Metai: 2019

Vos ne kaip metų naujiena sutiktas Juridinių asmenų registro nuostatų pakeitimas, kuriuo atsisakyta reikalavimo registruojant juridinio asmens pavadinimą gauti VLKK pritarimą. 

Išties, ilgai lauktas pozityvus sprendimas. Ironiška, bet panaikintas apsunkinimas buvo įvestas esant liberalų teisingumo ministrui! Tuomet formalus pagrindimas buvo paremtas Civilnio kodekso jau tuomet moraliai pasenusio 2.40 straipsnio reikalavimu, kad “Juridinio asmens pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų, ir t.t.”. 

Iki apribojimo įvedimo Registrų centras, registruodamas steigiamą įmonę tik patikrindavo, ar pavadinimas nėta tapatus jau regustruotam pavadinimui, ir ar jie nėra tapatus Lietuvoje ar tarptautiniu lygmeniu įregistruotiems prekių ženklams. 

Dar suprantama CK nuostata, kad juridinio asmens pavadinimas turi būti sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę, nors gal jau atėjo laikas firmų vardams ir be žodžių ar net raidžių, tokiems kaip AB “@+” ar UAB (~_~;) ? Bet kodekso reikalavimas, kad “pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų” gali būtų skaitomas ir atsižvelgiant į šio laikmečio realijas, sakykime, grąžinant taisyti akivaizdžiai gramatiškai “kreivus” pavadinimus, tokius, kaip “Vilniaus neKLInojamojo turto agentūra”, ar panašiai. 

Dirbant Registrų centre teko matyti įvairių “lietuviškų” firmų vardų, kurie nors ir skamba panašiai į lietuviškus, tačiau mažai ką su Lietuvių kalba turi bendro: “Durstata”, “Griovkasa” ar “Stalvirša” (pavadinimai išgalvoti, bet jūs supratote, apie ką aš čia). Atvirkščiai, buvo ir labai gražių, kuriuos VLKK “leido” tik po pakartotino prašymo (“Naktinėja ir Gulinėja”). 

Firmos vardai yra kultūrinis reiškinys. Firmos vardas yra neatsiejama verslo brendo (atsiprašau kalbininkų, tačiau brendas ir prekių ženklas – nėra tas pats) dalis. Firmos vardas dažnai yra tapatus ar labai siejemas su naudojamu prekių žeklu. Šiandien verslui dažnai kertant valstybių sienas ir žemynų krantus, brendo identitetas, atpažįstamumas, skaitomumas, išatariamumas įvairiomis kalbomis yra kritiniai dalykai (kas žinote, kaip teisingai tarti XIAOMI at HUAWEI – duosiu saldainį). 

Stebina tai, kad greičiausiai mažai ką apie verslą, marketinga ir brendingą suprantanti kontora (nes jeigu suprastų, darytų verslą, o ne dirbtų ten) galėdavo spręsti, gali verslas taip vadintis, ar ne. Teko ne kartą girdėti jų sarkastišką pasiteisinimą, kad “verslas juk gali naudoti ir nelietuvišką prekių ženklą”. Taip, įmonės pavadinimas ir jos naudojami prekių ženklai nebūtinai turi sutapti, tačiau šiuolaikinė verslo praktika negailestinga: sėkmingam verslui reikia ne tik gero pavadinimo, kuris lengvai suprantamas ir tariamas pagrindinėmis pasaulio kalbomis, bet ir tapataus prekių ženklo bei interneto domeno, pageidautina su .COM galūne. Startuoliui pavadinimu “Aloyzas ir Martynas” nebus lengva gauti tarptautinių investicijų savo naujai “AloMa” platformai.  

Šis kreivas ribojimas taip pat būdavo nesunkiai apeinamas. Vieša paslaptis, kad steigiant bendrovę ne internetu, bet einant tiesiai pas notarą, buvo galima įsteigti įmonę “nelietuvišku” pavadinimu, nes notarui nebuvo pareigos gauti VLKK pritarimą. Ar ši landa buvo palikta tyčia ar iš neišmanymo, nežinau. Taip pat buvo galima užsienyje įregistuoti prekių ženklą, o tuomet jau registruoti juridinį asmenį, kaip ir turint užsienyje registruoti prekių ženklo savininko sutikimą. 

