Imigrantai: pavojus ar galimybė?

TANJUNGPINANG, 20/8 - DEPORTASI BESAR TKI. Sekelompok Tenaga Kerja Indonesia (TKI) bermasalah dengan sebagian tidak beralas kaki dideportasi dari melalui pelabuhan Sri Bintan Pura, Tanjungpinang, Kepri, Jumat (20/8). Sebanyak  150 orang TKI bermasalah ini dengan rincian laki-laki 113 orang, perempuan 32 orang dan anak-anak 5 orang dideportasi dari Penjara Johor, Malaysia akibat dari surat ijin kerja yang telah habis, bekerja secara ilegal, memasuki Malaysia secara ilegal. Sejak konflik penangkapan nelayan Indonesia - Malaysia itu, dalam semingu ini TKI dideportasi dari Malaysia telah empat kali yang biasanya hanya dua kali. FOTO ANTARA/Feri/ed/pd/10
FOTO ANTARA/Feri/ed/pd/10

Bet kokia gera idėja pasmerkta būti mėginama sukompromituoti arba pasinaudoti.

Dirbdamas juridinių asmenų registre mačiau, kaip steigiamos įmonės Bangladešo, Pakistano, Indijos piliečių vardu, akivaizdžiai turint tikslą gauti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Teko matyti kurioziškų atvejų, kuomet, sugriežtėjus tvarkai, tie patys Indijos piliečiai prašo uždaryti įmonę, kadangi ji buvo steigiama tik leidimui įvažiuoti į Lietuvą gauti.

Ar mes smerkiame lietuvaičius, kurie nuo 2004-ųjų plūstelėjo lengvesnio gyvenimo į Britų salas? Dalis iš ų sąžiningai dirba, moka mokesčius ir kelia jų ekonomikas, bet dalis – piktnaudžiauja socialinės gerovės sistema ir parazituoja. Britai, matyt, skaičiuoti moka ir įvertina, ar gaunama nauda iš emigrantų yra didesnė už patiriamą žalą, ar ne?

Lietuva renkasi (tikiuosi, nebe ilgai) saviizoliacijos, taigi, pragaištingą kelią – kad tik niekuo nerizikuoti. Ne duok Dieve, atvažiuos keliasdešimt turkų, kazachų ar indų ir atims iš mūsų bedarbių pašalpas, pradės parazituoti. Nepradės, ne tas klimatas.

Yra paprastas sprendimas – nustatyti imigrantams, sakykime, 1500 eurų minimalų atlyginimą. Tada kiekvienas verslininkas (nepriklausomai nuo jo pilietybės) žinos, kad pigiau samdyti vietinį specialistą, nei imigrantą. O aukštos kvalifikacijos specialistams – tai jau mažai konkurencingas atlyginimas.

Ir primenu, kad žmogaus teisės yra visiems, be išimčių!

#balvonai galvose

balvonaigalvoj
(Foto: 15min.lt, Julius Kalinskas)

Tikiuosi, kad su Vilniaus #balvonų nukėlimu įvyks antroji #debalvonizacijos banga. Smagu, kad Vilnius pagaliau atsikrato vieno iš paskutinių sovietmečio reliktų.

Tačiau, be balvonų mieste, yra dar keletas #balvonųgalvose, kuriuos reikia versti kuo greičiau:

  1. Žmogaus teisės yra visiems žmonėms, o ne tik heteroseksualiems baltiesiems. Pabrėžiu – visos žmogaus teisės, be išimčių.
  2. Šeima yra tai, ką kiekvienas iš mūsų myli ir laiko savo šeima. O ne tai, ką politikai ar klerikalai nustato ar liepia vadinti šeima. Nereikia apibrėžinėti. Kam reikia, apsibrėš patys.
  3. Vaikų mušti ir kitaip skriausti negalima. Lygai kaip ir suaugusiųjų. Vaikai ateina į pasaulį per mus, be ne iš mūsų. Jie tik dar mažo ūgio. Atleiskime savo tėvams, jei jie mus mušė vaikystėje, nes #balvonaigalvose buvo per dideli. Tik labai gaila tų, kam vaikystėje atitrankė smegenis.
  4. Tautybė pase. Kokia žydės ir ruso vaiko, gyvenančio Lietuvoje, tautybė? Kas per dalykas tautybė, jei ją galima rinktis?
  5. Alkoholizmas. Nė vienas girtuoklis ar narkomanas nenorėjo tokiu tapti. Visi pradėjo “kultūringai” ir “saikingai”. Išgerti “į sveikatą”? Kuo tu sergi, kad man išgėrus, tu pasveiksi?
  6. Raidės pase. Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba – lietuvių kalba. Sena, išmintinga ir turtinga. Jei labai norim – galim. Papildome lietuvių raidyną w, q, x raidėmis ir važiuojam. Kas sakė, kad negalima?

 

Vilniaus centras, verslo rajonai ir priemiesčiai jau mažai kuo nusileidžia kitiems Europos  miestams. Tačiau liko dar keletas #balvonų, kuriuos reikia tvarkyti nedelsiant, tačiau vien tik krano jiems, deja, nepakaks.

  1. Avarinės būklės Lazdynų, Karoliniškių ir kitų visų #miegamiškių daugiabučiai, kuriuose gyvenantys žmonės nesugeba įtikrinti savo kaimynų daryti renovacijos. O pastarieji, vis dar gaudami kompensacijas už šildymą, leidžia dienas keikdami eurą, žiūrėdami visokias RTR per kabelinę televiziją. Nerenovuoji #miegamiškių daugiabučio – negauni kompensacijos už šildymą.
  2. Šnipiškių lūšnynas. No comments. Kas įveiks, tam #respect.
  3. Gatvės, duobės ir infrastruktūra. Aš mėgstu važinėtis dviračiu. Ir merai mėgsta. Padarykit, kad mūsų vaikams būtų saugu.
  4. Miesto įvaizdis. Saugus ir mielas miestas visiems: žmonėms, bendruomenėms ir verslui. Be išimčių.

Taip, svarbu nugriausi #balvonus. Tačiau būtina nepamiršti fundamentalių darbų, ne tik simbolistika.

Ar vėl užlipsime ant grėblio, pasiklydę tarp trijų pušų?

Nagrinėjant klausimus dėl informacijos pripažinimo ar nepripažinimo politine reklama, nuolat kyla naujų klausimų, kaip taikyti galiojantį ir nuolat besikeičiantį teisinį reguliavimą konkrečioms gyvenimo situacijoms.

Ar politinės kampanijos laikotarpiu bet kokią informaciją, kurioje tiesiogiai ar netiesiogiai kalbama apie politiką, kurioje rodosi politikas ir paklaustas dėsto savo poziciją, reikia automatiškai laikyti politine reklama?

Pradėsiu nuo įstatymuose pateikiamų konstrukcijų.

Atrodytų, paprastas politinės reklamos (PR) apibrėžimas, nurodantis, kad politinė reklamavalstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa (PKĮ 2 str. 8 d.).

Analizuodami šį apibrėžimą, galima išskirti kelis politinės reklamos požymius. Pirma, PR – tai  turi būti informacija, skleidžiama valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais. Antra, PR skleidžiama siekiant paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.

Pilnumo dėlei reikia atskirti politinę reklamą nuo rinkimų agitacijos, kuri, savo ruožtu įstatyme apibrėžta kaip per rinkimų agitacijos kampanijos etapą politinei reklamai skleisti skirta veikla, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume (PKĮ 2 str. 19 d.).

 

Įstatymas pateikia ir išimčių, kurios lyg turėtų giliau suprasti politinės reklamos sąvokos turinį. Štai PKĮ 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Politine reklama nelaikomi politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą.

Tačiau, iš tiesų tai viską komplikuoja. Kas yra “įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie kandidatų veiklą”? Ar tai faktai, kad premjeras priėmė užsienio svečius, ar faktai, kad politinė taryba aptarė mokesčių mažinimo ir PVM lengvatų klausimus? Čia labai slidi riba, paliekanti Vyriausiajai rinkimų komisijai spręsti, ką laikyti “įprastinio pobūdžio” pranešimais, o ką ne. Norėtųsi, kad šitie standartai būtų vienodai suprantami tiek kandidatams, tiek VRK, tiek žmonėms iš žiniasklaidos.

Liūdna, bet kartais noras viską standartizuoti ir reguliuoti prasilenkia su elementaria logika ir neretai konfliktuoja su kitų subjektų teisėmis užsiimti savo įprasta veikla – skleisti visuomenei žinias ir aktualią informaciją.

