Daug ambicijos, bet ar užteks amunicijos?

Jonas Udris. Foto Andrius Ufartas, Delfi.

Arba kada galų gale balsuosime internetu?

Vyriausybių programos darosi nuobodžios. Tiesa, jos niekuomet linksmos ir nebuvo, tačiau kiekviena vyriausybė jau nuo 2006-ųjų savo programoje įrašo siekį įvesti balsavimą internetu. Tik nė vienai nepavyko, o kiekviena kita vyriausybė žada, kad jau jiems tai pavyks. Jau pavargau skaičiuoti, kiek įvairių projektų buvo pateikta Seimui siekiant suteikti galimybę balsuoti patogiai ir šiuolaikiškai – nė vienas nenuėjo toliau pateikimo Seime. Diskusijos dėl balsavimo internetu užsivelia neprofesionalumo, baimės, tamsumo ir uždarumo naujovėms raizgalynėje.

Net ir praeitų metų teisingumo ministerijos parengtas “švelnus”, neįpareigojantis balsavimo internetu sistemos įgyvendinimo įstatymo projektas buvo numarintas biurokratino tirpale. Šiuo metu lyg ir mėginamas reanimuoti.

Iš dalies teisūs kritikai sakydami, kad yra technologinio saugumo rizikos. Ypač kai mūsų valstybinės institucijos sugeba nusipirkti IT sistemas už zilijonus eurų, kurios neretai kliuvinėja už pirmo kelmo. Tačiau rizikos yra susijusios su realizacijos kokybe, o ne su pačia technologija, kurios sprendiniai tikrai leidžia užtikrinti tiek balsavimo slaptumą, tiek duomenų vientisumą. Taigi, problemos daugiau vadybinės, o ne  techninės. O tai reiškia – išsprendžiamos.

Kiti kritikai (kaip Mantas Adomėnas) teigia, kad balsavimas internetu paneigia slapto balsavimo principą. Tai – požiūrio klausimas. Štai estai ir kitos balsavimą internetu palaikančios bendruomenės laikosi požiūrio, kad slaptas balsavimas reiškia rinkėjo teisę pačiam susikurti slapto balsavimo aplinką. Jei tokia aplinka sukompromituota, rinkėjas gali perbalsuoti iš kitos slaptos aplinkos, ir bus skaičiuojamas paskutinis balsas.

Vokiečiai laikosi požiūrio, kad balsavimo procesas turi būti suprantamas net mažaraščiui. Tačiau dabar jau 2017 – ieji, ir elementarių informacinio raštingumo žinių neturėjimas jau turi būti prilygintas beraštystei. Žinoma, balsavimo internetu vidinę matematiką suprasti, patikrinti ir įvertinti be matematikos ar informatikos mokslinio laipsnio būtų daugiau nei naivu, tačiau šiuolaikinės balsavimo sistemos pateikia sprendimą, kuris leidžia rinkėjui  patikrinti, ar jo balsas buvo  tinkamai perduodas, įrašytas ir suskaičiuotas (http://www.venice.coe.int/files/13EMB/13EMB_Robert_Krimmer.pdf). Dar daugiau, jei dabar stebėtojai stebi tik vieną apyinkę, tai balsavimo internetu atveju technologijos leidžia stebėtojams įsitikinti, ar viskas vyksta pagal taisykles visoje rinkimų sistemoje. Ir visa tai – nepažeidžiant balsavimo slaptumo.

Deja, tenka sutikti su Rimantu Žyliumi, kad dabartinė VRK tikrai nėra pajėgi sukurti ir įdiegti  balsavimo internetu sistemos. Tačiau šios VRK kadencija turi baigtis vėliausiai gegužės 18-ają. Mes turime patikimas asmens tapatybės nustatymo internete platformas: Registrų centro ipasas.lt ir Elektroninius valdžios vartus. Mes turime elektroninį Gyventojų registrą. Turime visą armiją puikios kvalifikacijos IT specialistų, analitikų ir vadybininkų. Be to, visa susijusi pasaulio geroji ir blogoji praktika yra dokumentuota ir laisvai prieinama.

Sutiksite, kad galimybė balsuoti internetu būtų vienas iš puikių argumentų mūsų piliečiams dirbantiems ar studijuojantiems svetur neprarasti savo ryšio su Lietuva. Jau vien ta aplinkybę, kad šiauliečio ar kauniečio balsas, paduotas iš užsienio, keliauja į Naujamiesčio apygardą, gali ataušinti norą daugiau apskritai balsuoti.

Norint padaryti – reikia imtis ir daryti. Norint nedaryti, daug argumentų nereikia, užtenka tiesiog nedaryti.

 

Online Voting: iVote New South Wales from Internet voting on Vimeo.

Ar 101 “vienmandatininkas” išgelbės Lietuvą? Pasvajokime.

 

Nuolat eskaluojama Seimo rinkimų sistemos reforma – dar viena “budinti” daugelio politikų tema. Įdomiausia, kad ji labai patraukliai skamba ir ją daug kas palaiko net negalvodami apie pasekmes.

Įvairių radijų laidų klausytojai, skambinantys pasisakyti, vienbalsiai, beveik sinchronu kalba: “Mažinti Seimo narių skaičių, rinkti tik vienmandatinėse apygardose, šalin partijų diktatą!”. Atrodytų, kad tai toks pirmo būtinumo sprendimas, kurį priėmus išsispręs visos Lietuvos bėdos: pakils ekonomika, padidės algos ir pensijos, sumažės girtuoklystė, išnyks smurtas šeimose, pagerės švietimas, grįš emigrantai ir parsiveš ir visiems padalins visus savo svetur uždirbtus eurus, svarus ir dolerius.  

Nėra vienos teisingos formulės, kiek valstybei reikia parlamentarų. Štai Europos Sąjungoje mažiausias yra Liuksemburgo parlamentas su 60 narių, o didžiausias – Jungtinėje Karalystėje, kurioje parlamentaro statusą turi 1495 asmenys, tiesa, tik 650 iš jų yra renkami, o 845 turi karalienės suteiktą lordo statusą. Dideli parlamentai Prancūzijoje (925), Italijoje (945), Vokietijoje (631), Ispanijoje (614). Vidutinio dydžio parlamentus (apie 250 narių) turi Portugalija, Šveicarija, Austrija, Čekija, Bulgarija. Taigi, Lietuva su 141 Seimo nariu priskirtina prie mažesnius parlamentus turinčių valstybių. Tačiau kiek kitaip atrodo valstybių parlamentai proporcingai gyventojų skaičiui. Tai Lietuvoje vienam milijonui gyventojų tenka 48 Seimo nariai. Estijoje – 76 parlamentarai, Vokietijoje – tik 8, Prancūzijoje – 14, Ispanijoje – 13, Lenkijoje – 15, Jungtinėje Karalystėje – 23, Danijoje – 32 parlamentarai vienam milijonui gyventojų. (Gera iliustracija čia: https://jakubmarian.com/number-of-seats-in-the-national-parliament-by-country-in-europe-total-per-capita-map/)