Išimčių numato ir civilinis kodeksas. Jau minėto 2.40 straipsnio 3 dalyje parašyta, kad “Juridinio asmens pavadinimas gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą”. Viena vertus, neaišku, kas ir kaip matuoja, ar pavadinimas jau “nusistovėjęs  visuomenėje”. Antra, kodėl užsienio juridinių asmenų duodamas sutikimas suteikia verslui tokią privilegiją? Su asmenų lygybe prieš įstatymą čia taip pat prasilenkiama. 

Taigi, priimtas sprendimas grįžti prie ankstesnės tvarkos. Taip, Civilinio kodekso 2.40 straipsnio 2 dalies niekas nepanaikino, tačiau taikyti ją reikia pradėti protingai, šiuolaikiškai. Teisė nėra savitikslė, jos paskirtis – padėti spręsti ginčus ir problemas, o ne kaišioti verslui spragilus. 

O Audrį Antanaitį kviesčiau nepergyventi – kvailai ir kreivai skambantys pavadinimai niekam žalos nepadarys, kadangi norint versle tapti žinomu, turi turėti ir gerą pavadinimą, kuris patiks tavo klientui, ir čia jis teisėjas. 

Neseniai džiaugėmės pirmuoju Lietuvos “vienaragiu” – “Vinted”. Kažin kiek jis tokiu taptų su pavadinimu UAB “Drapanų mainyklė”?

Na štai, Seimas pritarė nusileisti rinkimų kartelę partijoms iki trijų procentų, o koalicijoms – iki penkių. Neklausydamas jokių mokslinių argumentų, nerengdamas viešų diskusijų. Eilinį kartą pademonstruodamas turintis politinį buldozerį, ir to kaip ir gana. 

Prieš keletą metų teko diskutuoti apie rinkimų reformas su tuometiniu Latvijos rinkimų komisijos pirmininku Arniu Cimdarsu. Jo žodžiais, parlamentas niekada nepriims rinkimų reformos, jei ta reforma pasunkins esamiems parlamentarms perlipti į kitą kadenciją. 

Venecijos komisijos gerosios rinkimų praktikos kodeksas nedviprasmiškai pasako, kad rinkimų sistemos stabilumas yra didelė vertybė, ir, jeigu jau yra reikalas ją keisti, tai daryti derėtų likus daugiau nei metams iki eilinių rinkimų. Bet jau akivaidu, kad keršyti visai šaliai už nuolat greta buvusios moters patraukimą tapo šiandieninės politikos norma. 

Nekartosiu politologų išsakytų argumentų ir nesivelsiu į polemikas su buvusiais rinkimų kolegomis dėl šio sprendimo teorinio pagrįstumo, tačiau pateiksių keletą praktinių scenarijų. Štai, jeigu trijų procentų kartelė būtų 2016 – ais metais, tai šiandien Seime turėtumėme dar ir Darbo partiją ir bent keturis sąrašu išrinktus jos atstovus – Artūrą Paulauską, Kęstutį Daukšį, Vytautą Gapšį ir Vydą Gedvilą. Barjerą būrų peržengusi ir “antikorupcinė Krivicko ir Puteikio koalicija”, ir Seime šiandien matytumėm ne tik marginalą prodiuserį, bet ir Ligitą Kernagį, Alvydą Medalinską, Vytautą Juškų, bei pensininkų vadą Vytautą Jurgį Kadžį. 

Dabartinėms parlamentinėms partijoms tokia sistema reikštų minus devynis mandatus: TSLKD būtų netekusi trijų vietų, LVŽS –  minus dvi, LSDP, LLRA, LRLS, PTT – po vieną mandatą. 

Jei trijų procentų barjeras būtų 2012-ais metais, Seime būtumėm matę mažiausiai trijų LVŽS kompaniją su Ramūnų Karbauskiu, kurie mandatus būtu “atėmę” iš “darbiečių”, LRLS ir PTT. Tiesa, čia neskaičiuojant vienmandatėje nuolat laiminčios Rimos Baškienės. 

“Linksmasis” 2008-ųjų Seimas būtų buvęs dar linksmesnis, nes jame būtumėm matę LVŽS atstovus – Kazimirą Danutė Prunskienę ir Vytą Navicką, socialliberalus (NS) Artūrą Paulauską ir Algirdą Monkevičių, o “razinka” būtų “frontininkai”: Algirdas Paleckis ir Vytautas – “Durnių laivas” – Petkevičius. 