Įstatymas rūstus ir negailestingas. Politinės kampanijos laikotarpiu politinė reklama turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pažymėta nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos, skelbia PKĮ 15 straipsnis. VRK yra nustačiusi taisykles, kad per radiją ir televiziją skleidžiant politinę reklamą, reikia pranešti balsu ar “bėgančia eilute”, kad tai politinė reklama.

Įstatymas taip pat draudžia politikus reklamuoti nemokamai. Tas pateisinama, nes kitaip būtų atvertas kelias televizijos savininkams propaguoti sau priimtinus kandidatus ir taip apeiti draudimą juridiniams asmenims aukoti politikams. Tačiau ir čia įstatymas atveria kelią ginčams, numatydamas išimtį, kad neatlygintinai galima transliuoti diskusijų laidas. Pradėjus ieškoti diskusijų laidos apibrėžimo, gali pulti į neviltį. Ne tai, kad teisės aktuose neradau, bet net net visažiniai Google ar Vikipedija nesugebėjo paaiškinti, kas yra diskusijų laida: kiek žmonių turi diskutuoti, koks žurnalisto ar moderatoriaus vaidmuo ir panašiai. Mano kalbinti žurnalistai ir žurnalistikos ekspertai taip pat apsiribojo teoriniais pasvarstymais, kad diskusija ir interviu – tai skirtingo žanro laidos, tačiau aiškių kriterijų pateikti negalėjo. Taigi, lieka atviras klausimas – kada laidą laikyti diskusijų laida, o kada – ne.

Iš kitos pusės, žurnalisto pareiga – informuoti visuomenę apie vykstančius procesus, televizijos priedermė – skleisti informacija iš tenkinti žiūrovų apetitą karštos konkurencijos sąlygomis. O ir įstatymai nustato pareigas politinės kampanijos dalyviams, bet ne žiniasklaidai (išskyrus pareigą taikyti vienodus reklamos įkainius ir teikti ataskaitas). Klausimas “į šalį”: ar žiniasklaidos priemonė gali neskelbti politinės reklamos, o tik rengti diskusijų laidas?

 

Visos tos teisinės painiavos kontekste Vyriausioji rinkimų komisija šiandien turi spręsti, ar gali televizija rinkimų kampanijos metu pakviesti į (naujienų/publicistikos ar kitokią) laidą politiką, kampanijos favoritą ir pakalbinti jį apie aktualijas? Ar būtina tokį pokalbį žymėti kaip politinę reklamą? Ar būtinai reikia kviesti visus kandidatus iš karto, kad būtų “diskusija”? O jei tų kandidatų šešiolika, o laida – 15 minučių trukmės? O jei tai – politinė reklama, tai kieno naudai ir/ar interesais ji skleidžiama? Ar tuomet privalu laikyti, kad žiniasklaidos priemonė slaptai remia kandidatą? Kol kas tai – atviri klausimai, kuriais kiekvienas turime savo atskirą nuomonę.

 

Manau, kad atėjo laikas ne lopyti skyles ir taisyti skuboto lopymo klaidas, o iš principo naujai pažvelgti į visuomenės informavimo aplinkos realybę ir iš naujo pasiūlyti perrašyti politinės reklamos reglamentavimą, suderinant sąžiningos ir garbingos politinės kampanijos principus su žodžio laisve ir sąžininga konkurencija.

Ar balsavimas internetu – tik politinis klausimas?

Mano bendravardis Jonas Baltaduonis taikliai pastebėjo: E-balsavimo saugumas neturėtų tapti politiniu klausimu. Tai techninis klausimas. Tačiau balsavimas internetu, kaip balsavimo rinkimuose būdas, nėra “tik” techninis klausimas.  E-balsavimo saugumas tai tik viena iš balsavimo internetu sistemos sudedamųjų dalių. Palyginsiu paprastai – vien atskirai kotu ar geležte medžio nenukirsi, tačiau juos tinkamai sujungus tarpusavyje galima turėti gerą ir patikimą kirvį.

Iš tiesų, sunku ginčytis su argumentu, kad balsavimui internetu reikalingas toks technologinis sprendimas, kuris gali užtikrinti tiek balsavimo slaptumą, tiek balso nepakeičiamumą, tiek visos e-balsavimo sistemos integralumą, kartu užtikrinant ir tinkamą skaidrumą, patikimumą, patikrinamumą ir auditabilumą.  Tačiau pirmiausia turi būti politinis sprendimas žengti žingsnį.

Siūlomuose įstatymų pakeitimuose teigiama, kad balsavimas internetu vyks VRK interneto svetainėje laikantis Balsavimo internetu tvarkos aprašo. Tokio aprašo dar nėra. Tačiau jis turės atsirasti, ir rengiant jį reikės labai išsamiai numatyti visus techninius ir organizacinius reikalavimus bei saugiklius. Taip pat įstatymo projekte numatytas reikalavimas, kad kad būtų įgyvendinti Vyriausybės nustatyti elektroninės informacijos saugos reikalavimai. Taigi, įstatymo projekto autoriai kaip tik ir siūlo palikti techninius klausimus spręsti profesionalams, o ne politikams.

Politinis klausimas yra ar mes apskritai norime balsuoti internetu, ar ne? Čia kaip dėl atominės elektrinės. Jei galima priimti politinį sprendimą statyti naują branduolinę jėgainę, ar nestatyti, tačiau negalima politinių argumentų naudoti sprendžiant tos jėgainės saugumo užtikrinimo priemones.

Pasaulyje naudojamos balsavimo internetu sistemos skiriasi savo konfigūracija. Iš esmės tai išankstinio balsavimo paštu perkėlimas į internetą, tačiau įgyvendinimo detalės skiriasi.  Balsavimo internetu technologija leidžia balsuoti kelis kartus, užtikrinant, kad skaičiuojant balsus bus įskaitomas tik paskutinis paduotas balsas. Tačiau štai Estijoje, jei rinkėjas balsavo internetu, jis balsuoti rinkimų apylinkėje jau nebegali. Lietuviškame projekte galioja visi balsavimo būdai, t.y. rinkėjui, nors ir balsavus internetu, bet sekmadienį atėjus į rinkimų apylinkę, jo internetu paduotas balsas bus sunaikintas, o įskaitytas tik apylinkėje užpildytas biuletenis. O štai Šveicarijoje, tuose kantonuose, kur balsuojama internetu, perbalsuoti negalima. Taigi, visa tai – rinkimų techninio konfigūravimo reikalas.

Mes įpratę, kad balsavimo slaptumas užtikrinamas tuo, kad visi popieriniai biuleteniai yra vienodi ir anonimiški, taigi, įmetus jį į balsadėžę, nėra galimybės nustatyti, kieno tas biuletenis.  Tačiau įsivaizduokite, kad jūs, prieš mesdamas biuletenį į urną, sakykime, nežymiai užlenkėte biuletenio kampelį taip, kad tik jūs vienas žinosite, kad tai – būtent jūsų biuletenis. Tai primityvi iliustracija to, kad net ir tradicinėje balsavimo sistemoje galima įgyvendinti balso patikrinamumą, t.y. po balsų skaičiavimo jūs galite iš visų vienodų biuletenių krūvos atrasti būtent tą, kuris jūsų. Tuo tarpu tiek Estijoje, tiek kitose šalyse naudojamos   balsavimo internetu technologijos jau leidžia saugiai patikrinti, ar jūsų balsas buvo užskaitytas tinkamai, nekompromituojant balsavimo slaptumo. Visus besidominčius kviečiu panagrinėti šiemet Austrijoje vykusios konferencijos EVOTE2014 medžiagą (nuoroda čia), kurios pagrindinė tema buvo būtent balso patikrinamumo technologijos.

Rinkimų sistemos patikrinamumas reiškia ne tik galimybę rinkėjui pasitikrinti, ar jo balsas užskaitytas tinkamai. Tai reiškia ir reikalavimą, kad e-rinkimų stebėtojai, įskaitant visus skeptikus, turi turėti galimybę įsitikinti, kad naudojama būtent tinkama programinė įranga, kad balsais nebuvo manipuliuojama po jų patekimo į elektroninę balsadėžę, kad skaičiuojami būtent tie balsai, kurie buvo patekę į elektroninę balsadėžę, ir panašiai. Visam tam jau yra technologijos, ir jos pagrįstos ne pasitikėjimu, o rimtais matematikų, kriptografų ir kibernetinio saugumo specialistų darbais.