Teisingai įvertinti, kiek parlamentarų reikia Lietuvai, sunku. Na gerai, tebūnie 101. Tačiau kokiu būdu šie Seimo nariai bus renkami? Ar mažinsime vienmandatininių skaičiu? Ar poporcine rinkimų sistema renkamų Seimo narių? Ar abu? Pamėginkime pamodeliuoti, kaip atrodytų Seimas, jei jau praeituose rinkimuose būtumėm rinkę tik 101 “vienmandatininką”. Tam reikia paimti Seimo rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose rezultatus ir juos “ištempti” nuo 71 iki 101. Kas gausis? Tai priklauso nuo to, kokią balsavimo sistemą pasirinksime. Jei paliktumėm mums įprastą “dviejų ratų” sistemą (kai į antrąjį rinkimų ratą patenka du daugiausiai balsų pirmajame rate surinkę kandidatai), tai Seimas atrodytų maždaug taip:

Partija Gavo mandatų 2016 m. vienmandatėse apyg. Gautų, jei būtų 101 Seimo narys.
DP 2 3
Išsikėlė patys 5 7
LLRA 3 4
LRLS 6 9
LSDP 4 6
LVZS 35 50
LŽP 1 1
PTT 3 4
PPLS 1 1
TS-LKD 11 16
viso 71 101

Screen Shot 2017-01-13 at 12.42.49
Kaip matome, “valstiečiai žalieji”, tikėtina, turėtų 50 mandatų, o tai – be vieno mandato vienvaldė dauguma. “Dviejų ratų” rinkimų sistema gerai tinka tuomet, kai renkamas vienas pareigūnas, sakykime, prezidentas. Tokiu būdu pasiekiamas maksimaliai įmanomas rinkėjų palaikymas, o į antrąjį ratą nepatekusių kandidatų rinkėjai arba palaiko kažkurį iš lyderių, arba nebedalyvauja antrajame balsavimo rate. Tokia rinkimų sistema turi ir pliusų ir minusų. Pirmiausia, ji pražūtinga mažoms ir vidutinėms partijoms, kadangi jis neturi šansų konkuruoti su didžiosiomis: į antrąjį ratą, kaip taisyklė papuola dviejų didžiausių partijų kandidatai. Žiūrint iš atstovavimo santykio perspektyvos, “dviejų ratų” sistema suformuoja tokį parlamentą, kuriame poziciją sudaro tik apie pusės rinkėjų balsais suformuota dauguma.

Be to, pasaulio praktika rodo, kad “dviejų ratų” mažoritarinė rinkimų sistema ilgainiui suformuoja stabilią dvipartinę demokratiją, kurioje paeiliui varžosi du stambūs politiniai dariniai. Tai tarsi atkrintamosios varžybos – pralaimėję pirmą ratą keliauja į istorijos užkabarius. Dar po vienų kitų rinkimų – mažųjų partijų neliks nė kvapo, o didžiosios partijos sugers ryškiausius žmones.

Pasaulyje žinomi ir kitokie balsavimo ir rezultatų nustatymo metodai. Vienas iš jų – “firs-past-the-post”, arba “pirmas kirtęs finišą”. Tai kuomet vieno rato balsavime mandatą gauna tas, kuris surinko daugiausia rinkėjų balsų. Mūsų atveju galime imti tik pirmojo turo rinkimų rezultatus vienmandatėje apygardoje ir “ištempti” juos iki 101 Seimo nario. Tokiu atveju Seimo partinė sudėtis jau būtų visiškai kitokia, kadangi mandatą gautų jau pirmame rate daugiausiai gavęs kandidatas:

Partija 2016 I ture 1 vietą laimėjo 101 Seimo narių
Dp 3 4
savarankiški 2 3
LCP 1 1
LLRA 3 4
LRLS 4 6
LSDP 10 14
LVŽS 21 30
PPLS 1 1
PTT 4 6
TS-LKD 22 31
71 101

Screen Shot 2017-01-13 at 12.43.04
Šiame Seime “valstiečiai žalieji” jau nebebūtų vienvaldžiais lyderiais, o pergalę švęstų konservatoriai. Tokia rinkimų sistema greitesnė ir pigesnė, bet atstovavimo prasme nėra labai teisinga, kadangi balsams pasiskirsčius daugmaž tolygiai, laimėti gali tas kandidatas, už kurį balsavo vos keliolika procentų rinkėjų. Kita vertus “pirmojo kirtusio finišą” sistema palankesnė ryškiems, nepriklausomiems, visuomenėje didelį palaikymą turintiems kandidatams. Tačiau, kaip ir “dviejų ratų” sistemoje, sudaromos prielaidos įsitvirtinti dvipartinei sistemai.

“Pirmojo kirtusio finišą” rinkimų sistemą naudoja Kanada, Jungtinė Karalystė ir dar visa eilė buvusių jos kolonijų. Politologai dar juokaudami šią rinkimų sistemą vadina “didžiausios mažumos” rinkimų sistema.

Dar praeito amžiaus pradžioje nemažai Europos valstybių, įvertinusios mažoritarinių rinkimų sistemų trūkumus, perėjo prie įvairių formų proporcinių rinkimų sistemų. O griuvus “geležinei uždangai”, dauguma Vidurio ir Rytų Europos valstybių taip pat pasirinko proporcinę aba mišrią rinkimų sistemas. Pagrindinis proporcinės rinkimų sistemos privalumas – didžiausias rinkėjų atstovavimas parlamente. Štai Lietuvoje skirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, turi dalyvauti visos partijos, perkopusios rinkimų barjerą, ir jų bendra gautų balsų suma turi būti didesnė nei 60 procentų visų paduotų balsų. Realiai imant paskutinių Seimo rinkimų rezultatus, Seimo narių mandatus gavo partijos, už kurias balsavo 78 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų! Tai ženkliai didesnis atstovavimo procentas, nei mažoritarinės rinkimų sistemos atveju. Vėlgi galime pamodeliuoti, kaip atrodytų 101 nario  Seimas skaičiuojant tik pagal 2016 metų daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus:

Partija Mandatų skaičius 101 vietos Seime
TSLKD 29
LVZS 27
LSDP 19
LRLS 12
LLRA 7
PTT 7

Screen Shot 2017-01-13 at 12.41.49

Kaip matome, tokiame Seime vėl laimėtų konservatoriai, tačiau ženkliai geresnės būtų socialdemokratų pozicijos. Tiesa, nelieka save išsikėlusių nepriklausomų kandidatų. Tai – pagrindinis proporcinės sistemos kritikų argumentas, tačiau jis tinka tik tuo atveju, jei “nepriklausomo” lyderio nepriima į sąrašą jokia partija.

