Pastaruosius dešimt su viršum metų stebint politikų požiūrį į rinkimų sistemą girdžiu dvi pagrindines kryptis: mažinti Seimo narių skaičių ir pereiti prie balsavimo tik už konkrečius asmenis, t.y. linkti prie mažoritarinės rinkimų sistemos.
Šiandien norėčiau pasiūlyti apsvarstyti kitokį rinkimų sistemos modelį, kuris, mano nuomone, atneštų daugiau demokratijos, leistų labiau į rinkimų procesą įtraukti išeivius ir laikinai užsienyje gyvenančius mūsų bendrapiliečius, gal net išbandyti balsavimą internetu realiomis sąlygomis ir be didelių rizikų.
Visi norime, kad į Seimą būtų išrinkti tik labiausiai to verti. Tačiau, jei jūsų paprašytų įvardinti 141 tokį žmogų (na gerai, 101), tai manau, kad užsikirstumėte ties kokiu penktu ar devintu. O geriau pagalvojus, tarp tokių žmonių būtų jūsų pažįstamas gydytojas, universiteto profesorius, sėkmingas verslininkas ar geras architektas. Nejaugi tikrai norime, kad šie žmonės mestų darbus kurios išmano ir eitų svarstyti ir priiminėti biudžetų ar energetikos įstatymų?
Atstovaujamoji demokratija tuo ir gera bei veiksminga, kad politiką formuoja politinių vertybių pagrindu sukurtos partijos, kuriose vienas kitu pasitikintys ir įvairias valstybės valdymo sritis išmanantys asmenys formuoja komandą, su kuria siekia laimėti rinkimus ir gauti rinkėjų pasitikėjimo kreditą priiminėti jų vardu politinius sprendimus. O per kitus rinkimus rinkėjai šiems už darbą parašys pažymį ir paliks dirbti toliau, arba perduos vairą kitiems.
Partijos komandoje turi būti visko: teisininkų, ekonomistų, finansisų, verslininkų, filosofų, aplinkosaugininkų, socialinę sferą išmanančių specialistų, pedagogų, medikų, sportininkų ir kitokių specialistų, o net ir didžiausias mieso ar kaimo šviesuolis negali žinoti visko apie viską. Paprastai žmonės, kurie dedasi visažiniais, dažnai gerai neišmano nieko.
Todėl ir svarbu, kad tokioje komandoje dirbtų žmonės su įvairiomis žiniomis, įvairiomis patirtimis, tačiau vedini bendrų ir aiškių tikslų, turėdami panašią valstybės viziją. Tokie žmonės buriasi į organizacijas, kurias mes visi žinome kaip politines partijas. Nepagalvokite jog manau, kad jūs nežinote kas yra partijos ir kodėl jos reikalingos. Čia skirta tiems kitiems, kurie to dar nežino. Todėl “normaliuose Vakaruose” žmonės žino, kokios politikos tikėtis iš kairiųjų, o kokios – iš dešiniųjų, kokias “permainas” žada atnešti libertarai, o kokias – “žalieji”. Ir visa tai nebūtinai žinant visus tų partijų narius ar atskirus jų nuopelnus. Politikos nuoseklumą ir tęstinumą gali užtikrinti stipri partinė sistema, kai valstybėje veikia 5-7 stiprios partijos, kai jų veikloje realiai dalyvauja bent koks penktadalis piliečių, o kiekvienas rinkėjas bent jau žino, kurią politikos kryptį palaiko. Tuomet atskiros į parlamentą “netyčia” pakliuvusios asabos per daug bėdos tikrai nepridarys. Sveika demokratija moka efektyviai valytis.
Kas negerai dabar?
Visų pirma, turime de facto dviejų rūšių Seimo narius: “vienmandatininkus” ir “sąrašinius”. Tas pats asmuo kandidatuoja ir sąrašu, ir vienmadatėje. Nepartniai kandidatai taip atsiduria blogesnėje startinėje padėtyje.
Be to, vien mažoritarinė rinkimų sistema neužtikrina plataus rinkėjų atstovavimo ir veda link dvipartinės sistemos (https://electology.org/blog/top-5-ways-plurality-voting-fails).
Tuo tarpu grynai proporcinė rinkimų sistema užtikrina platesnį atstovavimą, tačiau taikant ją nacionaliniu mastu, lyderių pozicijas užima didmiesčių atstovai, regionų politikams neužtenka lyginamojo svorio, be to, proporcinė sistema nepalanki save išsikėlusiems kandidatams.