Dabartinio Seimo politinė “dauguma” jau nebe politinių idėjų vienijamas branduolys, o grupė desperatiškai valdžioje pasilikti norinčių veikėjų, kurių manevrai sukiojant rankas vis dar Ramūno Karbauskio vadovaujamai frakcijai jau net nebemaskuojami. Kovą su alkoholizmu, korupcija ir nepotizmu paskelbusi komanda per pusmetį virto neaiškia “suremontuok keliuką”, ir “duokit nachaliavu pavalgyt”, “jerunda” struktūra, kuri dabar, prisidengdama “daugiau demokratijos” šūkiais iš Seimo ruošiasi padaryti balaganą.

Labai tikiuosi, kad Gitano Nausėdos pastabos nebuvo nereikšmingos replikos.

Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo atsargiai išsakyta mintis, kad skirtingai renkamų Seimo narių teisinis statusas gali nevisai derėti su Konstitucija, sukėlė nemenką diskusijų bangą. Net kai kurie Seimo nariai pasipiktino, kaip teisininkas drįsta naudotis savo konstitucine žodžio laisve. Tačiau dėl to klausimas netampa daugiau ar mažiau aktualus. Požiūris į rinkimų sistemą paprastai keičiasi priklausomai nuo žinių apie rinkimus ir demokratiją, gylio. Štai politika tik virtuvėje besidomintys rinkėjai dažniausiai pasisako už mažoritarinę rinkimų sistemą, neva, tada “mūsų deputatas” bus “arčiau paprastų žmonių” ir demokratijos kokybė nuo to tik pagerės. Tuo tarpu rinkimus ir demokratiją daugiau pastudijavę supranta, kad kompromisą nuomonių įvairovėje geriausia rasti tuomet, kai tos nuomonių įvairovės proporcingai atstovaujamos tame pačiame diskusijų klube – parlamente. O daugiapartiškumą kaip tik užtikrina propocinė rinkimų sistema. Tuo keliu nuėjo dauguma brandžios demokratijos šalių. Tose demokratijose valstybėse, kur vyrauja mažoritarinė rinkimų sistema (JK, JAV), parlamentas, kaip taisyklė – dvipartinis. 

Seimo nario konstitucinį statusą apsprendža pati Konstitucija ir Konstitucinio Teismo (KT) jurisprudencija. Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu (Konstitucijos 55 str.). Pats KT, spręsdamas klausimą dėl visuomeninių rinkmų komitetų yra pasisakęs, kad tokie dariniai nereikalingi Seimo rinkimuose, nes galimybė išsikelti nepriklausomiems kandidatams yra sudaryta būtent vienmandatėse rinkimų apygardose. Taigi, rinkimų į Seimą būdo konstitucingumo klausimu KT kaip jau yra ir pasisakęs. Tačiau yra ir keletas niuansų. 

Seimo darbą reglamentuoja Seimo statutas, kurio 13 str. numatyta, kad “savivaldybės privalo vienmandatėse rinkimų apygardose išrinktiems Seimo nariams skirti ir išlaikyti nuolatines patalpas rinkėjams priimti”. Mano galva, būtų logiškiau, kad savivaldybės tiesiog turėtų pareigą sudaryti sąlygas visiems Seimo nariams priimti rinkėjus, tuomet bet kuriuo būdu išrinktas Seimo narys “būti arčiau žmonių”. Taip pat Seimo statute galėtų atsirasti pareiga visiems Seimo nariams kurią nors vieną savaitės dieną priiminėti rinkėjus visoje Lietuvoje, pagal kokį nors rotacinę taisyklę. Tokiu būdu ir žmonės turėtų daugiau galimybių susipažinti su Seimo nariais, o ne tik su tuo vienu “vienmandatininku”, o ir Seimo narys galėtų praplėsti akiratį. 

Seimo rinkimuose partiniams (ar su partija susijusiems) kandidatams yra geresnės sąlygos tapti Seimo nariais, kadangi tas pats asmuo vienuose rinkimuose gali dalyvauti du kartus: ir kaip vienmandatininkas, ir kaip sąrašo kandidatas. Pasitaiko, kad vienmandatėje apygardoje labai prastai pasirodęs asmuo gauna Seimo nario mandatą, nes jį “ištempė” vienas ar keli sąrašo lyderiai. Tokia situacija diskriminuoja asmenis, siekiančius tapti Seimo nariais, bet nenorinčiais sieti savęs su kuria nors partija. Bet tai yra atskiro straipsnio tema, nes partiškumas Lietuvoje jau virtęs iš esminio pilietinės visuomenės elemento smerktinu žalingu įpročiu. 