Dabartinė Lietuvos Seimo rinkimų sistema suderina abiejų – proporcinės ir mažoritarinės rinkimų sistemų pliusus ir minusus. Be to, mūsų rinkimų modelis yra labai personifikuotas, t.y. rinkėjas renkasi ne tik sąrašą ir kandidatą vienmandatininką, bet ir tiesiogiai įtakoja sąrašo pozicijas skirdamas pirmumo balus. Taigi, realiai rinkėjas Lietuvoje gali balsuoti ne tik už vieną, bet už šešis kandidatus!

Kokia bebūtų pasirinkta rinkimų sistema ir kiek bebūtų renkama parlamentarų, svarbu, kad dalyvauti rinkimuose realiai galėtų kiekvienas Lietuvos pilietis, kur jis bebūtų ir ką beveiktų.

Kokie mano pasiūlymai rinkimų sistemai – kitame straipsnyje kitą savaitę.

Kas geriau: nevykstanti rinkimų revoliucija ar nuosekli evoliucija?

Praeitų metų pabaigoje Seimas atmetė Eugenijaus Gentvilo pasiūlymą dėl VRK sudėties formavimo principų keitimo. Siūlytos pataisos esmė – kad VRK sudarytų tik “nepriklausomi” teisininkai, kuriuos deleguoja teisininkų draugija, teisingumo ministras ir teisėjų taryba. Dabar galiojančiame įstatyme numatyta, kad kartu su po vieną narį deleguojančių parlamentinių partijų, į VRK po du teisininkus deleguotų teisingumo ministras, teisininkų draugija ir Respublikos Prezitentas, tačiau dabartinės sudėties VRK yra suformuota pagal dar ankstesnės redakcijos įstatymą, galiojusį dar praeitame amžiuje, ir Prezidento atstovų kol kas joje irgi nėra. Taigi, pradedam nuo to, kad Eugenijus Gentvilas siūlo keisti dar praktikoje nepatikrintą įstatymą.

Prezidento teisė siūlyti VRK narius taipogi verta diskusijos, juk Prezidentas – visuotinai renkamos politinės pareigos. Tuomet kodėl politinės parlamentinės partijos gali deleguoti po vieną atstovą, o Prezidentas – du? Ypač turint omenyje, kad pirmą kadenciją einantis Prezidentas, tikėtina, yra labai suinteresuotas savo perrinkimu antrai kadencijai. Be to, daugumoje sveikos demokratijos valstybių prezidentas dažniausiai yra de facto partinis.

Pasaulio praktika žino įvairius rinkimų komisijų formavimo principus, ir lietuviškasis modelis tikrai nėra vienintelis teisingas. Štai Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje – rinkimų organizavimu šalies mastu užsiima specialus padalinys teisingumo arba vidaus reikalų ministerijoje, o patį balsavimo procesą organizuoja vykdo savivaldybės. Vokietijos federalinio rinkimų komiteto pirmininką skiria federalinis vidaus reikalų ministras. Dažniausiai juo tampa statistikos padalinio vadovas, kuris, savo ruožtu pasirenka kitus rinkimų komiteto narius paprastai po vieną iš kiekvienos Bundestage esančios partijos. Čekijos Respublikoje rinkimus organizuoja statistikos departamento padalinys, pavaldus vidaus reikalų ministerijai. Lenkijoje Vyriausioji rinkimų komisija sudaroma iš devynių aukščiausio rango teisėjų. Jos funkcijos yra labai siauros – spręsti rinkimų ginčus ir tvirtinti rinkimų rezultatus. Visus logistinius ir organizacinius klausimus puikiai sutvarko administracinis aparatas – Nacionalinis Rinkimų Biuras, kuriam vadovauja biuro vadovas – valstybės tarnautojas. Apskritai tai visas demokratines valstybes pagal rinkimų organizavimo principus galima skirstyti į centralizuoto ir decentralizuoto rinkimų organizavimo valstybes. Lietuva priskirtina pirmajai grupei.

Vienas žymesnių tarptautinių dokumentų, kalbantis apie rinkimų standartus yra Europos Tarybos (Venecijos komisijos) Gerosios rinkimų praktikos kodeksas (Code Of Good Practice in Electoral Matters), kurio aiškinamojo rašto 3.1 skyriuje aprašyta, kokiais principais vadovaujantis turėtų būti formuojamos rinkimų komisijos.

Visų pirma, pabrėžiamas skaidrumas, nešališkumas ir nepriklausomumas nuo bet kokio politinio manipuliavimo visose rinkimų proceso etapuose: nuo priešrinkiminio periodo iki pat galutinio rezultatų paskelbimo. Valstybėse, kuriose viešojo administravimo institucijos turi ilgas tradicijas ir yra realiai nepriklausomos nuo politinio spaudimo, pripažįstama, kad rinkimų organizavimas gali būti patikėtas ir viešojo administravimo subjektams ir prižiūrimas Vidaus reikalų ministerijos. Tuo tarpu valstybėse su ne tokia didele pliuralistinių rinkimų patirtimi egzistuoja per didelė rizika, kad viešojo administravimo institucijos gali patirti neteisėtą politinį spaudimą tiek nacionalinius, tiek vietos lygmeniu, todėl Kodekso aiškinamajame rašte aiškiai rekomenduojama, kad visų lygių rinkimų komisijos būtų nepriklausomos ir nešališkos. Taip pat yra pateikiamos gairės, kaip turėtų būti formuojamos rinkimų komisijos. Pirma, nepriklausomi teisininkai arba teisėjų korpuso atstovai. Šie komisijos nariai neturi būti pavaldūs ar kitaip subordinuoti rinkimų kandidatams. Antra, parlamentinių partijų atstovai gali būti deleguojami tiek absoliučiai lygaus, tiek proporcingo atstovavimo principu. Pabrėžiama, kad partijų deleguojami nariai turėtų turėti rinkimų organizavimo patirties ar kitos reikiamos kvalifikacijos, jiems taip pat turėtų būti draudžiama dalyvauti rinkimų kampanijoje. Papildomai į komisiją gali būti deleguojami taurinių mažumų bei vidaus reikalų ministerijos atstovai.

Taip pat pabrėžiama, kad subjektai, deleguojantys rinkimų komisijų narius, neturėtų turėti diskrecijos juos atšaukti. Tai dar viena komisijos nepriklausomumo garantija. Atšaukti komisijos narį gali būti įmanoma aiškiais, įstatymuose numatytais pagrindais: už įstatymų pažeidimus ar priesaikos sulaužymą. Pažymėtina, kad dauguma šių nuostatų yra ir Lietuvos įstatymuose.