Pagrindinės Seimo mano siūlomos rinkimų reformos gairės:
- Visi Seimo nariai renkami pagal vieną proporcinę – regioninę rinkimų sistemą*. (*Pasiūlymas parengtas skaičiuojant 141 Seimo narį, tačiau gali būti perskaičuotas ir 101 ar kitokiam Seimo narių skaičiui).
- Nebelieka mažų vienmandačių Seimo rinkimų apygardų. Partijos konkuruoja regioniniais sąrašais. Save išsikėlę kandidatai gali varžytis su partijų kandidatais. Rinkimų sistema skirta užtikrinti kuo didesnį rinkėjų atstovavimą Seime ir amortizuoti didmiesčių kandidatų dominavimą.
- Lietuvos teritorija suskirstoma į šešias apygardas: Vilniaus, Aukštaitijos, Dzūkijos, Mažosios Lietuvos, Suvalkijos ir Žemaitijos. Apygardų ribos sutampa su jas sudarančių savivaldybių išorine riba. Šiose apygardose viso išrenkami 138 Seimo nariai. Septintoji – Išeivijos apygarda, joje balsuoja visi iš Lietuvos išvykę piliečiai. Joje išrenkami trys Seimo nariai. Būtent šioje apygardoje galima saugiai bandyti balsavimą internetu!
- Kiekvienoje apygardoje (išskyrus Išeivijos apygardą) renkamas Seimo narių skaičius proporcingas apygardoje nuolat gyvenančių rinkėjų skaičiui (žr. žemėlapį). Pavyzdžiui, Vilniaus apygardoje, kurią sudaro Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Trakų ir Šalčininkų rajono savivaldybės, renkami 32 Seimo nariai.
- Kiekvienoje apygardoje partijos kelia savo atskirus kandidatų sąrašus.
- Save išsikėlę kandidatai (surinkę reikiamą parašų skaičių) patenka į atskirą sąrašą, kuriam visose apygardose suteikiamas pirmasis numeris. Rinkėjas gali balsuoti už kelis save išsikėlusius kandidatus, įrašydamas jų sąrašo numerius pirmumo langeliuose. Biuletenis, kuriame pažymėtas sąrašas Nr. 1, bet nėra nė vieno pirmumo balso, negalioja.
- Partijų kandidatų sąrašai atviri, t.y. rinkėjai gali juose esančius kandidatus reitinguoti, įrašydami tris (alternatyva – penkis) kandidatų sąrašo numerius.
- Save išsikėlusių kandidatų sąrašui rinkimų barjeras netaikomas. Partijos sąrašas dalyvauja skirstant mandatus, jei nustatant apygardos rezultatus toje apygardoje ji surinko daugiau nei 5 (koalicijoms – 7) procentus** balsų nuo atėjusių balsuoti rinkėjų skaičiaus. (**Rinkimų barjerą galima modifikuoti priklausomai nuo to, ar visose apygardose partija kelia kandidatų sąrašus).
- Pirmiausia skaičiuojami balsai, paduoti už save išsikėlusių kandidatų sąrašą. Mandatus gauna visi šio sąrašo kandidatai, surinkę tai apygardai tenkančia vieno mandato kvotą. Likę laisvi mandatai paskirstomi rinkimų barjerą perėjusiems partijų sąrašams pagal kvotų ir liekanų metodą. Viso skirstant mandatus turi dalyvauti ne mažiau nei 65 procentai rinkėjų balsų (šiuo metu – 60).
- Seimo nariui netekus pareigų, jo vietą užima kitas tos partijos sąraše esantis pirmas mandato negavęs kandidatas. Jei Seimo nario mandato netenka save išsikėlęs kandidatas, jo vieta Seime lieka neužimta iki kitų rinkimų.
Vizualiai naujas Seimo rinkimų sistema atrodytų maždaug taip:
O štai kaip galėtų atrodyti Seimas, jeigu mano pasiūlyta rinkimų sistema būtų naudojama jau 2016 metais (sudaryta remiantis pirmojo rinkimų turo rezultatais, skaičiuojant daugiamandatės rinkimų apygardos biuletenius):
O čia – Lietuvos savivaldybių žemėlapis, kuriame matosi, kiek kiekvienai savivaldybei tektų Seimo nario mandatų:
Kviečiu diskutuoti!
Leave a comment