Čia aptariau tik vieną iš daugelio balsavimo internetu sistemos aspektų. Dabar puikus metas apie tai kalbėti, keistis nuomonėmis ir argumentais, motyvuoti Seimo narius, kad šie pamatytų visus šio svarbaus klausimo atspalvius, ir kad priimamas politinis sprendimas būtų pagrįstas prielaida, kad balsavimo internetu nebus, jei nebus užtikrinti minėti slaptumo,  saugumo, skaidrumo ir patikrinamumo reikalavimai.

 

Biurokratai dangsto sukčius, ar po kiek opiumas liaudžiai?

Visada smagu diskutuoti, kai oponentai keičiasi argumentais, pateikia aštrių ir ryškių pavyzdžių, palyginimų, motyvuoja savo poziciją, pasiremdami profesionalumu, žiniomis ir išsilavinimu. Tačiau diskusija virsta mėtymusi šlapiais skudurais, kai argumentus kaičia karštos emocijos, kai pradeda konkuruoti ne nuomonės, bet interesai. Būtent taip, panašu, nutiko viešame diskurse dėl naujosios Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS), kuri visai neseniai pradėjo veikti Registrų centre.

B&O_RR_common_stock

(Nuotraukos šaltinis – Wikipedia)

Pradžiai šiek tiek istorijos. Iš tiesų, iki 2010 – ųjų metų informacija apie UAB akcininkus buvo terra incognita. Akcininkas buvo žinomas viešai tik tuomet, kai vienas asmuo valdė visas 100 procentų akcijų. Nuo 2010 kovo mėnesio, vadovaujantis tuometiniais Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimais, UAB vadovai privalėjo per 5 dienas nuo akcininkų pasikeitimo pateikti Registrų centrui (Juridinių asmenų registrui) bendrovės akcininkų sąrašą. Šie sąrašai už simbolinį mokestį tapo prieinami visiems norintiems. Tik štai, viena bėda – sąrašai buvo popieriuje, duomenys apie akcininkus – nesuvedami į duomenų bazes, todėl buvo galima pažiūrėti, kas yra konkrečios įmonės akcininkai, bet nebuvo galimybės sužinoti, kokių bendrovių akcijų turi konkretus asmuo. Atkreipsiu dėmesį į tai, kad viešųjų įstaigų vadovai neturėjo pareigos teikti juridinių asmenų registrui informacijos apie VšĮ dalininkus. Be to, atsakomybė ir pareiga informuoti JAR apie akcininkų sąrašą teko įmonės direktoriui, t.y. kaip ir kada jis tą sąrašą pateikia, ir kiek tas sąrašas aktualus, nebuvo jokių realių efektyvių teisinių mechanizmų patikrinti.

Ir štai aktuali problema – skiriantis sutuoktiniams, ar asmeniui mirus ir tvarkant paveldėjimo dokumentus, nėra galimybės nustatyti, kuriose UAB ar VšĮ asmuo turi (ar turėjo) akcijų ar buvo dalininkas. Analogiška problema kyla mėginant išieškoti turtą iš skolininko – nėra žinoma, kokių vertybinių popierių jis turi, kuriais būtų galima padengti jo skolas.

Nuo 2014 metų vidurio pradėjo veikti Juridinių asmenų dalyvių informacinė sistemą JADIS netruko sulaukti kritikos lavinos. Į JADIS elektroninė duomenų bazę bus surinkta visa informacija apie UAB akcininkus, apie viešųjų įstaigų dalininkus, mažųjų bendrijų narius, ir tą pareigą turės drausmingai vykdyti bendrijų, įmonių ar įstaigų vadovai. Už šios informacijos neteikimą grės administracinė atsakomybė. Techniškai žiūrint, tai tarsi akcininkų knygos perkėlimas į elektroninį pavidalą ir tvarkymas Registrų centre.

Tačiau čia ir kyla pagrindinis, ir rimtos diskusijos vertas klausimas – kas gali naudotis šia vertinga duomenų baze? Ar informacija apie bendrovės akcininkus turi būti viešai prieinama, ar tik specialūs ir tam įgalioti subjektai galės matyti, kas yra bendrovės akcininkai, bei surasti kokių akcijų turi konkretus asmuo? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Čia reikia suderinti keletą iš principo skirtingų teisinių ir visuomeninių interesų, o iš teisų, priimti politinį sprendimą.

Vienoje svarstyklių pusėje – Civilinio kodekso ir Akcinių bendrovių įstatymo pamatai, ant kurių marmuro iškalta, kad akcija – tai vertybinis popierius, suteikiantis teisę dalyvauti bendrovės valdyme, teisę gauti dividendų ir kitas turtines ir neturtines teises. Atrodytų viskas paprasta – akcininkai valdo bendrovę, ir jie už viską visada atsakingi. Tačiau, pasakius A, nereikia pamiršti pasakyti ir B, ir C. Akcininkai turi pakankamai ribotas teises bendrovės valdyme. Jie skiria bendrovės stebėtojų tarybą, valdybą, kartais direktorių, nustato įmonės veiklos strategiją, tačiau negali priimti sprendimų, kurios pagal kompetenciją turi priimti valdyba ar vadovas. Už įmonės valdymą ir santykius su trečiaisiais asmenimis: darbuotojais, verslo partneriais ir klientais atsakingas yra įmonės vadovas (tiesa, kartais jis ir akcininkas). Vienas mano gerbiamas žurnalistas pateikia eilę iš pradžių efektyvių pavyzdžių apie UAB „Kaka“, „Švogerį“ ir „Išdurtuką“, tačiau šie pavyzdžiai tinka ir veikia nepriklausomai nuo to, ar akcininkų sąrašas viešas, ar ne. Pirma, jei įmonė sukuriama daryti aferas, tai ji kuriama nurodant fiktyvius nominalius ar ofšorinius akcininkus. Antra, įmonės patikimumą visų pirma nusako ne jos akcininkai, o finansiniai rodikliai (apyvarta, pelningumas, kurie jau seniai vieši), reputacija, patirtis, rinkos dalis, know-how ir pan. Jeigu jūs, atsidaręs degalinę, žadate pirkti degalus iš vyrukų, siūlančių žalią dyzelį iš traktoriaus, tai jūsų degalinė ilgai negyvuos. Ir informacija apie akcininkus menkai čia bepagelbės. Tiesiog neturėkite reikalų su verslininku, kuris į klausimą „kas tavo akcininkai“ atsako „paslaptis“, arba „ne tavo reikalas“.

Nereikia taip pat pamiršti ir to, kad yra toks dalykas, kaip privilegijuotos akcijos, kurios suteikia teisę į pelno dalį, tačiau nesuteikia teisės dalyvauti bendrovės valdyme. Taip pat galima daug rašyti apie rizikos kapitalo fondus, verslo angelus ir kitus instrumentus, kurie normaliai veikia sąžiningo ir konkurencingo verslo pasaulyje, ir informacija, kad kas yra bendrovės akcininkai yra aktyvai viešinama pačios bendrovės.

Kitoje svarstyklių pusėje – teisė į asmens privatumą, asmeninę nuosavybę ir asmens duomenų apsaugą. Pakol nėra visuotinai privalomas asmens turto ir pajamų deklaravimas, ir jei aš – privatus asmuo, ne jūsų reikalas, ponai, kokiose įmonėse aš turiu akcijų. Tai gali būti ir užsienio jurisdikcijose esančios bendrovės, ir kitokie vertybiniai popieriai. Jei būčiau privatus verslininkas, tikrai nenorėčiau, kad mano vaikas mokykloje rizikuotų tapti patyčių ar turto prievartavimo auka, jei duomenys apie tėčio ar mamos akcijas būtų lengvai prieinami berniukams iš sporto mėgėjų klubo „Stogas ir apsauga“. Jeigu aš esu viešas asmuo, tai informaciją apie turimas savo ir sutuoktinio akcijas nustatyta tvarka teikiu VTEK’ui.

Taigi, tiesa yra kažkur per vidurį.

Sutinku, kad viešųjų įstaigų dalininkai turi būti vieši. Sutinku, kad informacija apie akcininkus turi būti prieinama tuo atveju, jei akcininkai yra valstybė ar savivaldybė. Galima svarstyti, kad informaciją apie akcininkus privalėtų viešinti bendrovės, kurios siekia dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir gauti valdiškų užsakymų. Galima, galbūt, svarstyti nustatyti kriterijus, kuriais atvejais informacija apie akcininkus turėtų būti vieša, sakykime, sveikatos priežiūros ar kitas visuomenei jautrias paslaugas teikiančioms bendrovėms… Iš tiesų, diskusiją reikia tęsti, bet konstruktyviai ir argumentuotai, pasveriant visus „už“ ir „prieš“.