Atskirų politikų padrikos iniciatyvos “sutvarkyti” rinkimų organizavimo problemas vien pakeičiant narių skyrimo tvarką tik parodo atsainų požiūrį, nesigilinimą į problemų esmę. Niekas taip gerai neužtikrina partijos nario veiklos skaidrumo, kaip nuolatinė kitų partijų deleguotų narių priežiūra. Iš mano beveik 12 metų praktikos VRK galiu pastebėti, kad būtent partijų atstovai neretai aršiausiai kovoja dėl kai kurių klausimų. Ant stalo būna dedami visi argumentai, keičiamasi nuomonėmis, kartais nevengiama ir aštresnių pasisakymų. Nebuvo tik muštynių. Tačiau dažniausiai po tokios diskusijos – mėsmalės gimsta visoms pusėms priimtini sprendimai. Be to, visi VRK sprendimai gali būti “tikrinami” teisme. Ir ginčija juos ne tik tretieji asmenys, bet ir pačios partijos, turinčios savo atstovus komisijoje.

Vienas iš puikių partijų atstovų bendradarbiavimo pavyzdžių – apygardų rinkimų komisijų pirmininkų skyrimas. Būtent VRK nariai – politinių partijų atstovai sutaria, kurių partijų atstovai galėtų pirmininkauti konkrečių apygardų rinkimų komisijoms. VRK tuomet dažniausiai be didelių diskusijų patvirtina visą apygardų rinkimų komisijų pirmininkų sudėtį.

Efektyvus pasiūlymas dėl VRK sudėties keitimo būtų ne deleguojančių subjektų keitimas, bet dalinės VRK narių rotacijos įvedimas. Dabar gali susidaryti situacija, kai pasikeičia visa VRK sudėtis vienu kartu. Politinių partijų atstovai galėtų keistis po Seimo rinkimų, o nepriklausomi teisininkai – po vieną nuo deleguojančios institucijos kas du metai ketverių metų kadencijai. Taip būtų užtikrintas nuoseklesnis praktikos formavimas ir patirties perimamumas.

Kitas svarbus aspektas – žemesnio lygmens rinkimų pareigūnų parengimas ir kvalifikacijos kėlimas. Kiekvienais rinkimais mes turime pritraukti apie 16 000 žmonių į apygardų ir apylinkių rinkimų komisijas visoje Lietuvoje. Neretai būna, kad tiek teisininkų draugijai, tiek teisingumo ministrui sudėtinga rasti ką deleguoti į atokesnių regionų apygardų rinkimų komisijas. Su ta pačia problema susiduria ir politinės partijos, deleguodamos savo narius į apylinkių rinkimų komisijas. Šių problemų tikrai neišspręs VRK formavimo tvarkos pakeitimas. Šiandien visi vietinių rinkimų komisijų nariai, galima sakyti, savamoksliai. Jų realiai niekas tam darbui normaliai nerengia – komisijų nariai su patirtimi apmoko naujokus, jie gauna menką atlyginimą už tą atsakingą darbą, o motyvuoja juos dažniausiai tik patriotizmas ir juos deleguojanti partija. Šiuose rinkimuose ne kartą teko girdėti iš apylinkių komisijų narių, kad tai buvo jų paskutinis (o kai kam ir pirmas, ir paskutinis) kartas rinkimų komisijoje.

Norint toliau auginti it tobulinti mūsų demokratiją, neužtenka vien epizodiškai grįžti prie “budinčio” VRK formavimo ar pirmininko personalijos klausimo, o reikia normalios diskusijos apie rinkimų reformą ir nuoseklią rinkimų organizavimo sistemos evoliuciją, o ne revoliuciją ir po to žiūrim, kas iš to išeis. 2019-tais metais bus treji dideli rinkimai iš eilės. Dabar kaip tik geras laikas pasiruošti.

Prarasti rinkėjų balsai, kurių Lietuvai nereikia?

Negailestinga rinkimų statistika rodo, kad nuo 2004-ųjų metų Lietuva prarado 151 539 rinkėjus. O tai daugiau, nei šiuo metu yra rinkėjų Klaipėdos mieste! Žiūrint ilgesnį – dvidešimties metų laikotarpį – rinkėjų skaičius Seimų rinkimuose balansuoja ant dviejų su puse milijono ribos.

lentele

Balsuoti ir rinkti Seimą turi ir išvykę mūsų bendrapiliečiai. Apie tai liudija ir iš užsienio gaunamų balsų skaičiaus dinamika Seimo rinkimuose: nuo 4305 balsų 1996-aisiais iki 16411 balsų 2016-ais. Atrodytų – įspūdingas augimas, net 380 procentų, bet palyginti su realia emigracija, rinkėjų užsienyje skaičiai tik mažėja.

Europos migracijos tinklo duomenimis  2004 – 2009 m. vidutiniškai per metus iš Lietuvos emigruodavo 16 tūkst. žmonių. 2010 ir 2011 m. šis skaičius gerokai išaugo – 2010 m. išvykimą deklaravo 83 tūkst. migrantų, o 2011 m. – 54 tūkst. 2014 m. savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 36,6 tūkst. žmonių, 2015 m. – 38 tūkst.

rinkejai

Šiandien galima su gera atsarga teigti, kad realiai užsienyje gyvena per 200 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, iš kurių tik nepilnas dešimtadalis dalyvauja Seimo rinkimuose. Darant prielaidą, kad pusė išvykusių anksčiau rinkimuose dalyvaudavo, išeina, kad 40 procentų išvykusių nustoja balsuoti. Kiekviena nauja valdžia garsiai kalba apie emigrantų grąžinimą ir ryšių su jais palaikymą, tačiau rinkimų sistema organizuota taip, kad tik užsienyje gyvenantis rinkėjas nebalsuotų.

Konstitucijoje įtvirtinta, kad rinkimų teisė yra visuotinė. Tai reiškia, kad teisę balsuoti Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimuose turi visi veiksnūs pilnamečiai Lietuvos piliečiai, kur jie bebūtų. Tačiau praktikoje tai atrodo kiek kitaip. Gerai, jei gyveni Londone, Berlyne, Maskvoje ar kitoje sostinėje, kur yra Lietuvos ambasada. O jei dirbi Malagoje, Liverpulyje ar kur nors jaukiame Bavarijos miestelyje? Tuomet norėdamas balsuoti turi registruotis VRK svetainėje, kad pagal tai ambasada išsiųstų laišką su biuleteniais ir kitais dokumentais, per kelias dienas tie biuleteniai ateina, juos reikia užpildyti ir siųsti paštu atgal į ambasada tikintis, kad jie ateis laiku ir pakeliui nepasimes. O kiek tokių balsų ateina pavėluotai ir nebūna įskaitomi? Negana to, visi „užsienio balsai įskaitomi į Naujamiesčio apygardą Nr. 1. Proporcinėje rinkimų sistemoje tai jokio skirtumo, tačiau vienmandatėje tai jau keičia reikalą iš esmės. Kodėl vairuotojas iš Šiaulių ar chirurgas iš Jurbarko, laikinai dirbantys Airijoje ar Portugalijoje, turi balsuoti už Naujamiesčio kandidatą?

