Gal rinkimų sistema iš naujo paseno?

Publikuota 2009-06-11 www.alfa.lt

Ne veltui sakoma, kad teisė – gyva. Daug kas su tuo nesutinka, tačiau kaskart nepraleidžia progos pakritikuoti galiojančio reguliavimo, neva, jis neatitinka šiuolaikinių realijų ir žmonių poreikių. Taip eilinį kartą atsitiko ir su rinkimais. Po kiekvienų rinkimų Vyriausioji rinkimų komisija paprastai susilaukia kritikos dėl to, kad vėl išrinkome ne tuos.

Šįkart Prezidente išrinkome Tą, tačiau vėl blogai – nyki, blanki, be skandalų rinkimų kampanija, blogai išdalinti rinkėjų pažymėjimai, mažai informacijos, jokios intrigos ar bent kiek rimtesnės konkurencijos. Niekas nepyksta net dėl to, kad visi išrinktosios Prezidentės oponentai kapituliavo dar iki faktinės rinkimų kampanijos pradžios. Net prieš užsieniečius nepatogu.

Taigi, kur tikrosios bėdos? Suprantu, kad Prezidento rinkimus triuškinamai laimėjo Tautos favoritė, tačiau manau, kad jai, kaip sportininkei, pačiai būtų daug smagiau laimėti lygią kovą, nei, kaip atsitiko šįkart, tiesiog priversti pabėgti savo oponentus vien atsistojus ant tatamio. Čia ir kyla klausimas, ar nustatytas teisinis rinkimų reguliavimas iš tiesų užtikrina kandidatams lygias teises ir galimybes atskleisti save, ar jis tinka tik tuomet, kai visi kandidatai yra daugmaž tos pačios politinio svorio kategorijos? Nesinori tikėti, kad kiti kandidatai buvo visiški politikos nuliai.

JAV „svajonių prezidentas“ Barakas Obama pradėjo eiti pareigas tik šių metų pradžioje, tačiau jau 2007-ųjų rudenį jis atkakliai kovojo su savo partijos oponente Hilary Clinton dėl teisės būti savo partijos kandidatu rinkimuose! Jau nekalbu apie pačią rinkimų kampaniją, kuri ne tik mirgėjo įvairių faktūrų JAV žvaigždžių ir juostelių (stars‘n‘stripes) motyvais, okupavo visą (įskaitant ir internetinę) žiniasklaidą, bet ir įtraukė milijonus amerikiečių į šį ralį.

O kas pas mus? Viskas kaip vaistinėje – kiekvienoje rinkimų apylinkėje ne daugiau, kaip po vieną apgriuvusią lentą kandidatams kabinti savo abrozdėlius. Kiekvienam kandidatui – po „minutę pas Miliūtę“, per kurią turi spėti pasakyti viską, ką nuveiksi per penkis metus visos tautos gerovei. Ir nesvarbu, ar turi ką pasakyti, ar ne – tau vis vien ta pati minutė. Šįkart net į savo pašto dėžutę negavau nė vieno kandidato lankstinuko ar brošiūros.

Net aršiausiai partiniai kaimynai nebeldė į duris agituoti. Nė vienoje parduotuvėje ar gatvėje nemačiau nė vieno gyvo agitatoriaus ar agitatorės. Vienintelis šių rinkimų skandalas – tai „aštuntos valandos intriga“, t.y. ar atėjo daugiau, kaip pusė rinkėjų, ar ne. O rezultatas buvo aiškus iš anksto. Tik keletas naivuolių dėliojo poros procentų tikimybės vertus scenarijus apie galimai kitokią prezidento rinkimų baigtį.

Rinkėjų aktyvumas (tiksliau, pasyvumas) Europos Parlamento rinkimuose galutinai perpildė kantrybės taurę ir privertė griebtis kompiuterio šioms eilutėms surašyti. Nenoriu kritikuoti nei atskirų partijų, nei kandidatų, tačiau norėčiau pakalbėti apie pačius rinkimus ir jų procesą, kuris, mano manymu, gerokai ir skubiai taisytinas. Varžėme varžėme, ir taip suvaržėme, kad vienintelė likusi intriga – kodėl nėra intrigos?