Dabar veikianti Seimo formavimo tvarka yra dualistinio pobūdžio, kažkaip suderinanti proporcinę, ir mažoritarinę rinkimų sistemas. Galbūt reikėtų pasvarstyti plačiau, ir pagalvoti apie Seimo formavimo alternatyvas? Sakykime, apie dviejų rūmų Seimą, kurio viena dalis būtų formuojama pagal proporcinę rinkimų sistemą, o kita dalis – tarsi koks senatas – pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, po vieną ar du narius nuo kiekvienos savivaldybės. Kai kurios valstybės (tiesa, daugiausiai federalinės) turi dviejų rūmų parlamentus, ir jose svertų ir atsvarų sistema veikai pakankamai gerai. Galėtumėm pusę Seimo (sakykime, Tautos rūmus) rinkti ketvieriems metams pagal proporcinę rinkimų sistemą, o kadencijos viduryje, kartu tu savivaldos rinkimais rinkti senatorius. Tas pats asmuo negalėtų kartu būti ir senatorium, ir kandidatu į Tautos rūmus. 

Tokiu būdu Seimo poitinė sudėtis keistųsi dažniau, sprendimus priiminėti “buldozeriu” būtų daug sudėtingiau, todėl, tikėtina, pagerėtų ir darbo kokybė, ir pasitikėjimas Seimu. 

Tačiau tokios reformos nepadarysi nepaketęs Konstitucijos, o ir jos tikslingumą reiketų labai pamatuoti. Šiandien svarbiausiai šviesti rinkėjus ir skatinti juos domėtis politiniais procesais, įtraukti juos į demokratinius institutus, mokyti kritiškai vertinti partijų programas ir rinkimų pažadus, kartu įtraukti juos į partinę veiklą pagal politines pažiūras. 

O partiškumas netaps pasididžiavimo ir gero tono ženklu, kol galutinius partijų kandidatų į Seimą sąrašus ir kandidatis vienmandatėse apygardose tvirtins tik partijų grietinėlės.

 

arba kodėl privalomoji karo tarnyba nelygu privalomajai karo tarnybai

 

Kilo nemenkas triukšmas, kai paaiškėjo, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – VRK) 2019-01-29 posėdyje bus nagrinėjamas klausimas dėl visos eilės kandidatų į savivaldybės tarybas, kurie kartu yra ir krašto apsausgos savanoriai.

VRK posėdyje vienbalsiai pritarė, kad krašto apsaugos savanoriams būtų galima toliau kautis dėl mandatų, tačiau, pasigirdo ir balsų, kad taip VRK konfliktuoja su kariuomene ar nesilaiko įstatymų.

Aš manau, kad čia turime atvejį, kai ta pati formuluotė turi skirtingą prasmę skirtinguose įstatymuose.

1. Teisinis reguliavimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnis skelbia, kad “Asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje”.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (toliau – STRĮ) 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad “Savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris rinkimų dieną atlieka privalomąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėjęs į atsargą ar pensiją profesinės karo tarnybos karys arba statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje”.

Karo prievolės įstatyme (toliau – KPĮ) detalizuojamos sąvokos:

• Karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą [KPĮ 2 str. 8 d.] .
• Karo prievolininkas – karo prievolę turintis Lietuvos Respublikos pilnametis pilietis [KPĮ 2 str. 9 d.].
• Karys savanoris – aktyviojo rezervo karys, atliekantis krašto apsaugos savanorių karo tarnybą [KPĮ 2 str. 6 d.].
• Aktyviojo rezervo karys – pagal kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartį savanoriškai įsipareigojęs karo prievolininkas, atliekantis nenuolatinę karo tarnybą kariniame vienete [KPĮ 2 str. 1 d.].
• Krašto apsaugos savanorių karo tarnyba (toliau – savanorių karo tarnyba) – karo prievolininkų pagal kario savanorio sutartį savanoriškai įsipareigota nenuolatinė karo tarnyba krašto apsaugos savanorių pajėgose [KPĮ 2 str. 12 d.].
• Privalomoji karo tarnyba – karo prievolininko atliekama privalomoji pradinė karo tarnyba, tarnyba rezerve ar tarnyba paskelbus mobilizaciją [KPĮ 2 str. 12 d.].
• Tarnyba rezerve – parengtajam kariuomenės personalo rezervui priskirtų karo prievolininkų privaloma nenuolatinė karo tarnyba parengtojo rezervo kariniuose vienetuose arba savanorių karo tarnyba ar kita karo prievolininkų savanoriškai įsipareigota nenuolatinė karo tarnyba kariniuose vienetuose [KPĮ 2 str. 20 d.].

Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – KASOKTĮ) 36 straipsnyje nustatyta, kad “Tikrosios karo tarnybos kariams, išskyrus karius savanorius ir kitus aktyviojo rezervo karius, taip pat parengtojo rezervo karius, draudžiama dalyvauti politinėje veikloje, kuri apima: (1) narystę politinėje partijoje ar politinėje organizacijoje; (2) aktyvų karių dalyvavimą politinių partijų ir politinių organizacijų organizuotuose susirinkimuose ar kitokiuose viešuose veiksmuose, kuriais reškiamos politinės nuostatos ar politiniai reikalavimai arba kuriais tiesiogiai remiama politinė partija ar politinė organizacija<…>”.

Remdamasi aukščiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnyba traktuoja, jog “savanorių karo tarnyba” yra “Tarnyba rezerve”, kas yra kartu ir “Privalomoji karo tarnyba”, ir todėl “Savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris rinkimų dieną atlieka privalomąją karo <…> tarnybą”.

Toks teisės aiškinimas yra formalistinis, neįsiglinant į nagrinėjamų teisinių santykių turinį platesniame kontekste.

1. Ankstesni rinkimai

Kaip žinia, ankstesniuose (2015 m. ir anksčiau) savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavo nemažai KASP veikloje dalyvaujančių karių – kandidatų. Tarp jų yra ir dabartinis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Adomas Bužinskas, ir kiti. O apie tai, kad Molėtų mero pavaduotojas Mindaugas Kildišius dalyvauja KASP veikloje yra nurodyta ir jo, kaip kandidato biografijoje – https://goo.gl/cGDxbT. Vyriausioji rinkimų komisija 2015-aisiais be jokių problemų leido šiems asmenims dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose. Pozicijos pasikeitimas pažeistų teisėtus kandidatų lūkesčius, ypač turint omenyje, kad teisinis reguliavimas (STRĮ 2 straipsnis) per tą laiką nebuvo pakeistas.

Be to, VRK vyrauja praktika, remiantis STRĮ , kad jeigu po rinkimų paaiškėja, kad asmuo negalėjo būti renkamas savivaldybių tarybų nariu (eina nesuderinamas pareigas, ir jų neatsisako), jo mandatas panaikinamas po rinkimų. Taigi, ar pasikeitusi VRK pozicija dėl KASP karių – savivaldybių tarybų narių reikštų, kad bus panaikinti visų 2015 metais išrinktų KASP karių mandatai dar šioje kadencijoje?

III. Sąvokų nesuderinamumas

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijoje naudojama sąvoka “Asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą <…> negali būti <…> savivaldybių tarybų nariais”, o STRĮ jau naudojama kita – “privalomosios karo tarnybos”, sąvoka.

Iki 2006-12-29 d. Galiojusioje STRĮ redakcijoje buvo nurodyta, kad “Savivaldybės tarybos nariais negali būti renkami asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą”, t.y. tapačiai, kaip reikalauja Konstitucija.

Sisteminė teisinio reguliavimo analizė rodo, kad privalomoji karo tarnyba rinkimų teisės kontekste nėra tapati privalomosios karo tarnybos sąvokai karo prievolės įstatymo kontekste:

Štai KASOKTĮ 2 str. 32 d. apibrėžta, kad “Tikroji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečių privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, kariūnų tarnyba”. Taigi, čia aiškiai detalizuota 141 Konstitucijos straipsnio nuostata. Dabar galiojantis STRĮ skelbia, kad “Savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris rinkimų dieną atlieka privalomąją karo tarnybą”.

Svarbu pastebėti, kad įstatyme nustatytas terminas – rinkimų diena. Tai suponuoja poziciją, kad ši norma taikytina tik tiems karo prievolininkams, kuriems yra iš anksto (teikiant pareikštinius dokumentus) žinoma, kad jie: (1) tuo momentu yra ir rinkimų dieną bus dar nebaigę privalomosios karinės tarnybos, arba (2) yra pašaukti į privalomąją pradinę karo tarnybą, kuri prasideda dar iki rinkimų dienos. Įstatymuose nėra jokių kitų procedūrų, leidžiančių VRK kaip nors kitaip iš anksto įvertinti, ar asmuo rinkimų dieną bus laikomas atliekančių privalomąją karo tarnybą, ar ne. Taip pat nėra jokių terminų, kuriais asmuo turi VRK pateikti kokius nors tai pagrindžiančius dokumentus.