Praeitų metų rudenį Konstitucinis Teismas nurodė, kad visos vienmandatės rinkimų apygardos turi būti daugmaž lygios pagal rinkėjų skaičių, plius minus 10 procentų. Pagal tai buvo perbraižytos vienmandačių rinkimų apygardų ribos. Vienoje apygardoje vidutiniškai skaičiuojama po maždaug 35 500 rinkėjų. Naujamiesčio apygarda buvo formuojama taip, kad jai tektų kiek daugiau nei 22 000 rinkėjų iš paties Naujamiesčio, ir dar visi rinkėjai iš užsienio. Šie skaičiai pasirinkti remiantis ankstesniais rinkimų rezultatais ir rinkėjų iš užsienio aktyvumo istoriniais duomenimis. Įdomu, kaip atrodys Naujamesčio rinkimų apygarda, jei užsienio rinkėjų skaičius padvigubės? Naujamiesčio Seimo narį rinks tik emigrantai? O kurioj apygardos tuomet balsuos Naujamiesčio rinkėjai? Šią situaciją reikia keisti. Dabar pats laikas, nes 2019-tais vėl bus per vėlu.

Kitas klausimas – kodėl 2/5 emigravusių piliečių nustoja balsuoti? Čia kol kas galiu daryt tik dvi prielaidas: pirma, išvykę visam laikui nebemato prasmės balsuoti, o kiti nebalsuoja, nes tai tiesiog nepatogu. Pirmuosius perkalbėti nepalyginamai sunkiau, nei padėti antriesiems.

Šių metų pradžioje dirbant prie balsavimo modernizavimo galimybių studijos Moldovoje, buvome atlikę moldavų emigrantų apklausą. Iš daugiau kaip 900 respondentų iš įvairių šalių beveik 40 procentų atsakė, kad nedalyvauja rinkimuose, nes jiems per toli vykti į balsavimo vietą (Moldova balsavimą užsienyje vykdo tik per diplomatines atstovybes ir specialiai įrengiamas užsienio apylinkes gausiai išeivių gyvenamuose miestuose). Manau, kad šis argumentas validus ir užsienio lietuviams.

zemelapis_platus

Nežiūrint to, kad Lietuva savo rinkėjams užsienyje siūlo balsavimą paštu, šis balsavimo būdas yra, mano manymu, nepatogus, nesaugus, komplikuotas ir visiškai atgyvenęs. Nuo 2006-ųjų metų kiekviena Vyriausybė į savo programą įtraukia punktą dėl balsavimo internetu įteisinimo, tačiau kiekvienas mėginimas pateikti atitinkamą įstatymo projektą Seime nesulaukia palaikymo. Net ir naujausias, modernus siūlymas parengti ir išbandyti balsavimo internetu sistemą be rimtų argumentų buvo grąžintas iniciatoriams tobulinti. Galimybė balsuoti internetu emigrantams visiškai eliminuotų būtinybę siuntinėti tūkstančius vokų, be to, nė vienas balsas nebūtų pamestas dėl pašto vėlavimo. Balsuoti iš tiesų galėtų visi norintys.

Yra dar viena, “pusėtina” alternatyva, leidžianti perpus sutrumpinti balsavimo iš užsienio paštu laiką – yra elektroninis biuletenio pristatymas. Rinkėjas, užsiregistravęs internetu VRK svetainėje, gautų rinkimų biuletenius elektroniniu paštu. Tuomet juos reikėtų atsispausdinti ir išsiųsti į artimiausią Lietuvos ambasadą jau paprastu paštu vokuose. Šis būdas sutaupytų pusę siuntimo laiko iš pašto išlaidų, bet turi tų pačių spragų dėl saugumo ir anonimiškumo. Tuo tarpu balsavimas internetu visus šiuos klausimus išsprendžia iš esmės.

Žinoma, didesnis balsuojančių emigrantų skaičius iškels organizacinių iššūkių, tačiau tai tik dar vienas motyvas iš esmės peržiūrinėti rinkimų sistemą, o ne vien daryti kosmetinius pakeitimus. Teko girdėti siūlymą daryti specialią užsienio lietuvių rinkimų apygardą. Pasaulyje tai jokia naujiena. Štai Prancūzijos Nacionalinę Asamblėją sudaro 566 deputatai, renkami Pranzūcijos žemėse ir 11 – užjūrio apygardose. Pastarųjų rinkėjai balsuoti gali ir internetu. Lietuvos išeivių galimybė turėti savo atstovą (-us) Seime, esu tikras, sustiprintų jų ryšį su tėvyne. Tik ar užteks ryžto tai realizuoti?

Dėl interesų derinimo

Reaguodamas į viešumoje pasirodžiusią informaciją (http://www.alfa.lt/straipsnis/50119199/etikos-sargai-svarstys-vrk-nari-udri), pranešu, kad nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio nedalyvauju VRK viešųjų pirkimų komisijos veikloje ta apimtimi, kiek tai susiję su informacinių sistemų pirkimais. Apie nusišalinimą esu raštu informavęs VRK pirmininką Zenoną Vaigauską (http://www.udris.lt/geras/wp-content/uploads/2015/09/1-1.pdf), tai atsispindi ir visuose viešųjų pirkimų dokumentuose.

Mano santykiai su Scytl Secure Electronic Voting S.A. buvo deklaruoti VRK, VTEK bei atsispindi viešųjų ir privačiųjų interesų deklaracijoje.

Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai esu pateikęs visus reikalingus dokumentus, įrodančius, kad anoniminiame skunde, kurio pagrindu pradėtas tyrimas, nurodytos aplinkybės visiškai neatitinka tikrovės.

Trys frontai kovai su girtuoklyste

Kai vakar dirbtuvėse kračiausi pjuvenas iš galvos, kartu su jomis įvairių minčių pabiro, paskaičius įvairius pamąstymus dėl alkoholio prieinamumo valdymo.

Kaip jau rašiau anksčiau, žmones skirstyti galima į dar negeriančius, geriančius su protu ir sustoti nebegalinčius. Pirmieji dar “skaistūs”, tačiau antrieji ir tretieji labai skirtingi, juos galima taip pat grupuoti į visokius pogrupius, pagal skonį, intensyvumą, geriamo alkoholio rūšį iš šansus susitvarkyti.

Iš karčios patirties žinau, kad “rimtai geriantis” žmogus panaudos visas įmanomas priemones gauti pasigerti. Jis ir girtas į užmiesčio parduotuvę vairuos, jis ir į nelegalų “tašką” eis, jis prašys visų draugų ir pažįstamų (kol dar jų turi), kad jam nupirktų. Taip pat atsiras masė buitinių distiliatorių namuose, o miestely šmirinės jaunuoliai, siūlantys “paslaugą”: tu man grynais, aš tau – kortele nuperku.

