Balsavimas internetu – efektyvus sprendimas ar tik madinga užgaida?

Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu buvau 12 metų. Mano darbas VRK 2005-aisiais sutapo su pirmaisiais internetu vykdytais rinkimais Estijoje. Nuo pat pirmųjų veiklos mėnesių VRK ėmiau aktyviai domėtis šiuo klausimu, kadangi labai norėjau tokio balsavimo ir pas mus, Lietuvoje.

Svarbu pasakyti, kad prieš tampant teisininku, mokiausi Vilniaus Licėjuje, kur daug domėjausi programavimu ir informacinėmis technologijomis, dalyvavau ne vienose programavimo varžybose. Baigęs Licėjų, du metus studijavau matematiką ir informatiką Vilniaus Universitete. Taigi, apie balsavimą internetų galiu kalbėti ne tik iš teisinės, bet ir iš techninės reikalo pusės. 2014-2016 metais dirbau vienos iš internetinio balsavimo technologijas teikiančios įmonės Ispanijoje konsultantu, kur iš arti susipažinau su visomis šios technologijos smulkmenomis, todėl galiu drąsiai teigti, kad techniškai balsavimas internetu veikia ir gali veikti. Tačiau šis tekstas bus daugiau apie socialinę – politinę šio reikalo pusę.

Kiek pamenu, tai kiekviena Vyriausybė, pradedant 2006-aisiais metais žadėjo įteisinti balsavimą internetu. Tais pačiais metais VRK pateikė Seimui tokią pusiau kreivą Koncepciją, kurią Seimas dar sugebėjo sudarkyti, tačiau visvien patvirtino. Iki šiol ta Koncepcija yra vienintelis galiojantis teisinis dokumentas, reglamentuoantis bent balsavimo internetu   įteisinimo kryptį. Visos kitos iniciatyvos įteisinti naują balsavimo būdą Seime palaikymo nesulaukė. Per daugiau nei vienuolika metų nuo Koncepcijos patvirtinimo, balsavimo internetu teorija ir praktika pasaulyje nukeliavo toli toli, o mūsų Koncepcija iki šiol nei panaikinta, nei  patobulinta.

Balsavimas internetu, pirmiausia, turi atitikti visus tradiciniam balsavimui keliamus reikalavimus: užtikrinti balsavimo slaptumą ir anonimiškumą. Apie tai, kaip tai daroma sėkmingai pasaulyje naudojamose internetinio balsavimo sistemose, ne kartą jau rašiau čia, čia ir čia. Todėl toliau nekalbėsiu apie technines detales, išskyrus paminėsiu, kad 2017-ųjų birželio 14-ąją dieną Europos Taryba patvirtino naujas rekomendacijas elektroninio balsavimo standartams. Čia pateiksiu tik keletą šios rekomendacijos punktų:

  1. 17. Elektroninio balsavimo sistema turi pateikti patikimus įrodymus, kad kiekvienas atskiras balsas yra įskaičiuotas į atitinkamų rinkimų rezultatus. Įrodymai turi būti pateikiami ir patikrinami nepriklausomomis nuo e-balsavimo sistemos priemonėmis;
  2. 18. Elektroninio balsavimo sistema turi pateikti patikimus įrodymus, kad įskaityti tik rinkimų teisę turinčių asmenų balsai. Įrodymai turi būti pateikiami ir patikrinami nepriklausomomis nuo e-balsavimo sistemos priemonėmis;
  3. 23. Elektroninio balsavimo sistema neturi pateikti įrodymų apie pateikto balso turinį, kurį būtų galima parodyti tretiesiems asmenims.

Taigi, Estijoje, Australijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse naudojami internetinio balsavimo anoniminio patikrinamumo principai nuo šių metų įtraukti kaip standartiniai naujoms internetinio balsavimo sistemoms.

Žinia, kad Teisingumo ministerija dar 2016-aisiais yra parengusi Balsavimo internetu įgyvendinimo įstatymo projektą, kuris vėl teikiamas Vyriausybei (o po to – Seimui). Neabejoju, kad teisingumo ministerija, kartu tu naująja VRK sužiūrės, kad siūlomas įstatymo projektas atitiktų mano minėtas Europos Tarybos rekomendacijas.

Kaip rodo sėkminga praktika, yra techninių sprendimų, galinčių iki tam tikro, priimtino lygio užtikrinti internetinio balsavimo slaptumą, balso anonimiškumą ir sistemos vientisumą, tačiau daugiau nesileisiu į technines detales, o užduosiu esminį klausimą – ar Lietuvai reikia tokio balsavimo? Ar mes jam pasiruošę? Kas iš to laimės?

Technologijų yra pačių įvairiausių, tačiau daugelis jų neprigyja visuomenėje dėl keleto priežasčių: jos nesprendžia realių problemų, yra nepatikimos arba jos nepatogios naudoti arba per brangios. Taigi, ar internetinis balsavimas – tik madinga užgaida, ar realus realių problemų sprendimo būdas? Kokios pagrindinės Lietuvos rinkimų problemos, kurias galėtų padėti išspręsti balsavimas internetu? Ir ar tokio balsavimo įteisinimas nesukurs naujų problemų, kurių sprendimo dar nežinome?