Pirmiausia, politinė reklama . Be jos rinkimų kampanija – ne kas kita, bet skylė šventiniame balionėlyje. Šiandien lengviau pasakyti, kokia politinės reklamos forma galima, nei išvardinti jos ribojimus. Toks jausmas, kad politinės idėjos yra pavojingesnės už alkoholį ir tabaką. Dar betrūko, kad prieš ir po kiekvienos agitacinės laidos būtų pasakoma: „prieš eidami balsuoti, būtinai pasitarkite savo psichologu, seniūnu arba kunigu“.

Reklaminių klipukų – negalima, spauda – brangu, plakatus nudraskys… Kas belieka? Skrajutės ir internetas. Skrajutės neinformatyvios, o internetas – ne mano auditorija. Konstitucijos 25 straipsnyje garsiai nustatyta: „<…> Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai <…>“. Atrodytų, laisvė reikšti mintis ir idėjas yra tikrai gerai užtikrinta, tačiau nesuprantu, kokį pavojų žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar konstitucinei santvarkai kelia politinės idėjos ir įsitikimai? Kodėl įstatymais yra ribojamas politinių programų bei juose išdėstytų idėjų skleidimas, jei šios idėjos nepažeidžia nė vienos iš Konstitucijoje baigtiniu sąrašu išvardintų teisinių vertybių? Tenka girdėti argumentų, neva, šie politinės reklamos ribojimai skirti politinės kampanijos dalyvių lygiateisiškumui užtikrinti, bei galimai korupciniei politikos nuo verslo priklausomybei sumažinti. Tačiau ar galima nesugebėjimą išaiškinti ir užkardyti verslo įtakos politikai pridengti ribojant politinio žodžio laisvės formas? O lygiateisiškumas turi būti suprantamas kiek plačiau: visiems turi būti sudarytos lygios galimybės skleisti savo politines pažiūras bei agituoti už save, tačiau ši lygybė negali būti absoliutinama iki absurdo, nes kiekvienas dalyvis yra kitoks ir turi skirtingas galimybes tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių prasme. Politinės reklamos skleidimas visiems po lygiai ir iš biudžeto lėšų, panašu, apčiuopiamo rezultato nedavė. Du su puse milijono litų, skirtų politinei reklamai per komercinius TV ir radijo kanalus buvo aiškiai per mažai. O ar išvis to reikėjo? Ar mūsų biudžetas pajėgus daugiau? Be to, komerciniai transliuotojai dėl iki šiol man neaiškių priežasčių netaikė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatos, kad „Politinės kampanijos reklama nelaikomi: <…> politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą, taip pat diskusijų ir pokalbių laidos“.

Antra, politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimas. Įstatymais nustatytos dvejos ribos: maksimali aukos suma (šiuo metu vienas fizinis ar juridinis asmuo gali paaukoti ne daugiau, kaip po 39 tūkst. Litų per metus vienai politinei kampanijai) ir maksimalus išlaidų, skirtų politinei kampanijai, dydis (šiuose rinkimuose – po 4 mln. litų).

Tačiau pamiršta paminėti, kad vieno asmens kontroliuojamos kelios įmonės laikomos savarankiškais atskirais rėmėjais, taip sudarant beveik neribotas galimybes vienai verslo grupei remti politiką. Demokratiškas pasaulis seniai žino efektyvių ir skaidrių būdų kontroliuoti partijų finansus, tik mes kažkodėl vis eksperimentuojame.

O gal kažkam tai naudinga? Ar nebūtų paprasčiau ir skaidriau, jei politines partijas ir politinės kampanijos dalyvius galėtų remti tik fiziniai asmenys iš savo asmeninių deklaruotų lėšų? Be to, nepamirškime, kad politinės partijos, gavusios daugiau, kaip 3 proc. rinkėjų balsų per pereitus rinkimus, gauna valstybės dotaciją, priklausančią nuo gautų balsų skaičiaus. Kur čia lygiateisiškumas?