Šiame kontekste svarbi ir kita STRĮ 2 straipsnio 5 dalies nuostata, kad “Savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris <…> likus 65 dienoms iki rinkimų neišėjęs į atsargą ar pensiją profesinės karo tarnybos karys”. Ši STRĮ sąlyga suponuoja reikalavimą profesinės karo tarnybos kariams, norintiems dalyvauti rinkimuose, išeiti į atsargą likus 65 dienoms iki rinkimų. Taigi, šitaip įstatymo leidėjas atskiria asmenis, atliekančius privalomąją karo tarnybą  ir profesinę karo tarnybą. Atliekantiems privalomąją karo tarnybą minėtas 65 dienų terminas netaikomas.

Ar tai reiškia, kad šiuo metu atliekantys pradinę privalomąją karo tarnybą asmenys gali būti registruoti kandidatais, su sąlyga, kad jų tarnybos laikas baigsis iki 2019 m. kovo 2 dienos?

Krašto apsaugos savanorių karo tarnyba – karo prievolininkų pagal kario savanorio sutartį savanoriškai įsipareigota nenuolatinė karo tarnyba krašto apsaugos savanorių pajėgose.  Kario savanorio sutartis sudaroma ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui (su galimybe pratęsti įstatyme nustatytais atvejais). Žiūrint formaliai, KASP kariui būtų galima iki rinkimų dienos nutraukti turimą sutartį su KASP. Po rinkimų negavus savivaldybės tarybos nario mandato, tarnybos KASP sutartį būtų galima atnaujinti. Tačiau tokie vienas kitą panaikinantys veiksmai yra beprasmiški, grynai formalistiški, neatitinka teisinio tikrumo principų.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal KPĮ 4 str., kai ištarnaujama ne mažiau kaip 3 metus savanorių karo tarnyboje ar kitoje tarnyboje aktyviajame rezerve, yra įskaitoma privalomoji pradinė karo tarnyba. Štai dėl šio motyvo tarnyba rezerve sistemiškai prilyginta privalomajai karo tarnybai, tačiau tik karo prievolės įstatymo, bet ne rinkimų įstatymų kontekste. Galima būtų kelti klausimą tik dėl tų KASP karių, kurie dar neturi ištarnavę trijų metų laiko, ir jiems privalomoji pradinė karo tarnyba dar nėra įskaityta.

1. Dėl KASP karių narystės politinėse partijose ir politinėse organizacijose

Taip pat čia paminėtinas KASOKTĮ 36 straipsnio nuostata, kuri išskiria karius savanorius iš draudimo dalyvauti politinėje veikloje, įskaitant narystę partijoje ar politinėje organizacijoje.

Politinių partijų įstatymo (toliau – PPĮ) 2 straipsnio 5 dalyje aiškiai nustatyta, kad “Politinė partija – <…> juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę.”

Rinkimų komitetas steigiamas turint tikslą dalyvauti konkrečiuose rinkimuose į šios savivaldybės tarybą [STRĮ 35 str.], taigi, jis turi visus politinės organizacijos požymius, ir pagal jau minėtą KASOKTĮ 36 straipsnį, KASP kariui leidžiama būti visuomeninio rinkimų komiteto nariu.  

 

Taigi, darytina išvada, kad privalomoji karo tarnyba Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies kontekste nėra visiškai tapati privalomosios karo tarnybos sąvokai Karo prievolės ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymų kontekste ta apimtimi, kad KASP kariai (kuriems yra įskaityta privalomoji pradinė karo tarnyba) negali būti laikomi atliekančiais privalomąją karo tarnybą, taigi, gali būti renkami savivaldybių tarybų nariais.

Todėl 2019-01-29 VRK sprendimas yra konstituciškai pagrįstas, atitinka STRĮ 2 str. 5 d. normos paskirtį ir neprieštarauja kariuomenė veiklą reglamentuojantiems įstatymams.

Kartais dvi vienodai skambančios sąvokos būna skritingų spalvų.