Paprastumo dėlei giliau nesvarstysiu varianto, kas būtų, jei mūsų internetinio balsavimo sistemą nulaužtų kokie rusų ar zulusų hakeriai, nes čia daugmaž viskas aišku – visus internetu paduotus balsus tektų pripažinti negaliojančiais, ir, jei tokių balsų būtų tiek, kad jie turėtų esminės įtakos visų rinkimų rezultatams, reikėtų surengti naujus rinkimus.

Šiandien po pasaulį išsibarstę gerokai per 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių mūsų piliečių, tačiau balsuoti ateina mažiau, nei dešimtadalis. Visi šie piliečiai yra įtraukti į mūsų rinkėjų sąrašus ir, matuojant rinkėjų aktyvumą, visi jie  įskaitomi. Paskutiniuose rinkimuose užsienyje balsavo vos kiek daugiau, nei 16 000 piliečių. Ar galimybė balsuoti internetu padidintų jų aktyvumą? Gal neženkliai, bet, manau, taip, kadangi VRK susilaukdavo priekaištų, kad pašto vokų siuntinėjimo su ambasadomis sistema lėta ir neefektyvi, o balsavimo vietų užsienyje įrengta nusikalstamai mažai.

Antra grupė asmenų – tai laikinai negyvenantys savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje rinkėjai: studentai, daug keliaujantys asmenys. Šiems VRK siūlo balsavimą iš anksto savivaldybėse, arba balsavimą kitoje apylinkėje rinkimų dieną (pastarasis būdas tinka tiesa, tik tos apygardos ribose, todėl gelbėja tik Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose bei referendume). Balsavimas iš anksto Vilniaus savivaldybėje kelinti rinkimai iš eilės – logistinė katastrofa. O rinkėjų “kilnojimas” iš vienos apylinkės į kitą kainuoja neproporcingai daug, o realios naudos neatneša. Taigi, judrų gyvenimo būdą gyvenantiems rinkėjams internetinis balsavimas taip pat būtų patogus.

Tačiau ar balsavimas internetu atneštų vien tik naudos? Ar nebūtų taip, kad juo pasinaudos 20 – 50 tūkstančių patenkintų rinkėjų, tačiau dar 200+ tūkstančių heiterių turės pagrindo rėkti, kad “viskas ten sufabrikuota”, ir “viskas ten su tom sistemom aišku”. Ar negali tai tapti papildomu pagrindu nepasitikėti išrinktomis institucijomis, ypač tada, jei internetu paduoti balsai nulems rezultatą. Net ir ekspertams sutinkant, kad sistema veikė techniškai be priekaištų, sunku bus tuo įtikinti didelę elektorato dalį. Ypač žinant, kad iki šiol yra kaltinančių “VRK kompiuterius”, kad prezidente tapo ne K. D. Prunskienė.

Antras probleminis aspektas, lietuviška informacinių sistemų diegimo specifika. Sveikinu Vyriausybės kanclerės užmojus konsoliduoti IT dalykus valstybėje, bet kol tai neįvyks, ypač žinant dabartinį VRK IT ūkį, kalbėti apie saugią ir patikimą balsavimo internetu sistemą VRK infrastruktūroje būtų perdėm rizikinga. Štai Estų internetinio balsavimo sistema kainuoja santykinai pigiai ne tik dėl to, kad ji “pagaminta Estijoje”, bet ir dėl to, kad ji puikiai integruota su kitomis Estijos IT sistemomis. Pakol pas mus nebus taip, kad rinkėjų sąrašai nebus Gyventojų registro paslauga, pakol rinkimų teritorijos bus braižomos “rankiniu” būdu, o asmens tapatybės nustatymui elektroninėje erdvėje naudosime keletą nesuderinamų sistemų, tol bet koks papildomas funkcionalumas kainuos neadekvačiai brangiai ne tik pagamint, bet ir vėliau palaikyt. Žinia, Estijos CRK IT reikalams išleidžia 50 tūkstančių eurų per metus. Mūsų VRK – tiek pat per tris mėnesius, kai nėra rinkimų, o kai vyksta rinkimai – per kelias savaites.

Aš noriu balsuoti internetu, daug mano pažįstamų norėtų. Tai būtų patogu ir progresyvu, tačiau tam reikia visų keturių komponentų: patikimo techninio sprendimo, visuomenės poreikio ir palaikymo, teisinės bazės ir plačios ir tvarios politinės valios. Dažnai diskusijas apie balsavimą internetu sužlugdo profaniški “nesaugu”, “neužtiktina slaptumo”, ar pan., bet normalios politinės diskusijos su visuomene nėra. Dar 2012-tais metais teko padėti Delfi portalo žmonėms daryti projektą iVote.lt, kuriame per 30 000 portalo skaitytojų išbandė internetinio balsavimo prototipą, per 3500 žmonių sudalyvavo jame, pateikdami savo nuomonę internetu. 98 procentai dalyvausių palaikė internetinio balsavimo įteisinimo idėją. Taigi, poreikis yra, galimybės taip pat. Reikia imt ir daryt, tik daryt gerai.

 

Leave a comment

Parašykite komentarą