Aš rikiuočiau pajėgas keliais frontais:

Pirma, dar negeriantieji. Šitie turi turėti galimybę rinktis negerti. Šiandien visuomenėje yra pasirinkimas alus arba vynas, arba viskis-konjakas-brendis-degtinė. Rinktis apelsinų sultis arba vandenį yra vos ne blogo tono ženklas. Retas vakarėlis ar rimtesnis renginys, kur prie durų padavėja balta apykakle siūlo sulčių ar vandens. Visuomet šampė kaip minimum. Vaikų gimtadieniuose – limonadas šampano buteliuose… Taip yra formuojama “gėrimo kultūra”, vaikai ruošiami “suaugusiųjų gyvenimui”, t.y. iš pradžių psichologiškai, paskui praktiškai ruošiami gyventi su alkoholiu. Kas sakė, kad vynas dera prie steiko? O tai nepilnamečiai, valgydami tą patį steiką ir užsigerdami vandeniu ar sultimis jau kažką praranda?

Alkoholį gerti reikia išmokti. Aš ne už tai, kad vaikams drausti ragauti. Bet negalima jų skatinti ar stumti gerti. Pasirikti negerti turi būti kaip minimum taip pat gerai, kaip ir pasirinkti gerti.

Taigi, pirmas pasiūlymas – švietimo programa, mokinanti atsakingai rinktis, be spaudimo.

Antra, protingai geriantys. Čia tinka pasiūlymai dėl atskirų kasų ir pardavimo tik už elektroninius pinigus. Sąmoningi vyno, konjako ir cigarų gurmanai tai tikrai supras. Bėda ta, kad su metais nemažai šių “gurmanų” nejučiom pereina į trečia lygą ir tampa “nebegalinčiais sustoti”. Ir visų pirma jie tą neigia tiek sau, tiek aplinkiniams. Priklausomybės mechanizmas taip jau surėdytas, kad jis pergudrauja patį galvojantį. Ir tik tuomet, kai gėrimo pasekmės tampa perdėm akivaizdžios, imama svarstyti, kad “gal jau laikas rišti”.

Dždioji klaida šiuo laikotarpiu – tai manymas, kad be pagalbos iš šalies galima gėrimą “normalizuoti” ir, sakykim, negėrus “iki Joninių” ar “iki Velykų” bus vėl galima “vartoti kaip visi žmonės”. Neveikia ir taškas. Pasikalbėti su psichoterapeutu ar toksikologu neturėtų būti nei gėda nei nepatogu.

Iš čia antras pasiūlymas – iš padidinto (ar to paties) alkoholio akcizo įkurti psichoterapinės pagalbos draudimo fondą. Fondas galėtų finansuoti psichoterapeutų ir toksikologų konsultacijas tiems, kam to reikia. Taip pat finansuoti anoniminę telefono liniją, kurioje budintis speacialistas galėtų pakonsultuoti. Manau, kad tai tikrai padėtų sąmoningiems gurmanams neperžengti ribos.

Trečia, nebegalintys sustoti. Čia – sunkiausia kategorija, ir mažai jiems kas bepadės. Jie turi vienintelį šansą – išmokti gyventi nebegeriant visai. Net bet koks nedidelis pagėrimas smogs atgal dvigubai. Čia reikalinga rimta pagalba ir draudimai čia neefektyvūs. Pritariu tiems komentatoriams, kad dėl draudimų ar kainų didinimo tik suprastės jiems prieinamo alkoholio grynumas, padaugės geriančių dar stipresnius nuodus, denatūratus ir pan. Drakoniškais ribojimas pateisinamas nebent vienas tikslas – kad šie girtuokliai kuo greičiau išmirtų.

Kova su išgeriamo alkoholio kiekiu turi būti vykdoma ne XIX-to ar XX-to, bet XXI amžiaus priemonėmis, pasitelkiant minkštąsias galias: socialinę žiniasklaidą, internetą, skatinant jaunimo užimtumą, remiant blaivų laisvalaikį. Norit prie šašlyko alaus ar vyno prie žuvies – prašom. Bet pasirūpinkit, kad “tu mane gerrrrbi?” būtų jau keiksmažodis.

Dėl panikos dėl Civilio kodekso

 

Pirma, CK 2.24 straipsnio projektas pradėtas svarstyti jau kovo mėnesį. Šio straipsnio iniciatorius – Stasys Šedbaras. Kas skaito ne tik antraštes – kviečiu paskaityti ir aiškinamąjį raštą (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/bbdf0650e1f911e5b18181b790158f61?jfwid=-wd7z86nua).

Esmė ta, kad dekriminalizavus įžeidimą (panaikinus BK 155 straipsnį), teisiškai patraukti asmenį už įžeidimą nebeliko praktinių galimybių. Šios CK pataisos leis asmeniui  teismine tvarka apsiginti. Tačiau skirtingai nuo baudžiamosios ar administracinės teisenos, kaltas asmuo atsipirks tik pinigų suma, o ne gaus teistumą ar administracinį baustumą.

Konstitucijos 33 straipsnio (Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką) niekas nepanaikino. Joks įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai, negalioja (Konstitucijos 7 str.), ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.).

Siūlomo CK pakeitimo antroji dalis daro neleidžia įžeidinėti ir šmeižti viešųjų asmenų. Tas atliepia ir jau mano minėtos Konstitucijos 25 straipsnį – “Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija”.

Gerbiamieji žurnalistai, jūsų garbingo darbo šie pakeitimai niekaip nepalies. O jei žurnalistu pasivadinęs padugnė nieko nesugeba, išskyrus rašinėlius in personam, tai tokius šis teisinis instrumentas turėtų sudrausminti. Tas pats bus taikoma ir troliams komentatoriams.

Visais atvejais spręs ir praktiką formuos teismas.

Seimo narys – alkoholio pramonės lobistas? Baikit, nemanau.

 

Liberalai kalba apie pasirinkimo laisvę. Man šios idėjos taip pat labai artimos, tačiau kokia yra pasirinkimo laisvę einant per minų ar spąstų lauką?

Šiandien rašyti privertė liberalo Simono Gentvilo straipsnis “Girtuokliai ir gurmanai: prieš ką kovos blaivininkai?”. Perskaičius kilo rimtai abejonė, ar liberalas nuoširdžiai nežino, apie kalba, ar jam tą tekstą “pakišo” lobistai. Aš pats sąmoningai nevartoju alkoholio jau šešti metai, ir labai liūdna, bet ne kartą mačiau, kaip Simono Gentvilo švelniai vadinami gurmanai nejučia virsta girtuokliais. Kelis iš jų pačiam teko palydėti į kapus.