Apibendrindamas pasakysiu, kad JADIS turima informacija su laiku taps galingu įrankiu, ir tai bus atsakingo politinio sprendimo klausimas, kuo tas įrankis galės tapti: rimtu pagalbininku verslui ir valstybei, ar galingu nevaldomu ginklu piktavalių rankose.

 

Poilsio viešbučių kritiko debiutas “Pajūrio sodyboje”

20140709_162508_HDRSavo, kaip viešbučių kritiko karjerą pradėsiu įspūdžiais apie Šventojoje įsikūrusį viešbutį “Pajūrio sodyba” (a.k.a. “Kuršių kaimas”), kur su šeima nusprendėme praleisti kelias karštas liepos dienas. Tas faktas, kad orų prognozė tai savaitei buvo tiek tiksli, kiek tiksli buvo futbolo specialistų prognozė dėl Brazilijos – Vokietijos pusfinalio mačo, lėmė tai,kad pačiame viešbutyje teko praleisti daugiau laiko, nei buvo planuota (planuota buvo viešbutyje tik miegoti ir lėkti prie jūros bei į kitokias pramogas). Be to, buvo nebloga proga ir susipažinti su tik kažkada vaikystėje lankyta Šventąja.

Beje, apie Šventąją bus atskira tema – kodėl Šventoji tik Palangos priemiestis? 

Viešbučio paieškos

Paieškas pradėjome internetuose ir klausinėdami draugų rekomendacijų. Įvairių skelbimų iš serijos “erdvūs nameliai arti jūros” gilesnė analizė reiškė, kad už 100 – 150 litų nakčiai gausi didelės palapinės dydžio medinį trobesį, o iki jūros reikės pėdinti tiek, kad ikimokyklinukai pradės zysti iš nuovargio nepriėję pusiaukelės. Taigi, apsistojome ties “Kuršių kaimu”, kur naktis keturių asmenų šeimai kainavo 325 lt, įskaitant pusryčius. Daug ar mažai? Palangos kainomis – mažai, Šventosios kainomis – daug, Nidos kainomis – išvis juokas… Toks viešbutis Palangoje, manau, kainuotų bent 50 procentų brangiau.

Nerašysiu neutralių vertinimų ar bereikalingų pagyrų. Apie tai viešbučio savininkai rašo patys savo interneto svetainėje. Apžvelgsiu tik tai, į ką atkreipiau dėmesį. Bus ir to, ir to.

Vieta

Privažiavimas – patogus. Iš esmės – tai pirmas objektas, įvažiavus į Šventąją nuo Palangos – Liepojos kelio. Prie pagrindinių vartų didelė parkavimo aikštelė. Kaip vėliau pasirodė, joje parkuojasi visi norintys. Viešbučio svečiams – atskira parkavimo aikštelė jau paties viešbučio teritorijoje, prie pat namelio. Tai labai patogu. Tačiau nemačiau, kad privataus parkingo vartai būtų uždaromi nakčiai.

Personalas

Mus pasitiko maloni ir paslaugi administratorė. Mergaitės bare ir restorane irgi nėrėsi iš kailio vykdydamos kiekvieną mūsų prašymą. Vienintelis patarimas savininkams – pasiūkit personalui deramas uniformas. Tos be skonio restoraniškos “juoda-balta” tikrai nedera “Kuršių kaimo” stiliaus    viešbučio personalui. Patikėkit, jūsų merginos tikrai stengiasi gerai dirbti. Jos nusipelno dar ir puikiai atrodyti!

Restoranas

Pusryčiai – ne ypač gausūs, bet tikrai skanūs. Taip pat skanūs šaltibarščiai ir lietiniai su varške. O šiaip virtuvė tokia “lietuviška pajūriška”: porcijos nemažos, tačiau daug kininės salotos, aliejus velniai žino koks, per daug riebalų. Mano profaniškas  patarimas – geriau kokybiškesnis maistas, bet mažesnės porcijos, nei daug ir šiaip sau.

Atskiros ir rimtos pastabos reikalauja muzika restorane. Po velnių, kada jūs, savininkai, suprasite, kad rusiška popmuzika (клошка моя, я по тебе скучаю…) yra blogių blogis! Kokia būtų jūsų reakcija, jei jums viešint gerame viešbutyje, kad ir kokioje Antalijoje, restorane dienų dienas grotų ta pati kokio Minedo kompaktinė plokštelė?! Ir nesakykite, kad jūs nesukrapštote 15 litų normaliai FM antenai, kad restorane grotų bent radijas, nes mačiau, kad FM resyverį bare tikrai turite. Beje, tas pats galioja ir barui prie baseino!

Nameliai ir kambariai

Teritorija puiki, nameliai – puikūs. Kambariai – tikrai aukšto lygio: statyba gera, apdaila – kokybiška, visur geros patvarios medžiagos: raudonos plytos, natūralus medis ir kt. Kambariuose ergonomiški ir funkcionalūs baldai, patogi lova, gera patalynė. Kambariuose gausu rozečių, taigi, nereikės kautis  su sutuoktiniu ar vaikais dėl to, kurio eilė krauti mobilųjį ar planšetę.

Visur veikia greitas bevielis nemokamas internetas. Tačiau televizija rodo tik LIUKS!, LRT, LNK ir dar porą kažkokių kanalų.

Kambariuose nėra kondicionieriaus. Suprantu, kad lietuviškam klimatui tai nebūtina, tačiau tuomet bent tinkleliai nuo uodų ant balkono durų ir langų tikrai praverstų.

Gavome tik vieną kambario raktą – kortelę. Man paprašius antros – negavau. Turint omenyje tai, kad paties namelio durys pirmame aukšte taip pat rakinamos, tik vienas kambario raktas yra nepatogu.

Baseinas, kiemas ir bendros pastabos

20140710_175810-1~2

Tikrai patiko tai, kad viešbučio kieme yra baseinas. Tik nežinau, kas atsakingas, bet su terasinėmis lentomis aplink baseiną reikia kažką daryti. Ar parinkta netinkama mediena, ar lentos blogai šlifuotos, ar dar kas nors, bet vaikai nuolat pilnais padais rakščių. Tas skubiai taisytina. Juk tam ir medinė terasa, kad basomis būtų galima saugiai vaikščioti, ar ne?

Puiku, kad viešbutyje yra ir dviračių išsinuomoti. Dviračiai geri, nauji. Tik trūko priekabėlės vaikams – tikrai patogus daiktas.

Taigi, tiek apžvalgos. Vietoj reziume – jei važiuosiu vėl į Lietuvos pajūrį, tai atvažiuosiu čia, į “Pajūrio sodybą”. Gera vertė už gerą kainą, rekomenduoju. Stiprios trys žvaigždės.

Savininkui: perrenkit restorano personalą, uždrauskit groti rusiškas balalaikas, nušveiskit terasą prie baseino – bus keturios žvaigždės. 

 

Ar tikrai VRK tokie blogiečiai?

Kadangi, po VRK sprendimo atsisakyti registruoti „lito išsaugojimo“ referendumo iniciatyvą, aš ir kai kurie kiti komisijos nariai buvome išvadinti visų velnių vardais, nusprendžiau kiek įmanoma paprasčiau ne teisine kalba paaiškinti tokio sprendimo motyvus ir aplinkybes. Tie patys argumentai iš esmės tiks ir paaiškinti, kodėl sausio mėnesį siūliau nutraukti „žemės referendumo“ balsų skaičiavimą.

Žinia, kad teisė – sudėtingas ir didelis mokslas, tačiau jo pagrindą sudaro elementari praktinė logika, griežti, bet kartu paprasti logikos dėsniai, kurie iš esmės taip pat veikia visur: filosofijoje, matematikoje, fizikoje, žemės ūkyje, medicinoje, ar bet kur kitur kasdieniame gyvenime. Nebūtina žinoti visų įstatymų ir ar jų niuansų, kad suprastum, koks elgesys „teisingas“, o kuris – ne. Tačiau kartais neteisingai, netinkamai perskaitytas įstatymas, ar atskirai paimtas Konstitucijos straipsnis žmogų ne juokais suklaidina.

