiesiog tokiais yra, lygiai kaip mes, heteroseksualūs. Ir jie nusipelno teisės reikalauti siekti laimės taip pat, kaip ir mes. Ir nusipelno lygiai tokių pat sankcijų už sekso propagandą, kaip mes už „klasikinės“ pornografijos demonstravimą.

Diskriminavimo nusipelno tie, kurie muša savo vaikus ir sutuoktinius, kurie piktybiškai gyvena iš nepagrįstai gaunamos valstybės paramos, kurie prageria pašalpas, o vaikus verčia elgetauti, kurie perka degtinę, o vaikui sako, kad neturi pinigų saldainiui, o ne tie, kurie nori gyventi pilnavertį gyvenimą nesigėdydami, kad myli tos pačios lyties žmogų.

Pabaigai anekdotas:

–          Moiše, žinai, kad mūsų Idzė – pederastas?

–          Ką, pinigų pasiskolino ir negrąžino?

–          Ne, pederastas gerąja to žodžio prasme.