S. Gentvilas teigia, kad “Net nepradėjus kovos prieš alkoholį draudimais, akivaizdu, jog labiausiai šioje kovoje nukentės saikingo ir gurmaniško alkoholio vartojimo kultūra, o girtuokliai gers toliau”. Vien sąvoka saikingo ir gurmaniško vartojimo kultūra yra jau savaime oksimoronas. Kaip Jums “saikinga savęs nuodijimo kultūra” arba “neskausmingo vaikų į šulinius mėtymo kultūra?”. Nėra tokio dalyko, kaip saikingas vartojimas. Gėrimo pradžioje yra tik puikus mūsų organizmo gebėjimas apsaugoti save, kurį mes “saikingai”, bet kartu ir sistemingai žlugdome. Tik skirtingiems žmonėms tai skirtingai sekasi. Nežinau nė vieno girtuoklio, kuris sąmoningai (laisvai) pasirinko tokiu tapti. Taigi, saikingo vartojimo kultūra yra tik gėrimo pateisinimo kultūra, o iš esmės – alkoholizmo propaganda. Pažįstu ne vieną “gurmaną”, kuris vis dar tokiu laiko save laiko, bet artimųjų akivaizdoje jau girtuoklis, nors po šiukšlių konteinerius dar nelandžioja, o vairuoja brangią mašiną ir atostogauja žiemą ten kur šilta. Taip, girtuokliai gers toliau, nes norint gydyti ligą, ją visų pirma reikia pripažinti pačiam sau. O kol girtuoklis laikys save “gurmanu”, apie jokį pripažinimą kalbos negali būti.

Kitas pono Gentvilo teiginys – “Lietuvos problema yra ne alkoholis, o nesaikingas jo vartojimas ir alkoholizmas. Todėl tikrasis klausimas yra ne kodėl žmonės geria, o kodėl jie praranda saiką ir kodėl jie savo laisvalaikį paverčia alkoholio gėrimu?”. Ponas Simonai, atsimenate savo pirmąjį alkoholio gurkšnį? Ar jis buvo skanus? Kiek reikėjo valios ir pastangų išmokti gerti? O kiek dar laiko praėjo, kol pradėjote skirti įvairius skonius ir aromato atspalvius? Karo problema yra ne ginklai, o žmonės, kurie tuos ginklus naudoja kitiems žmonėms žudyti. Žmonės geria, nes gerti jūs juos mokinate. Vaikus reikia mokinti skaityti, rašyti, plaukti, sportuoti, spręsti uždavinius, bendrauti, valdyti konfliktus ir kurti gerus dalykus, o ne “saikingai” save nuodyti. Vienas iš klasikinių propagandos perlų – “palauk, vaikeli, bus tau aštuoniolika, galėsi gerti kaip visi normalūs žmonės”. Simonai, kada paskutinį kartą buvote mokyklos diskotekoje? Ir kodėl nemokinate saikingai rūkyti žolę ar šnioti koksą?

Toliau, “ne gurmanai, išgeriantys vyno taurę teatre, yra Lietuvos problema, o keturias moteris nužudęs Kražių R. Bekintis, du savo vaikus šuliny nuskandinęs Saviečių A. Beras ir kiti liūdnai pagarsėję veikėjai”. Čia tik kraštutiniai atvejai, kuriuos parodė per televizorių. Ponas Simonai, kviečiu pasidomėti, kiek plėšimų, kūno sužalojimų ir buitinių nužudymų padaro girti nusikaltėliai. Nustebsite pamatęs skaičius. Jei vartoti ar nevartoti alkoholį būtų lengva pasirinkti, nerašyčiau čia. Kada jūs pats rinkotės nevartoti? “Šiandien aš už vairo” nesiskaito. Alkoholis yra psichiką veikianti substancija ir jo vartojimas paveikia valią rinktis. Jūs galite rinktis pietums tarp steiko ir žuvies, taip pat galite pasirinkti nevalgyti. Tiktai vakarėlio metu jūs kažkodėl, spėju, renkatės tarp šardonė ir kabernė, o ne tarp viskio ir apelsinų sulčių. Alkoholio vartojimas veikia smegenis ir apsunkina pasirinkimą. Ir jūsų aukštinama mistinė “saikingo vartojimo kultūra” tam pasirinkimui tik kenkia.

Ar minėti žmogžudžiai atgautų saiką ir nustotų gerti uždraudus alkoholio reklamą? Baikit, nemanau. Tačiau ginklų reklama irgi draudžiama. Kaip tai įtakoja nužudymų skaičių? Peržiūros reikalauja “gėrimo kultūros” pagrindų reforma, o reklamos draudimas – tai tik vienas nedidelis komponentas.

Visiškai lobistinis teiginys, kad “tai iš esmės sunaikins Lietuvos aludarių pramonę, o kultūringą vyno gėrimą padarys prabanga”. Taip, jei visuomenė nustos gerti, tai sunaikins alkoholio pramonę. Atsiprašau, bet alkoholio pramonės išlaikymas nėra joks prioritetas. Jums, kaip liberalui neturėčiau aiškinti, kad paklausos nebuvimas savaime sunaikina pasiūlą. O kuo skiriasi kultūringas vyno gėrimas nuo nekultūringo? Tik išgerto vyno kiekiu. Žinau iš patirties. Tas pats galioja ir jūsų teiginiui, kad “griežtesni reikalavimai alkoholio prekyvietėms dalį mažesnių verslų sužlugdys”. Verslas turi atliepti poreikį, o ne poreikis turi egzistuoti vardan verslo. Verslas turi kurti pridėtinę vertę, o ne prekiauti nuodais žmonėms. Nemačiau smulkios kaimo parduotuvėlės, kuri gyventų iš majoto ar šandono, ar 25 metų išlaikymo skočo. Jūsų minimi “mažesni verslai” būtent ir gyvena iš greitos realizacijos rašaliukų ir merzavčikų girtuokliams.

Labiausiai pritrenkė politiko teiginiai, jog “Tikrasis ugdymo tikslas yra išugdyti saikingai alkoholį vartojančią, sąmoningą ir pakankamai kritišką požiūrį į alkoholį turinčią jaunimo kartą <…>  Alkoholiniai gėrimai yra dalis mūsų pagoniško, krikščioniško ir tautinio paveldo. Nesigėdykime to”. Gal siūlote nesigėdyti ir kito “paveldo”, sakykime, auklėti vaikus beržine koše, o bobai nepamiršti priminti, kad jos vieta virtuvėje? Vien tai, kad kažkaip buvo anksčiau nėra joks argumentas pateisinti tai, ką norima daryti. Anksčiau ir raganas degino, ir juodaodžių žmonėmis nelaikė, ir žydus naikino. Gal pasikartosiu, bet kodėl nesiūlote saikingai ir kultūringai vartoti marihuanos ar kokaino?

Visuomenę galima dalinti į tris grupes: dar negeriančius, geriančius nedaug ir nebegalinčius sustoti. Yra dar niekada negėrę ir nebegeriantys, bet jų dar per mažai. Jūsų “gėrimo kultūra” ruošia dar negeriančius tapti nedaug geriančiais, bet neretai šie tampa nebegalinčiais sustoti. Priklausomybės pagrindinė bėda ir yra ta, kad nebegalintis sustoti susivokia tik jau peržengęs ribą, iš kur sugrįžti be išorės pagalbos jau per sunku.

Apsiriboti vien kritika neužtenka, nesiūlant nieko konkretaus. Kova su alkoholizmu neįsivaizduojama be kovos su priežastimis ir ilgalaikiais pokyčiais pačios visuomenės kultūroje. Alkoholio reklamos draudimas neišgydys geriančių ir negalinčių sustoti, tačiau jis padės dar negeriantiems netapti geriančiais, ypač jei geriantys nedaug taip pat susipras nustoti varyti savo propagandą. O daug geriantiems reikia padėti, kiekvienam individualiai, nes kitaip išmirs patys.