Štai imkime praktišką situaciją. Petras Jonui paskolino šimtą litų. Petras ramus, nes tikras, kad Jonas sąžiningas, ir skolą grąžins. Praėjus sutartam laikui, Petras paprašo grąžinti skolą, tačiau Jonas atkerta, kad negrąžins, nes dabar pinigų neturi ir grąžins kada nors, kai turės. Štai čia kyla klasikinis konfliktas dėl susitarimo (sutarties) nesilaikymo. Petras čia įgyja teisę kviesti Joną į teismą, o dar ir melagiu viešai apšaukti.

Kitas atvejis – statybos. Sakykime, jūs statotės namą, ir sutarėte su statybininkais, kad namas bus su rudų čerpių stogu. Pastačius namą, jūs atsisakote mokėti, kadangi persigalvojote, ir dabar norite žalio skardinio stogo. Bet sutartyje juk buvo įrašyta kad stogas bus rudų čerpių… Jūs šaukiate, kad „klientas visuomet teisus“. Niekam neįdomu, kad jūs sakysite, kad neskaitėte sutarties. Jūsų parašas juk yra. Buvo galima tinkamu laiku persitarti su statybininkais, iki stogas bus uždengtas, pakeisti dangą iš vienos į kitokią, bet tam reikia pakeisti ir pačią sutartį, perskaičiuoti kainas, galų gale, išsiaiškinti, ar statybininkai kitokį stogą moka tinkamai sudėti. Galima tą stogą pakeisti ir dabar, bet jau už papildomą kainą.

Taigi, tiek privačiame kasdieniame gyvenime, tiek tarptautinėje teisėje darna ir taika yra tuomet, kai visos šalys sąžiningai ir tvarkingai laikosi sutarčių ir teisės. Žiūrėkime, kas darosi dabar Kryme, Ukrainoje, kur tarptautinė teisė atvirai ignoruojama. Tuomet įsivyrauja chaosas, jėgos diktatas.

Ar sutartis galima keisti? Ar galima keisti teisę? Žinoma, tačiau taip pat pagal tam tikras taisykles. Kiekviena teisinė priemonė ar procedūra turi būti adekvati siekiamam tikslui, ir vykdoma pagal visų sutarties šalių nustatytas taisykles. Štai, sakykime, jūs ryta apsirengėte kelnes, marškinius bei švarką, ir išėjote į miestą. Staiga jūs sugalvojate, kad reikia pasikeisti marškinius. Akivaizdu, kad negalima persivilkti marškinių, prieš tai nenusivilkus švarko. Ir tik nusivilkus tą švarką, galima nusiimti marškinius, vilktis naujus. O tuomet jau spręsti vėl, ar vilktis vėl tą patį švarką, ar ne, o gal eiti ieškoti naujo švarko. Taip pat ir teisėje, viską reikia daryti nuosekliai, tam tikrai tvarka. Būtent tai ir pasakė Konstitucinis teismas 2014-ųjų sausio 24 dieną: jei esant valstybių klube norima žaisti pagal kitokias taisykles, reikia pirmiausia išstoti iš klubo. Taip pat galima keisti pačias klubo taisykles, bet tam yra „taisyklių keitimo taisyklės“, kur Lietuva turi balsą, bet niekaip negalima to daryti vienašališkai.

Konstitucija – pagrindinė mūsų visų Lietuvos piliečių sutartis. Taip, Konstitucija garantuoja piliečiams teisę valdyti savo valstybę, o svarbiausius klausimus spręsti referendumu. Taip, suverenitetas (aukščiausioji valdžia) priklauso tautai, ir niekas negali savintis jai priskirtų suverenių galių. Konstitucija yra logiškai išbaigtas Lietuvos valstybės gyvenimo pagrindinių taisyklių rinkinys, kurio negalima skaityti atskirai pastraipsniui, ir, perskaičius „patogų“ straipsnį, nematyti „nepatogaus“. Absoliučiai aišku, kad suverenitetas priklauso tautai, tačiau pati tauta, priimdama Konstituciją, nustatė taisykles, kaip ta Konstitucija gali būti keičiama, ir referendumas dėl Konstitucijos keitimo yra vienas iš būdų. Tačiau aišku ir tai, kad Konstitucijos keitimas negali būti bet koks, juolab chaotiškas ar nesistemiškas.

Pateiksiu keletą pavydžių. Negalima viename straipsnyje nustatyti, kad Seimą sudaro 141 tautos atstovas, o kitame jau pasakyti, kad 101. Kuri norma tuomet galios? Kai dvi Konstitucijos normos prieštaraus viena kitai – kaip reikės suprasti Konstitucijos 7-ąjį straipsnį, kuris sako, kad negalioja joks teisės aktas, priešingas Konstitucijai. Sumaliau? Sumalsiu dar labiau. Žmogaus teisės yra prigimtinės. Teisė į gyvybę taip pat yra prigimtinė. Nepakeitus šių nuostatų, negalima net referendumu papildyti Konstitucijos tokia nuostata, kad už sunkius nusikaltimus gali būti taikoma mirties bausmė. Negalima, nes vėl dvi nuostatos prieštaraus viena kitai. Kuri tuomet bus viršesnė?

Aš tikrai ne prieš tai, kad tauta turėtų pasisakyti, kaip reguliuoti vieną ar kitą klausimą. Jei žmonės, jų dauguma nori turėti savo valiutą – prašau! Bet tam pasiekti yra kitų, teisiškai korektiškų, nedestruktyvių, savalaikių ir pakankamai efektyvių būdų. Dabar gi pasiūlytas būdas – referendumas dėl Konstitucijos keitimo reiškė pažeisti sutartis su Europos Sąjunga, su mūsų partneriais, bei įvesti vidinį prieštaravimą į pačią Konstituciją. Taip negalima.

O kaip tuomet galima? Yra piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė – užtenka 50 000 piliečių parašų, ir įstatymas, sakykime, dėl euro įvedimo datos privalės būti svarstomas Seime.  Yra peticijos teisė. Yra mūsų rinkti Seimo nariai, kuriems mes, rinkėjai, galime tiesiogiai pasakyti, ko iš jų norime. Jie nėra toli, jie labai lengvai pasiekiami, patikėkite. Galima keisti ir Konstituciją, bet pakeitimą reikia parengti profesionaliai, pasitarus su rimtais specialistais, o ne gavus formalią pažymą, kad gramatika ir skyrybos ženklai tekste sudėti teisingai. Galų gale, galima siekti keisti ir ES veikimo taisykles. Tam mes turime atstovų Europos Parlamente, turime Europos komisarą, turime balsą Europos vadovų taryboje.

„Lito išsaugojimo“, o ir „žemės referendumo“ klausimo ydingumas būtent tame ir yra, kad jais iš tiesų siūloma vienašališkai siekti keisti sutarčių su ES sąlygas. Taip negalima. Lygiai taip negalima, kaip negalima atsisakyti mokėti skolas, ar negalima pažeidinėti kitų įstatymų. Mes patys referendumu įsipareigojome šių taisyklių laikytis! Jei nepavyksta pakeisti pačių taisyklių, pirma eikime lauk iš ES, o tada jau tvarkykimės, kaip mums patinka. Štai britai jau apie svarsto apie pasitraukimą. Viena iš priežasčių nevaldomas darbo imigrantų srautas. Išstoti iš ES – jų neatimama teisė. Bet tie patys britai puikiai supranta, kad pakol jie yra vis dar ES nariai – laisvo asmenų judėjimo riboti – nevalia!

Aš tik UŽ tai, kad kuo daugiau piliečių dalyvautų valstybės valdyme, kad kuo daugiau jų domėtųsi viešaisiais reikalais, reikštų savo nuomonę, diskutuotų, reikalautų valdžios institucijų atskaitingumo. Kviečiu visus tai daryti civilizuotai, gerbiant vienas kitą, laikantis bendrųjų taisyklių. Tik taip vystysimės ir progresuosime kaip  visateisė Europos tauta ir ES valstybė – narė. Tik taip užsitikrinsime ilgalaikį ir visokeriopą saugumą ir stabilumą.

Konstitucija, kaip ir visa kita teisės sistema nėra tobula. Ji vystosi kartu su visa visuomene. Aš už tai, kad visuomenėje (o ir teisėje) būtų darna ir santarvė, ir kad rimti klausimai būtų sprendžiami rimtai, atsakingai ir profesionaliai, o ne mušant būgnais, reiškiant ultimatumus, ar grasinant maidanais.