Trečia, balsavimo kanalai. Ar žinote, kodėl Seimo rinkimuose nebuvo leista balsuoti internetu? Ne todėl, kad tai būtų nesaugu (nes bet kuris informatikas jums pasakys, kad internetinis balsavimas yra saugesnis už tradicinį), bet dėl to, kad tiek valdžioje esantieji, tiek dalis praeitos kadencijos Seimo opozicijos neformaliai yra pasakę: „balsuotojas internetu – tai ne mūsų rinkėjas“.

Prieš tokius argumentus nublanksta patys didžiausi balsavimo internetu privalumai… Tik katastrofiškas rinkėjų pasyvumas Europos Parlamento rinkimuose atgaivino jau atrodė numarintą idėją.

Prezidento rinkimų pirmasis turas atskleidė būtinybę plėsti išankstinio balsavimo savivaldybėse rėmus. Norisi padėkoti už pastangas Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijai, kuri stengėsi padaryti viską, kad sumažinti eiles per išankstinį balsavimą, tačiau rinkėjų gausa verčia mastyti apie balsavimo laiko prailginimą bent didmiesčiuose (ne dvi dienos nuo 12 iki 20 val., bet, pvz., trys dienos ir nuo 9 iki 20 val.).

Ketvirta, rinkėjų pažymėjimai ir rinkėjų informavimas. Ir vėl beveik trys su puse milijono litų tam, kad spauda parašytų, jog kadenciją baigęs Prezidentas A. M. Brazauskas su žmona negavo kvietimo į rinkimus?

Jau daugelis (įskaitant ir VRK pirmininką Z. Vaigauską) pripažįsta, kad rinkėjų pažymėjimų įteikimo sistemos sugriežtinimas laukiamo rezultato nedavė.

Rinkėjo pažymėjimas iš esmės atlieka tik informacinę funkciją, jis įgauna praktinė reikšmę tik balsuojant iš anksto ir namuose. Tačiau šiuolaikinės technologijos puikai leidžia tai išspręsti atspausdinant ar išrašant rinkėjo pažymėjimą vietoje. Gal užtektų išplatinti rinkėjams į pašto dėžutes informacines knygutes apie rinkimus?

Taip pat atėjo laikas kompiuterizuoti rinkimų apylinkes. Tai tikrai nedaug kainuoja, o ir mobilusis internetas veikia visoje Lietuvoje. Apylinkių kompiuterizavimas išspręstų kelias problemas: rinkėjui, neturinčiam nuolatinės gyvenamosios vietos, nereikėtų vykti į migracijos tarnybas deklaruoti gyvenamosios vietos savivaldybėje; balsų skaičiavimo protokolas galėtų būti įvedamas į centrinę sistemą iškart apylinkėje; greičiau būtų pateikiami duomenys apie rinkėjų aktyvumą, ir būtų galima matyti ne 19-tos, o 20-tos valandos aktyvumą.

Penkta, patys rinkimų įstatymai. Tokie grynai procedūriniai dalykai, kaip teritorinių rinkimų komisijų sudarymas, rinkėjų informavimas ir apskaita, biuletenių ir kitų rinkimų dokumentų formos, balsavimo ir kitos procedūros yra iš esmės tapačios ir kartojasi visuose rinkimų įstatymuose. Ar ne laikas atgaivinti Rinkimų ir referendumo kodekso idėją ir galų gale sudėti viską į vieną harmoningą sistemą?

Gal kartą reikia susėsti politikams, mokslininkams, verslininkams bei visuomenininkams kartu ir rimtai pasitarti, kaip galų gale sureguliuoti rinkimų sistemą taip, kad turėtumėme išties visuotinus, laisvus, demokratiškus ir skaidrius rinkimus, iš už kurių nekyšotų visokių baubų ausys? Juk turime dabar gražaus laiko, tik nereikia delsti, nes per ateinančius savivaldybių rinkimus bus vėl tas pats…

Parašykite komentarą