Simonai, pamėginkite bent kurį laiką pagyventi be alkoholio. Pažadu, pamatysite tik privalumus ir nė vieno trūkumo. Juk bet kada galėsite grįžti į savo “saiko kultūrą”, tik nemanau, ar norėsite.

Kodėl nerenkame ministrų?

Kiek Lietuvoje krepšinio ekspertų? Turbūt panašiai tiek, kiek ir žinančių, kiek turi būti Seimo narių ir kaip jie turi būti renkami. O kaip su Vyriausybe? Kodėl Vyriausybės taip pat negalima rinkti? Prezidentą juk renkame.

Dabar išeina taip, kad viena žmonių išrinkta institucija (Seimas) derina su kita išrinkta institucija (Respublikos Prezidente) ką skirti į 15 bene svarbiausių Lietuvoje postų – ministrą pirmininką ir 14 ministrų. Jei ministrus skiria ir atleidžia Prezidentas (premjero teikimu), tai kodėl jis nėra de facto Vyriausybės vadovas? Sakysite, skleidžiu Konstitucines erezijas? Pažiūrėkite į JAV, kur nors ir netiesiogiai, bet visuotinai išrinktas prezidentas yra vykdomosios valdžios vadovas. Ir jo savarankiškumas ir efektyvumas dar priklauso nuo politinio konteksto Senate ir Kongrese, kurie keičiasi per prezidento kadencijos vidurį. Panašiai ir kitose demokratijos trūkumu pasiskųsti negalinčiose valstybėse – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, Ispanijoje, kur ministras pirmininkas, o ne Prezidentas yra efektyvus valstybės vadovas.

Apie rinkimų reformą kalbama prieš ir po kiekvienų rinkimų. Vieni žada mažinti Seimo narių skaičių, kiti kalba tik apie mažoritarinę rinkimų sistemą (tik vienmandates apygardas), dar kiti – tik už proporcinę, t.y. pagal partijų sąrašus. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad tobulos rinkimų sistemos nėra ir nebus, nes visada bus pralaimėjusių ir šie kaltins blogą sistemą ir neišmanėlius rinkėjus.

Atstovaujamosios demokratijos esmė – Tauta (piliečiai) suteikia savo atstovams pasitikėjimo kreditą ketverių ar penkerių metų laikotarpiui spręsti politinius valstybės ir savivaldybės klausimus. Kandidatams į Seimą nėra nei išsilavinimo, nei profesinių gebėjimų cenzo. Net lietuvių kalbos formaliai mokėti nebūtina! Tačiau Konstitucijos kūrėjai tikėjo Tauta, kad ši yra pakankamai protinga ir atsakinga, kad išsirinks geriausius. Liūdna matyti, kaip dalis taip vadinamo “politinio elito” iki šiol rinkėjų protingais ir atsakingais nelaiko. Pikta, kaip dar iki šiol kartais sprendimai priimami vis dar vadovaujantis principu “nors ir negalima, bet labai labai reikia”, nes “mes geriau žinom”.

Taigi, ar nevertėtų pasvarstyti, užuot ginčijantis dėl to kiek reikia Seimo narių ir ar juos rinkti sąrašais ar po vieną, gal reikia rinkimų būdu formuoti ir ministrų kabinetą? Tik vienai kadencijai rinkti kiekvienos srities profesionalų vadovą, turintį bent magistro laipsnį, bent penkių metų darbo stažą toje sferoje, atitinkantį moralės ir etikos reikalavimus, skiriant jam adekvatų atlyginimą ir garantijas grįžti po tarnybos į ankstesnes pareigas. Tada gal nereikės ieškoti „norinčių ir galinčių“, o bus galima realiai rinktis ir reikalauti atsakomybės.

Nesuprantat ir nelįskit!

2013 metais, praėjus keletui mėnesių po Seimo rinkimų teko dalyvauti viename susitikime Viliaus Universitete, kuriame pagrindinis kalbėtojas buvo Algirdas Butkevičius. Nesugebėsiu tiksliai pacituoti, bet viena mintis įstrigo iki šiol – mes neturime tiek laiko aiškinti savo sprendimų motyvų, jei nesuprantate, tai tiesiog netrukdykite mums dirbti. Pakartosiu, citata netiksli, bet esmė tokia. Ir jei nesupratote – nesigilinkite ir toliau neskaitykite.

Gebėjimas paprastai paaiškinti dalykus yra vienas iš rodiklių, kad tu tikrai išmanai tai, ką darai (If you can’t explain it simply, you don’t understand it well enough. – Albert Einstein). Apie profesionalų gebėjimus paprastai kalba jų diplomai, moksliniai laipsniai ir reputacija.

Galima gal pateisinti poziciją, kuomet chirurgas, programuotojas ar orlaivio pilotas neturi laiko (o dažnai ir pareigos) aiškinti visiems aplinkui, kodėl jis, dirbdamas savo darbą, jį daro vienaip ar kitaip, kadangi tam tiesiog nebūna laiko, ir tai trukdytų atlikti darbą gerai, tačiau bet kuris tikrai geras specialistas visuomet sugebės nesuprantančiam paaiškinti ką ir kodėl jis daro.

Politikais būti mokyklose, deja, nemoko ir čia viskas lygiai atvirkščiai. Tavo veiksmai ir darbai tiesiog privalo būti motyvuoti ir suprantamai paaiškinti, kitaip net ir sumaniausias sprendimas neturės palaikymo. Ypač jei tai greito rezultato neduodantis, į tolimą perspektyvą nukreiptas sprendimas.

Nekalbėjimas su visais žmonėmis, bendravimas tik savame patarėjų, palaikytojų ar feisbuko draugų rate sukuria neklystamumo iliuziją. Kritinio mąstymo stoka, sprendimų priėmimo skuba ir arogancija veda prie pasitikėjimo praradimo, o tai kainuoja. Tiek breksitas, tiek Lietuvos Seimo rinkimai, tiek Trumpo pergalė tą tik įrodo.

Kolumbijos apygardoje (toje, kur sostinė Vašingtonas) Hilari Klinton laimėjo 92,8%! Tačiau sostinė – toli gražu ne visa Amerika.

Man norisi, kad visi padorūs žmonės pirmiausia jaustųsi patogiai užduodami klausimus, žinodami, kad į juos bus aiškiai atsakyta, kad ir kokie nepatogūs tie klausimai bebūtų. O kai į klausimą atsakome “nesupranti pats – tai nelįsk”, tai ne tik pažemina klausiantįjį, bet ir parodo atsakančiojo bukumą.

Rinkėjui bano neuždėsi, iš draugų rato neišmesi. Greičiau jie taip padarys tau. Ir padaro.