Dalyvaukime visi rinkimuose, referendumuose, eikite, kas tik norite ir sugebate, patys į aktyvią politiką! Šita valstybė yra tiek pat Jūsų, kiek ir mano, kiek ir jų. Kitos mes neturim.

Ar tikrai VRK susimovė? Nemanau.

Subjektyvus požiūris į faktus

„Teisingi sprendimai daromi iš patirties, o patirtis ateina per neteisingus sprendimus“ – citatos autorius nežinomas.

Hurghada_2014-279

Atslūgus pirmai „Žemės referendumo“ bangai prasidėjo kažkokios pagirios: surasim ką nors kaltą, pavyzdžiui, vėl Zenoną Vaigauską ir jo komisiją. Ar tai, kad „Žemės referendumo“ klausimas išspręstas iniciatorių naudai ir perduotas Seimui, reiškia, kad VRK „susimovė“?  Tikrai taip nemanau. Kaip nemaniau ir 2012-aisiais, kai Seimas po rinkimų ir Konstitucinio Teismo (toliau – KT) išvados nutraukė VRK įgaliojimus. Tiesa, naujasis Seimas tą klaidą ištaisė ir grąžino VRK jos įgaliojimus. Ar minėtoji KT išvada buvo visiškai pagrįsta? Anuomet KT, rėmėsi tik „pusiau patvirtinta“, t.y. oficialiai nepaneigta informacija, kad keli Darbo partijos kandidatai galimai pažeidė Seimo rinkimų įstatymą ir dėl to jie negali būti išrinkti Seimo nariais. Kai paaiškėjo, kad nei Jonas Pinskus, nei jo žmona Živilė Pinskuvienė, nei kiti byloje minėti asmenys nesusiję su „kalėjimo balsų pirkimo“ skandalu, Seimas atstatė juos porinkiminiame kandidatų sąraše. Tai kas šioje istorijoje „susimovė“: VRK, KT, Seimas, ar visi kartu? Manau, kad nė vieni. Visų pirma, tai rodo, kad institucijos dirba. Taip, daro didesnių ar mažesnių klaidų, tačiau tas klaidas taiso ir, tikiu, visi pasidaro savo išvadas, išmoksta pamokas ir tai tik gerina ateities darbo kokybę.

O kas gi įvyko su „Žemės referendumu“? Pradėsiu nuo pradžių. 2013-ųjų vasaros pabaigoje į VRK atėjo P. Šliužas su kompanija ir atsinešė referendumo iniciatyvos projektą. Nagrinėjant iniciatyvos registravimo klausimą, komisijos nariai Elena Masnevaitė, Rokas Stabingis ir aš kėlėme referendumui teikiamo projekto atitikimo Lietuvos įsipareigojimams ES klausimą, tačiau likome mažumoje, ir buvo nuspręsta įregistruoti iniciatyvą ir išduoti parašų rinkimo lapus. Ar VRK galėjo pasielgti kitaip ir pati kelti klausimą dėl referendumui siūlomo teksto teisinio tinkamumo? Iki šiol tvirtai manau, kad taip. Štai 2013-ųjų rugpjūčio 5-ąją VRK atmetė referendumo „dėl homoseksualizmo propagandos ribojimo“ iniciatyvą. Labai laukiau, kada iniciatoriai šį komisijos sprendimą apskųs teismui, bet taip neįvyko. Gaila, praleista puiki proga išaiškinti VRK kompetencijos ribas. Taigi, pirmoji išvada – įstatymo leidėjas turi aiškiai nustatyti VRK teises ir teisių ribas sprendžiant referendumui keliamų klausimų teisinį tinkamumą, nes netrukus rengsime referendumus dėl antibiotikų uždraudimo ar „su kuo turi gyventi Mergaitė“…

„Žemės referendumo“ parašų rinkimo traukinys pajudėjo. Lapkričio pabaigoje į komisiją buvo pristatyta dokumentų su daugiau kaip 321 000 įrašų, iš jų apie 7300  surinkta elektroniniu būdu. Parašams patikrinti – 15 dienų. Pirmas pastebėtas sisteminis trūkumas – parašų rinkimo lapai nepritaikyti tikrinimui „mašininiu būdu“, t.y. neįmanoma jų visų nuskenuoti ir patikrinti nors pusiau automatiniu būdu. Ateityje taip nebebus. Taigi, komisija turi patikrinti po 21 400 parašų per dieną! Net pasitelkus padėjėjų bei rašto ekspertų pagalbą – toks tempas aiškiai nepadeda pasiekti idealaus rezultato. Čia yra antroji išvada – parašų tikrinimo terminas turi būti adekvatus tikrinimo pajėgumams, t.y. 30 arba 45 dienos. Skaitmeniniu būdu buvo patikrinti tik santykinai nedidelė dalis įrašų, pasirinktų selektyviai – imant pirmą ir paskutinį įrašą iš kiekvieno parašų rinkimo lapo ir dar vieną – kitą iš vidurio. Gautas klaidų kiekis – apie 7 procentai. Jei skaičiuojant būtų galima taikyti statistinius tyrimo metodus, tikėtina, kad taip būtų „išbrokuota“ bent 20 tūkstančių įrašų.

Atlikus pirminę parašų patikrą, įrašai sugrupuoti į tris grupes: (1) geri įrašai, (2) blogi (netaisytini) įrašai, (3) taisytini įrašai. Pastarųjų buvo apie 10,5 tūkstančio. Gerų įrašų – 292,2 tūkstančio, t.y. trūksta 7800 iki reikalingos 300 tūkstančių ribos. Skirtingai nuo parašų, skirtų, pavyzdžiui, kandidatui į Prezidentus paremti, Referendumo įstatymas leidžia pataisyti neesminius parašų trūkumus, tačiau nenustato, kokie trūkumai yra esminiai, kurie – ne. Tai palikta spręsti pačiai Komisijai. Įstatymas tik reikalauja, kad pilietis savo duomenis įrašo ir pasirašo pats [Referendumo įstatymo 11 str. 4 d.], ir Jeigu nustatoma, kad pilietis už to paties referendumo paskelbimą pasirašė du kartus ar daugiau, jo visi parašai neįskaičiuojami [Referendumo įstatymo 13 str. 4 d.]. Komisija pasirinko tokį įrašų vertinimo modelį – jei įrašas nepilnas (nėra datos ar kito būtino elemento) – įrašo neskaityti tinkamu, o esant blogai įskaitomam įrašui – leisti jį pataisyti. Nuolatinės įtampos, nesusikalbėjimo ir nebendradarbiavimo su iniciatyvine grupe sąlygomis šiaip ne taip pavyko suderinti ir 2014-01-03 patvirtinti Trūkumų šalinimo metodiką, pagal kurią sutarta, kad dalį įrašų įskaitys pati komisija, o likusiuosius – iniciatyvinė grupė, iš naujo aplankydama referendumą parėmusius piliečius ir paimdama naują parašą. Čia peršasi trečioji išvada – įstatyme būtina patikslinti, kokie piliečių įrašų trūkumai laikytini esminiais, o kurie – ne. Dabartinis reguliavimas turi per daug erdvės interpretacijoms.

Šioje vietoje pažymėtina, kad spaudos ryškiai nušviestas Z. Vaigausko vizitas pas Seimo pirmininkę, mano žiniomis, buvo darbo tvarka planuotas daug anksčiau, ir skandalas dėl neva „padovanotų“ 5000 įrašų  yra išties perdėm išpūstas. Tie 5 tūkstančiai neva „dovanojamų“ įrašų buvo ne kas kita, kaip skaičius įrašų, kur pasirašiusiojo gyvenamoji vieta įrašyta neaiškiai ar nepilnai. Susėdom, peržiūrėjom ir patikslinom, kad taisytinų įrašų yra ne penki, o du su puse tūkstančio. Gal čia susimovėme? Ne. Darbo tvarka išsprendėme darbinį klausimą.

Ir štai sausio 24 dieną Konstitucinis Teismas pateikia išvadą, kurioje, be kita ko, pasako, kad „pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai“. Šios išvados pagrindu kartu su kitais Komisijos nariais parengiau pažymą ir VRK sprendimo projektą, kuriais siūliau stabdyti su parašų tikrinimu susijusius darbus, kadangi akivaizdu, kad referendumas veda prie nekonstitucinio rezultato. Suprantu, kad KT formuluotė  „negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos…“ reiškia ir tai, kad negali būti registruojami tokie įstatymų projektai, inicijuojami referendumai, o pradėtos tokios procedūros turi būti nutrauktos. Šis projektas sukėlė didžiulį rezonansą tiek visuomenės, tiek politikų tarpe (nuorodos čia, čia ir čia). Prasidėjo aktyvūs pasisakymai žiniasklaidoje, diskusijos partijose ir visuomenėje. Labai dėkoju kolegoms, palaikiusiems projektą, bet ne ką mažiau dėkoju kitiems kolegoms, kurie projekto nepalaikė, tačiau tos diskusijos metu buvo išsakyta labai daug vertingų minčių ir argumentų, išmokta daug pamokų ateičiai. Ketvirtoji išvada – net ne išvada, o patvirtinimas pirmosios išvados, kad būtina įstatymu nustatyti, kas yra VRK – referendumų registratūra, ar savarankiška konstitucinė teisinė institucija?

Ir štai, pagaliau, vasario 17-osios posėdis. Roko Stabingio parengta išvada su daugybe lentelių, skaičių, metodikų, teismų sprendimų citatų ir kitos medžiagos. Pažymos pabaigoje – magiškas skaičius 300 061. Ir visa tai štai tokių aplinkybių fone: parašams tikrinti turėjome 15 dienų, su Gyventojų registro duomenų baze sutikrinti ne daugiau, kaip penktadalis įrašų, o patikrinti įrašai rodė 7 procentų klaidos rodiklį. Čia neskaitant visų „dvigubų“, „vienarankių“ ir kitokių blogų įrašų, kurių buvo apie 16 tūkstančių. Tik septyni VRK nariai patikėjo Roko skaičiavimu. Aš susilaikiau. Susilaikiau ne dėl to, kad netikiu Roko skaičiavimais, bet dėl to, kad nepritariau leidimui parašus taisyti tokia apimtimi, kurią komisija leido gruodžio mėnesį.

Kas gi iš esmės vyko per tą garsiąją posėdžio pertrauką? Visi puikiai visi suvokėme, kas įvyko – VRK nariai pasakė, jog netiki, kad parašų skaičius yra 300 tūkstančių plius 61. Tačiau nepasakyti, kiek jų trūksta – irgi negalime, nes skaičiavimui terminai suėjo, ir iš naujo skaičiuoti negalima. Kiekvienam iš mūsų, manau, buvo akivaizdu, kad patikrinus visus pateiktus parašus iš naujo, įvertinant pirmojo tikrinimo metu sukauptą patirtį, galiojančių parašų skaičius būtų maksimum 260-280 tūkstančių, tačiau: (1) tikslaus skaičiaus dabar pasakyti neturime galimybės; (2) baigėsi skaičiavimo terminai; (3) vien formaliais kriterijais paneigti +/- 300 tūkstančių parašų irgi nėra solidu; (4) jei nėra 300 000 galiojančių parašų, tai kiek tiksliai jų trūksta? Taigi, pasikeitus nuomonėmis šiais klausimais kažkuris kolega iškėlė siūlymą pripažinti, kad yra surinktas minimalus skaičius parašų, neturint pagrįstų skaičiavimų, kiek jų nesurinkta. Kitaip tariant, patvirtinti paneigiant paneigimą 🙂 . Visuomenės informavimo priemonių pranešimai apie tai, kad VRK persigalvojo, yra nepagrįsti, kadangi pirmasis balsavimas nebuvo VRK sprendimas pripažinti, kad parašai nesurinkti. Gal šioje vietoje ir susimovėm, tik nežinau, kuris rezultatas būtų buvęs geresnis…

„Žemės referendumo“ klausimas atiduodamas Seimui. Seimas artimiausiu laiku turėtų nustatyti referendumo datą. Ar ji sutaps su rinkimų į Europos Parlamentą data? Bus matyti. Tačiau šiuo referendumu keliamas klausimas daug sudėtingesnis, nei visi kiti iki šiol buvę. Du klausimai iš trijų keliamų papuolą į bene sunkiausiai keičiamų Konstitucijos nuostatų grupę – klausimams dėl Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo priimti reikia, kad už tai balsuotų daugiau, nei pusė visų į rinkėjų sąrašus įrašytų piliečių! Kiti referendumu keliami klausimai (įskaitant ir visą šį triukšmą sukėlusį „žemės klausimą“) nereikalauja tokio kvorumo, tačiau jie „supakuoti“ į vieną Konstitucijos keitimo įstatymą su kitais, todėl referendume balsuosime už visą paketą kartu su „sunkiaisiais“ klausimais.  

Tai reiškia, kad referendumo iniciatoriai pasirūpino, kad „žemės klausimui“ priimti reikia ne tiktai, kad ateitų 50 procentų rinkėjų, bet kad „UŽ“ pasisakytų bent 1,3 milijono Lietuvos piliečių!  

 

Post scriptum

Vien šio referendumo iniciatyvos praktika suteikia pakankamai medžiagos, kad būtų galima perrašyti pusę Referendumo įstatymo. Ar tai geras pagrindas teigti, kad susimovėme? Tikrai manau priešingai. Dirbame  skaidriai, darome klaidų, bet jas mokame pripažinti, taisyti, ir pasidaryti išvadas. Skirtingai nuo daugelio kitų, kurie dirba „dėl paukščiuko“.

Posėdis tęsiasi.

IKEA. Mėgėjo įspūdžiai

Štai, nepraėjo nei du mėnesiai nuo gausiai reklamuoto atidarymo, apsilankyti IKEA nusprendėme ir mes. Visi keturi – aš, žmona ir du mūsų mažyliai, sekmadienio rytą išsiruošėme į „švediško stiliaus ir kokybės Meką“.

ikea_2

Apie  infrastruktūrą

Tikrai pasistengta padaryti kokybiškus privažiavimo kelius. Aiškiai atskirta, kur įvažiuoti, kur išvažiuoti, kur parkuoti automobilį. Nežinau, kiek tai miesto, kiek IKEA nuopelnas, bet miesto kampas šalia oro uosto sutvarkytas tikrai gerai. Ir leidžiantis lėktuvu turėtų neblogai atrodyti. Įėjus į parduotuvę pasitinka daug informatyvių stendų, minimalistinis dizainas, drausmingai sureguliuotas pirkėjų „eismas“.

Pirmas „minusas“. Neradau vežimėlių vaikams. Yra ta atlenkiama kėdutė vežimėlyje, kur galima vaiką iki 15 kg pasodinti, bet po tokią didelę parduotuvę 4 ir 6 metų darželinukus ganyti pėsčiomis yra sunkus darbas, kuris gerokai apsunkina prekių apžiūrą. Teko improvizuoti, organizuoti mažųjų vežiojimą tuo standartiniu vežimėliu stačiomis, kas nebuvo labai saugu, bet užtat leido išvengti visokių „atsibodo, jau norių namo“ po pirmųjų dvidešimties minučių.

Šiaip IKEA – parduotuvė suaugusiems. Ir tokiems, kurie apsilankymui gali skirti bent valandą. Dėl vieno konkretaus daikto reikia pereiti beveik visą parduotuvę, ir tai pradedant nuo antro aukšto. Net jeigu  man reikia tik puodelių rinkinio ar kelių rankšluosčių, vis vien reikia eiti visą tą patį labirintą, kuriame mačiau vos keletą „shortcuts“.

Pietūs antro aukšto pabaigoje – tikrai gera mintis, apėjus pusę ekspozicijos. Po jos tikrai nesitikėjau, kad dar bus antra tiek prekybos ploto pirmajame aukšte. Maistas neįmantrus, bet skanus ir nebrangus. Lyg ir valgykla, bet tokia, kad visokiems Delano reikia gerokai pasitempti.

O kam prekių katalogai prie kasų, ant kurių parašyta „naudoti tik parduotuvėje“, nesupratau.

Apie prekes

Iki šiol nebuvau jokioje kitoje IKEA užsienyje. Mačiau tik jų prekes internete. Patiko baldų ir smulkmenų išdėstymas teminiais kambariais. Tai ne naujiena Lietuvoje, bet niekur kitur negali įsigyti visko, ką matai ekspozicijoje: nuo paties baldo, šviestuvo iki paveikslo rėmelio ar servetėlės. IKEA išsprendė viso kambario apstatymą iki smulkmenų, jei tingi galvoti pats.

Kainos. Girdėjau, kad IKEJA yra vos ne kokybės ir kainų rojus. Deja, teko nusileisti ant žemės. Jei tinka JYSK kokybės baldai, tai IKEA jų tikrai turi ir daug daugiau. Ir jie kainuoja tikrai nedaug. Bet jie tinka apstatyti tik studentų bendrabutį ar pigų motelį. Jie visi bijo vandens, tinka surinkti tik vieną kartą, sulūš po pirmo studentų baliaus. Jei randi tikrai normalios kokybės daiktą iš gerų medžiagų – jis jau kainuoja ne ką pigiau, nei įprastoje baldų parduotuvėje, kur tokios kokybės daiktų tikrai didesnis pasirinkimas.

Mitas, kad IKEA numarins lietuvių baldų pramonę. Namų aksesuarų pramonės pas mus nėra, taigi, nėra ką marinti. O štai baldų sektoriuje irgi nieko baisaus nenutiks: IKEA „piguva“ ir taip iš dalies pagaminta Lietuvoje, tik dabar dalį jos čia pat ir nupirks, o dėl rimtų baldų: IKEA jų nėra, arba tie, kurie yra, kainuoja tiek pat. Aš kol kas baldus pirksiu ne IKEA. Gerai tik tas, kad gali prisipirkti visokių dydžiu stalviršių, stalo kojų ir kitokių pastatomų ir pakabinamų komponentų, ir jais nebrangiai apstatyti nuomojamą biurą ar butuką.

Kas kita dėl namų aksesuarų. Tikrai geras ir kokybiškas pasirinkimas visokio hardware  vonioms, skalbykloms, virtuvei, drabužinėms. Kai kurių daiktų ir sprendimų nebuvau nei matęs, nei girdėjęs.

Pirmo aukšto asortimentas kompensavo nusivylimą dėl antro aukšto baldų kokybės. Tikrai grįšiu čia dar, bet tik dėl prekių pirmajame aukšte, ne dėl baldų antrajame. Kol kas SBA baldų centras Ukmergės gatvėje dar turi vilties.

Eitynės už lygybę ar pederastų balius?

Dabar jau aišku, kad liepos 27 Vilniuje kažkas įvyks. Arba jau įvyko, jei skaitote šį tekstą vėliau.

Tyliai ramiai stebėjau viešas diskusijas feisbukuose ir kitokiuose internetuose LGBT eitynių tematika. Buvo visko: ir totalaus briedo, ir sveiko proto. Bet paskutinis Ramūno Bogdano tekstas privertė ir mane sėsti prie klaviatūros.

Noriu padėkoti autoriui už puikią istorinę temos apžvalgą ir vykusiai išvestas  paraleles su gyvūnų pasauliu, bet į taikinį vis vien nepataikyta. LGBT eitynių šalininkai ir opozicionieriai nesusikalba, mano galva, pirmiausiai dėl to, kad mato problemą iš esmės skirtingose vietose. Štai ir pats R. Bogdanas rašo, kad „Gėjai <…> traukia į gatves ir visiems rodo, kokie lytiniai santykiai jiems patinka“. Štai čia ir yra pagrindinė komunikacijos klaida! Visokie baisuliai ir kitokie kaimiečiai LGBT eitynes tapatina su pederastų baliumi, kuriame „visokie iškrypėliai mojuos papais ir pimpalais“ (frazės šaltinis autoriui žinomas), tačiau eitynių „Už lygybę“ esmė yra visiškai kitokia. Ji tokia pat, kaip ir XX a. judėjimai už moterų bei juodaodžių teises – jei aš esu homoseksualus – tau negalima iš to šaipytis, tyčiotis ir dėl to mane diskriminuoti! Tuo tarpu   bet kokios (įskaitant ir tradicines) seksualinio pobūdžio veiklos propagavimas yra seniai sureguliuotas įstatymais, ir yra draudžiamas vaikams prieinamu laiku ir formomis.

Vieni eitynių priešininkai rėkia, kad homoseksualūs asmenys – iškrypėliai, ir jų vieta rezervate. Kiti, nuosaikesni, teigia, kad „tegul jei krušasi kas kaip ir su kuo nori, bet tegul to nereklamuoja“. Treti pasipiktinę klausia, kodėl nerengiamos eitynės už normalią šeimą? Šiems  atsakau trumpai – kai iš heteroseksualią monogamišką šeimą turinčiųjų pradės šaipytis ir diskriminuoti – pirmyn į gatves! Jei reikės – su lazdomis, ir aš ten būsiu! Apie pirmuosius nekalbėsiu, nes atliesk jiems, viešpatie, nes jie nežino, ką daro. Antrųjų argumentus verta panagrinėti detaliau.

Techniškai bet kuris vyras gali su vyru, moteris su moterim. Tačiau reikia skirti kultūrinį vienalyčių seksualinių santykių toleravimą ir įgimtą homoseksualumą, kaip tokį. Pirmuoju atveju R. Bogdanas glaustai, tačiau pakankamai išsamiai atskleidžia antikos pederastų, kaip to meto socialiai priimtino reiškinio esmę, tačiau tai nėra įgimtas tikrasis homoseksualumas. Homoseksualumas yra pirmiausiai apie meilę, ir nebūtinai apie seksą. Homoseksualiu gimstama, o ne tampama (antikos pederastai būtent ir buvo tokiais laikinai, iki subręs vyrais), ir jeigu merginos nepriėmė į darbą dėl to, kad ji lezbietė, tai labai blogai. Jei įsimylėję vaikinas ir mergina susikabina parke už rankų – tai meilė ir gražu, bet jeigu tai daro lezbietės merginos – tai jau iškrypimas? Ne! Iškrypimas yra to vadinimas iškrypimu. Homoseksualūs žmonės nekalti dėl to, kad jie tokie yra. Jie nusipelno pagarbos ir pripažinimo už savo veiklą, pastangas ir pasiekimus, kaip bet koks kitas žmogus. O štai kliūčių jiems gyventi sudarymas yra tikrasis nusikaltimas. Vargu, ar nors vienas iš mūsų, heteroseksualių, būtų pavadintas iškrypėliu, atsidurk mes vienas tarp homoseksualų.

Homoseksualų kova už nediskriminavimą ir „netradicinio“ sekso propagavimas yra du skirtingi dalykai. Aš prieš bet kokio sekso viešą propagandą, nes tai privatu ir perdėm intymu, tačiau diskriminacija, įkaitant ir patyčias, ir paties reiškinio neigimą ar viešą pateikimą kaip asocialaus, yra  negerai. Ir eitynės būtent dėl to. Eitynės ne dėl aktyvios homoseksualaus gyvenimo būdo reklamos. Labai noriu tikėti, kad eitynės – dėl teisės ir galimybės JIEMS gyventi taip pat, kaip MES.

Homofobija mūsuose gyvens tol, kol neišmirs karta, iš Azijos kilusiuosius vadinanti „čiurkomis“ ir „babajais“, juodaodžius – „nigeriais“ ir „juodašikniais“, moteris – „bobomis“, ir net nenorinčių suprasti, kad pasaulis daug įvairesnis, nei tavo alkoholiu ir pigiais kodūnais užpiltas protelis sugebės kada nors aprėbti. Net kairiarankiai, kurie sudaro 8-15 procentų populiacijos, įvairiais laikotarpiais yra patyrę diskriminaciją ir panašių nepatogumų, dalis jų buvo prievarta mokinami rašyti dešine ranka. Daugelyje kalbų dešinė reiškia tiesą, teisybę (angl. right, rusiškai – pravo) o kairė – kreivumą, netiesą, nerangumą. Dabar kairiarankio diskriminavimas atrodo kvailiau, nei pats kvailumas. Lygiai tas pats su homoseksualais – jie nepavojingesni už kairiarankius, jie tiesiog tokiais yra, lygiai kaip mes, heteroseksualūs. Ir jie nusipelno teisės reikalauti siekti laimės taip pat, kaip ir mes. Ir nusipelno lygiai tokių pat sankcijų už sekso propagandą, kaip mes už „klasikinės“ pornografijos demonstravimą.

Diskriminavimo nusipelno tie, kurie muša savo vaikus ir sutuoktinius, kurie piktybiškai gyvena iš nepagrįstai gaunamos valstybės paramos, kurie prageria pašalpas, o vaikus verčia elgetauti, kurie perka degtinę, o vaikui sako, kad neturi pinigų saldainiui, o ne tie, kurie nori gyventi pilnavertį gyvenimą nesigėdydami, kad myli tos pačios lyties žmogų.

Pabaigai anekdotas:

–          Moiše, žinai, kad mūsų Idzė – pederastas?

–          Ką, pinigų pasiskolino ir negrąžino?

–          Ne, pederastas gerąja to žodžio prasme.